Vaikų isterijos - emocinės iškrovos, kurios gali būti tikras iššūkis tėvams ir prikaustantis reginys aplinkiniams. Nors ir nemalonios, isterijos yra normali vaiko raidos dalis. Šiame straipsnyje aptarsime, kas vyksta vaiko organizme isterijos metu, kokios yra pagrindinės priežastys ir kokie metodai gali padėti vaikui nusiraminti.
Kas sukelia vaiko isteriją?
Ne visi vaikai vienodai dažnai patiria isterijas. Dažniausiai jos kyla dėl šių priežasčių:
- Nusivylimas ir susierzinimas: kai vaikui nepavyksta atlikti kokios nors užduoties.
- Savarankiškumo apribojimas: kai vaikui neleidžiama daryti to, ką jis nori, pavyzdžiui, apsiauti batus pačiam.
- Neišpildyti norai: kai vaikas negauna to, ko nori iš karto, pavyzdžiui, parduotuvėje.
- Dėmesio stoka: kai tėvai linkę pastebėti tik netinkamą vaiko elgesį ir pamiršta pagirti už tinkamą.
Isterijos poveikis vaikui ir tėvams
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. Bet kokia stresinė situacija sukelia nerimą, kuris gali padidinti kraujospūdį ir ilgainiui išsivystyti į psichosomatinius sutrikimus, tokius kaip galvos ar pilvo skausmai, miego problemos.
Isterijos taip pat veikia tėvų psichologinę būseną. Kai kurie tėvai pradeda vengti situacijų, kurios gali išprovokuoti isteriją, pavyzdžiui, eiti į parduotuvę su vaiku. Isterijos metu tėvai patiria stresą dėl santykio su vaiku ir dėl aplinkinių spaudimo.
Neurologiniai procesai isterijos metu
Psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. Smegenys ir kūnas patiria didelę įtampą, padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti hiperventiliacija.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Smegenys turi tris „aukštus“:
- Pirmasis aukštas: atsakingas už primityvius elgesius ir išlikimą.
- Antrasis aukštas: atsakingas už emocijas ir dalinę elgesio kontrolę.
- Trečiasis aukštas: atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę.
Isterijos priepuolio metu vaikas veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų.
Isterijos priežastys
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų. Toks elgesys būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų.
Kita dažna priežastis - jutimų apkrova (sensorinės integracijos iššūkiai). Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.
Taip pat svarbios ir fiziologinės priežastys. Isteriją gali išprovokuoti nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: alkis, nuovargis, neišsimiegojimas.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Psichologė J. Ryženinė pažymi, kad vaiko elgesys gali būti susijęs su tėvų auklėjimo strategijomis. Vaikui bet koks tėvų dėmesys, net ir barimas, yra geriau negu jokio dėmesio.
Kaip elgtis ištikus isterijai?
Yra dvi pagrindinės teorijos, kaip elgtis ištikus vaiko isterijai:
- Saugaus prieraišumo teorija: tėvams svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko emocijas ir padėti jam jas išgyventi. Vietoj „nėra ko pykti“ reikėtų sakyti „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprios emocijos“.
- Ignoravimo teorija: jei nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. Kai jis nusiramina, tada skiriame jam visą dėmesį. Tokiu būdu apdovanojame dėmesiu už tinkamą elgesį, o už netinkamą savo dėmesio vaikui neskiriame.
V. Urmanavičiūtė antrina, kad pati svarbiausia taisyklė tėvams - išlikti ramiems. Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. Svarbu ramiai būti šalia, sakant „aš esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus.
Ko nedaryti?
J. Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Dažnai kėdutės naudojamos kaip bausmės priemonė, tačiau tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui. Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.
V. Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata, nes jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Praktiniai patarimai, kaip suvaldyti isteriją
Štai keletas praktinių patarimų, kaip suvaldyti vaiko isteriją:
- Nukreipkite dėmesį: pasistenkite nukreipti vaiko dėmesį į ryškų, įdomų objektą.
- Naudokite žaidimus: pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“.
- Būkite pavyzdžiu: atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
- Atsiprašykite: jei isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas, atsiprašykite mažylio.
- Atlaisvinkite drabužius: atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
- Nuprauskite šaltu vandeniu: galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
- Nenaudokite raminamųjų: nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį.
- Būkite ramūs: ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
- Nesuvedinėkite sąskaitų: niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite.
Po keleto valandų papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Netikra isterija
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe. Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs.
Kaip pakeisti vaiko minčių kryptį?
Viena mama pasidalino savo patirtimi, kaip greitai pakeisti vaiko minčių kryptį, kai matome, kad jis ruošiasi kelti skandalą dėl kokios nors smulkmenos:
- Žiūrėkite vaikui į akis ir ramiu balsu užduokite klausimą: „Tai didelė problema, vidutinė problema ar maža problema?“
- Kai vaikas pradeda galvoti apie tai, kas su juo vyksta, tai jį paveikia stebuklingai.
- Maža problema paprastai išsprendžiama greičiausiai ir paprasčiausiai.
- Kai kurias problemas dukra laiko „vidutinėmis“. Greičiausiai mes jas išspręsime, bet ne tą pačią sekundę - tai padeda suprasti, kad yra dalykų, kuriems reikia laiko.
- Jeigu problema rimta, tokiai problemai teks skirti kiek daugiau laiko. Kartais reikia padėti vaikui suprasti, kad gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi.
Svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis susidorojo su problema.
Isterijos priežasties nustatymas
Svarbu prisiminti, kas buvo prieš tai, iki isterijos priepuolio. Dažnai audrą sukelia koks nežymus įvykis, o jo tikroji priežastis - tolimoje praeityje. Ją būtina atrasti ir neutralizuoti, kitaip isteriškumas vaikui susiformuos kaip charakterio savybė. Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, dėl kurios nusilpusi nervų sistema. Taip pat priežastis gali būti ir emocinis persitempimas.
Paanalizuokite problemas šeimoje, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos:
- Jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas.
- Vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote.
- Sulūžo mylimas žaisliukas.
- Prisiminė seną skriaudą.
- Darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino.
Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan.
Ką daryti, kai vaikas pyksta?
Jei pykčio to padaryti nepavyko, išlikite ramūs. Įkvėpkite kelis kartus giliai ir mąstykite blaiviai. Nesijaudinkite dėl aplinkinių. Priklausomai nuo situacijos, pasirinkite tinkamą atsaką. Paskatinkite nusiraminti. Pasakykite vaikui, kad jis turi nusiraminti, nes kai jis šaukia ir verkia jums sunku jį suprasti. Jei vaiko isterija nėra labai nuožmi ir vaikui negresia susižaloti, galite jį porai minučių (ne ilgiau) palikti vieną kambaryje - ši pertraukėlė gali praversti ir jums. Vyresniam vaikui galite paliepti eiti į savo kambarį ir grįžti tuomet, kai nusiramins (tai padeda vaikui suprasti, kad jis pats gali valdyti savo emocijas).
Netenkinkite užgaidų, kad nuramintumėte vaiką. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tu pyksti, bet šiandien ledų nepirksime, nes esame sutarę, kad ledus valgome sekmadieniais. Sekmadienį eisime kartu pirkti ledų ir galėsi išsirinkti, kokių nori.“ Trumpam nukreipkite jo dėmesį. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori užsidėti kepurės, pradėkite sekti pasaką ar dainuoti dainelę. Kitaip vaikas supras, jog blogas elgesys - puikus būdas priminti apie save.
Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Jūsų tikslas - parodyti vaikui, kad buvo geresnių būdų tikslui pasiekti nei emocijų proveržis. Pavyzdžiui: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų.“
Vaikų emocijos ir emocinė raida
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės vaikų emocijos (pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas) reiškiasi kūdikiams iki vienerių metų. Antrinės vaikų emocijos (gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika) pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais.
Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Taip pat galima naudoti vaikų emocijų korteles ir plakatus, mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti.
Ką daryti, kai vaikas „isterikuoja“?
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau.
Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan.
Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs.
Muštynės vaikystėje
Vaikystėje vaikai mušasi. Tai faktas. Suaugę savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikia reaguoti į savo ir kitų agresyvų elgesį. Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį.
Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai.
Svarbu mokyti, padėti vaikui išsireikšti verbaliai - ko nori ar nenori, ką jaučia. Tai rodome ir savo pavyzdžiu. Svarbu pripažinti vaiko būklę ir emociją. Svarbu ir įvardinti ką galima daryti - patrepsėti, pašaukti ir pan. Svarbu paguosti nuskriaustą vaiką. Svarbu negėdinti vaiko, nes tai ne tik nepadeda, bet ir kelia pyktį, pagiežą.
Mūsų kultūroje vaikai dažnai mokomi nesipykti, bet nemokomi nuoširdžiai susitaikyti. Čia itin svarbus tėvų elgesys pasibaigus konfliktui - ritualas, parodantis, kad viskas gerai. Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį. Netinkamas būdas - materialus apdovanojimas.