Vaiko vystymasis - tai nuolatinis emocinės raidos procesas, kupinas įvairių etapų ir transformacijų. Nuo pat pirmųjų emocijų pasireiškimo kūdikystėje iki audringų paauglystės išgyvenimų, vaiko emocijos nuolat kinta, kartais netgi stebindamos patį vaiką ir jo artimuosius. Šios emocijos, pradedant nuo tyro džiaugsmo ir baigiant nusivylimu ar liūdesiu, yra nepaprastai svarbios vaiko raidai ir kokybiškai patirčiai. Šiame straipsnyje aptarsime septynmečio vaiko psichologiją, emocinio intelekto svarbą, pykčio priepuolių priežastis ir jų valdymą, taip pat septintųjų metų krizę ir tėvų vaidmenį šiuo svarbiu laikotarpiu.
Emocinis Vystymasis: Pagrindiniai Etapai ir Svarba
Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka. Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Vėliau, vaikams augant, jie pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.
Vaikams augant, patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Jie gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.
Svarbu suprasti, kad vaikų emocinis ugdymas - tai ilga ir įdomi kelionė. Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Todėl tėvai ir globėjai turi būti kantrūs ir supratingi, padėdami vaikams suprasti ir valdyti savo emocijas.
Pykčio Priepuoliai: Priežastys ir Valdymas
Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Pykčio priepuolius gali sukelti įvairūs veiksniai, tiek fiziologiniai pojūčiai (pvz., alkis, nuovargis), tiek aplinkos veiksniai (pvz., frustracija, nesėkmė).
Taip pat skaitykite: Psichologiniai ypatumai
Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Tačiau svarbu atminti, kad vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį. Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Vaiko mokymas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra esminis jo emocinio vystymosi žingsnis. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti:
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Pasidalinkite savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Svarbu pabrėžti, kad visiškai normalu, jog vaiko nuotaika dažnai keičiasi, o emocinės reakcijos yra intensyvios, ypač ankstyvoje vaikystėje. Šiuo laikotarpiu gebėjimas reguliuoti emocijas vis dar ugdomas, vaikai mokosi jas suvokti ir išreikšti savo jausmus žodžiais.
Empatijos ir Emocinio Intelekto Ugdymas
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas. Empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių emocijas. Vaikai, turintys aukštą emocinį intelektą, geriau supranta savo ir kitų emocijas, lengviau užmezga ir palaiko santykius, sėkmingiau sprendžia konfliktus.
Štai keletas būdų, kaip ugdyti vaiko empatiją ir emocinį intelektą:
Taip pat skaitykite: 9 metų vaiko krizės
- Rodykite pavyzdį: Parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Septintųjų Metų Krizė: Iššūkiai ir Galimybės
Septintieji metai - tai svarbus etapas vaiko gyvenime, kai jis pradeda lankyti mokyklą. Šis laikotarpis dažnai vadinamas septintųjų metų krize, nes vaikas susiduria su naujais iššūkiais ir reikalavimais.
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol. Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam.
Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi.
Tėvų Autoriteto Pokyčiai
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus.
Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Sureaguoja skaudžiai ir atšauna, kad „maža, ką sakė mokytoja, o mes sakome kitaip.“ Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų. Su šio amžiaus vaiku jau galima pasikalbėti ir labai svarbu tai daryti, o jeigu kas nors nutiko, nereikia skubėti bausti, o paklausti, išklausyti, kodėl taip elgėsi.
Taip pat skaitykite: Psichologinė raida šešerių metų
Vidiniai Nesutarimai
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe, o jo savarankiškumas dar labiau išryškėja ir formuojasi.
Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“ Iki šiol tėvai buvo pratę vadovautis savo autoritetu, o dabar norėdami su vaiku rasti bendrą kabą jau turi tartis.
Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi - jis dar tik mokosi savitvardos meno.
Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos. Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta.
Kaip Tėvai Gali Padėti?
Būtų gerai, kad tėvai suprastų, jog septynmečiui reikia mažiau kontrolės nei darželinukui. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam.
Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirdote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus.
Ankstesni Raidos Etapai ir Jų Įtaka
Svarbu atsižvelgti į tai, kad pagrindinis vaiko asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 metų. Dėl to klasikinės psichologijos atstovai sako, kad mažyliui iki 3 geriausia augti su tėčiu ir mama. Tai ypač aktualu, jei greta nėra privačių darželių ir tėvai negali rinktis pedagogų, vertybių. Iki 3 metukų pasąmonėje formuojasi elgesio, asmenybės savybių modeliai, smegenų veikla, jų jungtys, nuo to labai priklauso, koks ateityje bus mažas žmogutis. Antrasis asmenybės formavimosi etapas vyksta iki 7 metų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių praleidome šiuos svarbius raidos etapus, vėliau apšlifuoti vaikelio charakterį bus galima, bet nelengva: teks su juo daug dirbti, taikyti intensyvią terapiją. Po šių dviejų laikotarpių - iki 3 metų ir iki - 7 metų, vaikas, jo vidiniai elgesio modeliai iš esmės smarkiai nebesikeičia.
Kaip mažasis spręs problemas: atsisės ir ašaras lies, laukdamas, kol kažkas ateis ir padės viską sutvarkyti; kaltins visus aplinkinius ar pats gebės išspręsti iškilusią problemą ir t. t. Užduotis mažesniam - kaip pasiimti žaisliuką, kuris, tarkime, užkrito už sofos? Gal jis pats bandys jį išsitraukti, o galbūt verkdamas reikalaus, kad tai padarytų kiti. Net kūdikis galvoja, kaip išspręsti uždavinį, kai siekia barškučio. Mes turime skatinti jį patį pasiimti - pašliaužti, paropoti ir pačiupti. Augant vaikui, auga ir jo rūpesčiai. Taip pat formuojasi modelis, kokius bruožus jis savyje ugdo - ar bus aukos pozicijoje, ar agresoriaus, ar ieškos visaverčių santykių, ar norės, kad juo tik rūpintųsi ir tik jo klausytų. Tuo metu formuojasi konstrukciniai ir elgesio modeliai - kaip bus elgiamasi tam tikrose situacijose.
"Aš toks mažas ir bejėgis, savęs, kaip atskiro asmens, dar neatskiriu nuo mamos (tai įvyksta maždaug tada, kai kūdikiui sukanka vieneri). Naujagimis saugumą pasitvirtina jausdamas, kaip mama, tėtis reaguoja į jo verkimą, t. y. į jo pagalbos šauksmą, nes vienintelė jo kalba - verkimas. Ar mama supranta, kada reikia pakeisti sauskelnes? Kada aš alkanas? Kada man šalta ar karšta? Jeigu lėliukas jaučia, kad jo poreikiai patenkinami, į juos reaguojama su kantrybe ir meile, tuomet formuojasi pats stipriausias pamatinis saugumo jausmas: jis ima suvokti, jog šis pasaulis yra saugus.
Apie pirmuosius metus pradeda formuotis savarankiškumas, todėl labai svarbu vaikui kuo daugiau leisti daryti ir išbandyti pačiam. Reikia suteikti galimybę kažką nuveikti pačiam ir nepulti tenkinti kiekvienos jo užgaidos, paduoti žaislų, mažyliui vien žvilgtelėjus jų pusėn. Kai vaikas eina ir tyrinėja, o jam neleidžia ir užkerta bet kokius kelius, jis galų gale nustoja tą daryti. Suaugusieji tam ir yra, kad užtikrintų saugumą ir paskatintų tyrinėti pasaulį. Jei mažylis pritingi, reikia jį savitai žaismingai, įdomiai stumtelėti. Kai vaikas atsistoja ant dviejų kojyčių, būtina jam padėti tyrinėti pasaulį, nebarti už nesėkmes, na ir kas, kad kažkas sudužo, nukrito.
Kantrybė, pakantumas, nesėkmės priėmimas taip pat išugdoma iki trejų metų. Kiekvienas mūsų turime kantrybės potencialą, t. y. skirtingo jautrumo nervų sistemą. Jeigu mažylis stato bokštą ir jam nepavyksta, jis ima niršti, kad daugiau to nedarys. Tėvų požiūris šiuo atveju itin svarbus, turime ramiai priimti vaiko emocijas ir kantriai skatinti bandyti dar kartą. Kitas scenarijus - kai tėvai ima pykti ant vaiko už jo emocijas - bausti, barti, taip vaikas mokosi, jog emocijas reikia slėpti, o įvairios veiklos darosi vis mažiau įdomios.
Paimkime to paties bokšto statybą. Sugriuvo bokštas, įgarsinkite vaiko jausmus: „Aš suprantu, kad tau pikta, visiems taip pasitaiko, jei nori paverkti - gali, kai nusiraminsi, bandyk iš naujo, aš tau padėsiu, jei reikės.“ Kai, sutelkus kantrybę ir pastangas, statinys pavyksta, būtinai pagirkite: „Tu pasistengei ir tau pavyko, šaunuolis!“ Vaikas tarsi įgyja tam tikrą galią - jis supranta, kad pasistengus vis tiek galų gale pavyksta, nereikia rėkti ir draskytis, nebūtina mesti veiklos, galima įveikti savo jėgomis. Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: ne suaugusieji padaro už vaiką, o jį patį skatina tai atlikti. O tėvai bus saugus meilės ir šilumos uostas, visada padės, kai reikės. Taip išmokote savo mažiuką priimti ir įveikti nesėkmes, ugdote kantrybę ir pakantumą. Įdomiausia tai, kad pirmi dažniau pasiduoda ir nuleidžia rankas patys suaugėliai, o ne jų atžalos. Ir negerai daro, rodydami tokį pavyzdį.
Tėvų Rolė: Palaikymas ir Supratimas
Vaiko emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtina pritaikyti šiuos metodus pagal individualius poreikius ir asmenybę.
Nenustebkite, jeigu septynmetis mokykloje papasakos viską, kas dedasi jūsų namuose, jei išplepės kaimynei, kad jos nemėgstate, arba močiutei, kad ji per daug kišasi į jūsų šeimos reikalus. Tai metas, kai prasideda septintųjų metų krizė.
Nenorėčiau, jog tėvai išsigąstų, kad jei jau pavėlavo, vaikas bus toks ir nieko nebepakeisi. Svarbu suprasti, jog vaiko emocinis vystymasis yra nuolatinis procesas, todėl net jei ir buvo padaryta klaidų ankstesniuose etapuose, visada galima padėti vaikui tobulėti ir augti.
tags: #7 #metu #vaiko #psichologija