Gyvenimas kupinas iššūkių, kurie palieka emocines žymes. Kartais šios žymės yra laikinos, tačiau kartais jos tampa gilios ir ilgalaikės. Nors kai kurie žmonės sugeba savarankiškai įveikti iššūkius, traumos gali sukelti rimtus psichologinius sutrikimus, kurie trukdo kasdienei veiklai ir keičia gebėjimą bendrauti, priimti sprendimus ar net jausti emocijas. Vienas iš tokių sutrikimų yra agresija socialiniuose santykiuose, kuri gali tapti ilgalaike problema.
Kompleksinis Potrauminis Stresas: Giluminė Perspektyva
Kompleksinis potrauminio streso sutrikimas (KPTSS) dažnai painiojamas su potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Abu šie sutrikimai yra traumos padariniai, tačiau KPTSS yra sudėtingesnis ir ilgesnį laiką trunkantis psichologinis procesas.
PTSS ir KPTSS: Skirtumai
Potrauminio streso sutrikimas (PTSS) yra psichologinė reakcija į stiprią, dažnai gyvybei grėsmingą patirtį, pavyzdžiui, autoavariją, gamtos katastrofą, smurtą ar mirties grėsmę. PTSS simptomai apima nuolatinius traumos prisiminimus, vengimą visko, kas primena įvykį, ir nuolatinį nerimą ar baimės jausmą.
Kompleksinis potrauminio streso sutrikimas (KPTSS) dažniausiai pasireiškia po ilgalaikio, pasikartojančio traumuojančio patyrimo, kurį sukelia kiti žmonės. Tai gali būti vaikystėje patirtas smurtas, prievarta, apleistumas ar nuolatinis emocinis ar seksualinis smurtas santykiuose. KPTSS simptomai apima tuos pačius, kaip ir PTSS, tačiau šie žmonės dažnai susiduria su papildomais sunkumais: problemomis su emocijų valdymu, savo tapatybės ir santykių nustatymu.
KPTSS Simptomai ir Pasekmės
Kompleksinis potrauminis stresas gali turėti daugialypį poveikį žmogaus gyvenimui ir psichikai. Be klasikinių PTSS simptomų, tokių kaip pasikartojantys prisiminimai ar vengimas situacijų, susijusių su trauma, žmonės su KPTSS dažnai susiduria su šiais sunkumais:
Taip pat skaitykite: Visapusiškas žvilgsnis į socialinius santykius ir agresiją
Emocijų reguliavimo problemos: KPTSS patiriantys asmenys dažnai turi didelių sunkumų reguliuoti savo emocijas. Jie gali jausti nevaldomą pyktį, nerimą, gėdą, kaltę arba net visišką jausmų nebuvimą - apatiją. Kai kurie žmonės gali pasitraukti į emocinę izoliaciją, vengdami netgi artimųjų. Tokios emocinės reakcijos gali lemti tolesnes problemas socialiniuose santykiuose, nes žmogus gali neturėti gebėjimo atpažinti emocijas, dėl ko gali atsirasti nuolatinis chaosas jų vidiniame pasaulyje.
Sunkumai formuojant ir palaikant santykius: Ilgalaikės traumos dažnai palieka pėdsaką žmogaus socialiniuose santykiuose. Žmonės su KPTSS dažnai turi žemą savivertę ir jausmą, kad jie yra neverti meilės ar dėmesio. Tai gali sukelti socialinę izoliaciją, sunkumų užmegzti naujus santykius ar nutraukti senus. Tokie žmonės gali vengti intymumo ar jausti, kad nėra pajėgūs suteikti meilės ar rūpintis kitais.
Nuolatinis baimės ir nerimo jausmas: KPTSS sukeltos traumos gali sukelti nuolatinį baimės jausmą, kuris neveikia tik kaip atsakas į realią grėsmę, bet ir tampa įprasta būsena. Tai gali sukelti hiperbudrumą - žmogus nuolat tikisi, kad kažkas blogo atsitiks. Toks nesibaigiantis stresinis atsakas gali pabloginti žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, sukelti miego sutrikimų, nuovargį ir kitas sveikatos problemas.
Sunkumai su atmintimi ir mokymųsi: KPTSS dažnai sukelia ilgalaikius atminties sutrikimus. Žmogui gali būti sunku prisiminti kasdienius įvykius ar išlaikyti dėmesį. Ilgalaikiai trauminiai išgyvenimai gali paveikti hipokampą - smegenų sritį, atsakingą už atmintį ir mokymąsi. Tai gali pasireikšti kaip užmaršumas, išsiblaškymas, ir sunkumai priimant sprendimus ar susitelkiant į užduotis.
Pagalbos Galimybės
KPTSS yra gydomas įvairiais metodais, tačiau pirmiausia svarbu kreiptis į profesionalą, kad būtų nustatytas tinkamas gydymo planas. Vienas pagrindinių metodų - kognityvinė elgesio terapija (KET), kurios tikslas yra padėti žmogui pakeisti klaidingus įsitikinimus, kurie susiformavo dėl traumos, ir išmokti sveikai reaguoti į stresą.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinė visuomenė ir socialiniai santykiai
Kai KPTSS sukelia rimtus funkcionavimo sutrikimus ar kitus psichologinius sutrikimus, gali būti naudinga naudoti ir vaistus, kurie padeda valdyti nerimą, depresiją ar kitus lydinčius simptomus. Kartu su psichoterapija jie gali žymiai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę.
Savipagalba taip pat labai naudinga kasdieniame gyvenime. Tai apima tokius veiksmus kaip:
- Fizinis aktyvumas - kasdienis pasivaikščiojimas ar lengva mankšta gali padėti sumažinti stresą.
- Dėmesingas įsisąmoninimas - meditacija, kvėpavimo pratimai ir kitokios relaksacijos technikos padeda nuraminti mintis ir emocijas.
- Socialinė parama - kalbėjimasis su žmonėmis, kuriais pasitikima, ar dalyvavimas savipagalbos grupėse gali padėti žmogui jaustis suprastam ir priimtam.
Santykių Traumos: Giliau į Priežastis ir Pasekmes
Santykių traumos, kartais vadinamos emocinėmis ar psichologinėmis traumomis, apima vaikystės, vystymosi (psichosocialinės raidos) traumas, tačiau nėra vien tik jos. Visgi, kalbant apie santykių traumas, dėmesys vaikystės išgyvenimams skiriamas didžiausias.
Vaikystės Santykių Traumos: Kodėl Jos Tokios Svarbios?
Žmogaus vaikas į pasaulį ateina būdamas itin bejėgis. Be suaugusiųjų rūpesčio ir priežiūros jo išgyvenimo galimybės lygios nuliui. Poreikis, kad kažkas pasirūpintų, saugotų ir mylėtų, instinktyviai skatina kurti ryšį su aplinkiniais. Prieraišumas formuojasi nepriklausomai nuo to, kaip su kūdikiu ar vaiku elgiamasi.
Traumuojančias patirtis galima patirti įvairiais gyvenimo etapais, tačiau veiksniai, kurie neigiamai veikė vaiko raidą, kai jis dar buvo itin priklausomas nuo suaugusiųjų ir neturėjo resursų savarankiškai savimi rūpintis, itin sutrikdo saugumo jausmą ir daro didesnę įtaką pasaulėžiūrai, formuoja dominuojančias adaptacines strategijas, prieraišumo stilių. Vaikystėje patirtos santykių traumos gali veikti santykius suaugus bei lemti atitinkamus sunkumus juose.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kas Yra Santykių Trauma?
Vienokių ar kitokių nemalonių išgyvenimų ar įvykių mes patiriame kone kiekvieną dieną. Tačiau tikrai ne visi jie veikia traumuojančiai. Gydytojas psichiatras Paul Conti apibūdina traumas kaip „emocinį ar fizinį skausmą sukeliančius sukrėtimus, visam laikui paliekantys pėdsaką žmogaus gyvenime“. Santykių traumos yra susijusios su žalingomis patirtimis artimuose, emociškai reikšminguose santykiuose (su tėvais, mokytojais, draugais, bendradarbiais, partneriais, artimaisiais ar kitais reikšmingais žmonėmis). Traumuojančiai gali veikti meilės ir dėmesio trūkumas, ignoravimas, abejingumas, fizinis smurtas, neištikimybė, išdavystė, melas, manipuliavimas, žeminimai, patyčios, pastovi kontrolė ir kitokios neigiamos patirtys. Tas pats įvykis ar aplinkybės santykiuose skirtingus žmones gali veikti skirtingai. Tai, kaip žmogus tvarkysis su neigiama patirtimi, nemaža dalimi priklauso nuo turimo palaikymo. Neretai per gyvenimą mes patiriame net ne vieną santykių traumą, o vaikystėje, turbūt - juolab.
Įvairios Santykių Traumų Teorijos
Egzistuoja įvairios santykių traumų klasifikacijos. Viena jų traumas klasifikuoja pagal traumatizacijos laikotarpį:
- Ikiverbalinės traumos: Traumatizacija vyksta antenataliniu laikotarpiu ar pirmais - antrais gyvenimo metais.
- Vaikystės traumos: Traumatizacija vyksta trečiais - vėlesniais vaikystės ar paauglystės metais.
Ši klasifikacija parodo, jog ankstyvosios traumos vaiko pasaulėžiūrą, elgesį ir išgyvenimus įtakoja ne ką mažiau nei vėlesni skauduliai bei yra daug ilgiau gydomos. Visa tai pabrėžia ir būtinybę domėtis savo istorija dar iki laikotarpio, kurį jau prisimename.
Pagal minėtą klasifikaciją, patyrus traumuojantį įvykį santykiuose suaugusiame amžiuje, jis būtų vadinamas tiesiog santykių trauma.
Antroji klasifikacija pabrėžia traumuojančio faktoriaus pobūdį ir intensyvumą. Pagal šį skirstymą santykių traumos gali būti:
- Ūmios: Pvz.: partnerio neištikimybė, staigi artimojo netektis.
- Lėtinės: Pvz.: fizinis ar emocinis smurtas namuose, nepriežiūra, pasikartojančios patyčios mokykloje ar socialiniuose tinkluose.
Ši klasifikacija pabrėžia tai, jog traumuojančiu gali būti tiek vienas įvykis, tiek pasikartojantis ar nuolatinis susidūrimas su neigiamais veiksniais. Beje, kai tam tikros neigiamos patirtys nuolatos kartojasi, pačiam žmogui ne visada lengva jas identifikuoti kaip traumuojančias.
Dar vieną santykių traumos rūšį čia būtų pravartu paminėti - tai vikarinės (netiesioginės) traumos. Jos patiriamos stebint ar būnant šalia kitų artimojo rato žmonių, patiriančių traumuojančias situacijas (pvz.: vaikui stebint kaip tėvai muša ar žemina jo brolius ar seseris, matant mokytojo patyčias, nukreiptas prieš klasiokus). Vikarinėmis traumomis vadinamos ir tos kurias žmonės patiria bandydami padėti dėl įvairių neigiamų faktorių nukentėjusiems žmonėms: pernelyg įsijautę į jų situaciją, patiria panašius išgyvenimus lyg neigiami dalykai būtų nutikę jiems patiems. Šio tipo traumos dažnai būdingos padedančiųjų profesijų žmonėms - greitosios pagalbos gydytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, gelbėtojams, slaugantiems sunkiai sergantįjį. Santykių traumos čia taip pat pasitaiko, kai pagalba yra ilgalaikė, sukuriamas reikšmingas santykis su asmeniu, kuriam padedama.
Sekanti santykių traumų klasifikacija akcentuoja stokos ar perviršio efektus. Pirmuoju atveju kalbama apie trūkumą, kurį patyrė santykiuose žmogus, o antruoju - apie tai, ko buvo per daug. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie tėvų meilę ir rūpestį, kurių taip reikia kiekvienam vaikui, pasitaiko, jog mano klientai pasakoja, kad augo „geroje šeimoje“, tik va - „niekaip nepavyksta patiems sukurti šeimos“ ir / ar jie apskritai „nesijaučia gerai santykiuose“. Imi gilintis ir pasirodo, jog augdami jie puikiai prisitaikė būti „patogiais vaikais“ šeimoje, kurioje tėvai daug dirbo ar rūpinosi visai kitais dalykais - šie klientai patyrė ilgalaikę emocinio įsitraukimo, asmeniško rūpesčio stoką. Arba kiti klientai, „turėję puikią vaikystę“, pasirodo, jog patyrė tokią intensyvią, mamos „meilę“, kad jos perteklius dar ir dabar išgąsdina kiekvieną kartą, jei kas nors, tinkantis į porą, ima rodyti dėmesio ženklus. Stokos trauminė patirtis skatina ko-priklausomo elgesio bruožus, nerimastingą prieraišumo stilių, o pertekliaus - kontr-priklausomo elgesio bruožus, vengiantį prieraišumo stilių.
Toliau ieškodama informacijos apie santykių traumas radau dar vieną įdomų skirstymą. Jame traumos klasifikuojamos pagal tai, kokio jausmo - pykčio, liūdesio, baimės ar nusivylimo - vaikas, atsidūręs įtemptoje situacijoje, negalėjo išgyventi. Pagal šią teoriją, jei tėvai sunkiai pakelia, ignoruoja ar nuvertina vaiko emocijas sudėtingose situacijose, nerodo empatijos vaiko išgyvenimams, nepadeda nusiraminti, ateityje vaikas sieks išvengti tų emocijų, nes neišmoksta, kaip su jomis tvarkytis. Pavyzdžiui, tėvo apšauktas ir apstumdytas vaikas jaučiasi bejėgis pasipriešinti ir slopina savo pyktį. Ateityje toks žmogus gali daryti viską, kad nebesusidurtų su aplinkinių nepasitenkinimu, o ir pats deda pastangas „nepykti“, kol kažkada prasprogsta.
Šią klasifikaciją papildo ir ženkliai praplečia kita teorija, kuri santykių traumas skirsto pagal tai, kokia psichikos funkcija dėl trauminių patirčių liko užblokuota. Ji susieta su autonomijos vystymosi teorija, pagal kurią tapti suaugusiu žmogumi - reiškia įgyti pakankamą autonomiją. Autonomija apibrėžiama 4 požymiais:
- Gebėjimas priimti sprendimus - tai gebėjimas remtis savo vertybėmis, norais, tikslais ir jų pagrindu rinktis, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tai gebėjimas atsispirti išoriniam (tėvų, visuomenės) spaudimui ir reikalavimams.
- Gebėjimas suprasti savo jausmus, mintis, poreikius, priimti savo individualumą, nepriklausomai nuo kitų žmonių nuomonės ir vertinimų jo atžvilgiu.
- Gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, elgesį, mokytis iš savo klaidų.
- Gebėjimas kurti ir palaikyti sveikus santykius su kitais žmonėmis
Traumuojanti patirtis, pasak šios teorijos, sutrikdo kažkurios iš šių (ar visų) funkcijų / autonomijos savybių vystymąsi.
Dar viena santykių traumų klasifikacija akcentą deda į tai, kieno elgesys su vaiku darė didžiausią įtaką traumuojantiems išgyvenimams rastis. Pagal šią teoriją, egzistuoja trys pagrindinės santykių traumos:
- Atstumtojo trauma: Ji susijusi su motinos neigiamais jausmais ir elgesiu vaiko atžvilgiu. Jautriausias periodas - nuo gimimo iki penkerių metų. Ši trauma įvyksta, jei vaikas jaučiasi mamos nemylimas ir dėl to nesusikuria bazinis saugumo jausmas. Suaugęs toks asmuo visais įmanomais būdais bando užpildyti mamos meilės trūkumą ir nuolat ieško daug pripažinimo ir meilės iš išorės. Tačiau dėl įvykusios traumos jų begalinis meilės poreikis niekada negali būti pilnai patenkintas.
- Netobulumo / prarastojo trauma: Ji susijusi su neigiamais tėvo jausmais ir elgesiu vaiko atžvilgiu. Jautriausias periodas - nuo penkerių iki vienuolikos metų. Patyręs šią traumą žmogus užauga turėdamas įsitikinimą, kad yra niekam tikęs, ką bedarytų, jam niekas iki galo nesigaus. Visgi, jis įnirtingai stengiasi įveikti šį „prakeiksmą“ ir įrodyti savo tėvui, kad yra ne taip. Imasi darbų ir kelia tikslus, kuriems simpatizuoja tėvas, tačiau vis užstringa, išgyvendamas beprasmybės jausmą. Tai kartojasi, nes asmuo nesupranta, ko iš tikrųjų nori jis pats. Tai veda į nusivylimą ir depresiją, pakurstomas baimės vieną dieną prarasti savo gyvenimo kontrolę, o tada jau visi pamatys kas jie yra iš tikrųjų - jų tikrąjį apsimetėlio veidą.
- Saviidentifikacijos trauma: Ši trauma susijusi su sociumo neigiamomis reakcijomis į vaiką (pvz.: klasiokų patyčios, į asmenį nukreipti neigiami bendraamžių komentarai socialiniuose tinkluose). Jautriausias periodas - nuo vienuolikos iki šešiolikos metų. Patyręs šią traumą, asmuo nesijaučia saugiai būdamas šalia kitų žmonių, jam atrodo, kad aplinkiniai jo nesupranta, nepriima, todėl vengia atsiverti, siekia likti nematomu. Be to, žmogui sunku susigaudyti savyje, suprasti, kas jis yra, ką gali, kokių gabumų turi, jausti savo vertę. Dominuoja įsitikinimai: „esu niekas“, „aplinkiniams esu nematomas, nereikalingas“, todėl gyvenime dažniausiai nepasiekia tiek, kiek galėtų, nebando nieko naujo, vengia rizikos. Netgi netiki, jog turi teisę siekti ir norėti kažko daugiau. Pavydi kitų sėkmei, galvoja, kad jei pats kažko siektų, ir jam pasisektų, bet lieka įstrigęs tik iliuzijose ir fantazijose.
Įdomi pasirodė kanadiečių kilmės psichologės Lise Bourbeau santykių traumų teorija. Ji išskiria 5 skirtingas santykių traumas:
- Atstūmimo trauma (trauma of rejection)
- Apleistumo / paliktojo trauma (trauma of abandonment)
- Pažeminimo trauma (trauma of humiliation)
- Išdavystės trauma (trauma of betrayal)
- Neteisybės / neteisingo elgesio trauma (trauma of injustice)
Atstūmimo traumą, pasak Lise Bourbeau, gali patirti vaikai, kurie gimė po itin sunkaus nėštumo arba gimė nepageidaujami, ne tokie, kokių tikėjosi tėvai - ne tos lyties, ne tokio temperamento, ne tokių interesų ar siekių ir pan. ir susiduria su pasikartojančiomis situacijomis, kai jų tokių nepriima ir atstumia.
Atstūmimo traumą patyręs žmogus dažnai socialinėse situacijose jaučiasi menkas, nepilnavertis, nereikalingas, nesvarbus ir nepageidaujamas. Šiuos išgyvenimus lydi gėdos, kaltės, pavydo, vienišumo jausmai, socialinis nerimas. Būdamas tarp žmonių, toks asmuo laikosi nuošalyje, stengiasi likti nematomas, todėl aplinkinių gali būti vertinamas kaip uždaras. Kurdamas romantinius santykius, yra neišrankus ir linkęs susitikinėti net su tais, kurie jam nepatinka. Tačiau apskritai, tai labiau vengia bet kokių santykių ar socialinių interakcijų, kuriose trauminė patirtis gali pasikartoti ir dažnai abejoja, ar apskritai turi teisę šiame pasaulyje būti. Vietoj emocinio artumo su kitais renkasi gyvenimą intelektinėje veikloje, fantazijose, virtualiuose žaidimuose, gali būti linkęs piktnaudžiauti psichiką veikiančiomis medžiagomis. Su šia trauma siejama Bėglio kaukė (šizoidiškas elgesio tipas).
Apleidimo trauma įvyksta tuomet, kai tėvai (ypač tos pačios lyties kaip ir vaikas) vaiko emocinius poreikius tenkina menkai ar labai netolygiai ir /arba aplinka, kurioje auga vaikas, yra nestabili ir nenuspėjama. Manoma, jog apleistumo traumą gali išgyventi vaikai, kurių tėvai juos myli, bet per mažai laiko praleidžia su jais, t.y. nuolat yra užsiėmę darbe, išvyksta uždarbiauti į užsienį ir vaiką palieka auginti seneliams. Arba jei tėvai girtauja, nuolat pykstasi, o vaikas patiria nepriežiūrą, smurtą, išnaudojimą. Taip augdamas asmuo gauna žinutę, kad jo poreikiai nėra svarbūs, o jis pats nenusipelno, kad su juo gražiai elgtųsi. Jis dažniausiai neišmoksta reguliuoti savo emocijų, lengvai susierzina, nuliūsta, pravirksta ir gali situacijose reaguoti perdėtai dramatiškai. Su šia trauma siejamas nerimastingas prieraišumo tipas, asmuo nepasotinamai trokšta meilės ir artumo, bet tuo pačiu nuolat abejoja kitų noru likti su juo santykiuose ir labai bijo būti dar kartą paliktu ir apleistu. Toks žmogus nepasitiki savimi, daro paslaugas kitiems netgi aukoja savo interesus vardan kitų, tikėdamasis, kad tie asmenys jam padės ateityje, nuolat ieško į ką galėtų atsiremti, nemėgsta savarankiškai priiminėti sprendimų. Taip pat taikstosi net su netinkamu elgesiu jų atžvilgiu, sunkiai pakelia vienatvę. Gali būti linkę į priklausomybes. Su šia trauma siejama Priklausomo kaukė.
Pažeminimo trauma susijusi su vaiko gėdinimu, žeminimu namuose, mokykloje ar kitose jo erdvėse. Pavyzdžiui, kai vaikui dažnai kartojami nemalonūs komentarai apie jo kūną, gebėjimus, charakterį, elgesį, nuvertinamos jo pastangos, veiklos, kai vaikas įžeidinėjamas, nuolat lyginamas su kitais vaikais, fiziškai skriaudžiamas, jam kyla gėda dėl savęs ir kaltė. Vaikas jaučiasi, kad yra nepakankamai geras. Užaugęs toks žmogus daro viską, kad tik nebūtų dar kartą pažemintas ir neretai susikuria nežmoniškas gyvenimo sąlygas: dirba viršvalandžius, be išeiginių, apsiima atlikti papildomus darbus, spręsti kitų problemas, apsikrauna įvairiomis atsakomybėmis, nemoka atsipalaiduoti. Santykiuose nori būti visiems geras, pirmas siūlosi visiems padėti, nemoka pasakyti „ne“, bijo ką nors įžeisti ir aukoja save bei savo gerovę kitų labui, nepaiso savo poreikių. Todėl neretai atsiduria situacijose, kuriose su juo elgiamasi išnaudojančiai. Bet toks žmogus, net ir patirdamas skausmą, yra linkęs pateisinti ne…
tags: #agresija #ir #socialiniai #santykiai