Adomas Bernardas Mickevičius (1798-1855) - pasaulinio masto poetas, dramaturgas, publicistas, laikomas vienu iš ryškiausių romantizmo atstovų Europos literatūroje. Nors rašė lenkų kalba, jo kilmė, gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Lietuva, kurią jis vadino savo Tėvyne. Mickevičiaus kūriniai pasižymi giliu patriotizmu, jausmų intensyvumu, maištinga dvasia ir tautosakos motyvais.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Adomas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusija), smulkiųjų bajorų šeimoje, turinčioje lietuviškų šaknų (protėvis Rimvydas). Šio poeto kilmė siejama su lietuviška bajorų Rimvydų - Mickevičių gimine, kuri gyveno etnografiniame Lietuvos pakraštyje - Rodūnės apylinkėse, XVII a. pabaigoje išsikėlusia į Naugarduką. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais.
Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Naugarduke, kur tėvas, advokatas ir buvęs T. Kosciuškos sukilimo dalyvis, išugdė sūnui gilų patriotizmą. Nuo pat vaikystės, Adomui buvo skiepijamas tautiškumas, patriotiškumas, meilė tėvynei.
1815 m. įstojo į Vilniaus universitetą, iš pradžių studijavo Fizikos ir matematikos, vėliau - Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Čia jam dėstė žymūs profesoriai (G. E. Grodekas, L. Borovskis, J. Lelevelis), įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą. Universitete praleisti ketveri studijų metai turėjo didelę įtaką tolesniam asmenybės formavimuisi ir poetinio talento brendimui. Studijų metais universitete įsisteigė slapta Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija. Jos narių tikslas - mokslas, dora, tėvynės laisvė, visuomenės gerovė. Filomatų šūkis - tas pats idealas gyvenime ir poezijoje - mokė A. Mickevičių rimtai žiūrėti į savo kūrybą. Jau tada A. Mickevičius išsiskyrė iš draugijos, kaip didis, kūrybingas žmogus.
1817 m. su bendraminčiais įkūrė slaptą Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kuriai vadovavo. Šio poeto kilmė siejama su lietuviška bajorų Rimvydų - Mickevičių gimine, kuri gyveno etnografiniame Lietuvos pakraštyje - Rodūnės apylinkėse, XVII a. pabaigoje išsikėlusia į Naugarduką. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Būtent studijavimo metais Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius. Universitete A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Juose nesunkiai galima įžvelgti F.Šilerio kūrybos pėdsakus. Poetas rašė balades (Svitezis, Svitezietė, Žuvytė ir kitas), romansus, kitų žanrų kūrinius.
Mokytojavimas Kaune ir kūrybos pradžia
1819 m., baigęs Vilniaus universitetą, buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskrities mokyklą, kur dėstė literatūrą, istoriją, retoriką. 1822 m. Vilniuje išleido pirmąjį poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė ciklas „Baladės ir romansai“, laikomas romantizmo pradžia lenkų ir lietuvių literatūrose.
Gavo apgyvendinimą prie Kauno rotušės, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. Mokykloje Mickevičius mokė visuotinės literatūros, lotynų kalbos, antikinės istorijos, poetikos, retorikos, gramatikos ir net politinės ekonomikos. Daugeliu atžvilgių tai suformavo Mickevičiaus atsakomybės jausmą, nes jis, nors ir trūko žinių ir laiko, uoliai mokėsi ir ruošėsi savo dėstomų dalykų medžiagą, ją uoliai mokėsi ir nagrinėjo, tuo pačiu mokydamasis ir pats. Kaunas tuomet buvo nyki provincija, todėl Adomas ten nesijautė laimingas. Keleri Kaune praleisti metai jaunuoliui buvo gana sunkūs: jis skundėsi esąs vienišas, išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak , kurią A. Mickevičius įsimylėjo 1820 metais, vasarą.
Laiko trūkumą lėmė ir tai, kad labai dažnai iš Kauno važinėdavo į Filomatų susirinkimus Vilniuje. Jo gyvenime netrūko ir dramų. 1820 m. mirė Mickevičiaus motina, o 1821 m. jo mylima moteris ištekėjo už kito vyro. Šias nuoskaudas rašytojas sudėjo į kūrinį pavadinimu „Vėlinės“.
Mokytojaudamas pradėjo daug rašyti. Kaip pirmuosius mokytojavimo metais parašytus kūrinius galima įvardinti „Odę jaunystei“, „Adomo“ dainą, „Filaretų“ dainą ir kt. Tuo sunkiu laikotarpiu jis parašė du kūrinius: Odė jaunystei ir Romantika.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Tremtis Rusijoje ir kūrybinis klestėjimas
Už dalyvavimą Filomatų veikloje 1823 m. buvo suimtas ir įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne. 1824 m. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą (įspūdžiai atsispindi „Krymo sonetuose“, 1826 m.). Rusijoje bendravo su dekabristais, A. Puškinu. 1828 m.
1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau savivaliaujant caro valdžiai ir šiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jos narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius. Jis pusę metų buvo įkalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Tačiau 1824 m. pasibaigus bylai, buvo paleistas už užstatą.
Po šio incidento, 1824 m. rudenį Mickevičius išsikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Kurį laiką gyveno Odesoje, keliavo po Krymą, kurio įspūdžiais remiantis 1826 m. išleido kūrinį „Krymo sonetai“. Niūriai ir priešiškai nusiteikęs poetas išvyko į Rusiją. Nuotaika praskaidrėjo apsistojus Sankt Peterburge: čia susipažino su būsimais dekabristais - K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui artimos jų idėjos - atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti baudžiavą.
Emigracija ir vėlesnis gyvenimas
1829 m. išvyko į Vakarų Europą. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie 1830-1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, bandė prie jo prisijungti, bet nespėjo. Sukilimo pralaimėjimą sunkiai išgyveno.
Nuo 1832 m. įsikūrė Paryžiuje, aktyviai dalyvavo lenkų ir lietuvių emigrantų politinėje veikloje. Išleido politinę brošiūrą „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“ (1832 m.) ir stambiausią savo kūrinį - epinę poemą „Ponas Tadas“ (1834 m.).
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Vėliau gavo tarnybą Maskvoje, kur bendravo su daug pasiekusiais ir įtakingais žmonėmis. Draugų padedamas, Mickevičius 1829 m. išsikėlė gyventi į Romą. Būnant ten, 1830 m. jis gavo žinią apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Atvykti dėl asmeninių priežasčių Mickevičius negalėjo. Kai atvyko 1831 m., sukilimas jau buvo nuslopintas.
Nuo 1840 m. Paryžiuje Mickevičius skaitė slavų literatūros kursą, o 1848 m. Europoje prasidėjus didžiausioms revoliucijoms, keliavo į Italiją organizuoti lenkų legiono kovai su Austrija. Vėlesniais metais įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio judėjimą. Bandė organizuoti lenkų legionus kovai už Italijos laisvę (1848 m.) ir Krymo karo metu prieš Rusiją (1855 m.).
Paskutinysis gyvenimo laikotarpis siejamas su Rusijos - Turkijos karu. Mickevičius nedelsdamas atvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai, tačiau būdamas Konstantinopolyje susirgo cholera, tad 1855 m. Adomas Bernardas Mickevičius mirė. Buvo palaidotas Paryžiuje, tačiau 1890 m.
Kūryba ir jos bruožai
Adomas Mickevičius savo kūrybos dėka garsėja kaip kovingas ir atsidavęs romantikas. Savo kūriniuose gina svarbiausią tautos ir asmenybės teisę į savo laisvę, autonomiją. Peikia baudžiavą ir skatina tautą kilti į kovą prieš tuomet įsiviešpatavusią carinę valdžią.
Tačiau kaip vieną svarbiausių aspektų Adomo Mickevičiaus kūryboje galima pabrėžti begalinę meilę ir atsidavimą savo gimtajam kraštui bei didingai jo istorijai. Savo poemose kaip tikras patriotas išaukštino lietuvius, kurie drąsiai kovojo su kryžiuočiais. Jis pabrėžė jų valingumą, patriotizmą, drąsą, atsidavimą. Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę - carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui ir jo istorijai. Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai.
Poemoje „Ponas Tadas” rašytojas realistiškai pavaizduoja XIX a. pradžios lenkų bajorų buitį ir papročius. Šiame kūrinyje pasireiškė geriausieji rašytojo talento bruožai. Putinas taip apibūdino „Poną Tadą”: „Epinis ramumas, vaizdų plastiškumas, žmonių bei charakterių ryškumas - štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai”. Per visą poemą ryškiai praeina nacionalinio išsivadavimo kovos idėja. Rašytojas smerkia lenkų šlėktų vaidus ir vidinę nesantaiką, kviesdamas visus susivienyti, kovojant už Lenkijos nepriklausomybę. Tiesa, Mickevičius nepavaizduoja, kokį vaidmenį toje kovoje vaidina liaudis, neatskleidžia ir prieštaravimų tarp lenkų bajorų ir valstiečių, tačiau ryškiais vaizdais parodo į praeitį grimztančios feodalinės dvarininkijos pasaulį, priešpastatydamas jai naujus, pažangesnius žmones - Tadą, jo sužadėtinę Zosę ir kitus. Veikėjų charakteriai poemoje nupiešti visapusiškai ir sodriai. Tai ne ypatingi žmonės, o paprasti, būdingi tai aplinkai, kurioje jie užaugo ir kurioje gyvena. Poetas nemaža vietos skiria jų buities aprašymui, nepaprastai gyvai atkuria tokias scenas, kaip medžioklė, grybų rinkimas ir kt. Vaizdžiai aprašo pietus, vakarienes, netgi būdingus lietuvių ir baltarusių patiekalus. Tikroviški buitiniai paveikslai susipina su lyriniais nukrypimais, išreiškiančiais poeto meilę savo kraštui, subtilų gamtos grožio pajutimą. Poemos nuotaiką paįvairina gaivus jumoro jausmas neatskiriamai įaugęs į visą poemos audinį, ir sodri liaudiška kalba.
Po poemos „Ponas Tadas” Mickevičius nebesukūrė nė vieno stambesnio grožinės literatūros kūrinio. Tolimesnė jo kūryba daugiausia publicistinio pobūdžio.
Adomo Mickevičiaus asmenybė
Adomas Mickevičius buvo ne tik talentingas poetas, bet ir charizmatiška asmenybė, kurios gyvenimas buvo kupinas dramų, meilės, patriotizmo ir kovos už laisvę. Jo kūryba ir asmenybė paliko gilų įspūdį ne tik lenkų ir lietuvių, bet ir visos Europos kultūrai. Jis garsėja kaip kovingas ir atsidavęs romantikas. Savo kūriniuose gina svarbiausią tautos ir asmenybės teisę į savo laisvę, autonomiją. Peikia baudžiavą ir skatina tautą kilti į kovą prieš tuomet įsiviešpatavusią carinę valdžią. Kaip vieną svarbiausių aspektų Adomo Mickevičiaus asmenybėje ir kūryboje galima pabrėžti begalinę meilę ir atsidavimą savo gimtajam kraštui bei didingai jo istorijai.
tags: #adomo #mickeviciaus #asmenybes #savybes