Elgesio psichologija nagrinėja žmogaus elgesį, jo priežastis ir mechanizmus. Ši sritis apima platų spektrą temų - nuo individualių reakcijų į aplinką iki socialinių sąveikų ir asmenybės formavimosi. Supratimas, kas motyvuoja mūsų veiksmus, gali padėti mums geriau pažinti save, efektyviau spręsti konfliktus ir stiprinti psichologinį atsparumą.
Kas yra elgesio psichologija?
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Elgesio psichologija nagrinėja, kaip veikia mūsų protas ir kodėl tam tikrose situacijose pasielgiame vienaip ar kitaip. Tai leidžia geriau suprasti save ir aplinkinius, lengviau priimti sprendimus stresinėse situacijose, pagerinti santykius ir siekti užsibrėžtų tikslų. Mūsų veiksmai tiesiogiai susiję su psichologija.
Netinkamo elgesio tikslai ir kaip su jais tvarkytis
Individualioji psichologija teigia, kad problemų keliantį vaikų elgesį galima suprasti ir spręsti per netinkamų tikslų pažinimą bei koregavimą. Ši perspektyva taip pat gali būti pritaikyta suaugusiųjų elgesiui analizuoti, ypač konfliktinėse situacijose.
Konfliktinės situacijos dažnai pažeidžia asmenines ribas ir sukelia jausmą, kad aplinka reikalauja kažko, ko nenorime ar negalime duoti, arba neduoda to, ko tikimės. Tokiose situacijose abi pusės gali jaustis teisios ir turėti svarių argumentų, tačiau tai nepalengvina problemos sprendimo.
Iš esmės bet kurioje konfliktinėje situacijoje galima arba jaustis teisiam ir ventiliuoti emocijas, arba spręsti susidariusią situaciją. Apmaudu, tačiau pasidavus emocijoms ir teisumo jausmui, problemos išspręsti neįmanoma. Gera žinia yra ta, kad užtenka vienos pusės apsisprendimo nesivelti į konfliktą, vieno pasiryžusio prisiimti suaugusiojo atsakomybę, ir konflikto nebebus.
Taip pat skaitykite: Emocijos kūrybiniame procese
Jeigu žiūrėti į konfliktinę situaciją, kaip į tokią, kurioje kitas žmogus elgiasi lyg vaikas (kitas, nes Jūs jau apsisprendėte būti suaugusiu) savo netinkamu elgesiu siekiantis tam tikrų tikslų, būtina šiuos tikslus atpažinti ir jų netenkinti. Tokiu būdu parodant, kad viena ar kita elgsena yra paprasčiausiai neefektyvi.
Dažniausi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekimas: Šis tikslas pasireiškia, kai kitas žmogus nuolat reikalauja dėmesio, net jei tai daroma erzinančiu būdu. Pavaldiniai gali vėluoti ir atsiprašinėti, kolegos - nuolat prašyti patarimo, o tėvai - dažnai skambinėti į mokyklą klausinėdami apie vaiko pasiekimus. Toks elgesys gali kurį laiką džiuginti, nes jaučiatės tarsi saulė, kurios spinduliuose visi nori pasimaudyti, tačiau būna, jog atsibosta šildyti bei šviesti, nes kiek beduotumėt, vis tiek ne gana. Kaip ir vaikai pertraukiantys mamą kas antrame sakinyje, taip ir suaugusieji, siekdami dėmesio, niekada juo nepasitenkina. Jei jaučiate susierzinimą, tikėtina, kad kitas žmogus siekia jūsų dėmesio.
- Jėgos siekimas: Šis tikslas pasireiškia bandymais kontroliuoti kitus, abejoti jų sprendimais ar manipuliuoti. Kaip ir visi kiti tikslai, šis siekis gali įgyti įvairiausias formas - nuo tiesaus abejojimo jūsų sprendimu iki manipuliuojančio aukos pozicijos prisėmimo paverčiant jus agresoriumi ten, kur visai nesinori. Susiduriant su vaikų tėvais - tai gali būti patarimai mokytojui kaip dėstyti savo dalyką ar išsamūs paaiškinimai, kokios priežiūros reikia ikimokyklinukui. Už šio elgesio paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas, tikėjimo savo sugebėjimais, galimybėmis save realizuoti. Tada bandoma sumenkinti kitų, aplinkinių kompetenciją, nuvertinti jų saviraišką. Mūsų konkurencingoje verslo aplinkoje toks elgesys gali būti traktuojamas, kaip įprasta praktika, tačiau iš esmės tai tėra lenktyniavimas, kuriame svarbiausia pralenkti kitus, o ne pasiekti kažkokius realius veiklos rezultatus. Jei jaučiatės, kad abejojama jūsų kompetencija, norima pasirodyti pranašesniu, tikėtina, kad kitas žmogus siekia jėgos. Kaip ir pirmuoju atveju, šioje situacijoje svarbiausia atpažinti savo jausmus, nepasiduoti kylančiam pykčiui ir nepulti kontratakuoti.
- Keršto siekimas: Šiuo atveju kitas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai siekia sukelti skausmą. Jo žodžiai ar veiksmai kelia tikrų tikriausią skausmą, lyg būtų užkliudytos jautriausios sielos stygos. Čia galite pradėti save kaltinti, kad per daug skausmingai reaguojate. Taip nėra - mes esame socialios būtybės ir jeigu kitas žmogus į mus nukreipia iš savo vaikystės atsineštą keršto siekį, nieko nuostabaus, kad mums kyla gilus menkavertiškumo patyrimas ir noras atsirevanšuoti. Tačiau kaip jau ir minėjau, mes galime arba duoti kelią emocijoms arba spręsti problemas. Mūsų nepavyks pažeminti, jeigu nesutiksime pajausti pažeminimo ir neįskaudins, jeigu neįsiskaudinsim.
- Bejėgiškumo demonstravimas: Labiausiai nusivylę, nieko nepasiekę ankstesnėmis priemonėmis vaikai pasiduoda bejėgiškumui ir apatijai. Kartais taip elgiasi ir suaugusieji kai kuriomis aplinkybėmis visai ignoruodami savo atsakomybę, sugebėjimus, išgales. Tarsi tėvai, kurie įstumia vaiką pas psichologą į kabinetą ir išbėga savo reikalais, tarsi kolegos dėl savo nesėkmių kaltinantys visus aplinkui. Tas pabėgimas nebūtinai fizinis, jis dažnai būna psichologinis jausmas, kad žmogus lyg smėlis, ką tik išbėgo pro pirštus. Šalia tokio žmogaus mes patys pasijaučiame bejėgiai.
Svarbu atsiminti, kad netinkami vaikų elgesio tikslai suaugusių elgesyje mums gali būti lyg užuominos, padedančios susiorientuoti emociškai sunkiose situacijose, ir pasistengti užaugti. Vadovaujantis kylančiomis emocijomis svarbu atsiminti, kad ir mūs pačių jausmai gali būti susiję ne tik su pačia situacija, bet ir su daugybe kitų aplinkybių.
Kaip keisti elgesį ir stiprinti psichologinį atsparumą
Psichologinis atsparumas stiprėja tada, kai imame keisti tam tikrą elgesį, kuris mums nenaudingas. Pirmiausia, norint pakeisti savo elgesį, svarbu suprasti, kad elgesio pokytis nevyksta savaime. Elgesio pokytis yra tam tikras procesas, turintis fazes, kurias pereiname, norėdami, kad naujas elgesys įsitvirtintų. Tai - vadinamasis pokyčių ratas.
- Ikisvarstymo stadija: Žmogus elgiasi tam tikru sau nenaudingu būdu, nesusimąstydamas, kad savo elgesį jam reikėtų keisti.
- Svarstymo stadija: Kai elgesys pradeda trukdyti gyvenime, kasdienybėje, žmogus pradeda svarstyti, jog galbūt jam reikėtų pakeisti savo elgesį.
- Veiksmo stadija: Imamasi tam tikrų žingsnių, planuojama ir galvojama, kaip pakeisti savo elgesį. Tą galima bandyti daryti pačiam arba kreiptis į specialistus.
- Atkryčio stadija: Dažniausiai po tam tikro laiko grįžta ankstesnės mintys, ankstesnio malonumo poreikis, ankstesnės emocijos ir žmogus atkrenta bei grįžta prie ankstesnio žalingo elgesio. Vis dėlto taip nutikus labai svarbu savęs nespausti ir negraužti, nes tai būdinga visiems elgesio pokyčiams.
Veiksmų planas:
Tam yra paprastas būdas. Pasiimkite lapą. Pirmiausia, ką turite įsivardyti, yra tai, kokį elgesį norite keisti. Pavyzdžiui, noriu valgyti mažiau nesveiko maisto. Tuomet įsivardykite, kokį malonumą gaunate iš to nesveiko maisto, kad suprastumėte, kas jus skatina tokį maistą valgyti. Trečias žingsnis - įsivardykite situacijas, kurios jus skatina valgyti nesveiką maistą. Kai įsivardijate veiksmus, kurie skatina jūsų žalingą elgesį, galite geriau suvokti, kada toks elgesys gali pasireikšti. Taip pat svarbu įvardyti, ką darysite vietoje to. Labai svarbu susirašyti tikslius žingsnius, ką darysite vietoje nesveiko maisto valgymo. Pavyzdžiui, grįžę iš darbo išgersite stiklinę vandens, paskaitysite knygą, eisite po dušu ar būsite pasiruošę šiek tiek sveikesnę vakarienę. Paskutinis dalykas, kurį turėtumėte įsivardyti - tai galimi trukdžiai.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Psichologinį atsparumą galime stiprinti per savo elgesį, mintis ir emocijas. Keisdami mums nenaudingą elgesį, analizuodami savo mintis ir valdydami emocijas, galime tapti stipresni ir atsparesni iššūkiams.
Asmenybės psichologija: prigimtis vs. aplinka, vidiniai vs. išoriniai veiksniai
Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu.
Taip pat skaitykite: Kaip neprarasti noro mokytis
Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija). Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Elgesys darbe: mikrovadyba ir Karpmano trikampis
Jei paprašytume prisiminti kolegą, kuris perdėtai kišdavosi į jūsų darbą, norėdavo žinoti net smulkiausias detales, siekdavo kontroliuoti kiekvieną žingsnį, turbūt daugelis nesunkiai prisimintume net po keletą pavyzdžių. O ką daryti, jei šis kolega yra jūsų vadovas? Pasak psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichiatrės-psichoterapeutės Lauros Baltaitytės, perdėtas vadovo kontroliavimas, dar kitaip vadinamas mikrovadyba (angl. Micro-management), gali turėti neigiamų pasekmių darbuotojų psichologinei būklei.
„Perdėtas noras kontroliuoti gali kilti iš vidinio nesaugumo, neužtikrintumo savimi. Žmogus nebūtinai pats pastebi tokius dalykus ir savo nesaugumo jausmą perkelia aplinkiniams - taip jis ginasi nuo stipraus vidinio nerimo. Šis psichinės gynybos mechanizmas vadinamas projekcija - kai asmens viduje kylantys reiškiniai jo suprantami kaip kylantys iš išorės. Pvz., ne aš esu tingus, o mano kolega nepakankamai stengiasi, ne aš esu išsiblaškęs, o mano pavaldinys neatidžiai atlieka užduotis.“
Žmogaus asmenybę formuoja santykis su reikšmingais žmonėmis, o pats pirmasis reikšmingas santykis yra su mama ar kitu žmogumi, kuris rūpinasi vaiku vos jam gimus. Jei šis santykis kuria nors prasme nebuvo saugus, pvz., tas žmogus kartais reaguodavo į vaiko signalus, kartais ne, taip sukeldamas vaikui nerimastingumą, tikėtina, kad užaugęs vaikas pasižymės nerimastingu, nesaugiu prisirišimu prie kito žmogaus. Santykiai jam neatrodys pakankamai patikimi, kartais jis netgi gali jausti, kad santykiai jam kenkia, yra nepastovūs, neteikiantys pasitenkinimo. Paprastai kontroliuojantį nerimastingo žmogaus elgesį komandos nariai ar artimieji priima su nerimu, pykčiu, irzuliu.
Pasak L. Baltaitytės, bendraudamas su per daug kontroliuojančiu vadovu žmogus patenka į vadinamąjį Karpmano trikampį dar kitaip žinomą kaip aukos-agresoriaus-gelbėtojo trikampį. Iki galo nesuvokus ir neįvardinus šių santykio vaidmenų, darbas gali pradėti kelti stiprią įtampą, nerimą, netlikti džiaugsmo. Psichiatrė-psichoterapeutė pastebi, kad užsitesus situacijai gali atsirasti ir liūdnesnių padarinių.
Nors projekcija dažnai naudojama nesąmoningai, savojo elgesio refleksija, apmąstymas gali padėti atpažinti polinkį į pernelyg didelį norą kontroliuoti aplinkinius. Vienas iš ženklų - pastovios mintys apie tai, kad be jūsų įsikišimo kolegos nesusitvarkys, jei jų neprižiūrėsite - darbas nebus atliktas teisingai ir laiku, kad jūsų kolegos gaišta laiką, dirba neproduktyviai. Taip pat somatizacija, t.y. kai emocinės būsenos reiškiasi fiziniu būdu, per tam tikrus kūno simptomus.
Pasak psichiatrės-psichoterapeutės L. Baltaitytės, kasdienį nerimą galima mažinti kalbantis su savo vidiniu vaiku, klausiant jo poreikių ir juos atliepiant. Vidinis vaikas, anot vienos iš psichoanalizės teorijų, yra mūsų visų turima vidinė psichikos dalis, kuri jautriau reaguoja į tam tikrus įvykius mūsų dabartiniame gyvenime ir jos reakcija priklauso nuo to, kokia buvo mūsų vaikystės patirtis. Šis vidinis vaikas yra jautrus, jausmingas, trokštantis saugumo, tad jo galima paklausti, kas vyksta ar vyko konkrečioje įtemptoje situacijoje? Gal jis buvo išsigandęs, sunerimęs, supykęs ar pasimetęs? Tai išsiaiškinus galima paklausti, ko jūsų vidinis vaikas norėtų dabar. Gal jis nori apkabinimo, prisiglaudimo, padrąsinimo? Jei iš principo esate į nerimastingumą, nesaugų prieraišumą linkęs žmogus, tą galima koreguoti ilgalaikiame santykyje su artimu žmogumi arba psichoterapeutu.
Elgesio formos ir jų priežastys
Elgesỹs - tai organizmo aktyvumas, pasireiškiantis refleksais, reakcijomis, atsakais, judesiais, veiksmais, kuriuos reguliuoja psichika. Elgesio reiškiniams priskiriama fiziologiniai pokyčiai (odos paraudimas, pašiurpimas), judesiai ir jų pokyčiai (poza, mimika, gestai), paprasti ir sudėtingi veiksmai (sąmoninga ir tikslinga žmogaus veikla) bei poelgiai.
Pagal sudėtingumą skiriama stereotipinis, išmoktas ir protingas elgesys.
- Stereotipinį elgesį sukelia biotiniai (biologiškai reikšmingi) stimulai, arba dirgikliai (reakciją sukeliantis išorinis arba vidinis poveikis). Jo formos: kinezės, arba taksiai, elementarūs ir funkciniai refleksai, instinktyvūs veiksmai. Kinezės, arba taksiai (organizmo judėjimo reakcija, atsakas į biotinius aplinkos poveikius; būdinga žemiausioms gyvoms būtybėms), gali būti teigiami (organizmas juda dirgiklio link) ir neigiami (organizmas šalinasi dirgiklio). Elementarūs refleksai (tam tikro raumens arba raumenų grupės reakcijos) dar skirstomi į tonusinius (ilgalaikis raumenų susitraukimas, pavyzdžiui, būtinas tam tikrai galvos arba kūno padėčiai palaikyti) ir fazinius (trumpi sutraukimo arba atpalaidavimo raumenų atsakai į kūno paviršiaus dirginimus). Funkciniai refleksai - organizmo gyvybinių funkcijų palaikymo reakcijos (kvėpavimas, virškinimas, širdies ir kraujagyslių bei kiti refleksai).
- Išmokto elgesio formos: išmokimas (įgimtas elgesys, išmokstamas kartojant situaciją), pripratimas (organizmo arba kurio nors jo dalies reakcijų silpnėjimas arba išnykimas situacijai kartojantis arba tapus nereikšmingai).
- Protingo elgesio forma - bet koks organizmo patyrimas, įgytas mėginimais ir klaidomis, uždavinių mintyse sprendimas, reguliuojamas mąstymo, be išankstinio išmokimo.
Elgesys (kaip ir psichikos aktyvumas) turi savo priežastis (vadinamas reikmėmis, motyvais), kurios suteikia elgesiui tam tikro kryptingumo. Būna lytinė, mitybos, socialinė, kooperavimosi, teritorijos gynimo ir kitos motyvuoto elgesio rūšys.