Kiekvienas žmogus pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis, kurios daro poveikį jo kasdieniniam gyvenimui. Viena iš asmenybės savybių, veikianti žmogaus mąstymą, elgesį ir jausmus, yra perfekcionizmas. Perfekcionizmas - tai asmenybės bruožas, pasireiškiantis žmogaus polinkiu nusistatyti sau nerealistiškai aukštus asmeninius standartus bei kritiškai vertinti savo sugebėjimus juos pasiekti (Frost ir kt., 1990). Daugelis perfekcionizmo tyrėjų pabrėžia prieštaringą perfekcionizmo pobūdį ir skiria adaptyvų ir neadaptyvų perfekcionizmą. Iš vienos pusės, šis asmenybės bruožas skatina žmogų vystytis, siekti asmeninių tikslų ir tobulumo (Silverman, 1983). Tačiau, iš kitos pusės, perfekcionizmas gali neigiamai paveikti žmogaus mintis, jausmus, elgesį ir padaryti žalą jo fizinei bei psichinei sveikatai. Taigi, perfekcionizmas turi prieštaringą poveikį žmogaus kasdieninei adaptacijai (Enns, Cox, 2002).
Daugelis tikriausiai pasakytų, jog įmonėje perfekcionizmas yra teigiama asmenybės savybė, ypatingai tada, kai optimistiškas savo gebėjimų vertinimas ir aukšti veiklos standartai veda į aukštus pasiekimus ir pasitenkinimą (Hamachek, 1978). Toks žmogus nusipelno pripažinimo, pagarbos, paaukštinimo, o įmonė turi daug naudos iš tokio darbuotojo atliekamo darbo. Literatūroje toks perfekcionizmas, kai jis žmogui suteikia malonumo siekiant tobulumo, yra laikomas normaliu, teigiamu arba adaptyviu (Hamachek, 1978; Rice, Slaney, 2002 ). Tačiau tyrimų rezultatai rodo, jog perfekcionizmas gali turėti ir neigiamų aspektų, kurie gali daryti žalą žmogaus gerovei. Perfekcionizmas vadinamas neurotišku, neigiamu arba neadaptyviu (Hamachek, 1978; Rice, Slaney, 2002), kai žmogaus elgesys tampa nevaldomas (pvz., obsesinis - kompulsinis) arba kai žmogus matuoja savo vertę pagal savo produktyvumą ir pasiekimus (Burns, 1980; Barrow, Moore, 1983). Tai priveda prie distreso ir ligų. Neadaptyvus perfekcionizmas yra siejamas su neigiamomis emocinėmis būsenomis, pvz., depresija, nerimu, stresu darbe bei kitais psichosomatiniais sutrikimais (Hewitt ir kt. 1991; Fry, 1995) ir elgesiu, pvz., pravaikštomis, konfliktiškumu bendraujant su kolegomis, narkotinėmis medžiagomis vartojimu, ketinimui nusižudyti (Flynn, 1995; Pacht, 1984; Burns, 1980). Ir šios emocinės būsenos, ir elgesys gali turėti tiek tiesioginį, tiek netiesioginį poveikį žmogaus atliekamai veiklai darbe.
Perfekcionizmo Samprata
Perfekcionizmas yra sudėtingas konstruktas, todėl įvairūs autoriai jau daugelį metų bando išmatuoti, apibrėžti ir aprašyti jį. Iš pradžių į perfekcionizmą buvo žiūrima kaip į tobulumo siekimą, pvz., Adlerio teigimu, tobulumo siekimas yra normalus vidinis žmogaus vystymosi aspektas, kuris padeda jam siekti savo tikslų ir pereiti į aukštesnę adaptacijos pakopą. Tačiau jis realias galimybes, standartus siekdamas šių tikslų (Adler, 1956). Remdamasis Adlerio pateikta perfekcionizmo samprata, Hamachek (1978) išskyrė dvi perfekcionizmo rūšis: normalų ir neurotišką. Anot jo, normalūs arba adaptyvūs perfekcionistai - tai žmonės, turintys aukštus asmeninius standartus, pasižymintys tikslumu ir organizuotumu. Tačiau jie dažnai būna nerealistiški. Vystydami perfekcionizmo sampratą, Barrow ir Moore (1983) nustatė, kad perfekcionistams yra būdingas perfekcionistinis mąstymas. Tai yra tam tikra kognityvinė struktūra, kurią žmogus gali naudoti įvairiose situacijose skirtingu lygiu. O pats žodis perfekcionizmas, jų teigimu, reiškia asmenybės bruožą, kurį žmogus gali turėti arba neturėti.
Jie išskyrė penkis perfekcionistinio mąstymo aspektus. Pirmiausia, jų nuomone, perfekcionistai savo patirtį dažnai vertina tik dichotomiškai, o tai pasireiškia jų pastangomis būti arba tobulu, arba visai niekam tikusiu. Kitas perfekcionistinio mąstymo elementas išryškėja perfekcionistų požiūryje į savo asmeninius tikslus. Į juos žiūrima kaip į būtinybę, kurios reikia siekti tik vien dėl gerų rezultatų. Žmogus savo norus, troškimus dažnai performuluoja į reikalavimus. Dėl perfekcionistinio mąstymo žmonės yra linkę perdėtai susikoncentruoti ties savo neįvykdytomis užduotimis, abejoti savimi ir savo sugebėjimais daugiau, negu džiaugtis savo sėkme. Perfekcionistai, suvokdami, kad tam tikrą veiklą jie atliko mažiau nei tobulai, dažnai atsilieka darbe, nes vis bando padaryti „geriau“, kartodami savo veiksmus daug kartų. Dar vienas perfekcionistinio mąstymo aspektas yra susijęs su jų veiklos sėkmingumo ar nesėkmingumo suvokimu. Perfekcionistai mano, kad žmonės, kuriuos lydi sėkmė, pasiekia savo tikslus įdėdami minimaliai pastangų, darydami nedaug klaidų (arba visai jų nedarydami), kad jie pasitiki savimi ir patiria labai mažai distreso arba visai jo nepatiria (Burns, 1980). Taip pat perfekcionistai, vertindami savo būsimos veiklos rezultatus, dažnai remiasi praeities nesėkmėmis, nei sėkmėmis (Thompson ir kt., 1998). Todėl perfekcionistai yra linkę kaltinti save dėl suvokiamos nesėkmės. Jie kelia sau per didelius reikalavimus, paprastai, turi didelis abejonių dėl savo sugebėjimų ir dažnai juos slepia. Perfekcionistai mano, kad kiti žmonės pervertina jų tikruosius gebėjimus. Jie jaučiasi „apsiaukštliai“ (Cozzarelli, Major, 1990; Ferguson, Rodway, 1994).
Taigi, tyrinėjant ir bandant apibrėžti perfekcionizmą, tyrėjai priėjo prie perfekcionizmo kaip daugiadimensinio konstrukto sampratos. Frost ir kt. (1990) nustatė, kad perfekcionizmas susideda iš šešių pagrindinių aspektų. Pirmasis apibrėžiamas kaip troškimas pasiekti aukštus savo veiklos standartus. Antrasis perfekcionizmo aspektas susijęs su perdėtu tikslumu, tvarkingumu bei organizuotumu. Trečiasis - su susirūpinimu dėl savo klaidų, atliekant tam tikrą veiklą. Ketvirtasis - su nuolatinėmis abejonėmis dėl savo atliekamų veiksmų, jausmu, kad darbas atliktas nepakankamai gerai. Penktasis - tėvų lūkesčiai ir kritiškumas. Šeštasis - tėvų reikalavimai ir įvertinimai jų atžvilgiu. Šie du perfekcionizmo aspektai dažnai siejami su įvairių sutrikimų priežastimis bei jų etiologija (Hamachek, 1978; Frost ir kt., 1990; Frost ir kt., 1993). Trumpai Frost ir kt. Apibendrinant galima pasakyti, jog laikui bėgant perfekcionizmo samprata keitėsi. Iš pradžių į perfekcionizmą buvo žiūrima tik kaip į tobulumo siekimą, o vėliau įvairūs autoriai mini ir kitus perfekcionizmo aspektus. Psichologinėje literatūroje perfekcionizmas dažniausiai charakterizuojamas kaip neigiamas asmenybės bruožas, daugiausiai akcentuojami žalingi jo aspektai, galintys pakenkti žmogaus psichologinei bei socialinei gerovei.
Taip pat skaitykite: Specialistų pagalba esant asmenybės sutrikimams
Perfekcionizmo Matavimas
Nemažai mokslininkų įdėjo daug pastangų, siekdami nustatyti ne tik kaip galima būtų tiksliai apibrėžti, bet ir kaip išmatuoti daugiadimensinį perfekcionizmą (Frost ir kt., 1990; Hewitt, Flett, 1991; Terry-Short ir kt., 1995). Šie tyrėjai vieningai pabrėžia, kad į perfekcionizmo sampratą įeina ypatingai aukšti asmeniniai standartai. Frost ir kt. (1990) tvirtino, kad šiuos standartus lydi kritiškas ir griežtas savęs vertinimas, kuris pasireiškia abejojimu dėl savo veiksmų ir perdėtu susirūpinimu savo klaidomis. Jam bei turi perdėtą tvarkos ir organizacijos poreikį. Atsižvelgdami į tokią perfekcionizmo sampratą, paremtą išsamia literatūrine analize, Frost ir kt. Susirūpinimo klaidomis subskalė atspindi neigiamas žmogaus reakcijas į klaidas, polinkį interpretuoti jas kaip nesėkmes ir tikėjimą, kad dėl patirtos nesėkmės jis neišvengiamai praras kitų pagarbą (Flett ir kt., 1995). Asmeniniai standartai reiškia aukštus žmogaus nusistatytus, standartus savo veiklos atlikimui ir polinkį vertinti save pagal tai, kaip atliekama ta veikla. Jis ir kritiškumą jo atžvilgiu. Abejojimas dėl veiksmų apima žmogaus susirūpinimą dėl to, ar viską jis padarė gerai arba teisingai, polinkį kartoti veiksmus daug kartų ir atsilikti nuo kitų. Organizuotumas reiškia žmogaus tikslumą, laikymąsi nustatytos tvarkos ir gebėjimą organizuoti savo veiklą (Hill ir kt., 2004).
Šiuo metu Hewitt ir Flett (1991) sukūrė kitą daugiadimensinio perfekcionizmo skalę, taip pat populiarų metodą, padedantį įvertinti tris perfekcionizmo aspektus: į save orientuotą, į kitus orientuotą ir socialiai reikalaujamą perfekcionizmą. Į save orientuotas perfekcionizmas susijęs su žmogaus polinkiu nusistatyti aukštus asmeninius standartus ir jų siekti. Į kitus orientuotas perfekcionizmas apibūdinamas kaip žmogaus polinkis manyti, kad kiti žmonės turėtų atlikti arba atliks tam tikrą savo veiklą tobulai, o socialiai reikalaujamas perfekcionizmas susijęs su žmogaus suvokimu, jog kiti iš jo tikisi tobulo tam tikros veiklos atlikimo (Hewitt, Flett, 1991). Tačiau dažniausiai tyrėjai naudoja šias dvi.
Adaptyvus ir Neadaptyvus Perfekcionizmas
Psichologinėje literatūroje perfekcionizmas yra tyrinėjamas atsižvelgiant tiek į konstruktyvias, tiek į destruktyvias jo apraiškas. Konstruktyvūs perfekcionizmo aspektai minimi kaip adaptyvūs, naudingi bei pozityvūs. Destruktyvūs - kaip neadaptyvūs, neurotiški bei nenaudingi (Hamachek, 1978; Frost ir kt., 1990; Hewitt, Flett, 1990; 1991; Flett ir kt., 2002). Šis skirstymas atsirado todėl, kad tyrimais gaunami rezultatai rodo, jog skirtingi perfekcionizmo aspektai turi skirtingą poveikį žmogaus socialinei bei psichologinei adaptacijai. Tačiau atidėlioja tam tikros veiklos atlikimą bei geba efektyviai organizuoti savo veiklą, paprastai, pasižymi gera psichologine ir socialine adaptacija, t. y. aukštais pasiekimais tiek darbe, tiek akademinėje veikloje, saviaktualizacija, didesne asmenine savireguliacija, pasitenkinimu, pasitikėjimu savimi (Flett ir kt., 2002), efektyvumu, aukštesne saviverte (Brown ir kt., 1999; Frost ir kt., 1990; Parker, 1997) bei teigiamu emocingumu (Frost ir kt., 1993). Dėl to tokie žmonės vadinami adaptyviais perfekcionistais. Tačiau dėl savo realių ar suvokiamų klaidų (Enns, Cox, 2002), paprastai, pasižymi prastesne psichologine ir socialine adaptacija, t. y. į mažesnį pasitenkinimą savimi bei savo atliekama veikla, turi daugiau bendravimo problemų (Hewitt, Flett, 2002), pasižymi žemesne saviverte (Brown ir kt., 1999; Frost ir kt., 1990).
Adaptyvus perfekcionizmas Frosto daugiadimensinio perfekcionizmo skale matuojamas dviem subskalėmis - asmeniniais standartais ir organizuotumu. Frost ir kt. (1990) organizuotumo subskalė buvo išmesta iš bendros perfekcionizmo skalės dėl silpnos jos koreliacijos su kitomis subskalėmis. Tačiau kiti naudojo tik asmeninius standartus (Dunkley ir kt., 2000; Lynd-Stevenson, Hearne, 1999). Daugelis tyrėjų visgi mano, kad organizuotumo faktorius yra svarbus, siekiant atskirti adaptyvų ir neadaptyvų perfekcionizmą, todėl jo nereikėtų išmesti, o taip pat perfekcionizmui priskiriamos tokios savybės kaip tikslumas, tvarkos poreikis bei gebėjimas organizuoti savo veiklą (Hollender, 1965; Frost ir kt., 1990; Kerr, 1991). Netiesioginis organizuotumo subskalės reikalingumo įrodymas galėtų būti toks: tyrimais įrodyta, kad aukštas perfekcionistų organizuotumo lygis yra siejamas su mažu distreso lygiu (Lynd-Stevenson, Hearne, 1999). O tai suderinama su interpretacija, kad organizuotumas - raktinis kintamasis, siekiant atskirti adaptyvius perfekcionistus nuo neadaptyvių. Jis jo būtinumą. Pripažinus, kad organizuotumas yra vienas iš perfekcionimo aspektų, dar kartą patvirtinama nuomonė, kad egzistuoja du pagrindiniai perfekcionistų tipai - adaptyvūs ir neadaptyvūs (Lynd-Stevenson, Hearne, 1999).
Kritika Perfekcionizmo Sampratai
Psichologijoje į perfekcionizmą dažniausiai žiūrima kaip į neigiamą asmenybės bruožą. Tokia perfekcionizmo samprata susiformavo tikriausiai todėl, kad kai kurie žymūs asmenybės teoretikai (Freud, 1959; Ellis, 1962) teigė, kad perfekcionistinis mąstymas atsiranda kaip nenormalaus intrapsichinio vystymosi rezultatas. Pagal klasikinę psichoanalizę baudžianti patirtis ankstyvojoje vaikystėje gali sukelti tokias psichoseksualines (libido) energijos deformacijas, kurios ir lemia perfekcionizmo vystymąsi. Taigi, S. Freud baudžiantysis superego literatūroje dažnai minimas kaip perfekcionizmas arba savikritiškumas (Freud, 1959; Blatt, 1995; Hewitt, Flett, 1991). A. Jeigu jis atliko tinkamai bei nekompetentingu, tai jis stengsis tai kompensuoti siekdamas būti tobulu, „padaryti geriau“ tam, kad gautų pripažinimą, kurio jam labai trūksta. Skirtingai nuo Freud, Adler požiūris į perfekcionizmą yra dvilypis. Iš vienos pusės, jis akcentuoja, kad perfekcionizmas yra svarbus, naudingas a…
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Nemigos Tyrimai Magistro Darbuose: Įvadas
Nemiga - tai miego sutrikimas, pasireiškiantis sunkumu užmigti, išmiegoti visą naktį arba anksti ryte pabusti ir nebegalėti užmigti. Tai gali turėti neigiamą poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai, darbingumui bei gyvenimo kokybei. Dėl šios priežasties nemiga yra aktuali tyrimų tema, ypač magistro darbuose, kuriuose siekiama giliau suprasti šio sutrikimo priežastis, pasekmes ir gydymo būdus.
Nemigos Priežastys
Nemigą gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant:
- Psichologiniai veiksniai: stresas, nerimas, depresija, trauminiai įvykiai.
- Fizinės sveikatos problemos: lėtinės ligos (pvz., širdies nepakankamumas, astma, artritas), skausmas, hormonų disbalansas, neurologiniai sutrikimai.
- Gyvenimo būdo veiksniai: nereguliarus miego grafikas, netinkama miego higiena (pvz., kofeino vartojimas prieš miegą, netinkama aplinka miegui), piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais.
- Vaistai: kai kurie vaistai gali sukelti nemigą kaip šalutinį poveikį.
- Aplinkos veiksniai: triukšmas, šviesa, temperatūra miegamajame.
Nemigos Pasekmės
Nemiga gali turėti įvairių neigiamų pasekmių:
- Fizinė sveikata: nuovargis, energijos trūkumas, susilpnėjusi imuninė sistema, padidėjusi rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, nutukimu.
- Psichinė sveikata: dirglumas, nuotaikos svyravimai, sunku susikaupti, atminties problemos, padidėjusi rizika susirgti depresija ir nerimo sutrikimais.
- Darbingumas: sumažėjęs produktyvumas, padidėjusi klaidų tikimybė, nelaimingi atsitikimai darbe.
- Gyvenimo kokybė: pablogėję santykiai su artimaisiais, apribotos socialinės veiklos, sumažėjęs pasitenkinimas gyvenimu.
Nemigos Tipai
Nemiga gali būti skirstoma į kelis tipus:
- Ūminė nemiga: trumpalaikė nemiga, trunkanti kelias dienas ar savaites, dažnai susijusi su stresu ar laikinais gyvenimo pokyčiais.
- Lėtinė nemiga: ilgalaikė nemiga, trunkanti ilgiau nei tris mėnesius, gali būti susijusi su lėtinėmis ligomis, psichologinėmis problemomis ar netinkamais miego įpročiais.
- Užmigimo nemiga: sunku užmigti vakare.
- Išmiegojimo nemiga: sunku išmiegoti visą naktį, dažnai prabundama naktį arba anksti ryte.
Nemigos Diagnostika
Nemigos diagnostika apima paciento anamnezės rinkimą, fizinį patikrinimą ir, jei reikia, papildomus tyrimus, tokius kaip polisomnografija (miego tyrimas).
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Nemigos Gydymo Būdai
Nemigos gydymas priklauso nuo jos priežasties ir sunkumo. Gydymo būdai gali apimti:
- Miego higienos gerinimas: reguliarus miego grafikas, tinkama aplinka miegui, vengimas kofeino ir alkoholio prieš miegą, reguliarus fizinis aktyvumas (bet ne prieš pat miegą).
- Kognityvinė elgesio terapija nemigai (KET-N): psichoterapijos forma, padedanti pacientams pakeisti neigiamas mintis ir elgesį, susijusį su miegu.
- Vaistai: migdomieji vaistai gali būti skiriami trumpalaikiam nemigos gydymui, tačiau jie turi būti vartojami atsargiai dėl galimo priklausomybės ir šalutinių poveikių.
- Alternatyvūs gydymo būdai: kai kurie žmonės bando alternatyvius gydymo būdus, tokius kaip akupunktūra, joga ar žoliniai preparatai, tačiau jų veiksmingumas nemigos gydymui dar nėra pakankamai įrodytas.
Magistro Darbas Nemigos Tema: Galimos Kryptys
Magistro darbas nemigos tema gali būti orientuotas į įvairius aspektus:
- Epidemiologiniai tyrimai: nemigos paplitimas skirtingose populiacijose, rizikos veiksniai ir sąsajos su kitomis ligomis.
- Etiologiniai tyrimai: nemigos priežasčių ir mechanizmų tyrimas, genetiniai veiksniai.
- Klinikiniai tyrimai: naujų nemigos gydymo būdų efektyvumo ir saugumo vertinimas, KET-N taikymo galimybės.
- Kokybiniai tyrimai: pacientų, sergančių nemiga, patirties ir išgyvenimų analizė, gyvenimo kokybės vertinimas.
- Intervenciniai tyrimai: prevencinių programų, skirtų nemigos rizikos mažinimui, kūrimas ir įgyvendinimas.