Šiandieninėje visuomenėje didelis dėmesys skiriamas vaikų elgesiui, tai atsispindi įvairiuose institucijų teisės aktuose, įstatymuose. Pastebima, jog ne vieną dešimtmetį mokslinėje literatūroje analizuojamas vaikų įvairiuose amžiaus tarpsniuose pakitęs elgesys: opozicinis neklusnumas, agresyvumas ir kiti elgesio bei emocijų sutrikimai, savireguliacijos sutrikimai ir t.t.. Vaikų elgesio problemų samprata yra aktuali tema, reikalaujanti nuodugnaus išnagrinėjimo. Straipsnyje aptariama, kas yra vaiko elgesio problemos, kokios priežastys lemia jų atsiradimą, bei kokios galimos pagalbos priemonės gali būti taikomos.
Vaikų emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, pasireiškiančių ryškiomis emocinėmis (dažnai ir elgesio) reakcijomis, ryškiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros ir etinių normų. Šie sunkumai yra nuolatiniai ir žymūs, neatitinka raidos etapui būdingo elgesio ir trikdo asmens mokymosi veiklą, gebėjimus užmegzti ir palaikyti patenkinamus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei suaugusiaisiais. Šiems sutrikimams būdinga, kad jie dažniausiai nepasiduoda intervencijoms, taikomoms bendrojo ugdymo aplinkoje. Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama, kad daugėja 3-5 metų amžiaus vaikų, patiriančių psichosocialinės adaptacijos, emocijų ir elgesio sunkumų (hiperaktyvumas, savireguliacijos sutrikimai, agresyvumas ir kt.). Nedidelė profesionalių, palankių emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančių vaikų ugdymui paslaugų pasiūla ikimokyklinėse ugdymo įstaigose įpareigoja pedagogus imtis iniciatyvos spręsti ir koordinuoti šias problemas. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai dažnai susiduria su psichologinių žinių trūkumu, nežinojimu, kaip elgtis su emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančiais vaikais, šiuolaikinės darbo su šeima metodikos stoka, todėl pedagogės taiko pačių atrastus ugdymo būdus.
Šis mokymas yra ilgalaikės programos „Pradinio ugdymo mokytojų akademija: įtraukusis ugdymas, inovatyvūs ugdymo metodai, psichologija“ (40 val. ) dalis. Ilgalaikės programos rengimą ir renginius organizuoja ir kvalifikacijos programą ruošia VšĮ Gyvenimo Universitetas LT (akreditacijos pažymos Nr. IVP-38). Visi dalyviai gaus 3 val.
Elgesio samprata ir normos
Tinkamas elgesys yra apibrėžtas žmogiškosiomis vertybėmis bei suformuotomis visuomenės taisyklėmis. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis privalo laikytis nustatytų elgesio normų, LR Konstitucijos, kitų įstatymų, teisės aktų nuostatų, privalo gerbti kitų žmonių teises. Viena iš šiuolaikinio ugdymo paradigmų yra ugdymas kaip ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas. Elgesys formuojasi mokantis, jį galima įvertinti ir valdyti tam tikrais metodais (biheivioristinės psichologijos atstovų požiūris), be to, kiekvienas individas turi turėti atsakomybę už savo paties išsimokslinimą (humanistinės krypties pedagogų nuostata). Vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybės vystymuisi. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę reikšti savo nuomonę per kūrybą ar kitais pasirinktais būdais. Todėl yra aktualu kalbėti apie galimybes ugdyti mokinių gebėjimus kontroliuoti atitinkamai savo elgesį.
Savireguliacija kaip tinkamo elgesio pagrindas
Apie savireguliaciją nemažai yra kalbėję užsienio autoriai, nors psichologiniu aspektu ji imta tyrinėti palyginti neseniai. Pirmąsias savireguliacijos teorijas moksliškai pagrindė socialine-kognityvine paradigma A. Bandura (1986), W. Michel (1996) ir kiti. Šis laikas humanistinės bei egzistencinės krypties atstovų požiūris, jog individas galintis prisiimti atsakomybę už savo veiklą, įsilieja į savireguliacijos paradigmą. Apie šią sistemą, kibernetinę savireguliaciją, yra kalbėję J. B. Vancouver (2000), W. Powers (1973), C. S. Carver (1986), E. T. Higgins (1996) ir kiti. Europoje vienas iš psichologų, vokietis J. Kuhl (2000), pateikė dinaminės savireguliacijos sampratą. Šiuo nemažai dėmesio skirta elgesio savireguliacijos praktiniam pritaikymui psichologijos bei pedagogikos srityse. Pavyzdžiui, Amerikoje savireguliacijos programas taikė T. Coates, C. Thoresen (1979). Lietuvoje asmenybės pakitusio, sutrikusio elgesio problemos nagrinėtos A. Šio (1998), A. Vilkelienės (2003), D. Nasvytienės (2005) ir kt.. R. Kirliauskienė (2005) nagrinėjo muzikos mokytojo savireguliaciją, apie sportininkų savireguliaciją ir savikontrolę yra kalbėję R. Milinauskas, V. Milinauskienė (2004) ir kt.. Šiomis dienomis psichomedicinos srityje vis dažniau siekiama taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją, esant kai kuriems susirgimams ar sutrikimams atvejams. Terapijos metu ugdant savistabą, savitvardą, lavinant savivertę siekiama sustiprinti individo savikontrolę.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Psichinės savireguliacijos apibrėžimas
Psichinė savireguliacija (self-regulation) - tai „tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas“. Mokslinėje literatūroje randama a šis sąvokų, kurios žymi elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. M. Šiau kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai. Šios situacijos, nuo veiklos aplinkybių. G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Tai leidžia numanyti, kad kiekvienas individualiai gali išreikšti savo norus, mintis, jausmus. V. Šiomis stiliaus savybėmis, kurios nurodo viss savireguliacijos sistemos process funkcionavimą ir tampa reguliacinėmis individualiomis savybėmis (pvz.: savarankiškumu, patikimumu, iniciatyva ir k.t.). Savireguliaciją D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį (strategijų taikymas sprendžiant problemas) ir tai siejama su metapažinimu.
„Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokis strategijas reikia norint atlikti užduotį ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus (planuoti veiksmus, vertinti atliekamos veiklos efektyvumą ir t.t.)“ (2003, p. 137). Ten pat pateikiamas pavyzdys. Žmogus norėdamas įsiminti daug žodžių, juos tylomis kartoja. Šią strategiją. N. L. Gage, D. C. Berliner mums pateikia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas (1994, p. 205). Be to metapažinimo įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis. Metapažinimas - mintys apie tai, ką mes žinome ir tai, kaip mes reguliuojame mokymąsi. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog trūkstant metapažinimo įgūdžių iškyla sunkumai mokantis ar sprendžiant vienas ar kitas problemas. Išmokstama mokytis, vienaip ar kitaip elgtis tik tuomet, kai sugebama naudotis pažinimo strategijomis. Daugelį reikia išmokyti kaip suvokti probemą, vadovauti savo veiksmams, elgesiui, išmokyti savireguliacijos.
„Savireguliacija (self-regulation) - savo elgesio, veiksms siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus“ (Gage, Berliner, 1994, p. 595).
- Savo veiksmų stebėjimas, t.y. stebėdami elgesį analizuojame jį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais aspektais. Iš R. D. Nelson (1977); S. Rosenbaum (1979) ir kiti psichologų tyrimų paaiškėjo, kad vien tik galvojimas apie savo elgesį, gali pakeisti jį, koreguoti veiksmus.
- Savo atliktų veiksmų vertinimas, t. y. įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka asmeninius kriterijus.
- Savo veiksmų suplanavimas. Mokantis savikontrolės vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos ir pan..
Nuo individo vidinių galių, išorinių sąlygų priklauso elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje. Individas tinkamai stebėdamas savo veiksmus, juos tikslingai suplanavęs, bei įvertinęs įgyja aukštesnę savivertę. Psichologijos žodyne teigiama, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia (1993, p. 110). Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi. Nepasitikėdamas savimi žmogus nuvertina savo galimybes. Jis nepasitiki savimi, visada prastesnės nuomonės apie save negu iš tikrųjų, jam būdingas nerimas. Tokia jo vidinė nuostata įtakoja pasyvumo atsiradimą, pvz. R. Kirliauskienė (2005, p. 16) pateikia tokį savęs vertinimo modelį. Nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus. Jausiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistatę, kad yra neigiamai vertinami. Nepasitikėjimas savimi bei pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis. Jei padėsime mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokysime pasirinkti realius tisklus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, o po to įvertinti savo darbą, padėsime mokiniams valdyti savo elgesį. Šis suvokimo modelius. Individas elgesiu tikrinasi savo stebėjimą ir savikontrolę orentuodamasi į elgesio siocialinį tinkamumą. Elgesį galima tikrinti verbaliniais ir ne verbaliniais įgūdžiais. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą. Subjekto galimybėms, savęs vertinimas turi įtakos požiūriui į savo laimėjimus bei savo elgesio reguliavimui. Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus, atsiranda emociniai protrūkiai.
Savireguliacijos sutrikimai ir jų įtaka elgesiui
Asmenybei ugdymo arba jos vystymosi korekciniai veiklai aktualu yra psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Norėdami aiškiau apibrėžti savireguliaciją, turime atkreipti dėmesį į pastaruoju metu naudojamą tokią elgesio ir emocijų psichosocialinę sutrikimų klasifikaciją pagal A. Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas). Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.). Agresyvumas. Psichiniai sutrikimai. Tikai. Narkomanija. Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai (2004, p. 114). Aptarsime pirmąjį, pagal duotąją sutrikimų sistemą, pakitusio elgesio sutrikimą, ir sieksime pateikti kaip įsisavinęs savireguliacijos įgūdžius teatro užsiėmimuose vaikas geba keisti atitinkamai savo elgesį, t.y. apžvelgsime tai, ką galėtume pakoreguoti teatriniu ugdymu. Pagal pateiktą psichosocialinę elgesio ir emocijų sutrikimų klafisifikaciją pastebime, jog savireguliacijos sutrikimai tai vissų pirma dėmesio sutrikimai. Dėmesys - psichikos organo sugebėjimas, kuris lemia visus žmogaus laimėjimus, bei parengties būsena, kai padėtis sunki, neįprasta ir re…
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Netinkamas vaikų elgesys ir jo priežastys
Šiandieninėje visuomenėje aktuali problema yra netinkamas vaikų elgesys ir jo įveikimo būdai. Didžiausią įtaką elgesiui turi artimiausia aplinka - šeima. Šeimoje vaikas įgyja savo pirmąją patirtį, darželyje kiti vertina jo elgesį, jis sužino, kaip reikia elgtis, kaip užtikrinti grupėje padėtį, kokių pozicijų reikia laikytis. Aplinkiniai žmonės iš vaiko laukia tam tikro elgesio, stebi, kaip jis atliks savo vaidmenį. Vieni vaikai padeda, dalijasi, atsiprašo, paglosto, kiti skriaudžia vienas kitą, stumdosi, atiminėja daiktus, negražiai kalba. Taigi vienos savybės vaikų remiamos, giriamos, kitos - peikiamos, neigiamos. Pirmiausia labai svarbu laiku atpažinti, įvertinti ir bandyti įveikti vaiko trikdančias elgesio problemas.
Vaikų netinkamo elgesio priežastys darželyje
Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnes problemas rodantis simptomas. Jis atsiranda, kai vaikas patiria stresą, kai jam pernelyg sunku įveikti iškilusius sunkumus. Dažnai matoma problema yra elgesys, nematoma - emocijos. Eksternalizuoti sutrikimai - jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Vaiko agresyvumas darželyje gali būti didelis iššūkis tiek tėvams, tiek pedagogams. Daugelis vaikų kartais elgiasi agresyviai - jie gali muštis, stumdyti kitus ar net kandžiotis. Svarbu suprasti šio elgesio priežastis ir rasti būdus, kaip padėti vaikui valdyti savo emocijas.
Vaiko agresyvumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:
- Emocijų valdymo sunkumai - maži vaikai dar tik mokosi tinkamai išreikšti pyktį.
- Frustracija ir stresas - nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
- Dėmesio siekimas - jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
- Imitacija - vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
- Poreikis apsiginti - jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.
Kaip padėti vaikui valdyti agresiją?
- Išlikite ramūs ir nuoseklūs. Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai.
- Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?”
- Skatinkite pozityvų elgesį. Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai.
- Nustatykite aiškias ribas. Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“
- Ieškokite agresijos priežasčių. Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais?
Jei agresyvus elgesys nesikeičia, svarbu bendradarbiauti su darželio personalu - jie gali padėti stebėti situaciją ir pasiūlyti sprendimus. Kalbėkitės apie tai, kaip elgtis, jei vaikas agresyviai reaguoja į tam tikras situacijas. Vaiko agresyvus elgesys nėra neišsprendžiama problema. Svarbiausia - kantrybė, supratingumas ir nuoseklus auklėjimas. Skatinkite vaiką tinkamai išreikšti savo jausmus, nustatykite aiškias ribas ir bendradarbiaukite su darželio pedagogais. Laiku suteikta pagalba padės vaikui išmokti tinkamai valdyti savo emocijas.
Kitos priežastys, įtakojančios netinkamą elgesį
Priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko įsimenamasis-aš, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė. Medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Pagalbos metodai
- Vaikas skatinamas kalbėti apie savo nerimą ir baimes.
- Modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai.
- Kognityviniai pagalbos metodai, pvz., sisteminis nujautrinimas - vaikas mokomas atsipalaiduoti, o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas.
- Savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo.
- Naudingas vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką.
- Nuolat vaikus informuokite - svarbu vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks.
Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje.
Veiksniai, įtakojantys elgesio sutrikimus
- Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
- Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
- Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.
- Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas.
- Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui.
- Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.
Kaip padėti vaikams, turintiems elgesio sutrikimų?
- Padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas.
- Sukurti vaikui tok…
Emocijų ir elgesio sutrikimų paplitimas ir tyrimai Lietuvoje ir pasaulyje
Vilniaus universitete 2004 m. atliktas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos epidemiologinis tyrimas parodė, kad psichikos sveikatos problemas turi 41,7 % mokyklinio amžiaus vaikų. Iš jų 13% atvejų siekia klinikinį sutrikimo lygį (Valstybinė psichikos sveikatos 2005 - 2010 metų strategija). Šis elgesio ir emocijų sutrikimas dalis bendrojoje populiacijoje sudaro apie 10%.
Lietuvos mokslininkai nemažai dėmesio skiria emocijų ir elgesio sutrikimų diagnostikos instrumentų adaptavimui (pvz. Gintilienė ir kt., 2004; Žukauskienė, Kajokienė, 2006, Barkauskienė ir kt, 2009), emocijų ir elgesio sutrikimų poveikiui vaikų ir paauglių funkcionavimui (pvz. Žukauskienė ir kt., 2007), socialinės aplinkos įtakos tyrinėjimams (Kajokienė, Žukauskienė, 2007) ar vaiko neadekvataus elgesio įtakos šeimai analizei (Pukinskaitė, 2002). Lietuvoje galima rasti terapinių intervencijų, taikytų minėtiems sutrikimams turintiems vaikams ir paaugliams, efektyvumo analizės (pvz. Šiaučiūnienė, 2002). Tačiau šis darbas dalis bendrame srities kontekste nėra didelė, lyginant su užsienio šalyse atliktų tyrimų gausa.
Apžvelgiant įvairiose pasaulio šalyse atliktus bei anglų kalba publikuotus tyrimus išryškėja tendencija, jog daugiausiai dėmesio skiriama būtent emociniams ir elgesio sutrikimams terapijai įvairaus pobūdžio įstaigose, taikant tiek individualios psichoterapijos, tiek terapinių grupių metodus (pvz. Turnber, Barnet, Korslund, 1998; Greenberg, 2004; Semple, Reid, Miller, 2005; Woodworth, Waschbusch, 2007; Czaja, Rief, Hilbert, 2009). Užsienio šalių mokslininkų pateikti duomenys leidžia teigti, jog yra sukurti faktais pagrįstos terapijos (angl. evidence-based therapy) metodai, kurie pagerina tiek vaikų ir paauglių, tiek jų šeimų gyvenimo kokybę (Miller ir kt., 2002; Miller ir kt., 2007). Vienas iš faktais pagrįstos terapijos metodų, taikomas emocijų ir elgesio sutrikimams turintiems vaikams bei paaugliams - dialektinė elgesio terapija (angl. Dialectical Behavior Therapy).
Mokslinėje literatūroje ilgą laiką vyravo tendencija, jog vaikų terapija yra teikiama kartu su šeimos terapija ir yra orientuota į konkretų vaiko sutrikimą. Taip vystėsi įgūdžių ugdymo (angl. parent management training) metodikos buvo taikomos sprendžiant nepaklusnaus priešiškumo, agresijos bei antisocialaus elgesio problemas (Feldman, Kazdin, 1995). Funkcinės šeimos terapijos (angl. functional family therapy) metodai rekomenduojami šeimoms, kuomet vaikui būdingi elgesio sutrikimai (Parsons, Alexander, 1973). Sisteminė šeimos terapija (angl. multi-systemic family therapy) rekomenduojama nusikalsti linkusių paauglių šeimoms (Heggeler, Merton, Smith, 1992). Šie elementai (Miller ir kt., 2002).
Dialektinė elgesio terapija gali būti apibūdinama kaip eklektiškai apjungianti į klientą orientuotos, psichodinaminės, gestalt, strateginės ir sistemų terapijos elementus bei technikas į kognityvinės - elgesio terapijos pagrindus, tai derinant su Rytų filosofijos ir Zen budizmo pasaulėžiūra (Scheel, 2000). Ji daug praktikos dėmesio ir greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje (Swenson, 2000). Šiais nuo valgymo sutrikimams (Wishnewski, Safer, Chen, 2007), disfunkcinėms šeimoms (Fruzzetti, Santisteban, Hoffman, 2007) bei elgesio ir emocijų sutrikimams turintiems paaugliams (Miller ir kt., 2007).
Darbo autorei nepavyko aptikti atliktų tyrimų, kuriuose dialektinės elgesio terapijos metodai būtų buvę taikomi elgesio ir emocijų sunkumų turintiems vaikams Lietuvoje. Užsienyje atliktų tyrimų mastas bei rezultatai leidžia manyti, jog šios terapijos taikymas būtų efektyvus. Kiekvieną kartą taikant dialektinės elgesio terapijos metodus naujame kultūriniame bei socialiniame kontekste būtinas aiškus terapinio protokolo konceptualizavimas bei jo įgyvendinimo vertinimas (Rizvi, Monroe-DeVita, Dimeff, 2007).
Magistrinio darbo tikslas - įvertinti Miller ir kt. Šis 8 - 11 metų mokinių kontekste, pagal Rizvi, Monroe-DeVita ir Dimeff (2007) pateiktas rekomendacijas dialektinės elgesio terapijos programos vertinimui.
Elgesio ir emocijų sutrikimų vertinimo sistemos
Aprašant elgesio ir emocijų sutrikimų raišką iškyla metodologinis klausimas - kokia vertinimo sistema ar klasifikacija remtis. Kajokienė ir Žukauskienė (2007) teigia, jog „atliekant oficialius vaikų psichikos sveikatos tyrimus labiau paplitęs fenomenologiniu (kategoriniu) požiūriu paremtos APA DSM-IV ir PSO TLK-10 ligų klasifikacijos, sudarytos iš kategorinių diagnozių, psichopatologinės būsenos, kaip atskiro sindromo aprašymas. Dimensinis (empirinis) požiūris labiau yra paplitęs moksliniuose tyrimuose“ (Kajokienė, Žukauskienė, 2007, 23 p.). Dimensinis požiūris į emocijų ir elgesio sutrikimus sudaro magistro darbo metodologinį pagrindą. Achenbach (1966) sukurta ASEBA (angl. Achenbach System of Empirically Based Assessment) metodikų grupė pasirinkta dėl savo struktūros privalumų (Achenbach, 1985), atsižvelgiant į faktą, kad tai vienas iš dviejų dažniausiai pasaulyje naudojamų metodikų elgesio ir emocijų sutrikimams tyrimams (Achenbach ir kt., 2008) bei įvertinant metodikos standartizavimo Lietuvos vaikų imtyje psichometrines charakteristikas (Žukauskienė, Kajokienė, 2006).
Achenbach (1966) pateiktoje vaikų sutrikimų taksonomijoje išskiriami eksternalūs ir internalūs sutrikimai. Šis vaikų sunkumų tyrimo faktorinės analizės metodo metu (Achenbach, Edelbrock, 1978).
#