Vytautas Mačernis - vienas žymiausių lietuvių poetų, kurio kūryba paženklinta gilių filosofinių apmąstymų, egzistencinių klausimų ir tragiško likimo nuojautos. Šis straipsnis siekia atskleisti poeto asmenybę remiantis jo laiškais, citatomis ir amžininkų prisiminimais.
Pažintis su Vytautu Mačerniu
Su Vytautu Mačerniu neakivaizdiniu būdu susipažinta 1936-1937 metais, kai jis mokėsi Telšių gimnazijoje. Autorė jau tada buvo periodikoj išspausdinusi nemaža eilėraščių, o Vytautas maždaug tuo metu dėjo savo literatūrinį kelią. Iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje jau žinota, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui jie pradėjo susirašinėti, o šiek tiek vėliau susitikdavome moksleivių literatų literatūros vakaruose, kuriuose dalyvaudavo kelių gimnazijų literatų atstovai.
Gimnazijos metai: literatūriniai interesai ir asmenybės bruožai
Tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija, taip pat domėjosi J. Kossu-Aleksandravičium. Pačiuose pirmuose jo eilėraščiuose, išspausdintuose tuometinėje moksleivių spaudoje, šiek tiek jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Ypač vertino V. Mykolaičio-Putino poeziją. Mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei.
Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais, bet šiaip jau daug kalbėti apie sveikatą, ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje gana intensyviai skaitė filosofijos veikalus. Vis teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias užsienio kalbas. Kol mokėmės gimnazijoje, mudu buvome susitikę tik kelis kartus, bet dėmesingai sekėme vienas kito kūrybą, spausdinamą periodikoje. Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją, nemažą jos eilėraščių mokėjo atmintinai, bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo tam tikra intuicija, slypinti pačioje meninėje Vytauto prigimtyje. Jis iš pradžių rašė palyginti nedaug, neskubėdavo spausdinti savo eilėraščių, bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų poezijos vakaruose, mėgdavo pabendrauti su kitais moksleiviais literatais. Būdavo draugiškas, gal šiek tiek susimąstęs, nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu, bet jis būdavo visados įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau.
Nenorėta sutikti su tais, kurie bando teigti, kad Vytautas Mačernis buvęs lyg atsiskyrėlis. Tiesa, jis mėgdavo vienišumą, ypač kai gyvendavo savo tėviškėje, Šarnelėje. Gal specialiai ir neieškodavo draugų būrio, bet susitikus su juo visados būdavo įdomu. Be to, kartais Vytautas mėgdavo ir humorą, mokėdavo ir šmaikščiai pašnekėti, ir pajuokauti. Ypač mėgdavo sykiais labai švelniai ir atlaidžiai pasišaipyti iš kai kurių merginų.
Taip pat skaitykite: Apie asmenybės slėpimą
Dar vienas Vytauto Mačernio bruožas - jis nemėgdavo specialiai pamokslauti, mokyti kitų, bet vis dėlto ne kartą pasijusdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito neparodydavo, bet savaime jo pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju pasirodydavo esąs intelektualesnis, labiau apsiskaitęs už kai kuriuos savo bičiulius ar pašnekovus.
Vytautas Mačernis padėjo mokytis „Masčio“ fabriko savininko Mykolo Augustinavičiaus vaikams. „Šiaip praktikuoju rašyti su rašomąja mašinėle. Radau seną užmestą mašinėlę ponų Augustinavičių ir barabaniju“. V. Mačernis rašyti eilėraščius pradėjo gimnazijoje. Kraštietis Paulius Jurkus, už jį šiek tiek vyresnis, gimnazijoje buvo aktyvus ir žinomas literatas, mokyklos literatų būrelio pirmininkas. Trūksta narių, ir jis ragina Vytautą pradėti rašyti eilėraščius. „Jaunesnysis paklausė vyresniojo.“ Pirmieji Mačernio eilėraščiai, kurie buvo spausdinami gimnazijos laikraštėlyje „Šešios žaros“, dar niekuo neišsiskyrė iš kitų moksleivių eilėraščių. Bet praėjus dvejiems metams, V. Mačernis parašo eilėraštį „ Vizija“, kuris vėliau tapo „Vizijų“ ciklo įžanga. Jo pirmuosius kūrybinius žingsnius rūpestingai sekė literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, o filosofines krikščioniškos pasaulėjautos pamokas - kapelionas Petras Patlaba, globojęs poetą po tėvo mirties. Jo paskatintas V. „Žiemą Vytautas būdavo paskendęs savo literatūroje ir ateitininkų veikloje. Dėl tos veiklos mes, smarkieji vaikai, jį patraukdavome per dantį. Vyresnės klasės mokinys Jurgis Gaižauskas buvo suorganizavęs juodašimčių grupę, kuri persekiodavo ateitininkus, jų susirinkimų metu iškrėsdavo kokią šunybę ar kt. Dažniausiai jų susirinkimai vykdavo buvusio vienuolyno patalpose.“ (Alfonso Zdanavičiaus prisiminimai. Užrašė Vitas Valatka1971 m. Kompozitorius Jurgis Gaižauskas, būdamas Telšiuose, kone kiekvieną vasarą važiuodavo į Šarnelę, lankydavo poeto kapą, taip, ko gero, išpirkdamas kaltę dėl savo vaikėziškų išdaigų ir elgsenos.
Gimnazijoje buvo subtilios dvasinės kultūros mokytojų, pati mokyklos aplinka ideali - ir vėjas ant Vilniaus kalvos, regis, pučia ypatingai, viskas nauja, netikėta, tik keliauk septynmyliais žingsniais pažinimo keliais keleliais. Taip ir buvo. Tik 1938 - ųjų rugsėjo 23 dienos rytą į klasę pasibeldė Mačernių kaimynas iš Šarnelės ir ištarė nelemtus žodžius - Vytauto tėvą Vladą Mačernį subadė jautis. Ir išsivežė kaimynas Vytį, apgailėtą bendramokslių, panardintą į netekties siaubą. Mirtis po trejeto metų išsivedė jaunų dienų bičiulę Danguolę Jackevičiūtę, kurią jis lankė Kauno ligoninėje. V. Mačernis niekada nemėgo tuščiažodžiauti, su draugais kalbėdavosi filosofinėmis temomis. Artimesnis buvo su literatais. Literatų susirinkimai būdavo karšti, triukšmingi, užsitęsdavo iki išnaktų. S. Kochanauskaitė prisimena: „Susirinkimo metu rūkydavome papirosus ( cigaretes). Kai mokėmės paskutinėje klasėje, Vytauto kūriniai jau buvo spausdinami žurnaluose. Jurkus ir Mačernis buvo ateitininkai. Su Vytautu Mačerniu neretai diskutuodavome religijos temomis. Vadinome klasėje jį ne Vytautu, o Vyčiu (Vytis). Jis tuščių plepalų nemėgo, daugiausia bendrą kalbą rasdavome kalbėdami literatūros temomis. Vyčiui, kaip ir daugeliui kitų klasės mokinių, labai didelę įtaką turėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Feliksas Kudirka. Tai buvo santūrus, rimtas, rezervuotas žmogus. Jo dėstymo klausydavomės su didžiausiu dėmesiu, o jis pasakodavo labai įsijausdamas į savo dalyką, dažnai net susigraudindamas iki ašarų. Savo patraukliu dėstymu jis ugdė literatūros mylėtojus. Dėstydamas mokėjo išugdyti savarankišką mokinių mąstymą. To jis pasiekdavo ragindamas mokinius mąstyti. Naujai atvykusieji mokytis į Telšių gimnaziją per pirmuosius trimestrus iš lietuvių kalbos gaudavo dvejetus. Tokia buvo F. Kudirkos, Mokytojo didžiąja raide, „šoko terapija“. S. Kochanauskaitė pirmuosius rašinius teparašydavusi kuolui. Vytautas Mačernis pirmaisiais mokslo metais Telšių gimnazijoje iš lietuvių kalbos pirmąjį trimestrą buvo gavęs dvejetą. Bet po tokios „terapijos“ mokydamiesi gimnazistai greitai persilauždavo, lietuvių kalbos pamokas pamildavo. Kaip liudija S. Kochanauskaitė, mokykloje F. Kudirka išmokydavo rašyti labai sudėtingas temas, t. y. išmokydavo mokinius galvoti ir dėstyti mintis.
Studijų metai: filosofija, kūryba ir draugystė
Ypač suartėjome su Vytautu Mačerniu, kai pradėjau studijuoti. Tada mes - Paulius Jurkus (V. Mačernio kraštietis, prozininkas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Pranė Aukštikalnytė ir dar kai kurie - draugavom. Tuo metu taip pat pradėjo ryškėti poezijoje nauji vardai - Henrikas Nagys, Leonas Švedas ir kiti. Iš pradžių ir V. Mačernis, ir aš studijavome Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, o nuo 1940 metų persikėlėm į Vilniaus universitetą. Jau tada mes vertinome ir gerbėme Vytautą Mačernį. Ypač mums didelį įspūdį padarė jo perskaityti fragmentai iš „Vizijų“. Jis dar šio viso ciklo nebuvo užbaigęs, bet mėgdavo sakyti, kad lyg ir užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas „Vizijas“ Vytautas neskubėjo, bet viską stengėsi giliai išgyventi, subrandinti savo viduje. Ir mes, ir pats poetas jautė, kad jis tolsta nuo tuometinės lietuvių poezijos tradicijos ir jau bando užčiuopti kažką savito. Tuo laikotarpiu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetus, domėjosi Oskaru Milašium. Iš pradžių studijavo anglų kalbą, paskui pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Jį labai mėgo profesorius V. Sezemanas, pranašavo net žymaus filosofo ateitį ir, atrodo, būdavo šiek tiek nepatenkintas, kad Vytautas per daug dėmesio skiria poezijai.
Ne kartą su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Prane Aukštikalnyte ir kai kuriais kitais to meto literatais studentais esame buvę pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis buvo suorganizavęs studentų literatų būrelį, kuris retkarčiais rinkdavosi jo bute. Tai vokiečių okupacijos metais mums suteikdavo dvasios stiprybės. V.Mykolaitis-Putinas labai vertino ir mėgo V.
Taip pat skaitykite: Gero elgesio citatos
Studijų metais V. Mačernis ypač domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Sakydavo, kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. Tam tikra O. V. Mačerniui patiko Albino Žukausko eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“. „Vizijos“ buvo artimos A. Bet po „Vizijų“ V. Mačernis pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada ypač buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą, pradėjęs siekti formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų ir trioletų cikluose. V. Mačernis jautė, kad nelengva valdyti griežtąją klasikos formą. Jis gana sunkiai surasdavo rimus, daugiau dėmesio skirdavo prasmei. Todėl ne kartą sakydavo, kad prie savo sonetų ir trioletų grįšiąs, juos dar taisysiąs, tobulinsiąs. V. Mačernis nebuvo iš tų autorių, kuris lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo, bet užtat visados turėdavo dideles turinio ir minties atsargas.
Laiškai: asmenybės ir kūrybos atspindys
Vytautas mėgdavo susirašinėti su draugais, rašydavo ilgus, įdomius laiškus, ypač tada, kai būdavo tėviškėje, Šarnelėje. Iš Vytauto Mačernio laiškų galėtų iškilti gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Turbūt laiškuose labiausiai atsiskleidė jo estetinės, filosofinės pažiūros. Apie savo kūrybinius sumanymus, apie savo maksimalistinės ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Atrodo, daugiausia apie savo kūrybinius planus, apie savo dvasios būklę, apie savo svajones, abejones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kai kuriomis meno vertybėmis jis yra rašęs laiškuose Bronei Vildžiūnaitei, kurią laikėme lyg ir Vytauto sužadėtine.
Vokiečių okupacijos metais, kai buvo labai maža lietuviškos spaudos, o bendrauti su savo kūrybos draugais norėjosi, būdavo gana daug susirašinėjama, būdavo siunčiami eilėraščiai bičiuliams, laukiama jų įvertinimo, jų žodžio ir t. t. 1942-1944 metų laikotarpiu Vytauto Mačernio poezijos kūriniai gana plačiai pasklido po Lietuvą, nors jis nebuvo išleidęs nė vienos savo knygos. Naujus savo eilėraščius siųsdavo iš karto net keliems draugams, o jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi. Tuos eilėraščius iš atsiųstų originalų nusirašydavo kiti, ir tokiu būdu Vytauto kūriniai keliavo į žmones, į skaitytojų auditoriją. Ir pokario metais susidarė tam tikra prasme įdomus, bet gana problematiškas Vytauto Mačernio literatūrinio palikimo archyvas, nemažas pluoštas įvairių jo kūrinių nuorašų; yra likę ir jo autentiškų rankraščių. Atrodo, visas tas rankraštinis palikimas dar laukia atidžių ir rimtų tyrinėjimų, reikia atrinkti paskutiniuosius variantus. Daug nuveikė Vytautas Kubilius, parengęs Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970), bet vis dėlto jo rankraštinis palikimas nėra sukauptas vienoje vietoje.
Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939-1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius, perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė, o sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos, kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido. Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius.
Laiške Pauliui Jurkui V. Mačernis rašo: "Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Gladkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar porą mokinukų pinigams pačiupinėti ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams… Su poezija liūdniau. Beje, dar užmiršau, jog turime „Šešių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau, skystokas."
Taip pat skaitykite: Gyvenimo pamokos
Pomėgiai ir įpročiai
Vytautas Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba visiškai tokiais atvejais užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Su juo ne kartą esame jaukiai ir įdomiai pasivaišinę vienoje karčiamoje J. Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje), netoli dabartinio Valstybinio dramos teatro. Dabar tos karčiamėlės nebėra, o jos šeimininkas buvo įdomus žmogus, juodo gymio, su ūsais, atrodo, šiek tiek rytietiškos kilmės. Mėgdavo kartais Vytautas ir alaus išgerti. Mėgdavo ir padainuoti. Šia prasme ypač sutardavo su Bradūnu, - jie neblogai dainuodavo. Kai susirinkdavome, Vytautas nevengdavo ir savo eilėraščių padeklamuoti. Nemažą ir kitų autorių eilėraščių jis mokėjo atmintinai.
Jis ypač gerbė Levo Tolstojaus ir Dostojevskio kūrybą. Rusiškai šiek tiek pramoko 1940-1941 metais, paskui tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs ir lenkų kalbos, neblogai mokėjo vokiečių ir anglų kalbas, pramoko skaityti prancūziškai ir itališkai. Ypač atkakliai mokėsi graikų ir lotynų kalbų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Vokiečių okupacijos metais jis buvo įsigilinęs į F. Nietzsche’s ir K. Jasperso filosofiją, domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo atsakymo į daugelį žmogaus būties klausimų.
Vytautas skaitydavo metodiškai. Apskritai savo laiką buvo suskirstęs labai griežtai, taupydavo kiekvieną valandėlę, mokėdavo nuolatos turtinu savo intelektą, savo vidinį pasaulį. Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl ir nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat mūsų akivaizdoje vyko Lietuvoje. Tad neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai ir V.
1939 m. Medžio meistras Jonas Paulauskas, kurio dirbtuvėse dažnai sukinėdavausi vaikystėje - galima sakyti, ten užaugau, - visada prisimindavo įspūdį, kurį jam paliko Telšių teatro scenoje Vytauto Mačernio skaitomi eilėraščiai. Pasakodavo, kaip teatralai, grįždami iš Skuodo, užsuko į Šarnelę, kaip Vytautas juos gelbėjo, sumaišiusius krupniką su grybais.
Vasarą dažnai tupėdavo „gandrelyje“ - lizde, kurį buvo įsitaisęs miške, aukščiausioje pušyje. Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos. „Aš esu didelis svajotojas ir fantastas […], - rašė V.Mačernis viename laiške. - Vizija - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“ Staiga į kambarį įžengia mirusi senolė su maldaknyge rankoje ir prašneka į jį lipšniais žodžiais, kaip kitados, paskui ištirpsta lyg dūmas. Haliucinacijos, matyt, būdavo pakankamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo jo kūrybinis gyvenimas. Viename savo pirmųjų vaizdelių jis aprašė tokį pergyvenimą: „Pagaliau pamažėle nusiraminau ir lyg prisnūdau. Kažkoks grįžtelėjimas mane pabudino, ir aš pamačiau aukštą, tvirtą būtybę, ramiai ir lėtu žingsniu besiartinančią į mane.
Filosofinis mąstymas ir pasaulėjauta
Vytautas Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautrią reakciją į abstrakčiausius dalykus. Per filosofijos egzaminus prof. V. Sezemanas jo neklausinėdavo, o tik laisvai pasišnekėdavo filosofinėmis temomis, įrašydamas po kiekvieno tokio pašnekesio pažymį „labai gerai“. Net šiokiadieniškuose pokalbiuose su draugais jis mėgdavo nardyti po gilumas. Linksmai šviesiaplaukei, pas kurią ateidavo vakarais, jis - toks rimtas, išdidus, gilių akių ir įkvėpto veido - atrodė tikras filosofas, kuriam terūpi esmės. Jis iš tiesų turėdavo labai stiprių minties išgyvenimų, kurie apimdavo visą jo būtybę ir stačiai svaigindavo savo galia, „Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų, - rašo jis Br. Vildžiūnaitei. - Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa.
V.Mačernis nebandė ieškoti atramos Lietuvos socializacijos procese, su kuriuo surišo savo likimą jo vienaamžiai, išauklėti pogrindinės komunistų kovos. Poetų karta, nepriėmusi socializmo idealų ir staiga įtraukta į pasaulinio karo sūkurį, vis dėlto suabejojo visomis institucijomis ir normomis, kurias buvo sukūrusi taikos meto buržuazinė visuomenė. Nuo karo griausmo subyrėjo idealizuojančių frazių tinkas. Nebeliko paradinio patriotizmo raminančios žydrumos. Išbluko gražaus tobulėjimo ir nuoseklios pažangos iliuziniai piešinėliai, ir netikėtai atsivėrė tuštuma, kur nebebuvo į ką atsiremti. „Mes matome, kaip viskas pro mūsų akis praeina ir išnyksta, kaip visa tai dingsta į tamsą ir kaip visa tai nepalieka amžinos vertės“ (10), - deklaravo L. Švedas, dabar žinomas socialistinės Lenkijos rašytojas. Abejonė tapo svarbiausiu poetiniu pergyvenimu, nerimas - pastovia eilėraščio įtampa, o mirtis - pagrindiniu motyvu. Šitos kartos politiniai idealai, aišku, neprašoko buržuazinio valstybingumo ribų, bet savo pasaulėjauta ir kūryba ji jautėsi atskilusi nuo prieškarinio laikotarpio psichologinės ir literatūrinės rutinos, svetima hitlerinės okupacinės valdžios reikalaujamai „pozityvių idealų“ propagandai, todėl jos žingsnius kartkartėmis lydėjo piktoki spaudos aprėkimai (11).„Mes sutverti tam, kad bylotumėm apie tiesą“ (12), - rašė V.Mačernis, pradėdamas savo kūrybinį kelią. Bet šiurpiame karo ekrane kiekviena tiesa jam virto skausminga abejone, o tikėjimas - netikėjimu. Tik kopkim į kalnų viršūnes, kur dega amžinojo pažinimo saulė! Šitaip su džiaugsmu ir viltim šaukė savo pirmuosiuose eilėraščiuose jaunas poetas, tada karštas ateitininkas idealistas. O 1942 m. jau prisipažino, kad jis pavargęs ir nusiminęs stovi „po nežinios dangum“. Nebėra jokių iliuzijų. Šito paklaikusio pasaulio neįmanoma pataisyti. „Amžinybės pasaka“ taip pat sudužo - miršta visa, kas gyva; žmogus ateina iš nebūties ir vėl į ją sugrįžta; gyvenimas praslenka kaip šešėlis, ir po mirties tu jau „nelauki nieko“. Dievas, gal būt, yra, bet jis neužpildo žmogaus nebūties, nepakeičia jo egzistencijos niekio, todėl lieka beprasmis. Žmogus visada trokšta tikėti, dievinti, prisiglausti už kokios nors tiesos monumento. Reikia pagaliau išbusti iš „melo malonaus“, ištrūkti iš laikinų tiesų apgaulės ir atviromis akimis pažvelgti į nebūties tuštumą, pajusti „visatos šaltį dygų“. Reikia išdrįsti gyventi be vilties, be dogmų, be amžinybės. Tai nėra beprasmė egzistencija. Praeidamas „iš anapus į anapus“, tu ieškosi laimės, jos nerasi, bet jau pats ieškojimas bus prasmė. Skeptiškumo banga atplėšė V.Mačernį nuo buržuazinės visuomenės lėkštų vertybių, trumpalaikių iliuzijų ir pragmatiško pozityvizmo, pastatė į abejonės, ironijos ir liūdesio nuošalę, kurioje jis skausmingai ieškojo aukštesnių ir visuotinesnių būties aspektų, prašokančių baisųjį karo metą. Šita didelė pažinimo aistra, abejonė ir nerimas V.Mačerniui buvo ne literatūrinė poza ar graži vaidyba, o neišvengiama ir nepataisoma vidinė situacija ar net lemtis („Man neramu. Aš savo nerimą bandau/ Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“). Žmogaus padėtį V.Mačernis suvokia ne konkretaus istorinio laiko rėmuose, o iškart projektuoja ją į begalinę visos būties erdvę. Todėl kiekvienas blogis jam yra ne laikinas reiškinys, bet amžinas dėsnis. Jam svetimi socialiniai ir politiniai kriterijai. Viską jis suvokia metafiziniais buvimo ir nebuvimo, amžinybės ir niekio matais, prieidamas neretai niūrių ir slegiančių išvadų, suabsoliutindamas neviltį kaip pastovią žmogaus egzistencijos būseną. Priėmęs antiistorinę egzistencionalizmo filosofiją, jis nežinojo savo vietos ir vaidmens realioje laiko situacijoje, nesiūlė žmonijai, įtrauktai į karo verpetą, jokių išsigelbėjimo receptų. Šitokia skeptiško filosofo pozicija, artima lietuvių buržuazinės inteligentijos „neutralistinei“ daliai, besistengiančiai pasyviai pralaukti karą, nekišant galvos į ugnį, tik iš šalies viską stebint ir dvejojant, kirtosi su jo ugningos („Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies“ (16)) ir morališkai užangažuotos kūrybos estetika, kurią jis buvo susiformavęs dar gimnazijoje, leisdamas šapirografuotą laikraštėlį „6 žaros“, ir visada liko jai ištikimas. „Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti, - rašė jis vienam „6 žarų“ be…