Žmogui nuolat knieti pažinti save ir kitus, todėl jis ieško tapatumo ir jį konstruoja, priskirdamas save tam tikrai grupei ar tipui. Šiame straipsnyje pristatomi analitinės psichologijos metodai, paremti Carlo Gustavo Jungo ir jo sekėjų (John Bebee, Marie-Louise von Franz, James Hillman ir kitų) sukurta ir plėtota tipologine sistema. Ši sistema padeda atpažinti stipriąsias ir silpnąsias psichikos funkcijas, geriau suprasti save ir aplinkinius.
Analitinės psichologijos esmė
Analitinė psichologija, dar vadinama jungiškąja psichologija, yra šveicarų psichiatro C. G. Jungo sukurta teorija, kuri išsiskiria ypatingu dėmesiu simboliniams žmogiškosios patirties aspektams. Tai - daugiau nei metodas, tai - kelias tiems, kurie ieško prasmės, gelminio patyrimo ir ryšio tarp išorinio ir vidinio pasaulių. Jungo analitinė psichologija remiasi archetipų ir kompleksų teorija, didelę svarbą skiriant ne tik asmeninei, bet ir kolektyvinei pasąmonei. Ši psichologijos kryptis priklauso tarpdalykinei paradigmai, integruodama psichologijos, kultūros, istorijos ir religijotyros studijas.
Gelmių psichologija: pasąmonės tyrinėjimas
Analitinė psichologija priklauso gelmių (arba giluminei) psichologijai, kuri apima visas psichologijos rūšis, atsižvelgiančias į žmogaus pasąmonę. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje gelmių psichologija apibūdinama kaip psichologijos ir psichoterapijos kryptis, tirianti nesąmoningus potraukius ir galias, pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius emocijų sutrikimus, asmenybės raidą bei raišką. Ji pabrėžia nesąmoningų motyvacijų įtaką žmogaus elgesiui ir savojo Aš vaidmenį iškilus pavojui. Psichikos sutrikimai priskiriami asmenybės ligoms ir aiškinami ne tiek pasąmonės konfliktais, kiek psichosomatiniais veiksniais.
Gelmių psichologijos paradigmos reikšmingos ne tik klinikinėje srityje (psichoterapijoje), bet ir kaip perspektyvos, per kurias galima analizuoti įvairius politinius, socialinius reiškinius, literatūrą, istoriją, filosofiją ar bet kokį kitą realybės aspektą. Realybę patiriame per savo psichiką, todėl bet kokia išsami analizė turi apimti ir psichikos dimensiją.
Nors terminą „gelmių psichologija“ sugalvojo E. Bleuleris, šios srities „tėvais“ laikomi Sigmundas Freudas, Alfredas Adleris ir Carlas Jungas. Visos gelmių psichologijos mokyklos yra „pastatytos“ ant šių trijų asmenų idėjų. Nors tarp skirtingų gelmių psichologijos paradigmų yra nemažai nesutarimų, ypač metodų aplikacijos srityje, visos jos turi vieną tikslą - analizuoti sąmonės ir pasąmonės sąveiką.
Taip pat skaitykite: C. G. Jungo analitinė psichologija
Pagrindinės gelmių psichologijos kryptys
- Psichoanalizė (Sigmundas Freudas): pabrėžia vaikystės patyrimų ir santykių su tėvais svarbą, libido (seksualinės energijos) įtaką psichikai.
- Individualioji psichologija (Alfredas Adleris): orientuojasi į individo sąveiką su visuomene, tikslus, vedančius žmogų gyvenime.
- Analitinė psichologija (Carlas Jungas): gilinasi į kolektyvinę pasąmonę, archetipus, individuacijos procesą, žmogaus asmenybės tipus.
Jungo tipologija: sąmonės funkcijų atskleidimas
Analitinės psichoterapijos pradininkas C. G. Jungas išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios (mąstymas ir jausmai), o dvi - iracionalios (pojūčiai ir intuicija). Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė arba intraversinė.
Sąmonės funkcijos
- Mąstymas: racionali funkcija, leidžianti analizuoti, vertinti ir daryti išvadas.
- Jausmai: racionali funkcija, leidžianti vertinti objektus ir patirtis, priskiriant jiems tam tikrą vertę.
- Pojūčiai: iracionali funkcija, leidžianti priimti informaciją per jusles, be išankstinio vertinimo.
- Intuicija: iracionali funkcija, leidžianti suvokti visumą, numatyti galimybes, remiantis pasąmonės įžvalgomis.
Pro-vakarietiškoje kultūroje dažnai proteguojamas racionalių psichikos funkcijų (ypač mąstymo) naudojimas, o iracionalumas (ypač intuicija) nuvertinamas. Tačiau, kaip teigė antropologas D. Brandišauskas, gyvenant gamtoje būtina naudoti ir lavinti intuiciją, nes situacija greitai keičiasi ir yra daug sudėtingesnė nei žada prietaisai ir technologijos.
Ekstraversija ir introversija
Dažnai aptinkamas žmonių skirstymas į ekstravertus ir intravertus, analitinės psichoterapijos šviesoje, yra pernelyg supaprastintas. Kiekvienas iš mūsų pasižymi ir ekstraversija, ir introversija. Šie dėmenys atspindi mūsų energijos kryptingumą:
- Ekstraversija: susidomėjimas išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekis turėti su jais tiesioginį santykį. Orientacija į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes, iškeliant virš individualumo.
- Introversija: tendencija atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę.
Kiekviena iš psichikos funkcijų gali turėti skirtingą kryptingumą. Visos šios funkcijos būdingos kiekvienam iš mūsų, tačiau jos labai skirtingai išvystytos. Kiekvieno mūsų sąmonė yra racionalių, ir iracionalių, ekstraversinių ir intraversinių procesų rezultatas.
Funkcijų hierarchija
Viena iš sąmonės funkcijų yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą - pagalbinė - blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Intuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai.
Taip pat skaitykite: Analitinės psichologijos atstovai
Pavyzdžiui:
- Jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai.
- Jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai.
- Jei dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija.
Tretinė funkcija yra antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma. Nuslopinta funkcija - mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu. Jungas psichikos funkcijų hierarchiją ir santykius perteikė diagrama - schematišku žmogaus (dešiniarankio) atvaizdu.
Savo tipo nustatymas
Remiantis jungiškąja tipologija įprasta kalbėti apie žmonių tipus, tačiau vienas žymiausių šių laikų analitikų ir tipologijos ekspertų John Bebee pabrėžia, kad tiksliau būtų kalbėti ne apie žmogaus, o apie jo sąmonės tipą. Norėdami nusistatyti savo dominuojančią funkciją, pabandykite prisiminti, koks buvote vaikystėje: kokiai veiklai teikdavote pirmenybę, o kokios vengdavote? Ką atlikdavote pirmiausia, o ką atidėliodavote? Kas labiausiai patikdavo, kuo būdavote susidomėjęs? Kaip yra dabar? Ekstraversija ar intraversija atskleidžia tai, kaip mus veikia bendravimas: išvargina ar įkvepia?
Dominuojančią funkciją padės aptikti ir atvirkštinis ėjimas - savo pažeidžiamumo pažinimas. Paklauskite savęs: kokia iš pagrindinių keturių funkcijų manyje silpniausia? Kur aš lėčiausias ir nepaslankiausias? M. L. Franz pabrėžia, kad nuslopintosios funkcijos reakcija dažniausiai yra vėluojanti. Dominuojanti funkcija veikia greitai, beveik automatiškai. Tuo tarpu norint įsiklausyti į nuslopintą funkciją, reikia laiko. Pavyzdžiui, mąstymo tipo žmogui labai sudėtinga išreikšti savo jausmus ar netgi juos aptikti. Jam gali tekti ilgokai pabūti su savimi, kol galų gale jis sugebės atsakyti, ar jaučia ką nors ir ką būtent.
Nuslopintoji funkcija - tai lyg trečiasis brolis kvailys, nemylimas ir nevertinamas. Tačiau būtent jam pavyksta gauti geriausią žmoną, pastatyti skraidantį laivą, išsaugoti auksinius obuolius, išgelbėti princesę ir gauti karalystę. Nuslopintoji funkcija - tai ir tiltas į pasąmonę. Todėl ji niekada negali būti iki galo integruota.
Taip pat skaitykite: Apie analitinę psichologiją
Funkcijų aprašymai
Jausmai
Remiantis šia funkcija, vyksta nuolatinis reiškinių ir dalykų vertinimas. Ji yra atsakinga už vertybių atpažinimą, nustatymą, integraciją ir realizaciją. Jausmai, kaip ir kitos funkcijos, gali būti ekstraversiniai arba intraversiniai. Dominuojant jausmams, mąstymo funkcija yra blogiausiai išvystyta. Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso situacijose - pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti.
- Ekstraversinis jausminis tipas: galima pažinti iš gebėjimo perprasti, priimti ir išreikšti grupės vertybes. Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Sukurdami jaukią, malonią atmosferą, jie plaukia pasroviui. Dėl savo gebėjimo objektyviai pajusti, kaip jaučiasi kiti, ektravertiniai jausmų žmonės dažnai aukojasi dėl kitų, skubiai ateina į pagalbą ir padeda kitiems. Jausminiai tipai tvirtai tiki savo vertinimais ir jų išvadomis bei tuo pagrindu nustatytu santykiu. Jausminiai žmonės nekeičia savo nuomonės: jie visada ištikimi savo draugams ir susitaiko su bet kokiu jų trūkumu, nes santykis jau nustatytas ir juo neabejojama. Paprastai šio tipo žmonės pasižymi geru skoniu rinkdamiesi draugus ir partnerius. Jie mažai rizikuoja, renkasi konvencinius, socialiai priimtinus modelius. Šis tipas nemėgsta mąstyti, nes mąstymas - jo nuslopintoji funkcija. Jiems ypač nepatrauklios abstrakčios, filosofinės temos ar prasmės klausimai. Abstraktūs pamąstymai ir svarstymai jį slegia. Jei šio sąmonės tipo žmogus jų imasi, dažnai iškyla negatyvios, vulgarios, ciniškos mintys -ypač apsvaigus, ar labai pavargus, kai nuslopintoji funkcija nebekontroliuojama. Mintis sunku fiksuoti, jos ateina ir praeina. Kartais tos mintys baugina, jų vengiama, neįsisąmoninama, prietaringai bijoma. Destruktyvios mintys gali būti nukreiptos ir prieš save: be jokio pagrindo iškyla idėjos, kad esu beviltiškas, gyvenimas bevertis.
- Intraversinis jausminis tipas: viską matuoja vidinės vertybių sistemos matais. Šie žmonės turi puikiai išvystytą vidinę vertybių sistemą, kurios išoriškai nedemonstruoja, kitiems neprimeta, bet labai dažnai tampa moraliniais autoritetais ir pozityviai įtakoja aplinkinius, elgdamiesi ir liudydami aukštus dorovinius principus. Šie žmonės savo elgesiu formuoja grupės etinius pagrindus, pozityviai veikdami kitus: jų akivaizdoje neįmanoma blogai elgtis, jie įkvepia pagarbą ir orią laikyseną. Šio tipo žmonių mąstymas ekstraversinis, apimantis didelį faktų diapazoną. Be to, nuslopintas ekstraversinis mąstymas pasižymi monotonija. Šie žmonės linkę užstrigti - įsikibti vienos ar dviejų idėjų. Ekstraversinis mąstymas, kaip ir visos nuslopintos funkcijos, gali tapti itin tironišku, neadaptyviu.
Mąstymas
Mąstymas ieško atsakymo į klausimą, „kas tai yra?“ Dominuojant mąstymo funkcijai, į pasaulį ir gyvenimą žiūrima iš proto ir logikos pozicijų.
- Ekstraversinis mąstymo tipas: žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar teisininkais. Jie pasižymi enciklopediniu apsiskaitymu, jiems lengvai paklūsta įvairūs organizaciniai procesai. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti. Klausydami ginčų ir diskusijų šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes. Mąstantiesiems sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali vadovautis kitomis funkcijomis, nei logika. Jie nuolat kovoja su tamsumu, kilusiu dėl klampaus, tingaus ar riboto mąstymo, terminologinių netikslumų, įneša aiškias pozicijas ir vertinimus. Šie žmonės sutrinka, kai klausiama apie jų subjektyvią poziciją. Kartais šie žmonės laikomi šaltais, bejausmiais. Tačiau tai ne tiesa. Jie ištikimi, atsidavę ir prieraišūs, tačiau retai kada rodo jausmus. Šio tipo žmogus gali visą gyvenimą praleisti spręsdamas problemas: vesdamas sudėtingiausias bylas, kovodamas, reorganizuodamas ir pertvarkydamas, įnešdamas aiškumo į supainiotus reikalus. Atsipeikėti ir suvokti savo vienpusiškumą gali padėti tik krizė. Krizės metu savęs ir kitų klausima - ar čia - viskas?.. Dėl ko aš gyvenau?.. Tokiomis akimirkomis mąstytojai grimzta į savo nuslopintąja funkciją: pasineriama į melancholiją, abejojama savo darbo svarba, iškyla sentimentai. Krizė parodo, kad dominuojanti funkcija jau išsisėmė.
- Intravertinis mąstymo tipas: žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų išgryninimo. Jiems svarbiausia nustatyti, kokios idėjomis seksime, iš kur jos kilę. Moksle tokie žmonės stengiasi apsaugoti kitus nuo beprasmiškų eksperimentų, vietoj to grįžtant prie esminių koncepsijų. Intravertiški mąstytojai dažnai sudaro kritiškų, reiklių žmonių įspūdį, nes dažnai pasineria į save, atsitraukia nuo objekto, netgi siekia nuo jo atsiriboti.
Pojūčiai
Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija yra labai jautrūs išoriniams arba vidiniams faktams ir procesams. Šuos žmones pasiglemžia realybė, jie stringa dabartyje. Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija turi išvystytus pojūčius, lengvai fiksuoja detales, atkreipia dėmesį net į mažiausias smulkmenas, greitai ir objektyviai fiksuoja tai, kas vyksta, vertina stebėjimą ir aktyvią veiklą.
- Ekstraversinis pojūčių tipas: žmogus geba jausti išorinio pasaulio objektus ir reiškinius bei konkrečiai ir praktiškai su jais tvarkytis. Jie viską pastebi, į viską atkreipia dėmesį. Vienas mano bičiulis su dominuojančia pojūčių funkcija vos kelis kartus pravaževęs kokiu nors maršrutu, gali tiksliai išvardinti jame esančius ženklus ir objektus. Jis visada pastebi visas detales ir nuoširdžiai stebisi, kad kiti žmonės negali taip tiksliai kaip jis nupasakoti, kaip rasti vieną ar kitą objektą. Šio tipo žmonės - puikūs architektai, dizaineriai, virėjai, švenčių planuotojai, gamtininkai ir orientacinio sporto megėjai. Jie fotografiškai tiksliai fiksuoja daugybę detalių, turi nepriekaištingai išvystytą skonį. Dėl itin išvystyto gebėjimo gauti malonumą iš kvapų, garsų, vaizdų, skonių bei lytėjimo, šiuos žmones gali labai įtraukti hedonistiniai išgyvenimai ir tobulų stimulų paieškos. Šiam tipui svetimas intuicijos pasaulis. Viską, kas su tuo susiję, jie linkę nurašyti, kaip kvailą fantaziją, neturinčia jokio ryšio su realybe. Nuojautos ir spėlionės šių žmonių nedomina. Ekstraversiniai pojūčiai kaupia patirtį ir prisiriša prie išorinės realybės taip stipriai, kad gali nepastebėti vidinio pasaulio, jo judesių. Jei pojūčių tipo žmogus patenka į nuojautų sferą ir bando įžvelgti galimybes, čia pirmiausia iškyla negatyvūs variantai. Dėl nuslopintos intuicijos šiuos žmones gali apimti įtarumas, persekiojimo, noro pakenkti baimės. Krizinėse situacijose šie žmonės tampa stipriai paranojiški.
- Intraversinis pojūčių tipas: pastebi viską: rūbus, išraišką, šukuoseną, stilių - kiekviena detalė fiksuojama. Taip formuojamas įspūdis, kurį išreikšti padeda pagalbinė funkcija - t.y. ekstraversinis mąstymas arba jausmai. Toks žmogus gali sudaryti labai lėto, nesugebančio veikti, pasyvaus ar net kvailoko asmens įspūdį. Tokių žmonių kiti dažnai nesupranta, nes neaišku, ką jie iš tikrųjų galvoja: greitos vidinės reakcijos vyksta užslėptai, o išorinė reakcija vėluoja. Šie asmenys linkę prapulti konkrečioje realybėje ir gyvena dabarties momente, sunkiai įžvelgia pokyčių galimybę. Kartais jiems sunku atsikratyti įsivaizdavimo, kad viskas liks taip, kaip yra dabar.
Intuicija
Intuicija - tai visuminis žinojimas iš niekur, tam tikras ateities numatymas, gebėjimas įžvelgti tai, kas dar tik bus. Intuicija - tai funkcija, padedanti numatyti galimybes. Šio tipo žmonėms kiekvienas daiktas - tai daugybė galimybių jam tapti kažkuo kitu. Jei ši funkcija stipriai išreikšta, žmogus trykšta kūrybiškumu ir naujų galimybių įžvalgomis. Turbūt kiekvienas pažįstame bent vieną žmogų, kuris bet kokioje situacijoje vardina, ką dar čia galima padaryti. Tiesa, iki veiksmo prieinama retai.
- Ekstraversinė intuicija: tipas itin gerai numato išorinių įvykių raidą. Ekstravesinės intuicijos žmonių gausu tarp verslininkų, žurnalistų, leidėjų, nekilnojamojo turto agentų, biržos brokerių. Šie žmonės ten, kur vyksta kažkas naujo. Jie numayto vėjo kryptis ir turi ryšį su ateities daigais. Žmogus, kurio sąmonėje dominuoja intuicija, dažnai sėja, bet palyginus retai pjauna: jį nuolat pavilioja naujos pradžios ir galimybės. Pradėjus kažkokį darbą, iškyla nemažai kliūčių ir problemų, kurias reikia įveikti, kad sulauktum sėkmės. Intuityvui sunku atkakliai ir sistemingai dirbti, būti disciplinuotu ir punktualiu.
- Intraversinė intuicija: tai sąmonės tipas, kuris tiksliai suvokia iš pasąmonės kylančius vaizdinius. Vietoj to, kad galvotų apie objektą, ieškodami atitikmenų savo patirtyje, šio sąmonės tipo žmonės pasitelkia archetipą - pirmykštį vaizdinį.
Archetipai: kolektyvinės pasąmonės simboliai
Visa asmenybė, arba psichika, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors ir yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą.
- Ego: tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
- Individuali pasąmonė: ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas, kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus, turintis kompleksą, sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
- Kolektyvinė pasąmonė: tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psichikos sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
- Archetipai: ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t. t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psichiką.
- Persona: tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kaukė užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation).
- Anima arba animus: Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psichika turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psichika - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
- Šešėlis: tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psichika tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
- Savastis: tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psichikos sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
tags: #analitines #psichologijos #metodai