Straipsnynyje nagrinėjama Ilonos Gražytės-Maziliauskienės asmenybės raida, remiantis jos įžvalgomis apie literatūrą, teatrą ir kultūrą. Nagrinėjami jos pastebėjimai apie skirtingų epochų kūrėjus ir jų įtaką visuomenei.
Antonino Artaud žiaurumo teatras ir jo įtaka
Jurgos Ivanauskaitės romane „Mėnulio vaikai“ vienas iš Ilonos Gražytės-Maziliauskienės žodžiais, neprijaukintos kartos personažų Gediminas, autoironiškai save reflektuodamas, sako: „Iš šalies regėjau save patį. Besibastantį po senamiestį, kiurksantį „Stikliuose“, „Žemaičiuose“, besidarkantį kokių pienburnių ritualuose su švirkštais ir aguonų tinktūrom, pliurpiantį apie A. Arto žiaurumo teatrą išsižiojusioms pankiukėms…“ Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898-1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą tarp sveiko proto ir beprotybės, meta anarchistinį iššūkį socialinėms ir moralinėms normoms. Juo domėjosi, kūrybą studijavo roko žvaigždė, grupės „The Doors“ lyderis Jimas Morrisonas (1943-1971). 1964 metais įstojęs į Kalifornijos universitetą Los Andžele J. Morrisonas pasirinko Jacko Hirschman o seminarą apie A. Artaud lyginamosios literatūros programoje. Jo siurrealistinis teatras turėjo didelės įtakos J. Morrisono kūrybai. Tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara. Kūrinys ir jo kalba“ (Biržai, 2014) poetas Aidas Marčėnas prisipažino, kad jaunystėje žavėjosi A. Artaud. Jo fenomenu Lietuvoje domėjosi ir daugiau žmonių. Lietuvių kalba yra išleista iš prancūzų kalbos versta A. Artaud knyga „Teatras ir jo antrininkas“ (vertė Donata Linčiuvienė), kurios pabaigos žodyje Rasa Vasinauskaitė ne tik atskleidžia kai kurias A. Artaud biografijos detales, bet ir analizuoja jo kaip teatro vizionieriaus fenomeno ypatybes. Kitame straipsnyje „Funkcinė Antonino Artaud žiaurumo teatro analizė“ R. Vasinauskaitė metafizinei šio teatro koncepcijai išryškinti pasitelkia Jacqueso Derrida, Michelio Foucault, Francois Lyotardo ir gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio įžvalgas. Kristina Karvelytė studijoje „Antonino Artaud žiaurumo teatras“ prie A.
Juozas Miltinis taip pat domėjosi A. Artaud teatro koncepcija - asmeninėje bibliotekoje galima rasti keletą knygų apie A. Artaud. Juos suartina Paryžiaus teatro „aukso amžius“ - naujų teatro galimybių paieškos. Jie abu skirtingu metu mokosi garsiojoje Charlesio Dullino (1885-1949) „Atelier“ teatro (Théâtre de l’Atelier ) mokykloje. J. Miltinis susidraugauja su Jeanu Luois Barrault, kuriam irgi jautėsi dėkingas už akiračio praplėtimą. Kurį laiką (1935-1937) kartu gyvena. Trečiadieniais juos lanko to meto Paryžiaus jaunieji menininkai avangardistai, taip pat ir A. Artaud. J. L. Barrault pastato pjesę pagal Williamo Faulknerio knygą „Kai aš gulėjau mirties patale“. Spektaklis vadinasi „Aplink motiną“. J. Miltinis vaidina Seržantą. Spektaklis sužavi A. Artaud. Jis rašo: „J. L. Barrault spektaklyje yra toks stebuklingas arklys-kentauras, mus taip sujaudinęs, tarsi su savo arkliu-kentauru jis būtų grąžinęs magiją. A. Artaud recenzijoje išryškėja pamatinė jo kuriamo „žiaurumo teatro“ - teatro kaip magijos ritualo - prielaida. Jį sužavėjo Balio salos vaidinimai, jų magija, jų gebėjimas sulydyti išorinį ir vidinį vyksmą. J. Miltiniui šis principas svetimas. Jis, priešingai, nesiekia ištirpdyti aktoriaus sąmonės ir pjesės veiksmo okultinėje ekstazėje. J. Miltinis akcentuoja aktoriaus savimonę, intelektualumą, tobulėjimą, gebėjimą savarankiškai improvizuoti. O A. Artaud konfliktuoja su egzistuojančiu teatru, nes, jo manymu, dramai yra ydinga koncentruotis į individualų charakterį, į personažo mintis, jo emocinių būsenų išryškinimą. A. Artaud sukyla prieš teatro psichologiją, jo intelektualumą. Jis akcentuoja teatro poeziją, kurią siekia išgauti iš kalbos, gestų, pozų, dekoracijų, muzikos. A. Artaud troško sukurti absoliučiai gryną teatrą, į kurį žmonės eitų, jo žodžiais, ne kaip į viešnamį, ieškodami pojūčiams malonumo, o kaip pas chirurgą ar dantistą. Jam atrodė, kad reikia teatro, kuris paliestų žiūrovo kūną, sukrėstų visą žiūrovų egzistenciją, priverstų šaukti. Tai žiaurumo teatras. A. Artaud teigia kalbąs ne apie kažkokį ištvirkimo ar sadistinį žiaurumą, o „apie tyrą nevaržomą jausmą, tikrą dvasios krustelėjimą, atkartojantį patį gyvenimo gestą; ir apie tai, jog gyvenimas, metafiziškai kalbant, pripažindamas tįsumą, tankį, slėgį ir materiją, sykiu pripažįsta ir tiesioginį jų padarinių blogį ir visa, kas būdinga blogiui, erdvei, tįsumui, materijai. Visa tai galų gale baigiasi sąmone ir kančia ir sąmone kančioje“. Kalba yra pajėgi neutralizuoti žiaurumą, jį nuskausminti. Menas, panaikindamas reprezentaciją ir įsileidęs gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kartu kuria ir žiaurumo teatrą. Gyvenimo atsitiktinumai ir yra tikrasis žiaurumas, menas turi tiesiog leisti jiems reikštis be ypatingos neutralizuojančios kalbos galios. Mintis paprastai pereina į žodžius, ji reiškiama žodžiais. A. Artaud originalus todėl, kad sugalvojo pakeisti minties kryptingumą - nukreipti ją ne į žodį, o į daiktą. Tas daiktas esąs kūnas. „Visiškai neįrodyta, - rašo A. Artaud, - kad žodžių kalba yra pati geriausia. Ir man rodos, jog scenoje, kuri pirmiausia yra erdvė, kuri turi būti užpildyta, ir vieta, kur kažkas vyksta, žodžių kalbą turi pakeisti kalba, bylojanti ženklais, nes būtent pastarųjų objektyvumas yra tai, kas labiausiai ir betarpiškai mus veikia“. Žodžiai turi pasislėpti už gestų. Gesto autorius yra kūnas. Mąstyti ir šaukti galima kūnu. Siela, ištirpusi kūne - toks A. Artaud koncepcijos pamatas. „Taigi atrodo, jog aukščiausia teatro idėja yra toji, kuri filosofiškai mus sutaiko su Tapsmu, kuri, prasiskverbdama pro visokias objektyvias situacijas, mums įteigia mintį apie idėjų perėjimą į daiktus, o ne mintį apie jausmų pasikeitimą ir susidūrimą žodžiuose“, - argumentuoja savo įžvalgą A. Artaud. Jis siekia sukurti naują kalbą - gestų kalbą ir sako, kad tą naujosios kalbos gramatiką reiktų dar rasti. Priėjusi žodžių aklavietę, jo nuomone, kalba pati spontaniškai grįžta prie gesto. Taip žodis virsta užkeikimu, žodžiu-mitu, žodžiu-mįsle arba riksmu. „Būtina panaudoti kalbą naujai ir neįprastu būdu ir šitaip grąžinti jai gebėjimą sukrėsti fiziškai, aktyviai ją išskaidyti, padalyti ir paskirstyti erdvėje, visiškai konkrečiai pasirinkti intonacijas ir sugrąžinti joms galią iš tikrųjų ką nors sudraskyti ir atskleisti; turime atsigręžti prieš kalbą ir jos perdėm utilitarinius, galima sakyti, ją maitinančius šaltinius, prieš jos tarsi užvyto žvėries kilmę; turime laikyti kalbą užkeikimo forma“, - rašo A. Artaud. A. Artaud šauksmas, pažymėjo siurrealizmo klasikas Andre Bretonas, panašus į Edvardo Muncho šauksmą - jis sklinda iš „sielos bedugnių“. Ir jaunystė būtinai pripažįsta savu šią, anot A. Bretono, suakmenėjusią vėliavą. Todėl „išsižiojusioms pankiukėms“, kaip kad rašoma J. Ivanauskaitės minėtame romane, imponuoja A. Artaud. Stebina kita: kodėl ryškiausiems XX amžiaus pabaigos prancūzų filosofams - Julijai Kristevai, J. Derrida, G. Deleuze’ui imponuoja A. Artaud. Jis juk skaito „Tibeto mirusiųjų knygą“, domisi magija, mistika, alchemija, Taro kortomis, Balio salos vaidinimais, skatinančiais ištirpti okultinėje ekstazėje. Tai neturi nieko bendra su filosofine kritine minties galia. Kaip tik - priešingai - ją naikina. A. Artaud vyksta į Meksiką pas tarahumaras genties indėnus, dalyvauja jų ritualinėse apeigose, kur vartojamas narkotikas meskalinas. Tai galiausiai pakerta jo jėgas. Grįžęs vyksta į Airiją ieškoti senovės druidų tikėjimo liekanų, bet čia sulaikomas už viešos tvarkos pažeidimus ir nuo 1937 iki 1946 metų - beveik devynerius metus - praleidžia psichiatrinėse ligoninėse. Pradžioje tokioje, iš kurios nėra galimybės išeiti. 1942 metais motinos ir draugų rūpesčiu yra perkeliamas į Rodezą, kur gydomas meno terapija - skatinamas piešti ir versti. A. Artaud verčia Edgarą Allaną Poe, taip pat „Taukšlio“ eilėraštį iš Lewiso Carrollo knygos „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Štai pirmasis posmas, išverstas Juditos Vaičiūnaitės į lietuvių kalbą: „Lankšliaują bukai pietspirgiai / Sau grąžtėsi ant pieplatės; / Greit rainelaiši šluotpūkai, / Šmųlydę čiukai švilpčiaublės“. A. Artaud verčia, bet laiko savo vertimą nesėkme. Laiške draugui prisipažįsta, kad jam nepavyko išversti „Taukšlio“ eilėraštuko, kad beverčiant atskirus fragmentus pasidarė nuobodu. Pasirodo, niekada jo ir nemėgęs, nes eilėraštis dvelkia infantilumu. „Aš iš tiesų nemėgstu paviršutiniškų eilėraščių ar kalbų (Je n’aime pas les počmes ou les langages de surface <…>).“ Kodėl A. Artaud jų nemėgstąs? A. Artaud sutinka, kad galima išrasti savą grynąją kalbą be gramatinės prasmės, tačiau ta prasmė privalo turėti savo pačios vertę, turi kilti iš kančios (d’affre). „Alisos Stebuklų šalyje“ autorių A. Artaud įtaria siekiant intelektualumu apsisaugoti nuo kitų kančios ir išsilaisvinti nuo kančią gimdančios būties (l’etre utérin de la souffrance). L. Carrollo intelektualumas, A. Artaud nuomone, atsiduoda fekalijomis. Knygos „Prasmės logika“ skyriuje „Šizofrenikas ir maža mergaitė“ (šizofrenikas, suprask, A. Artaud, o maža mergaitė - Alisa) G. Deleuze’as cituoja A. Artaud laišką ir „Taukšlio“ vertimą. Ko ieško G. Deleuze’as šiame vertime? Šizofreniškos kalbos pėdsakų. Jį domina, kuo yra ypatinga ši kalba, kuo skiriasi nuo įprastosios, paremtos sveiku protu, kurios lygmenyje ir yra galimas paradoksalus L. Carrollo žaidimas kalba. Atsakymą jam pasufleruoja pats A. Artaud, jo pasakymas - „nemėgstu paviršutiniškų kalbų“. L. Carrollo prasminiai žaidimai kalba vyksta kalbos paviršiaus lygmenyje. O A. Artaud rašo ir kalba visai kita - gelmės kalba, t. y. šizofreniška kančios, mirties ir gyvenimo kalba. Paviršiaus ir gelmės kalbas skiria bedugnė. A. Artaud niekada nesusitiks su L. Carrollu. A. Artaud nėra įdomūs paviršutiniški žaidimai kalba. Kalba turinti sutapti su tuo, kas esmiška, su pačiu gyvenimu, tai yra su kančia. Nors G. Deleuze’ą intelektualiai intriguoja prasminiai L. Carrollo žaidimai kalba, nes būtent tam ir yra skirta jo knyga, vis dėlto šiame A. Artaud ir L. Carrollo prasilenkime G. Deleuze’as pasirenka A. Artaud pusę. Skyrių užbaigia paradoksaliu teiginiu. „Kūno be organų“ konceptas, kuriuos remiasi G. Deleuze’o ir Felixo Guattari šizoanalizė, iš esmės buvo išsakytas taip pat A. Artaud reflektuojamos šizofreniškos patirties, kai jis taip aprašė savąją jauseną: „Nėra burnos, nėra liežuvio, nėra dantų, nėra gerklės, nėra virškinamojo trakto, nėra skrandžio, nėra pilvo, nėra išeinamosios angos - aš turiu atstatyti tą žmogų, kuriuo aš esu“ (kūnas be organų sudarytas tik iš kaulų ir kraujo). „Kūno be organų“ konceptas plačiai aptariamas G. Deleuze’o ir F. Guattari knygoje „Kapitalizmas ir šizofrenija. 2. Tūkstantis plokštikalnių“. Šeštojo skyriaus pavadinimas „1947 lapkričio 28: Kaip jūs padarote save kūnu be organu?“ yra tiesioginė nuoroda į A. Artaud, nes kaip tik tą dieną jis užrašė: „Jūs jei norite, galite mane surišti, bet nėra nieko nenaudingesnio už organą“. G. Deleuze’as ir F. Guattari pažymi, kad A. Artaud paskelbė karą ne tiek organui, kiek organizmui, ir išskyrė įvairias galimas „kūno be organų“ atmainas: hipochondrinį, paranoidinį, šizoidinį, mazochistinį, apnuodytą, iščiulptą-išsausėjusį, sustiklėjusį, užsiūtą kūną. Galima turėti bent jau vieną arba keletą kūnų be organų - tai kūnas-eksperimentas, vienu metu ir troškimas, ir netroškimas. „Kūnas be organų“ - tai tan trinis kiaušinis. Šis „kūnas be organų“ nesąs sąvoka, bet realios praktikos. Niekada savojo „kūno be organų“ neįmanoma iš esmės pasiekti, bet, kita vertus, vyksta nuolatinis judėjimas jo link tarsi link kažkurios ribos. Su šiuo kūnu miegama, atsibun dama, mylimasi, kovojama, ieškoma savo vietos. Vyksta eksperimentavimas - ne tik radiotelefoninis, bet taip pat biologinis ir politinis. Jis įtraukia cenzūrą ir represiją. Ten, kur psichoanalizė sako: „Sustok, surask vėl savo asmenybę“, ten G. Deleuze’o ir F. Guattari šizoanalizė ragina: „Eikit tolyn, jūs dar nerasite jokios asmenybės, patirkite „kūną be organų“!“. Ši sąvoka - kūnas be organų - nuo įprastinių skiriasi tuo, kad ji nėra dedukuota, nėra sukonstruota, ji yra iškentėta, paties A. Artaud patirta toje gelmės bedugnėje, apie kurią rašo G. Deleuze’as ir apie kurią užsimena A. Bretonas, sulygindamas su E. Muncho „Šauksmu“. Toje šizofreniškos gelmės bedugnėje gali nutikti daugybė patirčių, kurios sveiko proto lygmenyje nėra net numanomos. Tačiau jos gali nutikti ir ištirpti kaip naktiniai drugiai, jei nėra įgūdžio reflektuoti ir įprasminti tos patirties rašytine kalba. A. Artaud tai sugebėjo. Paradoksas tas, kad A. Artaud, suabejojęs kalbos raiškos galia ir paskelbęs gesto prioritetą prieš žodį, vis dėlto tada, kai jam netrukdė psichinė nesveikata, be perstojo rašė. 1923 metais išleidžia poezijos knygą „Dangaus trik trak“ („Tric-trac du ciel“) ir nusiunčia naujų eilėraščių literatūriniam žurnalui „La Nouvelle Revue Française“. Nors tuometinis žurnalo redaktorius Jacquesas Rivičre eilėraščius atmetė, tačiau tarp jo ir A. Artaud užsimezgė draugiškas ryšys, jie susirašinėjo. Šie laiškai, išleisti 1927 m. kaip „Susirašinėjimai su Jacques Rivičre“ („Correspondence avec Jacques Rivičre“), ir buvo pirmoji A. Artaud idėjų publikacija. 1934 m. jis išleidžia istorinį tyrimą „Heliogabalas, arba Karūnuotas anarchistas“ („Héliogabale ou l’Anarchiste couronné“). 1937 m. A. Artaud suserga šizofrenija ir praranda gebėjimą rašyti. Anarchistas ima melstis. 1938 m. išleidžiama jo anksčiau rašytų esė ir straipsnių apie teatrą rinktinė „Teatras ir jo antrininkas“ („Théatre et son Double“). Pakliuvęs į Rodezo psichiatrinę ligoninę - kaip minėjau - A. Artaud yra gydomas meno terapija. Dėkoja motinai ir Dievui, kad atsidūrė tarp jį suprantančių žmonių. Tačiau liga nesitraukia. A. Artaud pritaikomas gydymas elektros šoku. Jis sukrėstas. Pasibaisėjęs. Reikalauja jį paleisti. Tačiau grįžta gebėjimas rašyti. 1945 m. aprašo savo įspūdžius iš kelionės pas Meksikos indėnus dar iki ligos - „Kelionė į tarahumara šalį“ („Un voyage au pays des Tarahumaras“). 1946-aisiais draugų rūpesčiu jis paleidžiamas iš ligoninės. Tais pačiais metais pasirodo „Laiškai iš Rodezo“ („Lettres de Rodez“). Apsilanko van Gogho darbų parodoje, lieka sužavėtas. Rašo „Van Goghas ir visuomenės savižudybė“ („Van Gogh le suicidé de la societé“, 1947). Rašo iki mirties 1948-ųjų kovo ketvirtąją. Kita vertus, kol A. Artaud buvo gyvas, jo kūrybinis kelias nebuvo ženklintas didelėmis sėkmėmis. Sėkmingiausia jo teatrinio gyvenimo dalis praėjo Ch. Dullino „Atelier“ , kur, kaip jau minėta, Paryžiuje savo teatrinę veiklą pradėjo ir J. Miltinis. A. Artaud siekia apčiuopti nepagražintą reprezentacijomis realybės šerdį, konceptualizuoja savąjį žiaurumo teatrą. Tačiau A. Artaud pavyko gauti lėšų tik vienam pjesės „Čenčiai“ pastatymui. Spektaklis neturėjo pasisekimo. „Jis visiems nepatiko, nes neįtikėtina spektaklio agresija pasiekė savo tikslą. Vos pakilus uždangai, aktoriai jau vaidino apimti transo, vėliau sukosi tyloje, karingai šoko afrikiečių šokius“, - prisimins aktorė Tania Balachova. Bendrauti su aktoriais sekėsi sunkiai. A. Artaud susižavi kinu. Sako: „Taigi aš reikalauju fantasmagoriškų filmų <…>. Kinas yra nuostabus stimuliatorius. Jis veikia tiesiogiai pilkąją smegenų medžiagą.“ Kino mene A. Artaud reiškėsi ir kaip teoretikas, ir kaip aktorius, ir kaip scenaristas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
tags: #a #maziliauskiene #asmenybes #raida