Vaiko emocijos - natūrali ir svarbi jo raidos dalis. Jos kyla dėl konkrečių priežasčių ir dažniausiai būna trumpalaikės. Žmogaus veidas geba sukurti tūkstančius skirtingų išraiškų, atspindinčių daugybę emocijų. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko isterijas - kas tai yra, kodėl jos kyla ir kaip tėvams reaguoti į tokius priepuolius. Straipsnis parengtas remiantis psichologės Mildos Kukulskienės įžvalgomis ir kitais patikimais šaltiniais.
Emocijų Raida Vaikystėje
Vaiko emocinė raida prasideda anksti, todėl jau kūdikystėje galima pradėti lavinti emocinį raštingumą. Tai galima daryti įvairiais būdais:
- Apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis.
- Paprastais žodžiais pasakoti, kokias emocijas vaikas patiria skirtingose situacijose.
- Palaipsniui lavinti emocijų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius.
- Savo pavyzdžiu rodyti, kaip įvairios emocijos gali būti tinkamai išreikštos.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų vaiko emocinė raida vystosi ypač sparčiai. Vaikai ima aktyviau dalyvauti mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau galimybių įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės ir Antrinės Emocijos
Kūdikiams iki vienerių metų dažniausiai reiškiasi pirminės emocijos:
- Pasitenkinimas
- Susidomėjimas
- Džiaugsmas
- Pyktis
- Liūdesys
- Baimė
- Neviltis
- Distresas
- Pasibjaurėjimas
Antrinės emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais:
Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į psichologą?
- Gėda
- Pasididžiavimas
- Sumišimas
- Kuklumas
- Drovumas
- Kaltė
- Pavydas
- Dėkingumas
- Panika
Emocijų Lavinimo Priemonės
Vaikiškos knygos yra puiki priemonė supažindinti vaiką su įvairiomis emocijomis. Galima rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai. Lietuvoje populiari Trace Moroney knygelių serija. Vaikus taip pat domina interaktyvios knygelės, pavyzdžiui, „Jausmų karuselė“ (Edita Kazakevičienė) arba knygelės su judančiais elementais - „Emocijos: pajudink ir pažadink“.
Vaikų emocijų kortelės ir plakatai taip pat gali būti puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima ieškoti vienodų veidelių, juos aptarinėti, įvardinti savo emociją ir paprašyti vaikus papasakoti apie savo šiuo metu jaučiamą emociją. Taip pat galima aptarti, kaip elgtis jaučiant intensyvius jausmus, kad padėti juos išgyventi sau komfortiškiau ir nekeliant grėsmės fiziškai sau bei kitiems.
Vaiko Isterijos: Ašaros ir Pykčio Priepuoliai
Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę). Nebūtinai visi bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja.
Dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz., nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz., neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Kaip Elgtis Vaikui „Isterikuojant“?
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus.
Taip pat skaitykite: Pagalbos vaikui galimybės
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau. Norintiems išmokti lengviau išgyventi vaiko emocijas ir geriau suprasti verksmo psichologiją, gali patikti knyga „Ašaros ir pykčio priepuoliai“ (Aletha Solter).
Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja“ ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos.
Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs.
10 Patarimų Tėvams, Kaip Elgtis, Kai Vaikas Siunta
Vaiko pykčio, isterijos priepuoliai yra jo emocijų ir jausmų išraiška. Nors kartais atrodo nesuprantama ir neaišku, kas paskatina tokį elgesį, priežastis gali būti paprasta - kol yra mažas, vaikas tiesiog nemoka valdyti savo emocijų. Jam augant atsiranda savęs suvokimas, kurį vaikas bando įtvirtinti per įvairius pasirinkimus, neretai priešingus, nei siūlo tėvai. Dėl savo pasirinkimų vaikas gali labai stipriai kovoti, o kartais vaiko niršulys gali būti emocinė reakcija į nuovargį ar alkį.
Labai svarbu suprasti, kad vaiko savireguliacija su amžiumi įprastai didėja ir tokių situacijų mažėja. Štai 10 esminių patarimų, kuriuos verta prisiminti ir taikyti, kai vaiką ištinka pykčio priepuoliai (rekomendacijos parengtos kartu su šeimos psichologe Agnieška Kašinska):
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnozė ir finansinė parama Lietuvoje
- Išlikite ramūs: Bene sunkiausiai įgyvendinamas patarimas, tačiau labiausiai pasiteisinantis. Atsakydami su pykčiu, galite visą situaciją paversti dar sunkesne. Kol vaikas rėkia, šaukia, krenta ant žemės, svarbi tėvų ramybė, nes dažniausiai tokio elgesio priežastis - vaikas negavo to, ko norėjo.
- Nukreipkite dėmesį: Bandykite nukreipti vaiko dėmesį į jam patinkančią veiklą, mėgstamą žaislą ar muziką. Žinoma, tokiu atveju netinka „papirkinėjimas“ saldumynais ar filmukais, nes tada vaikas išmoks manipuliuoti ir taip išsiprašyti, ko nori.
- Suteikite erdvės: Jei vaikas niekaip nenusiramina, suteikite jam erdvės, atsitraukite bent minutei. Tačiau nepalikite jo vieno kambaryje ar patalpoje - tiesiog nueikite atokiau, kol vaikas bent kiek nurims.
- Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą: Kai vaikas pyksta, verkia, isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia. Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą.
- Kalbėkite akių lygyje: Su vaiku rekomenduojama kalbėtis atsiklaupus ar atsisėdus, t.y. - jo akių lygyje. Ypač tuomet, kai norite kažką paaiškinti. Taip jis nesijaus puolamas, nejaus poreikio gintis ir tuomet galės atsipalaiduoti, jus išgirsti.
- Leiskite vaikui pačiam susitvarkyti su užduotimi: Jis gali daug daugiau, negu jums atrodo.
- Nebijokite sunkumų: Neslėpkite nuo vaiko šeimos sunkumų, kuriuos tenka išgyventi, nesvarbu, ar tai būtų bloga savijauta, finansiniai sunkumai, ligos, nesutarimai. Tai padės jam lengviau suprasti ir priimti ne vien teigiamas emocijas bei lengviau kontroliuoti savo pyktį.
- Būkite realistai: Vaikai nėra maži suaugusieji, jie yra vaikai, todėl nesitikėkite iš jų brandžios reakcijos.
- Atsiminkite egocentriškumą: Vaikai iki 7 metų įprastai yra egocentriški, jiems sunku užjausti ir suprasti, ką jaučia kitas žmogus. Tai nereiškia, kad jų nereikia mokyti empatijos, bet tai paaiškina, ko tikėtis pykčio priepuolio metu - prisiminkite tai.
- Leiskite sau būti pakankamai gerais tėvais: Idealo siekimas nėra sveikas.
Kada Prasideda Isterijos Priepuoliai ir Kaip Ramiai Juos Išgyventi?
Šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė teigia, kad isterijos paprastai būdingos 2-3 m. amžiaus mažyliams. Būtent šiuo metu jie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Iki tol mažylis nevisiškai suvokia, kad jis ir tėvai yra atskiros asmenybės. Kaip tik šiuo metu, kai pradeda suvokti save, vaikas ir pradeda reikšti savo poziciją. Dažniausiai tėvams prieštarauja, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikų tėvai skundžiasi, jog atžalos elgiasi taip, kaip elgdavosi būdami trejų metukų. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams, nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo, pataikaudavo.
Jeigu penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, vadinasi, pražiopsojome tuos pirmus kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti? Gali taip būti, nes vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės ir negalima pasakyti, kad sąmoningai puola ant žemės ir spardosi, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas. Tarkim, mažylis apsiašaroja, pradeda spardytis, o tėvai pasako: „Na, gerai, gerai, imk.“
Ką Konkrečiai Daryti, Kai Vaikas Pradeda Isterikuoti?
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Tai padaryti nėra lengva, nes mes norime auginti savo vaikus kitaip, nei mus tėvai augino. Tarkime, jeigu vaikystėje tėvai buvo griežti, savo vaikui stengiamės būti atlaidesni. Tačiau ribos reikalingos, bet ne mažiau reikalingas ir įsiklausymas į vaiką, gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Priežasčių būna tikrai įvairių.
Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Ir tada jau bus jo sprendimas. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Kaip Elgtis Viešoje Vietoje?
Vaikai dažniausiai isterijos priepuolius „surengia“ viešoje vietoje: svečiuose, parduotuvėje, gatvėje. Taip, vaikai labai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaislo, o kitą dieną ima ir nuperka.
Gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis. Seneliai retai mato vaiką, todėl nori jį palepinti. Antra vertus, ne visada tik jie „išderina“ vaiką. Kartais patys tėvai, jausdami, kad neskiria mažyliui pakankamai laiko, nori kaip nors atsidėkoti ir nuolaidžiauja. Tačiau pernelyg nuolaidžiaudami galime padaryti vaikui meškos paslaugą.
Gyvenimas margas kaip genys, jis turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Ir tikrai visur ir visada mūsų vaikui nebus nuolaidžiaujama. Nebus taip, kad jo noras taps svarbiau už viską. Ir šito reikėtų mokyti nuo pat mažens - kai išmoks ko nors negauti bet kada užsigeidęs, pačiam bus tik lengviau.
Ką Daryti, Kai Isterijos Kyla Dėl Apsirengimo?
Būna vaikų, kurių oda jautresnė ir į drabužius reaguoja verksmu. Galbūt jie ir iš prigimties jautresni, dirglesni. Jiems galima paieškoti švelnesnių drabužių. Bet gali vaikas nenorėti eiti, tarkim, į darželį ir todėl verkti kaskart, kai mama prašo apsirengti. Gali būti paprasčiausiai per sunku tai pačiam padaryti. Na arba toks elgesys nulemtas nuolatinio nuolaidžiavimo. Reikia labiau pažinti vaiką, kad atsakytum, kodėl taip elgiasi, gal iš tikrųjų yra svari priežastis. Tikrai negalima kiekvienos isterijos nenurašyti „išsigalvojimams“. Labai svarbu išgirsti mažylį, įsiklausyti, nes tikrai kartais gali blogai jaustis ir verkti dėl to. Kartu nereikia atmesti ir tikimybės, kad gali manipuliuoti pajautęs, jog tėvai šoka pagal jo dūdelę.
Kaip Pasiruošti Isterijos Priepuoliams?
Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Ką Daryti, Kai Vaiką Ištiko Isterija?
Svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui net jei parpuolė ant grindų, galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Vaikas gali rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
Kaip Padėti Vaikui Suprasti Savo Jausmus?
Vaiko mokymas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra esminis jo emocinio vystymosi žingsnis:
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Pasidalinkite savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Kaip Ugdyti Vaiko Empatiją ir Emocinį Intelektą?
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas:
- Rodykite pavyzdį: Parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Kaip Elgtis, Kai Vaikas Jau Pasiruošęs Pradėti Skandalą?
Psichologai pataria, kad reikia vaikams duoti suprasti, jog mes gerbiame tai, ką jie jaučia. Taigi, ištikus krizei, kokia bebūtų jos priežastis, reikia padėti vaikui (tai veikia su 5 metų ir vyresniais vaikais) pagalvoti ir suprasti, kas su juo vyksta. Kai mes pripažįstame jų jausmus ir tuo pat metu leidžiam jiems patiems dalyvauti sprendžiant problemą, mes galime tuo pačiu sustabdyti isteriją.
Pavyzdžiui, kai vaikas pasiruošęs pradėti skandalą dėl lėlei nutrūkusios rankos, atėjus metui gultis miegoti, nesisekančių namų darbų ar tiesiog nenorint daryti to, ko jūs prašote, žiūrėkite vaikui į akis ir ramiu balsu užduokite vieną klausimą: tai didelė problema, vidutinė problema ar maža problema?
Kai vaikas pradeda galvoti apie tai, kas su juo vyksta, tai jį paveikia stebuklingai. Užduokite šį klausimą, jis atsako, ir jūs randate būdą išspręsti problemą, o vaikas pats pasiūlo, kur ieškoti sprendimo. Maža problema paprastai išsprendžiama greičiausiai ir paprasčiausiai. Kai kurias problemas vaikas laiko „vidutinėmis“. Greičiausiai jas išspręsite, bet ne tą pačią sekundę - tai padeda suprasti, kad yra dalykų, kuriems reikia laiko. Jeigu problema rimta - o tai, ką jūsų vaikas laiko svarbiu, jokiu būdu negalima ignoruoti, tegul tai jums atrodo visiška kvailystė - tokiai problemai teks skirti kiek daugiau laiko.
Ką Daryti, Jei Pykčio To Padaryti Nepavyko?
- Išlikite ramūs. Įkvėpkite kelis kartus giliai ir mąstykite blaiviai.
- Nesijaudinkite dėl aplinkinių.
- Priklausomai nuo situacijos, pasirinkite tinkamą atsaką.
- Paskatinkite nusiraminti. Pasakykite vaikui, kad jis turi nusiraminti, nes kai jis šaukia ir verkia jums sunku jį suprasti.
- Jei vaiko isterija nėra labai nuožmi ir vaikui negresia susižaloti, galite jį porai minučių (ne ilgiau) palikti vieną kambaryje - ši pertraukėlė gali praversti ir jums. Vyresniam vaikui galite paliepti eiti į savo kambarį ir grįžti tuomet, kai nusiramins (tai padeda vaikui suprasti, kad jis pats gali valdyti savo emocijas).
- Sutramdykite. Žinoma, gali kilti pagunda užgaidą patenkinti, ir taip nuraminti vaiką. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tu pyksti, bet šiandien ledų nepirksime, nes esame sutarę, kad ledus valgome sekmadieniais. Sekmadienį eisime kartu pirkti ledų ir galėsi išsirinkti, kokių nori.“
- Trumpam nukreipkite jo dėmesį. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori užsidėti kepurės, pradėkite sekti pasaką ar dainuoti dainelę.
Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Jūsų tikslas - parodyti vaikui, kad buvo geresnių būdų tikslui pasiekti nei emocijų proveržis. Pavyzdžiui: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų.“
Kas Vyksta Vaiko Organizme Isterijos Metu?
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad vaikų isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis - padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos.
Psichologės teigimu, kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija - pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti. Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso - viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus - dėl išorinio spaudimo - nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.
Su vaikais dirbanti psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas.
Psichologė paaiškina, kad kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. Smegenys turi tris „aukštus“. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už emocijas - čia jau galima kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę. Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti.
#