Psichologinė savijauta yra svarbi kiekvienam žmogui, tačiau ne visada lengva susidoroti su iškylančiais sunkumais. Šiame straipsnyje apžvelgiamos knygos, kurios gali padėti geriau suprasti save, įveikti iššūkius ir rasti vidinę pusiausvyrą.
Dr. Julie Smith Knygos: Praktiniai Įrankiai Emocinei Sveikatai
Dr. Julie Smith, įtakinga psichikos sveikatos edukatorė, išgarsėjo dalindamasi trumpais, informatyviais, mokslu grįstais vaizdo įrašais apie psichikos sveikatą socialiniuose tinkluose. Jos pirmoji knyga „Kodėl niekas man to nesakė anksčiau?" tapo pasauliniu bestseleriu. Naujausioje knygoje „Padės, kai…" dr. J. Smith atskleidžia, kaip tvarkytis su įvairiais psichologiniais iššūkiais ir nepalūžti sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Autorė gilinasi į universalias patirtis, kurias išgyvena kone kiekvienas žmogus: nuo nuolatinės savikritikos ar vienišumo iki sudėtingų santykių, neišspręstų praeities skaudulių ar nerimo dėl ateities ir pateikia patarimus bei praktikas, skirtas jai spręsti. Kiekvieną skyrių autorė pradeda laišku, nagrinėjančiu konkrečią situaciją.
Tai nėra teorinis veikalas - tai praktiškas įrankių rinkinys, skirtas žmogui, kuriam šiuo metu sunku, skauda ar baisu. Pasak autorės, jos tikslas - padėti skaitytojui atrasti vidinę pusiausvyrą ir ugdyti gebėjimą susivokti net painiausiose gyvenimo aplinkybėse. „Esu tikra, kad kiekvienas, atsivertęs „Padės, kai…" ras būtent tą patarimą, kurio reikia dabar. Tai knyga, kuri padeda naršyti per sudėtingas gyvenimo bangas ir įgyti vidinio tvirtumo“, - sako dr. Julie Smith.
Ši knyga skirta tiems, kurie jaučiasi, kad:
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
- sunku būti savimi, nes esate vieniši, nesusikalbate su savo vidiniu kritiku ar stokojate drąsos.
- sunku būti su kitais, nes nuolat lyginatės, bijote būti išduoti ar nesuprasti, o gal mylite be atsako.
- liūdite dėl praeities, negalėdami išmesti iš galvos skausmingų prisiminimų ir atleisti sau ar artimiems žmonėms už padarytas klaidas.
- nerimaujate dėl ateities, ieškodami savo kelio ar priversti priimti nelengvą sprendimą.
Pasyvi Agresija: Kaip Atpažinti ir Tvarkytis
Knygoje „Padės, kai…" aptariama, kaip susidoroti su pasyviai agresyviais žmonėmis. Pasyviąją agresiją ne visada lengva atpažinti, bet neįmanoma nepajusti jos poveikio. Lengvumą keičia įtampa, baimė ir sutrikimas - jūs nesuprantate, kas atsitiko. Iš pažiūros viskas gerai, bet staiga pajuntate pavojų. Žmogus, kuris, rodos, linkėjo tik gero, nepastebimai ima kelti abejonių. Galbūt jo šypsenoje šmėsteli priešiškumas, nederantis su tuo, kaip jus veikia jo ištariami žodžiai. O gal staiga pasijutote žaidžiantys ne toje pačioje komandoje. Tarp jūsų atsirado rezultatų švieslentė. Su jumis varžomasi žaidime, kuriame net neketinote dalyvauti. Jūs peržengėte kažkokią tam žmogui priimtiną ribą.
Pasyviai agresyvus elgesys atpažįstamas, kai kas nors priešiškumą reiškia netiesiogiai, tarsi pridengdamas šydu. Jūsų dėmesiui keletas iškalbingų požymių:
- Dviprasmiškos pastabos.
- Sarkazmas.
- Pagyrimas su įžeidimo priemaiša.
- Sąmoningas pažado netesėjimas.
- Irzlumas, šaltumas ir abejingumas.
- Tarsi nepastebimas jūsų išstūmimas iš bendravimo rato.
- Apkalbos už nugaros ir bandymai priversti kitus suabejoti jūsų charakteriu.
- Žmogus sutinka ką nors padaryti, bet aiškiai rodo, kad neturi tam laiko arba jėgų arba kad bus sudėtinga.
- Trumpi komentarai draugiško pokalbio metu, kurie veikia jūsų savivertę ir verčia abejoti savimi ir tuo, kaip į jus žiūri kiti.
Jeigu bendraudami pastebėjote ką nors panašaus, greičiausiai pašnekovas šiais veiksmais dangsto pavydą, nepakantumą ar kitas nemalonias emocijas.
Nuolat pasikartojanti tokia elgesio maniera griauna sveiką ir visavertę draugystę arba draugiškus santykius. Pasyviai agresyvus bendravimo stilius ir aukos pozicija - įprastas elgesys tų, kurie linkę į užslėptą narcisizmą. Apibendrintai jų gyvenimo naratyvas skamba maždaug taip: „Mano gyvenimas sunkesnis nei tavo, todėl tu turi jaustis kaltas. Nieko manęs neprašyk, tik daryk tai, ko iš tavęs tikiuosi. Jeigu neklausysi, laikysiu tave agresoriumi." Tokios nerašytos taisyklės tikrai neskatina sveikų santykių.
Suprasti, kodėl kiti taip elgiasi, padeda atsiriboti ir suprasti, kad reikalas liečia juos, o ne jus. Tiesą pasakius, priežastis, kodėl naudojame pasyviąją agresiją, yra ta, kad ji veikia. O įskaudintieji negali mums atsilyginti tuo pačiu. Pasyvioji agresija galiausiai pakenkia abiem pusėms ir atima galimybę pasikalbėti, kad problema būtų išspręsta. Pasyviai agresyvus žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą kiekviena proga liedamas apmaudą, o kitam tenka švaistyti laiką ir energiją vaikštant apie jį pirštų galais. Pasyvioji agresija dažnai randasi iš stiprių ir labai nemalonių emocijų, prie jų prisideda bejėgiškumo jausmas, kai nepajėgiama su jomis susidoroti išreiškiant tiesiai ir atvirai.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Svarbu matyti visą kontekstą ir atminti, kad už agresijos slypi nepasitikėjimas savimi. Tai jums padės neimti jos giliai į širdį ir laikyti to žmogaus elgesio bruožu, už kurį atsakingas jis.
Kaipgi susitvarkyti su pasyviąja agresija? Pirmas ir svarbiausias patarimas: nepraraskite savęs. Laikykitės savo nuostatų, nuomonės ir vertybių. Nenustebkite, jeigu apims stiprus noras pasiduoti, kad tik išvengtumėte nemalonių jausmų. Bet atminkite, kad įsitraukti į žaidimą - ne vienintelis būdas išspręsti problemą. Kartais nėra nei jėgų, nei galimybės išsisukti, kai tenka žaisti, kol atsiras galimybė ką nors pakeisti. Tačiau daugumoje kasdienių situacijų, kai įsipainiojate į žaidimą ir imate matuotis galiomis, neišvengiamai pralaimite. Pasirinkdami žaidimą, turite pasverti riziką ir galimą naudą. Vienas didžiausių pavojų - palaipsniui sužlugdyti savo asmenybę, pamirštant vertybes ir tai, kokie mes iš tikrųjų norime būti.
Jeigu turite reikalų su slaptu narcizu, bet koks bandymas atkreipti dėmesį į jo elgesį sukels rimtą kivirčą, kils toks triukšmas (ir neatsiras jokio sprendimo), kad pasigailėsite išvis pabandę apsiginti. Arba jis apskritai numos ranka sakydamas: „Aš gi juokauju! Atsipalaiduok."
Pradėti sunkų pokalbį galėsite, jei laikysitės aiškaus metodo: nekaltinsite, kalbėsite tiesiai šviesiai, bet pagarbiai. Vargu ar priversite pašnekovą atsiprašyti, užtat leisite suprasti, kaip jaučiatės ir kad pastebite jo nenuoširdų elgesį. Taip švelniai parodysite, kad pastebėjote jo geluonį, bet jis jūsų nekliudė, ir savo reakcija nekurstote konflikto. Būkite atsargūs ir protingi. Jeigu pašnekovas jūsų reakcijoje pastebės bent užuominą į aukos poziciją, jis iškart pasijus nugalėtoju, jūs tik paskatinsite jį ateityje nekeisti elgesio. Jūs suteikiate jam valdžią neigti savo pasyviai agresyvius kėslus arba tyčiotis iš jūsų reakcijos, ir pasijuntate kvailai. Pasitraukti iš žaidimo ir stebėti iš šono, kaip kažkas vienas kovoja dėl valdžios - štai tikroji pergalė.
Stebėkite ir darykite išvadas, kartoju: stebėkite ir darykite išvadas. Neįsitraukite į žaidimą ir neįsivaizduokite, kad galite juos išgelbėti nuo jų pačių nederamo elgesio pasekmių. Negalite. Pasitikėkite savimi, net jeigu kiti jumis abejoja. Nepamirškite: jūs verti sėkmės ir laimės kaip ir kiti žmonės, ir nesvarbu, kad tai ką nors erzina.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija
Net ir artimuose santykiuose kartais reikia distancijos, kad nusiramintume. Skausmą ir pyktį dėl išdavystės nukreipkite sau, o ne skriaudikui naudinga linkme. Jūs gavote skausmingą, bet svarbią pamoką: šis žmogus nelinki jums gero arba bent jau nesugeba normaliai bendrauti. Nepamirškite šios pamokos. Verkšlenti arba skųstis - tai žingsnis atgal.
Kitos Knygos, Padedančios Įveikti Agresiją ir Susidoroti su Emocijomis
Be dr. Julie Smith knygų, yra ir kitų vertingų leidinių, kurie gali padėti suprasti agresiją ir susidoroti su emocijomis.
Knygos apie vaikų agresiją
Vaikų agresija gali būti didelis iššūkis tėvams ir pedagogams. Knygos, skirtos šiai temai, gali padėti suprasti agresijos priežastis ir išmokyti tinkamų būdų, kaip reaguoti į vaiko pyktį ir agresiją.
S. Stifelman tėvams pataria: "Jeigu bandysite racionaliai ką nors aiškinti vaikui, kuris jau pyksta, tai tik sustiprinsite jo emocijas. Vaikai tokios būklės negali mąstyti logiškai. Verčiau leiskite vaikui suprasti, kad jūs neišsigandote jo jausmų. Šeimos terapeutė pataria padėti vaikui suvokti, ką jis jaučia: pyktį, liūdesį, nusivylimą… "Nieko tokio, jeigu jis nesugeba įvardyti savo jausmo. Pakanka parodyti, kad jums svarbu, ką jis jaučia. Kol kas nesakykite, ką apie tai manote.
Pasak specialistės, aptariamu atveju svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi. Nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. "Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori", - rašo S. Stifelman knygoje "Tėvystė be kovos" ("Co-Parenting Without Power Struggles"). G.
Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis: vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturį valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui, rašo G. Niūfeldas. "Net tuomet, kai vaikas bando tėvus kontroliuoti, jis taip elgiasi tik todėl, kad yra jų reikalingas, priklausomas nuo jų ir stengiasi kaip gali susitvarkyti su situacija. Susidūrę su dideliu vaiko reiklumu, kai kurie tėvai pasirenka gynybinę poziciją. Jie bando apsiginti nuo savo vaiko vaikišku būdu: reaguoja į jo spaudimą lygiai taip pat, kaip ir jis - rėkia, užsispiria, priešgyniauja, nori laimėti bet kokia kaina, manipuliuoja ir pan. "Tėvų gynybinė pozicija tik sustiprina vaiko emocijas ir kerta per prieraišumą - tai, kas svarbiausia, kas tvirtai laiko mūsų vaikus", - rašo G. Knygoje "Laikykite savo vaikus" autorius rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus.
Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos. Frustracija reikalinga tam, kad skatintų mus veikti.
Knygos apie traumas
Trauma - tai gilus emocinis sužeidimas, kuris gali turėti ilgalaikių pasekmių. Knygos apie traumas gali padėti suprasti, kaip trauma veikia mūsų smegenis ir kūną, ir kokie yra veiksmingi gydymo būdai.
Bessel van der Kolk knygoje „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto, ir sielos traumas“ siūlo drąsią ir novatorišką gydymo paradigmą. Knygoje jis bando pakeisti mūsų supratimą apie trauminį stresą, atskleidžia, kaip jis veikia mūsų smegenų sritis atsakingas už pasitikėjimą, malonumą, norą džiaugtis gyvenimu, domėjimąsi aplinka. Autorius rodo, kaip šias sritis galima vėl suaktyvinti naudojant novatoriškus gydymo būdus, kurie apima jogą, žaidimus, neurologinį grįžtamąjį ryšį, meditaciją. Leidinyje aptariamos ne tik mokslinės žinios, bet ir realių žmonių istorijos.
Knygos apie emocinį intelektą ir socialinę įtaką
Šios knygos padeda suprasti, kas yra emocinis intelektas, kaip veikia socialinė įtaka ir kaip galima apsisaugoti nuo manipuliacijų.
- Sėkmės psichologija. Kaip pakeisti mąstyseną, kad išlaisvintume savo galimybes - Carol S.
- Įtakos galia - Robert B.
Knygos apie žmogaus elgesį
Knygos apie žmogaus elgesį padeda suprasti, kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip, ir kokie veiksniai lemia mūsų elgesį.
Knygoje „Elgesys“ R.M.Sapolsky klausia ir pateikia atsakymus į šiuos klausimus: Kas dėjosi mūsų smegenyse tą akimirką, kai vienaip ar kitaip pasielgėme? Gal nervų sistemą sudirgino vaizdas, garsas ar kvapas? Galbūt čia kalti hormonai? Kokią reikšmę turi paauglystės, vaikystės, ankstyvosios raidos patirtys ir genetinės ypatybės? Atskleidžiama, koks sudėtingas yra žmogaus elgesys. Knyga yra apie žmogaus prigimtį.