Ar tikrai reikia viskuo abejoti? Kritiškas, analitinis mąstymas - tai puiku. Jei visiškai neturėtume abejonių, būtų sunku prieiti gerų sprendimų. Tačiau jei abejojame per daug, nustojame gyventi. Kai kurie žmonės niekada negali apsispręsti dėl savo karjeros, meilės ar kitų dalykų. Deja, tas jausmas, kad dėl kažko nesate visiškai tikri, gali jus amžiais palikti toje tarpinėje padėtyje, niekuomet nesiryžtant tam paskutiniam lemiamam žingsniui. Šiame straipsnyje panagrinėsime abejonių psichologiją, jų priežastis, pasekmes ir būdus, kaip jas įveikti.
Abejonės - natūrali žmogaus būsena
Žmogui būdinga abejoti jau vien dėl to, kad jis - protinga, mąstanti būtybė. Remdamasis buvusia savo arba kitų patirtimi, įžvalgomis, prognozėmis žmogus supranta, kad įvykiai gali pakrypti kuo įvairiausia ir ne pačia palankiausia eiga. Leisti vaiką į darželį ar samdyti jam auklę, į kurią mokyklą jį leisti, kurią profesiją pasirinkti, kurį kandidatą priimti į darbą, kokios spalvos turi būti prekės etiketė, galų gale ar sutiktas ir labai patinkantis JIS jau ir yra TAS, ta antroji puselė… Abejonių sąrašas turbūt pats ilgiausias iš visų sąrašų. Geriausia abejonių draugė yra baimė. Kuo žmogus savarankiškesnis, tuo daugiau pasirinkimų jis turi, tuo daugiau privalo nuspręsti ir tuo daugiau pagrindo abejonėms. Daugiausia pasirinkimų, žinoma, daro tas, kuris ko nors imasi, - iniciatyvus, kūrybiškas, veiklus žmogus.
Abejonių priežastys ir pasekmės
Psichologai nustatė, kad žmonės, kurie pernelyg savimi abejoja, pasineria į perdėtą informacijos rinkimą ir galiausiai ima atidėlioti veiklą. Abejotojai taip pat dažniau linkę į depresiją ir socialinį nerimą. Kaip jau minėjome, nieko blogo kartkartėmis dvejoti, tačiau per daug gali vesti į stagnaciją.
Gyvendami nesuvokdami savęs ir vadovaudamiesi aplinkos įdiegtu gyvenimo modeliu, galų gale tampame nelaimingi: nebežinome, kuria kryptimi iš tikro norime eiti, nebedrįstame padaryti nė menkiausių pasirinkimų, blaškomės, nerasdami sau vietos. Psichologijos mokslo atstovai teigia, jog žmogui padėti pažinti savo tikrąjį „aš“ gali vidinis pojūtis, vadinamas intuicija. Intuicija turi būti kaip sprendimų priėmimo veiksnys, padedantis žmogui gyvenime, nes svarbiausias jos lavinimo tikslas - kad žmogus geriau suvoktų pats save, savo norus, dėl to geriau panaudotų savo potencialą ir apsibrėžtų savo judėjimo kryptį - taigi, pats susiformuotų savo tikrąjį „aš“, dar kitaip vadinamą žmogaus identitetu. O turint šį identitetą, pasak dr. V. Barvydienės, niekas nebeišmuš mūsų iš vėžių, nes žinosime, kas esame ir kur einame. Šių dviejų atsakymų žinojimas ir padeda gyventi visavertį gyvenimą. Jei dažnai jaučiate nerimą, baimę, abejones - visa tai liudija, kad pats metas lavinti savo šeštąjį pojūtį - intuiciją.
Kaip įveikti abejones ir pasitikėti savimi?
Problema ta, kad mes niekuomet nežinome, kokios bus mūsų sprendimų pasekmės, tai gyvenimo esmė. Tačiau žmogus, kuris niekada nerizikuoja, nieko ir nepasiekia. Kažkiek laiko pasvarsčius, reikia pasiryžti žengti į nežinią.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Štai keletas patarimų, kaip įveikti abejones ir pasitikėti savimi:
- Abejonių pripažinimas ir įvertinimas: Pripažinkite, kad abejonės yra natūrali žmogaus būsena. Įvertinkite, ar jūsų abejonės yra pagrįstos, ar tai tik baimės ir nepasitikėjimo savimi rezultatas.
- Abejonių analizė: Išsiaiškinkite, kas konkrečiai kelia abejones. Ar tai susiję su jūsų kompetencija, pasirinkimo rizika, ar kitais faktoriais?
- Informacijos rinkimas: Jei abejonės kyla dėl informacijos trūkumo, pasistenkite surinkti kuo daugiau informacijos apie jus dominantį klausimą. Tačiau nepasinerkite į perdėtą informacijos rinkimą, nes tai gali vesti į atidėliojimą.
- Rizikos įvertinimas: Įvertinkite galimą riziką, susijusią su jūsų sprendimu. Apsvarstykite, kas gali nutikti blogiausiu atveju, ir ar jūs būsite pasiruošę su tuo susidoroti.
- Pasitikėjimas intuicija: Išlaisvinus intuiciją, tai viena svarbiausių visaverčio gyvenimo atramų. Kuo žmogus geriau suvokia pats save, savo norus, dėl to geriau panaudoja savo potencialą ir apsibrėžia savo judėjimo kryptį.
- Veiksmas nepaisant abejonių: Kartais geriausias būdas įveikti abejones - tiesiog imtis veiksmo. Net jei jaučiatės nepasitikintys, ženkite pirmą žingsnį. Veiksmas gali padėti jums įgyti patirties ir pasitikėjimo savimi.
- Klaidų priėmimas: Supraskite, kad klaidos yra neišvengiama gyvenimo dalis. Nebijokite klysti, nes iš klaidų mes mokomės ir tobulėjame.
- Pozityvus mąstymas: Stenkitės mąstyti pozityviai ir sutelkti dėmesį į savo stipriąsias puses. Prisiminkite savo ankstesnes sėkmes ir pasiekimus.
- Pagalbos prašymas: Jei abejonės yra stiprios ir trukdo jums gyventi, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą. Specialistas gali padėti jums išsiaiškinti abejonių priežastis ir išmokti jas įveikti.
- Abejonių paradoksas: Ironiška, bet kartais naudinga padidinti savo abejones. Neseniai pasirodžiusiame tyrime nurodoma galima išeitis, kaip išvengti polinkio abejoti. Savo tyrimui Wichman et al. (2010) pasitelkė žmones, kurie nuolat dvejojo. Jiems buvo duotas testas, kuris pasąmoningai skatino juos dvejoti dėl jų dvejojimo. Tai buvo daroma duodant jiems sudaryti sakinius, kurie buvo susiję su dvejojimu, pavyzdžiui „jos kalbėtoja abejoju aš paaiškinimais“ (galima išmesti vieną žodį, šiuo atveju „kalbėtoja“). Ironiška tai, kad šis testas nepadidino netikrumo, bet priešingai, jį sumažino. Tai parodo, kad gali būti naudinga padidinti savo abejones. Žinoma, tai ne ilgalaikis sprendimas, tačiau kuriam laikui dvejonių lygį jis sumažina. Toks pat poveikis buvo tuomet, kai dalyviai antrame tyrime purtė galvą, o ne linksėjo. Fizinis galvos purtymo veiksmas, galvojant apie savo abejones, tarsi paneigė tas abejones. Taip laikinai dvejonių buvo atsikratyta. Abejokite savo abejonėmis Tai gera išeitis, kai stinga pasitikėjimo savimi. Galbūt išmokus abejoti savo abejonėmis pavyks ištrūkti iš uždaro rato. Ir nors galvos purtymas nėra stebuklinga priemonė, tačiau įdomu tai, kad dvejojimas savo abejonėmis gali pašalinti pirmines abejones.
Abejonės santykiuose
Abejonės santykiais yra natūralus procesas, kuris gali atsirasti bet kuriame santykių etape. Tai gali būti laikinas nesusipratimas ar ilgalaikė problema, reikalaujanti gilesnės analizės. Tačiau svarbu žinoti, kad abejonės nėra automatiškas signalas, jog santykiai yra pasmerkti.
Štai keletas patarimų, kaip elgtis su abejonėmis santykiuose:
- Dažnai abejonės kyla iš nesupratimo, ko norite iš santykių. Svarbu suvokti, kas kelia tas abejones - ar tai trumpalaikė emocija, susijusi su tam tikra situacija, ar tai gilesnis nepasitenkinimas.
- Emocijos gali keistis, ypač po ginčų ar streso kupinų momentų. Prieš priimdami sprendimą, pabandykite atsiriboti nuo situacijos ir palaukite, kol jūsų mintys nurims.
- Atviras bendravimas yra pagrindinė ilgalaikių santykių dalis. Išsakykite savo jausmus partneriui ir stenkitės suprasti jo požiūrį. Svarbu kalbėtis be kaltinimų, naudojant „aš“ formuluotes (pvz., „Jaučiuosi…“ vietoj „Tu padarei…“).
- Abejonės dažnai kyla, kai žmonės susiduria su vertybių ar tikslų nesuderinamumu. Pasvarstykite, ar jūsų partnerio elgesys, požiūris ir vertybės sutampa su jūsų. Ar jūs turite bendrų ilgalaikių tikslų?
- Kartais abejonės kyla ne dėl paties partnerio, o dėl išorinių veiksnių, tokių kaip stresas darbe, šeimos spaudimas ar draugų nuomonė.
- Jeigu abejonės yra gilios ar ilgai išliekančios, gali būti naudinga kreiptis į santykių specialistą.
- Kartais abejonės kyla ne iš santykių, o iš vidinio nepasitenkinimo. Jei jaučiatės pasimetę, nusivylę ar praradę savęs suvokimą, skirkite laiko sau. Užsiimkite veiklomis, kurios jus įkvepia, atraskite naujus hobius ir susitelkite į savo asmenybės tobulėjimą.
- Jeigu po ilgo laiko ir nuoširdžių pokalbių abejonės neišnyksta, gali būti, kad jums reikia priimti svarbų sprendimą dėl santykių ateities. Likti ar išeiti - tai vienas sunkiausių sprendimų, kurį žmogus gali priimti, tačiau jis yra būtinas, jei santykiai nebeatneša laimės.
Sveiki santykiai paremti abipusiu pasitikėjimu ir palaikymu. Tačiau nesunku pasimesti, kur yra toji riba tarp sveikų investicijų į santykius ir destruktyvią santykių dinamiką kuriančių pastangų. Ar pastangos netapo auka, kuri neneša jokios naudos?
Štai keli keliantys nerimą požiūriai, kurių reikėtų vengti:
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
- Tik vienas iš partnerių klausia: „Kaip jautiesi?“, „Ar galime pasikalbėti apie mus?“, „Kas tau kelia nerimą?“ ir pan.
- Tik vienas partneris pradeda pokalbius apie sunkumus, aktyviai siūlo sprendimų variantus.
- Tik vienas partneris yra socialinis koordinatorius, atsakingas už švenčių ir susitikimų su socialinio rato žmonėmis organizavimą.
- Vienas partneris visada yra petys, ant kurio galima išsiverkti, pavyzdžiui, netekus darbo ar kilus kitokių sunkumų. Tačiau pats emocinės paramos niekada nesulaukia.
- Atsakomybės už partnerio problemas prisiėmimas.
- Elgesio ir nuostatų keitimas, profesinės veiklos apleidimas, draugysčių atsisakymas tam, kad būtų išlaikyta santykių harmonija.
- Asmeninių interesų atsisakymas, miego ir kitų poreikių aukojimas tam, kad būtum nuolat pasiekiamas. Pakartotiniai skambučiai partneriui susitikimų su draugais ar kitų veiklų metu.
Sveiki santykiai grindžiami abipuse pagarba ir savitarpio pagalba. Kiekvienas susitvarko su savo atsakomybe, bet padeda, kai partneriui tikrai to reikia. Ištikus krizei, išlaikomos emocinės ribos, t. y. atjauta ne tik partneriui, bet ir sau. Svarbu ieškoti bendrų interesų, išlaikant savąsias vertybes. Vienas kito tikslų palaikymas nepametant individualių siekių. Komfortiškas pojūtis partneriui užsiimant atskira socialine veikla.
Daningo-Kriūgerio efektas ir abejonės
Žmogaus polinkis abejoti gali būti susijęs su Daningo-Kriūgerio efektu. Dažnas žmogus, kurio išsilavinimas, kvalifikacija, gebėjimai ir mąstymas - riboti, yra įsitikinęs, kad jo sprendimai visada teisingiausi. Tokia nuostata turi psichologinės gynybos pobūdį. Tarp gabių, protingų bei talentingų yra pastebimas atvirkščias efektas. Kuo geresni žmogaus mąstymo gebėjimai, kuo platesnis jo akiratis, tuo aiškiau jis supranta, kokie sudėtingi yra tikrovės dėsniai ir kiek mažai jis žino bei gali. Tokie žmonės nuolat veržiasi mokytis ir praktikuotis, lygindami save su aukštesnio rango meistrais.
Kiekvienas protingas žmogus retkarčiais pagauna save patiriantis Daningo-Kriūgerio efektą. Jis reikalingas tam, kad pasilengvintume sau gyvenimą. Pripažinti savo trūkumus nemalonu, tačiau sąžininga, ir pirmiausiai - prieš save patį. Kuo sąžiningesnis žmogus, tuo netobulesnį save jis mato ir tuo daugiau pastangų jam reikia įdėti, kad nevisavertiškumo jausmas jo nenokautuotų. Neleiskite nei vienam, nei kitam kraštutinumui užvaldyti jūsų proto. Praktikuokitės, mokykitės iš aukšto lygio meistrų, lygiuokitės į daugiau mokančius, sugebančius, žinančius ir talentingus - tuos žmones, kuriuos atpažinsite iš noro jus įkvėpti ir padėti.
Abejonės ir tikėjimas
Alisteris McGrathas - krikščionis anglikonas, teologijos mokslų daktaras ir Oksfordo universiteto docentas teigia, kad stebėtinai daug krikščionių net nenori pradėti kalbos apie abejones. Kai kurie vengia apie tai net pagalvoti. Tarsi pripažindami, jog abejodami įžeistume Dievą. Tačiau abejonės dažniausiai reiškia, kad tikintysis kelia tam tikrus klausimus arba išreiškia netikrumą. Tikima, tačiau kyla sunkumų tikint arba tikėjimas kelia rūpesčių. Abejonės yra tai, kas mus, krikščionis, lydi kone visą gyvenimą. Jos yra tarsi tam tikra brendimo skausmo atmaina. Kartais abejonės nutolsta, kartais jos vėl apninka ir pasireiškia dar stipriau. Daugeliu požiūrių šią mintį galime perkelti ir į dvasios gyvenimą: tikėjimas yra nuolatinė polemika su abejonėmis.
Daugelis krikščionių įsivaizduoja, kad atsiversti, imti tikėti Dievą žmonėms kliudo abejonės. Jei kovojama su visokiomis abejonėmis ir jos galiausiai įveikiamos, atveriamas kelias tikėjimui. Taigi tikėjimas pasiekiamas, kai iš kelio pašalinamos visos abejonės. Tačiau nežiūrėdami savo abejonių, daugelis jaučia stiprų potraukį prie Evangelijos. Jų abejonės tikros ir kliudo tikėti, bet Evangelija traukia juos labai stipriai ir skatina tikėti. Galiausiai jie nutaria pasitikėti Dievu ir Jėzumi Kristumi nepaisydami, kad savo rūpesčių ir sunkumų iki galo neišsiaiškino. Tokių žmonų elgesys tebėra prieštaringas. Jie tikisi, kad abejonės ir sunkumai išsisklaidys stiprėjant jų tikėjimui.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Daugelis žmonių vadovaudamiesi tokia nuostata tampa krikščionimis. Jie junta nepaprastą Evangelijos trauką; juos giliai jaudina mintis, kad Jėzus Kristus mirė už jų nuodėmes; jie žavisi didžiosiomis Evangelijos pranašystėmis, kurios skelbia nuodėmių atleidimą ir gyvenimo atnaujinimą. Jie nusprendžia atsiverti tikėjimui ir pritaiko pranašystes sau asmeniškai. O dėl jų abejonių ir svyravimų - jie tikisi, kad viskas paaiškės, kai jų ryšys su Dievu gilės. Jei jūs esate tokioje situacijoje, kova su abejone taps svarbia jūsų kaip krikščionio gyvenimo dalimi. Kelias, atvedęs į įtikėjimą, numato, kokius dalykus būtina išsiaiškinti. Ar galiu išties pasitikėti Dievu? Kaip bus su mano asmeniniais trūkumais - ar jis žino, koks aš iš tikrųjų esu? Gali kilti dar ir kitokių dvejonių Evangelija, savimi pačiu, Jėzumi Kristumi ir Dievu. Tačiau abejonės, kurios jums kyla, jokiu būdu nereiškia, kad jūsų įtikėjimas nebuvo tikras - jūs iš tiesų esate krikščionis!
Evangelijos ašis yra išganymas. Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas išlaisvino mus iš nuodėmės. Tačiau išganymas neįvyksta per akimirksnį! Išganymui reikia laiko. Tai yra procesas, kurio metu mes bręstame tikėdami, jis kaip sėklos grūdelis, išaugantis augalu. Evangelijos mokyme apie tikėjimą skiriamas nuteisinimas ir šventėjimas, apie šį skirtumą turėtume pamąstyti. Nuteisinimas reiškia, kad Dievas paskelbė mus esant teisius; mūsų padėtis kinta, nes Dievas priėmė mus kaip vaikus; mes gauname Šventosios Dvasios dovaną kaip buvimo krikščionimi laidą, arba garantiją. O šventėjimas, priešingai, yra procesas, kurio metu mes palaipsniui esame formuojami pagal Kristaus paveikslą. Tai neįvyksta per vieną naktį.
Martino Lutherio raštuose yra vienas sakinys, kuris gali mums padėti. Lutheris kalba apie tai, kad krikščionis „yra ir teisusis, ir nusidėjėlis“ (simul iustus et peccator). Tai reiškia, kad krikščionis yra teisusis, nes jį su Dievu sieja geras ryšys; tačiau ir nusidėjėlis, nes nuodėmė vis dar veikia jo esybę. Mes apgaudinėjame pačius save, jei teigiame neturį nuodėmės (1 Jn 1, 8; 2, 4). Kai ignoruojame nuodėmę arba neigiame jos buvimą, tai rodo, jog nesuprantame, koks sunkus žmogaus nuodėmingumas. Paulius laiko malonę ir nuodėmę tarsi kokiom dviem jėgomis, kovojančiomis tarpusavyje ir siekiančiomis mumyse įsigalėti. Nors mes ir žinome, kuo ši kova baigsis, bet kol ji tęsiasi, negalime neigti jos apraiškų. Abejonė atspindi nuolatinį nuodėmės buvimą ir jos galią mums; ji primena, kad mums reikia malonės, ir neleidžia, kad pasitenkintume esamu savo santykiu su Dievu. Visi esame nusidėjėliai, ir mus visus kamuoja - vienus labiau, kitus mažiau - abejonės. Turime puoselėti savo ryšį su Dievu, ir jei tą suvoksime, tai darbuosimės kartu su juo, o ne patys vieni (Fil 2, 12-13). Nuodėmė mus skatina abejoti Dievo pranašystėmis ir juo nepasitikėti (Atkreipkite dėmesį į tai, kad nepasitikėjimas Dievu yra pirmoji nuodėmė, plg. Pr 3, 1-5.). Bet nuodėmė gali užvaldyti mus, jei ji privers nusigręžti nuo Dievo. Tikėjimas nėra vien noras ir sugebėjimas pasikliauti Dievu - jis kaip kanalas, kuriuo Dievo malonė plūsta į mus. Jis yra gyvybės arterija, siejanti mus su Dievu. Jis kaip medžio kamienas, kuris gyvybės syvus iš šaknų pakelia iki šakų, maitina jas ir skatina jų augimą. Jei šis ryšys nutraukiamas, šakos nudžiūsta (Jn 15, 1-8). Taigi reikia matyti visas abejonių sąsajas - tai yra kova su nuodėme (Hbr 12, 4).
Bet visa supaprastinsime, jei manysime abejones kylant tik dėl žmonių nuodėmingumo. Jos atspindi dar ir žmonių silpnumą. Štai jau ištisus šimtmečius viena pagrindinių krikščionių teologų diskusijų temų yra svarstymai, ką reiškia, kad mūsų sugebėjimai riboti. Mes esame Dievo kūriniai, o ne Dievas. V amžiuje Augustinas pasisakė prieš paviršutinišką ir pernelyg paprastą Dievo sampratą. Jis rašė, jog žmogaus protas nepajėgus Dievo visiškai suprasti: „Jei ką nors galima suprasti, tai nėra Dievas.“ Tomas Akvinietis XIII a. pabrėžė, kad Dievas yra priverstas kalbėti mums vaizdais ir palyginimais. Kodėl? Dėl to, kad mūsų protas silpnas. Mūsų protas nesugeba suvokti Dievo. Mes negalime visai suprasti Dievo ir jo kelių. Todėl Dievas apsireiškia iš dalies (bet patikimai ir pakankamai), iki mūsų sugebėjimų ribos. Janas Calvinas XVI a. panašiai suformulavo savo įžymiąją tezę: „Dievas padeda mūsų silpnumui.“ Kitaip tariant, Dievas žino mūsų ribas ir veikia atsižvelgdamas į jas. Negalima pamatyti viso vaizdo, bet Dievas patikimai mums nurodo, ką tas paveikslas vaizduoja ir leidžia pažinti, kas yra svarbiausia. Neįmanoma peržengti nustatytos ribos.
Abejonė neretai rodo, kad tvirtai nežinome, kaip patirtis, protas, jausmas ir tikėjimas vienas su kitu susiję. Kartais atrodo, kad jie vienas kitam prieštarauja - ką tuomet mums galvoti? Svarbiausias patyrimas: mūsų silpnumas mums neleidžia aiškiai suprasti, koks daiktų santykis vienų su kitais. Giliai mumyse glūdi absoliutaus tikrumo ilgesys, noras ką nors visiškai tikrai žinoti. Bet absoliučiai tikri galime būti tik labai mažoje tikėjimo srityje, pavyzdžiui, dalykais, kurie savaime suprantami arba įrodomi logikos teiginiais. Krikščionybė remiasi ne tezėmis arba savaime suprantamomis tiesomis, kaip kad „2+2=4“ arba „visuma yra didesnė už jos dalį“. Kad šie teiginiai teisingi, galiu būti visiškai tikras - tačiau ar jie turi reikšmės mano gyvenimui? Suvokimas, kad visuma didesnė už jos dalį, iš esmės jūsų gyvenimo nepakeis. Žinojimas, kad du ir du yra keturi, ne ką tepasakys jums apie gyvenimo prasmę. Toks žinojimas jūsų nepakerės. Atvirai sakant: tie dalykai, kuriuos žinome absoliučiai tikrai, iš tiesų nėra tokie jau svarbūs.
Tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu, susiję, pavyzdžiui, su klausimu, ar Dievas yra ir koks Jis yra, arba su žmogiškosios prigimties ir likimo paslaptimi. Šis ir kai kurie kiti klausimai turi du pagrindinius požymius. Viena, jie svarbūs gyvenimui. Jie reikšmingi, nes daro įtaką mūsų mąstymui, gyvenimui, viltims ir veiklai. Antra, atsakymų į juos negalima nei visiškai patikimai įrodyti, nei paneigti. Šių dalykų prigimtis tokia, kad jų keliamų reikalavimų pagrįstumo neįmanoma visiškai įrodyti. Kiekviename teiginyje, kurie peržengia loginių ir savaime suprantamų tezių pasaulio ribas, visuomet liks abejonių krislelių. Tai pasakytina ir apie krikščionišką tikėjimą. Tuo požiūriu jis - ne išimtis; ateistas ar marksistas susiduria su lygiai ta pačia problema. Kiekvienas, kuris norėtų aptarti gyvenimo prasmę, turės formuluoti teiginius, kurie remsis tikėjimu, o ne absoliučiu užtikrintumu.
Dievo pamatyti negalime, negalime jo paliesti, negalime ir reikalauti, kad Jis pateiktų viešų savo būties ar savo esybės įrodymų. Dievą pažįstame tik per tikėjimą. Bet žmogaus protas norėtų daugiau. „Duok mums ženklą! Įrodyk tai!“ Tai sena kaip pasaulis problema. Norint tikėti Dievą būtina savo tikėjime žengti vieną žingsnį - kaip kad ir apsisprendžiant juo netikėti. Nė vienas iš šių dviejų dalykų nesiremia absoliučiu žinojimu ir negali juo remtis. Priimti Jėzų reiškia tikėjimo riziką, bet ir apsisprendimas jo atsižadėti reiškia lygiai tą patį. Norint pripažinti krikščionybę būtina tikėti - tačiau lygiai to paties reikia ją atmetant. Abu aktai remiasi tikėjimu, nes niekas absoliučiai tikrai negali įrodyti, jog Jėzus - Dievo Sūnus, prisikėlęs žmonijos Išganytojas - kaip kad ir niekas negali to tvirtai paneigti. Apsisprendimas, koks jis bebūtų, remiasi tikėjimu. Kiekvienu atveju lieka abejonių.
Amerikiečių rašytojas Sheldonas Vanaukenas aprašė vidinę kovą, kurią jis patyrė Oksforde prieš įtikėdamas: „Tarp tikėtino ir įrodyto žiojėja praraja. Kaip galėčiau ją įveikti? Visą savo gyvenimą paskirdamas prisikėlusiam Kristui, norėjau įrodymų. Norėjau tikrumo. Norėjau pamatyti valgant jį žuvies gabalėlį. Norėjau danguje pamatyti ugninius rašmenis. Nieko nesulaukiau… Kilo klausimas, ar jį priimti, ar jo atsižadėti. O Dieve! Juk už mano nugaros - praraja! Gal mano drąsa jį priimti buvo rizikinga loterija - bet kaip tuomet su rizika jį atmesti? Gal ir nebuvo jokio tikrumo, kad Kristus - tai Dievas, bet - Dievas mato, juk nebuvo ir jokio įrodymo, kad jis nėra Dievas! Tai buvo nebepakeliama. Jėzaus atsižadėti negalėjau. Tikėjimas iš tiesų yra rizika, bet kaip krikščionys esame patyrę, kad mus sveikus sugaus mylintis ir gyvas Dievas, jei šoksime jo glėbin.
Paviršutiniškumas yra šio amžiaus rykštė. Reikalavimas išsyk patenkinti poreikius veda prie paviršutiniškų santykių tarp žmonių ir prie paviršutiniškos krikščionybės. Daugelis krikščionių tikėjimą atranda mokydamiesi mokykloje ar studijuodami. Dažnai šis atradimas sutampa su kitais svarbiais įvykiais: paliekami tėvų namai, įsimylima, mąstoma ir dirbama nepriklausomai. Todėl iš pradžių neretai akcentuojami krikščioniško tikėjimo jausminiai ir patyrimo aspektai. Tai nėra klaidinga. Buvimas krikščionimi duos daug tiems, kuriems labiausiai rūpi tikėjimo gyvenimo jausmai ir patirtis.
tags: #psichologija #apie #abejones