Knyga - tai viena svarbiausių žmonijos patirties kaupimo priemonių. Plačiąja prasme, tai specialiu būdu sujungti lapai su grafiniais ženklais, užfiksuota semantine informacija. Siaurąja prasme - neperiodinis spaudos leidinys, sudarytas iš trijų ar daugiau spaudos lankų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip knyga evoliucionavo nuo pirmųjų rašto ženklų ant akmens iki šiuolaikinių spaudos technologijų, aptarsime jos funkcijas ir reikšmę kultūrai.
Knygos Funkcijos ir Reikšmė
Pagrindinės knygos funkcijos yra informacinė, komunikacinė, kumuliacinė ir estetinė. Ji teikia semantinę informaciją per tekstą ir iliustracijas, perduoda informaciją laike ir erdvėje, kaupia ir saugo informaciją kaip dvasinę ir materialinę vertybę. Knygų rengimas spaudai ir spausdinimas sudaro knygų leidybos šaką, o knygas gamina poligrafijos pramonė. Platinimu užsiima knygų prekyba, sistemingai komplektuoja, saugo ir teikia skaitytojams bibliotekos.
Rašytinės Knygos Pradžia: Nuo Akmens Iki Papiruso
Knygos istorija neatsiejama nuo rašto atsiradimo. Žmonės jau prieš 50 000 metų paliko ženklus, tačiau pirmieji užrašai pasirodė maždaug prieš 6000 metų. Knygai atsirasti reikėjo grafinių ženklų sistemos, rašomosios medžiagos ir rašomojo įrankio. Nuo jų priklausė knygos konstrukcija ir forma.
Rašytinės knygos ištakos siekia trisdešimtą-dvidešimtą tūkstantmetį prieš Kristų. Ideografinis, arba logografinis, raštas atsirado Egipte (hieroglifai) ir šumerų valstybėje Mesopotamijoje (dantiraštis) apie ketvirtą-trečią tūkstantmetį prieš Kristų. Apie 2200 m. pr. Kr. hieroglifai atsirado Kinijoje, Indijoje, Graikijoje. Fonetinis (raidžių) raštas pirmą kartą pasirodė Egipte, bet neprigijo. Jo pradinę formą naudojo šumerai. Pirmąją abėcėlę sukūrė finikiečiai, iš jų perėmė graikai, vėliau etruskai, romėnai ir europiečiai.
Seniausios rašytinės knygos žinomos iš Egipto, Mesopotamijos, Kinijos, Indijos istorijos. Jose užrašyta daugiausia mitai, legendos, epiniai, draminiai kūriniai su ryškiais sakytinės tautosakos elementais. Egipte iš pradžių rašyta akmenyje, medyje, odoje, molio šukėse, audinyje, bet daugiausia naudotas papirusas, kuris paplito senovės Rytuose, senovės Graikijoje ir Romoje. Papiruso knyga buvo ritinio formos, siekiančio 40-50 m ilgį ir 0,4 m plotį. Šumerai rašė dantiraščiu molinėse lentelėse, kurios buvo sunumeruojamos ir įdedamos į molinį futliarą su adresu. Indijoje rašyta ant specialia derva apdorotos medvilnės, šilko, plonų bambuko lentelių, medžio žievės, palmės, metalinių lentų, odos, nuo 9 a. - ant popieriaus. Kinijoje ankstyviausi rasti hieroglifai siekia 14-9 a. pr. Kr., o pirmosios knygos rašytos ant bambuko, medžio plokštelių ir šilko.
Taip pat skaitykite: Akmenų Knygos IV tomas
Antika ir Pergamento Įsigalėjimas
Svarbią reikšmę rašytinės knygos raidai turėjo antika. Pagrindinė antikinių knygų medžiaga buvo iš Rytų kultūros perimtas papirusas, pergamentas ir medinės lentelės. Vaškuotas lenteles pragręždavo ir surišdavo į knygą - kodeksą. Nuo 3 a. kodekso lapus pradėta numeruoti, rašyti antraštinį lapą, knyga įgavo dabartinės spaudintinės knygos pavidalą. Pirmoji žinoma išlikusi knyga, panaši į dabartinę, parašyta papiruse 4 a. pr. Kr.; tai poeto Timotėjo Miliečio raštai.
Pradėjus naudoti pergamentą plėtojosi grafinis knygos menas. Knygas daugindavo perrašinėtojai, dirbantys pavieniui arba specialiose dirbtuvėse. Jiems padėdavo korektoriai, įrišėjai, iliustruotojai. Europos knygų raidai didelę įtaką turėjo arabai, per kuriuos 10-13 a. į Vakarų Europą pateko antikos, arabų ir žydų mokslininkų veikalų. Per Vidurio Aziją arabai iš kinų perėmė popierių, patobulino jo gamybą, kurią vėliau perėmė ispanai, italai ir kiti europiečiai.
Viduramžiai: Vienuolynai ir Rankraštinės Knygos
Europoje ankstyvaisiais viduramžiais kultūros centrais tapo vienuolynai, kuriuose kauptos išlikusios senosios knygos ir buvo rašomos naujos. Knygas leido ir pasaulietinė valdžia. Vėliau rašant ir platinant knygas svarbią įtaką turėjo universitetai. Pagrindinė rašytinių knygų medžiaga buvo pergamentas; naudotas ir senų knygų pergamentas, nuo kurio pradinis tekstas būdavo nuskutamas. Buvo rašoma rašalu paukščio plunksna arba kalemu (nendrine lazdele), liniuojama aštriu sidabriniu grifeliu, švininiu pieštuku. 1125 pirmą kartą rašymui panaudotas grafitas.
Buvo rūpinamasi teksto išdėstymu, atsirado naujų šriftų. Karolingų epochoje Prancūzijoje susiformavo lotyniškojo šrifto forma - Karolingų mažasis, arba Karolingų minuskulas. 12 a. 13 a. suklestėjo popieriaus gamykla. Knygos buvo įrišamos į brangius viršelius, gausiai puošiamos ornamentais. Tekstą dirbtuvėse, skriptorijuose rašydavo perrašinėtojai, inicialus, ornamentus ir miniatiūras piešdavo iliuminatoriai. Viršelius gamino knygrišiai ir auksakaliai.
Rankraštinės Knygos Lietuvoje
14 a. Rusijoje rankraštinės knygos ėmė plisti 9 amžiuje. Iki 14 a. Seniausia kirilika parašyta išlikusi knyga - Ostromirovo evangelija (1056-1057). Lietuvą 13-14 a. pasiekė rankraštinės knygos, rašytos bažnytine slavų kalba, nuo 14 a. ėmė plisti lenkų, nuo 15 a. - vokiečių ir lotynų kalbomis. Svarbiausios Lietuvoje parašytos rankraštinės knygos - Lietuvos metraščiai ir Lietuvos Statutai (14 a. pabaigoje-16 a.; vartota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba). Šiuo laikotarpiu rašytų rankraštinių lietuviškų knygų neišliko. Didžiausia 16 a. rankraštinė lietuviška knyga - J. Bretkūno Biblijos vertimas (1579-1590; neišspausdinta, 1991 pradėtas faksimilinis rankraščio leidimas).
Taip pat skaitykite: Žingsnis į suvokimą su „Akmenų knyga“
Spausdintos Knygos: Nuo Ksilografijos Iki Gutenbergo
Šumerai antrame tūkstantmetyje prieš Kristų naudojo iš akmens ir degto molio pagamintus spaudus su iškilais užrašais. Pirmasis mechaninis knygos dauginimo būdas buvo ksilografija (medžio raižinys - medinėse lentose išpjaustytas tekstas ir atvaizdas). Seniausios spausdintinės knygos - ksilografiniu būdu Korėjoje 704-751 išspausdintas tekstas ir Kinijoje 868 išspausdinta Deimantinė sutra.
1040-1048 Kinijos kalvis Bi Šengas panaudojo molines degtas sudedamas kaladėles su iškilais spaudos ženklais - vadinamąsias literas, iš kurių surinkdavo tekstą ir atspausdavo jį popieriuje. 13 a. molinės literos buvo pakeistos alavinėmis ir medinėmis, 1392 korėjiečiai panaudojo varines literas. 14 a. Iš kinų per Vidurio Azijos tautas popierių ir ksilografinį spausdinimo būdą perėmė arabai. Europoje ksilografija pradėta taikyti 14 amžiuje.
Kinijoje naudotas spausdinto teksto rinkimo būdas buvo atrastas iš naujo ir patobulintas vokiečių spaustuvininko J. Gutenbergo. Apie 1440 jis išrado rankinį literų liejimo prietaisą, rankines spausdinimo stakles ir pagamino reikiamus spaustuvinius dažus. Pirmoji spaustuviniu būdu išleista knyga yra 1452-1455 dviejų tomų 42 eilučių Biblija, vadinamoji Gutenbergo Biblija.
Spausdintos Knygos Plitimas Europoje
Spausdintinės knygos greitai plito Europoje. Pirmosios spausdintos knygos Italijoje išleistos 1465, Šveicarijoje ir Čekijoje - 1468, Prancūzijoje - 1470, Lenkijoje - apie 1473, Vengrijoje - 1473, Ispanijoje ir Belgijoje - 1474, Anglijoje - 1478, Švedijoje - 1483, Rusijoje - 1564, Latvijoje - 1588, Estijoje - 1631. 15 a. 8-9 dešimtmetyje pradėta naudoti daugiaspalvę spaudą. 15-16 a. sukurta ekonomiškų, gražios išvaizdos, patogių skaityti šriftų. 17 a. knyga pradėta spausdinti Amerikoje.
Rinkimo būdu spausdinamų knygų iliustracijos ir pagražinimai iš pradžių buvo piešiami ranka ir spausdinami ksilografijos būdu, vėliau - atspaudžiami nuo vario ir cinko raižinių. 1457 J. Fustas ir P. Schöfferis spaustiniu būdu išleido pirmą iliustruotą knygą (vadinamąjį Mainzo psalmyną). 16 a. pirmą kartą panaudotas ofortas. Nuo 17 a. daugiaspalvės iliustracijos jau buvo spausdinamos trimis spalvomis. Knygos spausdinimas Vakarų Europoje itin paplito 16-17 amžiuje.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Knygos Evoliucionavimas XIX-XX Amžiuose
18 a.-19 a. pradžioje knygos buvo vis labiau specializuojamos pagal funkcijas, knygų apimtis didėjo. Atsiskyrė spaustuvininko ir dailininko darbas, iliustravimas supaprastėjo. Imta naudoti surenkamuosius ornamentinius papuošimus, linijas. Knygų iliustravimą palengvino litografijos atsiradimas (1789), spausdinimą - spaudos mašinos išradimas (1814). Knygas imta iliustruoti juodąja ir spalvotąja grafika.
Knygų spausdinimui didelę įtaką padarė fotografijos atsiradimas (1839), fotorinkimo mašinų linotipo (1884) ir monotipo (1887) sukūrimas, fotorinkimo taikymas (1894). Knygų blokų mechaninį susiuvimą patobulino siūlais ir viela siuvančių mašinų, popieriaus pjaustymo mašinų sukūrimas (1875-1877). 19 a. antroje pusėje knygų leidyba ėmė vis labiau priklausyti nuo leidėjų komercinių interesų. Prastėjo masinių leidinių kokybė. Imta puoselėti brangią bibliofilinę knygą su žymių dailininkų iliustracijomis.
20 a. knygų gamyba patobulėjo. Plėtojantis knygų gamybos technikai ir gausėjant spausdintos informacijos specifinė informacinė knygos funkcija derinama su kitomis informavimo priemonėmis (radiju, televizija, kinu), tobulinama knygos forma (knygų gamybai naudojamos naujos medžiagos, įvairios paskirties knygos leidžiamos optimalaus formato, mokslinės knygos ir vadovėliai papildomi įvairiais garso ir vaizdo įrašais).
Spausdintos Knygos Lietuvoje
Lietuvoje spausdintinės knygos lotynų ir graikų kalbomis, daugiausia religinės, leistos Dancige, Krokuvoje, Vienoje, pradėjo plisti nuo 15 a. pabaigos. Seniausia žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje) parengta ir Vokietijoje (Dancige, dabar Gdanskas) išleista knyga - Agenda (1499), parašyta lotynų kalba. Pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spausdintinę knygą Vilniuje įsteigtoje savo spaustuvėje išleido baltarusių humanistas P. Skorina (Mažoji kelionių knygelė 1522; slavų kanceliarine kalba).
Be Karaliaučiaus, lietuviškos knygos buvo spausdinamos ir kituose Mažosios Lietuvos miestuose, po to platinamos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Seniausia išlikusi lietuviška knyga, spausdinta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje), - M. Daukšos iš lenkų kalbos išverstas J. Ledesmos katekizmas (Kathechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus 1595). Iki 17 a. pradžios lietuviškos knygos buvo spausdinamos gotikiniu, vėliau - daugiausia lotyniškuoju šriftu.
Lietuvių spaudos draudimo metais graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų… 19 a. pradžioje buvo išleistos pirmosios lietuvių grožinės literatūros knygos - A. Strazdo Giesmės svietiškos ir šventos (1814 Vilniuje), K. Donelaičio Metai (1818). 18 a.-19 a. viduryje padaugėjo spaustuvių. 1864-1904 caro valdžiai uždraudus leisti lietuvių knygas lotyniškomis raidėmis, jų šiek tiek buvo išleista graždanka. Knygos lotyniškomis raidėmis buvo spausdinamos užsienyje ir nelegaliai platinamos Lietuvoje (knygnešiai). 19 a. pabaigoje pradėjo vyrauti pasaulietinio turinio knygos.
Atgavus lietuvių spaudą knygų leidyba vėl atgijo, pagerėjo jų apipavidalinimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių valdžia slopino bet kokią lietuvių kultūrinę veiklą. Specialiu spaudos įstatymu buvo uždrausta be valdžios leidimo spausdinti knygas, įvežti jas iš kitų kraštų ir platinti; tik su specialiu leidimu buvo išleista keli Lietuvių mokslo draugijos vadovėliai, Šv. Kazimiero draugijos religinės ir mokomosios knygelės. Daug lietuviškų knygų išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje. 1918-1940 knygų leidyba vėl atgijo, jas apipavidalino žymūs dailininkai. Nuo 20 a. 3-4 dešimtmečio pagausėjo mokslinių ir grožinių knygų, vadovėlių, knygų vaikams. Sovietinės okupacijos metais knygos buvo griežtai cenzūruojamos.
Šiuolaikinė Knyga: Formatas ir Elementai
Šiuolaikinės knygos svarbiausias elementas yra sąsiuvinis - tam tikra tvarka sulankstytas atitinkamo formato popieriaus lakštas su atspausdintu būsimos knygos tekstu, iliustracijomis ir kita. Be šių svarbiausių elementų, knyga dar gali turėti išorinių (kaptalą, tvirtinamąją medžiagą, priešlapių, skiriamąją juostelę) ir vidinių (priešantraštinių lapų, antraštinį lapą) elementų (dalies jų gali nebūti, tai priklauso nuo knygos paskirties, apipavidalinimo).
Kaptalas daromas iš 13-15 mm pločio audinio juostelės su pastorintu vienu kraštu, klijuojamas prie viršutinio ir apatinio knygos nugarėlės krašto. Tvirtinamoji medžiaga (dažniausiai marlė) naudojama nugarėlei sutvirtinti, t. p. blokui su viršeliu sujungti. Priešlapiai klijuojami prie bloko pirmo ir paskutinio lapų ir knygos viršelio vidinės pusės. Jie kartu su tvirtinamąja medžiaga, ant kurios užklijuojami, sujungia bloką su viršeliu. Priešantraštiniai lapai gali būti keli. Viename jų rašoma knygos pavadinimas ir autoriaus pavardė, kitame lape dažniausiai pateikiama iliustracija, išreiškianti pagrindinę knygos idėją. Pradinis puslapis yra pirmasis po antraštinio lapo arba pirmasis knygos skyriaus ar dalies puslapis.
Akmens Knyga: Metaforos ir Interpretacijos
Akmens knyga gali būti interpretuojama įvairiai. Pavyzdžiui, poetė Sonata Paliulytė savo kūryboje akmenį suvokia kaip ašį, ant kurios susivėrė "akmenraštis", sudarytas iš nešlifuotų akmenukų, pakeltų nuo kelio. Tai metafora, simbolizuojanti gyvenimo patirtį, kuri priverčia stabtelėti, nustebti ir kartais suakmenėti.
Taip pat, akmens knyga gali reikšti senovės raštus, iškaltus akmenyje, arba knygas, kuriose pasakojama apie akmens amžių. Pavyzdžiui, knygelė "Kelionė į akmens amžių" skirta smalsiems skaitytojams, norintiems sužinoti apie gyvenimą akmens amžiuje.
Literatūroje akmuo dažnai naudojamas kaip simbolis. Natalie Haynes romane "Akla kaip akmuo. Medūsos istorija" Medūsa, paverčianti žmones akmenimis, tampa metafora, atspindinčia skausmą ir izoliaciją.