Muzika - universali kalba, kuri peržengia kultūrines ribas ir paliečia mūsų emocijas giliausiais lygmenimis. Klasikinė, liaudies, sakralinė, pop, disko, soul, house stiliaus muzika, džiazas, biuzas, rokas, regis, repas, rokenrolas, hiphopas, sunkusis metalas - muzikos stilių yra išties daug ir be galo įvairių. Nuo senovės Egipto iki šių dienų, muzika buvo naudojama ne tik kaip pramoga, bet ir kaip terapinė priemonė. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas dalykas, muzika gali turėti ir neigiamą poveikį, o kartais netgi tapti priklausomybės objektu. Šiame straipsnyje panagrinėsime muzikos poveikį, priklausomybės nuo muzikos požymius ir gydymo būdus, taip pat aptarsime kitų priklausomybių, įskaitant priklausomybę nuo vaistų ir alkoholio, aspektus.
Muzika kaip Terapija: Istorija ir Moksliniai Įrodymai
Skirtingą muzikos poveikį organizmui pastebėjo dar senovės egiptiečiai. Kaip teigia Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkė Vilmantė Aleksienė, žmogus muziką intuityviai naudojo dar žiloje senovėje. Įvairiose tautose bei kultūrose skirtingų instrumentų tam tikri sąskambiai buvo naudojami įvairių ritualų metu: per vestuves, laidotuves, gimstant kūdikiui, per apeigas, kurių metu jaunuoliai būdavo įšventinami į suaugusiųjų pasaulį, taip pat susirgus žmogui. Antikos laikų mituose kalbama, kad senovės graikų dainius Orfėjas savo lyra žmones priversdavo nurimti, o jo sekėjas mąstytojas Pitagoras muzikos garsais gydė sunkius ligonius. Apie muziką kaip terapiją rašoma netgi Biblijoje - Dovydas depresija sergantį karalių Saulių išgydė grodamas arfa.
„Mokslininkai tyrimais įrodė, kad muzika padeda ne tik jaustis geriau, bet ir sveikti: gerina medžiagų apykaitą, malšina skausmą, stimuliuoja kvėpavimą bei kraujotaką. Tai ypač būdinga klasikinei muzikai. Tuo tarpu, trankios, perdėm energingos ir triukšmingos muzikos „perdozavimas“ sveikatą neretai veikia neigiamai - nuolat jos klausydamasis žmogus tampa irzlesnis, piktesnis, nervingesnis“, - tvirtina V. Aleksienė. Anot V.Aleksienės, kalbant apie muziką kaip apie gydomąją priemonę, verta žinoti, kad pastarosios stilius parenkamas labai individualiai, atsižvelgiant į žmogaus amžių, galimybes, muzikinius gabumus, terapinius poreikius. Pasak mokslininkų, labiausiai gydomosiomis savybėmis pasižymi klasikinė muzika. Prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Santariškių klinikose netgi buvo rengiami klasikinės muzikos koncertai. Ligoniams dainuodavo kylančios žvaigždės ir pasaulyje jau pripažinti atlikėjai. Remiantis tyrimais, klasikinės muzikos teigiamas poveikis organizmui ypač pastebimas, kai žmogus jaučiasi pervargęs, įsitempęs, nukamuotas streso ir rūpesčių. Tačiau tikrai ne kiekvienas randa laiko pasiklausyti klasikinių melodijų. Kaip teigia mažų kainų vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Zita Janušauskienė, po šaltojo metų sezono ir gana permainingo pavasario nemažai žmonių vis dar skundžiasi organizmo išsekimu, nuotaikų kaita, dirglumu, nuovargiu, prastu miegu. „Organizmą stiprina, energiją ir jėgas sugrąžina ne tik visavertė mityba, tinkamas darbo ir poilsio režimas, apgalvotai ir atsakingai pasirinkti vitaminai, maisto papildai, žolelių arbatos, bet ir įvairios terapijos, tarp jų ir klasikinės muzikos. Norime paskatinti žmones surasti laiko sau, atsipalaiduoti, pasimėgauti klasikine muzika, todėl siūlome pastarosios pasiklausyti pigiau. Tereikia įsigyti mūsų „Mažų kainų kortelę“.
Priklausomybė nuo Muzikos: Ar Tai Realybė?
Nors muzika gali būti puikus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą, kai kuriais atvejais ji gali tapti nekontroliuojama aistra, perauga į priklausomybę. Priklausomybė nuo muzikos nėra oficialiai pripažinta psichikos liga, tačiau tam tikri elgesio modeliai gali rodyti, kad muzika žmogui tapo svarbesnė už kitas gyvenimo sritis.
Požymiai, kurie gali rodyti priklausomybę nuo muzikos:
- Nuolatinis poreikis klausytis muzikos, net jei tai trukdo atlikti kasdienes užduotis ar bendrauti su kitais žmonėmis.
- Dirglumas ir nerimas, kai nėra galimybės klausytis muzikos.
- Muzikos klausymasis tampa svarbiausiu dienos prioritetu, nustumiant į šalį kitus pomėgius ir įsipareigojimus.
- Atsiribojimas nuo realybės, pasineriant į muzikos pasaulį.
- Finansinės problemos, susijusios su muzikos įrašų, koncertų bilietų ar muzikos įrangos pirkimu.
Jei pastebite šiuos požymius sau ar artimam žmogui, svarbu kreiptis į specialistą, kuris padės įvertinti situaciją ir pasiūlys tinkamus sprendimus.
Taip pat skaitykite: Muzikos priklausomybės tyrimai
Kitų Priklausomybių Pavojai: Vaistai ir Alkoholis
Priklausomybė gali išsivystyti ne tik nuo muzikos, bet ir nuo įvairių medžiagų, įskaitant vaistus ir alkoholį. Specialistai atkreipia dėmesį - tai vienas iš besivystančios priklausomybės požymių, o didžiausią riziką kelia tam tikrų grupių raminamieji, migdomieji bei stiprūs skausmą malšinantys vaistai, kuomet jie vartojami nesilaikant gydytojų nurodymų, rašoma pranešime žiniasklaidai. Klinikinės toksikologijos gydytojas, Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas Haris Jakavičius teigia, kad vieną didžiausių priklausomybės vaistams rizikų kelia receptiniai benzodiazepinai - raminamieji, migdomieji, centrinę nervų sistemą slopinantys vaistai, tokie kaip alprazolamas, klonazepamas, bromazepamas. Pagal rekomendacijas šie vaistai turėtų būti skiriami griežtai tik trumpalaikiam vartojimui. „Būna, kad šiais vaistais žmonės nori gydytis ilgalaikį nerimą, nemigą - jie tam netinka. Prie benzodiazepinų organizmas lengvai pripranta, tuomet esant jų trūkumui prasideda įvairūs diskomfortą sukeliantys simptomai, bendrai vadinami abstinencija, kuriems malšinti vaistai ir vartojami, tad gydytojo paskirtą dozę pacientas ima didinti. Kai suvokia, kad vaistų nebeturi, žmogus kreipiasi į gydytoją, kad skirtų daugiau, o jei gydytojas to nedaro - pasitaiko, kad ieško kitų būdų vaistams gauti: iš pažįstamų, juodojoje rinkoje. Dozės didėja nekontroliuojamai, kol išsivysto priklausomybė. Taip vietoj vienos problemos sprendimo sukuriama kita problema“, - sako gydytojas.
Priklausomybė gali išsivystyti ir nuo stiprių skausmą malšinančių opioidinių analgetikų, skiriamų dėl lėtinių skausmų ar skausmų, kurių nepavyksta numalšinti kitais vaistais, tokiais kaip paracetamolis ar ibuprofenas: kodeino, morfino, tramadolio, oksikodono. Dar viena vaistų grupė yra gabapentinoidai, skiriami esant epilepsijai ar neuropatiniams skausmams. Pasak H. Jakavičiaus, kai kurie nereceptiniai medikamentai taip pat nėra nekalti - vartojant juos per didelėmis dozėmis ar ilgą laiką irgi yra tikimybė priprasti ar išsivystyti priklausomybei. Kai vaistas tampa nuolatine savijautos gerinimo priemone ir be jo sunku įsivaizduoti kasdienybę, o bandant atsisakyti pasireiškia abstinencijos simptomai - galima įtarti priklausomybę. „Klinikinėje praktikoje dažniausiai susiduriu su nuo raminamųjų medikamentų - benzodiazepinų - priklausomais pacientais. Paprastai jie kreipiasi jausdami jau ilgalaikio vartojimo sukeltus reikšmingus organizmo pokyčius, tokius kaip stiprų atminties pablogėjimą, sunkumus sutelkti dėmesį, didelį nerimą ir jausmą, kad nebevartoti vaistų paprasčiausiai nebegali“, - teigia RPLC Kauno filialo Abstinencijos gydymo skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Milda Sakalauskienė. Gydytoja pataria laikytis auksinės taisyklės: vartoti paskirtą vaistą griežtai pagal gydytojo rekomendacijas, tiksliai apibrėžtu laiku ir tikslia nustatyta doze. „Griežtai laikantis nustatyto grafiko išvengiame netikėto per parą suvartojamos medikamento dozės padidėjimo. Taip pat, bendradarbiaudami ir pasitikint gydytojais, suvartojamo medikamento kiekį visuomet galima palaipsniui mažinti ir net visiškai nutraukti“, - aiškina ji. Savo ruožtu H.Jakavičius atkreipia dėmesį, kad stiprūs vaistai toli gražu ne visais atvejais turėtų būti pirmas pasirinkimas, jie pasitelkiami, kai kitais būdais neįmanoma kontroliuoti problemos. Esant lengvam nerimui ar nemigai verta išmėginti natūralius būdus lengvo nerimo ar nemigos malšinimui: kvėpavimo pratimus, judėjimą, atpalaiduojančias veiklas ir panašiai. Be to, gydytojas gali pasiūlyti kitus, ilgalaikiam vartojimui tinkamus ir pripratimo nesukeliančius vaistus. „Taip pat, jei vis dėlto nusprendžiama skirti benzodiazepinų grupės vaistus, rekomenduojama rinktis silpnesnius ir ilgiau veikiančius medikamentus. Jei vaistas veikia trumpai, tai ir jo teigiamas efektas trunka trumpai, tuomet kyla rizika, kad žmogus savavališkai išgers papildomą dozę. Bet kokiu atveju, kai gydytojas skiria vaistus, svarbu žmogui ir pačiam stebėti savo savijautą. Jei vartojimas tampa nereguliarus, neišgėrus vaistų jaučiami nemalonūs simptomai - tai rodo, kad organizmas priprato prie vaistų ir reikia imtis priemonių“, - sako pašnekovas.
Pirmasis artėjančios priklausomybės požymis Žinia, šiandien jauni žmonės alkoholio paragauja labai anksti - dar būdami paaugliai. Pasak Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus Emilio Subatos, jau tokiame amžiuje galima įtarti, kuris iš jaunuolių taps priklausomas. Vienas iš tokių aiškių simptomų yra tas, kad nuo pat pirmųjų bandymų 16-18 metų jaunuolis nevaldo arba blogai valdo išgeriamo alkoholio kiekį. „Jaunimui gana būdinga išbandyti savo ribas - išgerti tiek, kad būtų nemalonu, bloga, pykintų, galva svaigtų. Be abejonės, šie simptomai paaugliams atsiranda gerokai nuo mažesnio kiekio nei suaugusiems žmonėms. Pirma, paaugliai yra mažesnio svorio negu suaugusieji, o alkoholio koncentracija kraujyje priklauso ir nuo svorio, antra, su alkoholio vartojimo „stažu“ atsiranda organizmo tolerancija alkoholiui, žmogus išgerti gali daugiau, o tas pats alkoholio kiekis tampa mažiau veiksmingas, nesukelia laukiamos euforijos. Taigi jei žmogus dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, jis ilgiau neapsvaigsta. Paaugliui jau 200 ml stipraus gėrimo yra labai didelis kiekis, sukeliantis sunkų apsinuodijimą. Jei po tokių nemalonių pasigėrimų jaunuolis ir toliau geria iki perdozavimo - girtumo būklės, koordinacijos praradimo, vėmimo, pykinimo, agresyvumo ir pan., tai jau vienas iš šešių galimos priklausomybės simptomų. Ir jeigu šis požymis faktiškai įgimtas, priklausomybė gali progresuoti labai greitai. Iš dalies tai susiję ir su genetiniu sąlygotumu. Tokių jaunuolių smegenys negauna atgalinio ryšio, kad jų koordinacija sutrikusi, kad jau jiems gana, kad jų organizmas jau prisisotinęs. Tiesiog biologiškai smegenys neduoda tokios grįžtamosios informacijos ir jie laiku nesustoja“, - aiškino medikas. Antra požymių, bylojančių apie ateityje galimą priklausomybę nuo alkoholio, grupė susijusi su psichosocialinėmis aplinkybėmis. Jeigu žmogus gyvena aplinkoje, kurioje negali atsiskleisti, psichologiškai ar fiziškai traumuojamas, sukaupia daug neigiamų emocijų, pykčio, agresijos, alkoholis gali tapti prieglobsčiu arba protesto išraiška. Taigi jauni žmonės, linkę remtis antisocialinėmis nuostatomis, daryti antisocialinius veiksmus, turintys emociškai nebrandžią, nestabilią, nesavarankišką asmenybę, jaučiantys, kad jų bendraamžiams sekasi geriau nei jiems, patenka į būsimų alkoholikų rizikos grupę. Kitas iš minėtų šešių požymių - tolerancijos alkoholiui didėjimas. Jis glaudžiai susijęs su pirmuoju: kai žmogus nuolat perdozuoja, organizmas pripranta prie alkoholio ir tolerancija jam didėja - išgerti galima vis daugiau. „Alkoholis - toksinė medžiaga nervų sistemai, jos neuronams, o jauno žmogaus smegenų struktūros dar tik formuojasi, todėl biologinis ir toksinis alkoholio poveikis jam yra reikšmingesnis. Be to, jei pradedama dažnai gerti nuo paauglystės, nepilnai išsivysto smegenys. Toksiškai alkoholis veikia smegenis ir brandžiame amžiuje, tačiau šiuo atveju žmogaus pasiektas protinis potencialas tiesiog mažėja. O štai paaugliai viršutinės savo galimybių ribos net nepasiekia“, - teigė pašnekovas. Pasak jo, jau šiek tiek vyresnėje, 20-25 metų jaunuolių grupėje, alkoholis labai padidina nelaimingų atsitikimų riziką. Jauni žmonės pakliūna į įvairias rizikingas situacijas ir arba patys nukenčia (skęsta, susižeidžia), arba pakenkia kitiems (įsivelia į muštynes, padaro avarijas). Šioje amžiaus grupėje statistiškai reikšmingai padidėjęs mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų kaip tik ir siejamas su alkoholio vartojimu.
Pasaulio sveikatos organizacija yra pateikusi labai aiškias rekomendacijas apie standartinių alkoholio vienetų skaičių, kurį galima išgerti per vieną vakarą - ne daugiau penkių. Tai mažiau nei pusantro litro alaus ir iki 200 ml stipraus gėrimo. „Viskas, kas yra virš normos, kelia riziką. Deja, pas mus šios normos labai stipriai viršijamos. Kiek mums tenka kontaktuoti su jaunais žmonėmis, du litrai alaus, netgi stipraus, yra laikoma vos ne kasdiene norma“, - pasakojo E. Subata. Egzistuoja dar vienas genetinis požymis, lemiantis priklausomybę nuo alkoholio arba, atvirkščiai, atgrasumą šiam skysčiui. „Jeigu genetiškai alkoholis sukelia daugiau neigiamų nei teigiamų pojūčių, žmogus linkęs rečiau jį vartoti. Tokie genetiniai skirtumai tikrai yra ir šiuo aspektu netgi išsiskiria kai kurios rasės. Pavyzdžiui, mongoloidų - kinų, japonų - organizme trūksta tam tikro fermento, todėl alkoholio poveikis jiems netgi nemalonus: žmogus gali jausti veido paraudimo sindromą ir kitokius diskomforto pojūčius. Beje, lietuvių populiacijoje taip pat yra žmonių, kurie šio fermento turi mažiau, todėl alkoholis jiems nėra ta medžiaga, kurią jų organizmas mėgtų. Lygiai tas pats su rūkymu - daug kas pabando rūkyti, bet užsikabina ne visi“, - teigė E. Subata. Taip pat nustatytas lyties rizikos veiksnys. Mokslininkai vieningai laikosi nuostatos, kad moterys labiau pažeidžiamos nei vyrai ir rizikuoja tapti priklausomos greičiau, kadangi jų organizme daugiau riebalų ir mažiau vandens. Dėl to, kad alkoholis išsisklaido mažesniame kiekyje vandens, jo koncentracija būna didesnė, o tai reiškia, kad jos jų apgirtimo laipsnis nuo to paties alkoholio kiekio gali būti didesnis nei vyrų. Dėl to didėja nelaimingų atsitikimų rizika, taip pat toksinis alkoholio poveikis smegenims ir kepenims.
„Jei žmogus turi genetinį polinkį, jis gali tapti priklausomas per pusmetį. Viskas prasideda nuo pirmo požymio - nesakingo alkoholio vartojimo, kuris kartojasi kas keletą savaičių ar savaitę, vėliau ar anksčiau atsiranda antras požymis - žala sveikatai. Pavyzdžiui, žmogus patiria traumą. Jeigu jis nepaiso šio įvykio ir toliau vartoja alkoholį, tai jau trečias priklausomybės simptomas, o visų trijų simptomų derinys jau leidžia diagnozuoti priklausomybės sindromą, todėl jau nereikėtų laukti ketvirto simptomo - abstinencijos būklės atsiradimo, kai ryte norisi sveikatą „taisyti“ alkoholiu. Penktas simptomas - tolerancijos alkoholiui padidėjimas. Tiesa, jei žmogus reguliariai vartoja alkoholį, jis gali atsirasti gana greitai. Šeštasis simptomas pasireiškia ne visiems - tai įkyrus noras išgerti, nuolatinė kova su šiuo troškimu ir galiausiai pralaimėjimas. Šis požymis paprastai išryškėja vėlai, kai žmogus jau tikrai visiškai priklausomas nuo alkoholio“, - dėstė pašnekovas. Vis dėlto priklausomybių ligų specialistas patarė susirūpinti pastebėjus jau patį pirmą, pagrindinį priklausomybės nuo alkoholio simptomą - kai nebesugebama adekvačiai kontroliuoti alkoholio vartojimo intensyvumo ir pabaigos. Padėtis šiuo aspektu, jo teigimu, tragiška: daugelis jaunų žmonių jau turi tokį simptomą. Pagal oficialią statistiką, priklausomybės nuo alkoholio sindromas Lietuvoje nustatytas kas dešimtam vyrui ir kas penkiasdešimtai moteriai.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Visi su alkoholio sukeltomis pasekmėmis dirbantys medikai nerimauja, kad tarp jaunimo labai populiarus sidras - neretai savo draugystę su alkoholiu jaunuoliai pradeda būtent nuo jo. Blogiausia, kad šį gėrimą jie laiko beveik limonadu ir nekontroliuoja išgeriamų kiekių. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyriaus vedėja Sigita Goštautaitė DELFI pasakojo, kad sidras yra tokio pat stiprumo, kaip alus. „Tenka susidurti su žmonėmis, kurie per dieną išgeria iki 5 litrų sidro. Tiesiog gurkšnoja jį po truputį, dėl to nuolat jaučiasi šiek tiek apsvaigę ar euforijoje. Kai pakliūna pas mus, jau linksma nebūna. Nors kepenis alkoholis suėda ne iš karto, reikia keleto metų stabilaus vartojimo, mes matome tikrai daug įvairaus amžiaus pacientų, kurių komplikacijas sukėlė silpnieji gėrimai, tarp jų ir sidras. Didžiausia sidro bėda, kad jo poveikis kaupiamasis. Iki komos paprastai apsinuodijama nuo stiprių gėrimų, o nuo sidro tiesiog nejučia vystosi priklausomybė. Labai dažnai jaunimas pradeda nuo sidro, o po to pereina prie stipresnių gėrimų. Reikia žinoti, kad sidras - ne limonadas, nors dažnai pateikiamas būtent taip. Alus, sidras - taip pat jau labai priklausomų žmonių gėrimas, kurie stipresniam alkoholiui nebesukrapšto pinigų. Be to, su silpnaisiais gėrimais susijusi trečioji alkoholizmo stadija. Vystantis alkoholizmui, iš pradžių didėja tolerancija alkoholiui, žmogus gali išgerti vis daugiau, tačiau paskutinėje stadijoje ši tolerancija vėl ima mažėti, kadangi trinka kepenų veikla. Taigi žmogui užtenka mažesnių alkoholio kiekių ir jis vėl pereina prie silpnesnių gėrimų“, - aiškino medikė.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
tags: #priklausomybe #nuo #muzikos