Priklausomybė nuo tatuiruočių: požymiai ir gydymas

Švelnėjant visuomenės požiūriui į kūno modifikacijas, tokias kaip tatuiruotės, vis daugiau žmonių ryžtasi jomis „patobulinti“ savo kūną. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas elgesys, tatuiravimasis gali tapti kompulsyviu ir peraugti į priklausomybę. Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybės nuo tatuiruočių požymius, galimas priežastis ir gydymo būdus.

Priklausomybė nuo tatuiruočių: apibrėžimas ir požymiai

Priklausomybė nuo tatuiruočių nėra oficialiai pripažinta psichikos sutrikimu, tačiau ji gali būti apibūdinama kaip kompulsyvus elgesys, kai žmogus jaučia nekontroliuojamą norą darytis vis daugiau tatuiruočių, nepaisant neigiamų pasekmių.

Pagrindiniai priklausomybės nuo tatuiruočių požymiai:

• Nekontroliuojamas noras darytis tatuiruotes: Žmogus jaučia stiprų, sunkiai valdomą norą darytis vis daugiau tatuiruočių.
• Laiko praleidimas galvojant apie tatuiruotes: Didelę dalį laiko užima mintys apie naujas tatuiruotes, jų dizainą ir darymo procesą.
• Tatuiravimasis tampa svarbesnis už kitas veiklas: Pomėgis tatuiruotėms ima užgožti kitus interesus, hobius ir įsipareigojimus.
• Tatuiravimasis nepaisant neigiamų pasekmių: Asmuo toliau darosi tatuiruotes, net jei tai sukelia finansinių problemų, konfliktų su artimaisiais ar sveikatos problemų.
• Nusivylimas ir tuštumos jausmas: Pasidarius naują tatuiruotę, trumpam jaučiamas pasitenkinimas, tačiau greitai jį pakeičia nusivylimas ir noras vėl darytis tatuiruotę.
• Slepiamas tatuiravimasis: Žmogus gali slėpti nuo kitų savo tatuiruočių darymo įpročius, jausdamasis kaltas ar gėdingas dėl savo elgesio.
• Abstinencijos simptomai: Bandant sumažinti tatuiruočių darymo dažnumą, gali atsirasti nerimas, irzlumas ar prislėgta nuotaika.

Galimos priklausomybės nuo tatuiruočių priežastys

Priklausomybės nuo tatuiruočių priežastys gali būti įvairios ir dažnai susijusios su psichologiniais, socialiniais ir net biologiniais faktoriais.

• Psichologinės priežastys:
  • Žema savivertė: Tatuiruotės gali būti naudojamos kaip būdas pasikelti savivertę ir jaustis patrauklesniam.
  • Emocijų reguliavimas: Tatuiravimasis gali būti būdas susidoroti su neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip nerimas, liūdesys ar pyktis.
  • Trauminės patirtys: Tatuiruotės gali būti naudojamos kaip būdas įveikti traumas ir atkurti kūno kontrolę.
  • Tuštumos jausmas: Tatuiravimasis gali būti būdas užpildyti vidinę tuštumą ir suteikti gyvenimui prasmės.
• Socialinės priežastys:
  • Priklausymas grupei: Tatuiruotės gali būti naudojamos kaip būdas priklausyti tam tikrai socialinei grupei ar subkultūrai.
  • Rebellionas: Tatuiruotės gali būti naudojamos kaip būdas išreikšti nepriklausomybę ir protestą prieš visuomenės normas.
  • Mada ir įtaka: Tatuiruočių populiarumas socialinėje medijoje ir tarp įžymybių gali paskatinti žmones darytis tatuiruotes.
• Biologinės priežastys:
  • Endorfinų išsiskyrimas: Tatuiravimosi procesas sukelia endorfinų išsiskyrimą, kurie sukelia malonumo jausmą ir gali tapti priklausomybę sukeliančiu veiksniu.
  • Genetinis polinkis: Kai kurie žmonės gali būti genetiškai labiau linkę į priklausomybes, įskaitant priklausomybę nuo tatuiruočių.

Priklausomybės nuo tatuiruočių gydymas

Priklausomybės nuo tatuiruočių gydymas gali būti sudėtingas ir priklauso nuo priklausomybės sunkumo ir individualių paciento poreikių. Dažniausiai taikomi šie gydymo būdai:

• Psichoterapija:
  • Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis ir elgesio modelius, susijusius su tatuiravimusi.
  • Psichodinaminė terapija: Padeda suprasti gilesnes priklausomybės priežastis, susijusias su praeities patirtimis ir emociniais poreikiais.
  • Šeimos terapija: Padeda spręsti problemas, susijusias su priklausomybe, kurios gali paveikti šeimos narius.
• Vaistai:
  • Antidepresantai: Gali būti skiriami, jei priklausomybė nuo tatuiruočių yra susijusi su depresija ar nerimo sutrikimais.
  • Naltreksonas: Gali būti naudojamas sumažinti norą darytis tatuiruotes, blokuojant endorfinų poveikį.
• Pagalbos grupės:
  • Dalyvavimas anoniminėse pagalbos grupėse gali padėti pasidalinti patirtimi su kitais žmonėmis, turinčiais panašių problemų, ir gauti palaikymą.
• Meno terapija:
  • Meno terapija gali padėti žmogui surasti ir įvardyti priežastis, kurios skatina jį į ligą, įtraukiant į kūrybą psichologiškai saugioje erdvėje.
• Kūrybinės veiklos:
  • Norintiems pradėti mažinti ir visiškai nutraukti vaistų vartojimą rekomenduojama meno terapija. Labai svarbu, kad pats žmogus dėtų pastangas, siekdamas esminių pokyčių gyvenime.

Kaip atpažinti priklausomybę nuo vaistų

Lietuva neretai vadinama įvairių negatyvių reiškinių rekordininke. Viena iš sričių - perdėtas vaistų, ypač psichotropinių, t.y. veikiančių centrinę nervų sistemą, vartojimas.

Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai

Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Konsultacinės poliklinikos vedėja gydytoja psichiatrė Vilma Pukelevičienė teigia, kad į gydymo įstaigą dėl priklausomybės benzodiazepinams pacientai dažniausiai kreipiasi tada, kai per dieną išgeria gana daug tablečių. Teko gydyti pacienčių, kurios suvartodavo 60-70 tablečių per parą. Tokiais atvejais rekomenduojama stacionarinė detoksikacija, nes būtina nuolat stebėti paciento būklę. Kadangi raminamieji vaistai yra receptiniai, kyla klausimas, iš kur ir kokiais būdais jie gaunami. Patys priklausomi nuo vaistų žmonės prasitaria, kad dalį vaistų jie gauna legaliai, t.y. išrašo šeimos gydytojai ar psichiatrai, kitą dalį gauna iš pažįstamų gydytojų, kurie užjaučia ir pasigaili. Vaistais taip pat aprūpina draugai, kurie juos „sutaupo“. Kartais vagiami receptai, prašoma giminių, ypač vyresnio amžiaus, kad išsirašytų vaistų sau, ir tada juos perperka.

Psichologė J. Ramšienė atkreipė dėmesį, kad priklausomybės eigoje susiformuoja labai stiprūs įpročiai - ryte tabletė, per pietus, susinervinus, pavargus, vakare prieš miegą, naktį ar paryčiui. Žmogus įpranta ir siekia pagerinti savo būseną lengviausiu ir jam vieninteliu priimtinu būdu. Vėliau būsenos ima blogėti nuo tų pačių vaistų poveikio.

Psichologinės pagalbos esmė, pradėjus vaistų nutraukimą, yra padėti žmogui suvokti, kas vyksta dėl vaistų poveikio mažėjimo, nuraminti, suteikti edukacinę, motyvacinę paramą nepasiduoti norui vartoti tabletes, padėti numatyti veiksmų planą atsiradus recidyvo pavojui. Tolesniuose etapuose padedama suvokti ir tvarkytis su mintimis, užslopintais jausmais, kurie pradeda „atsibusti“, nustojus svaigintis. Pasak psichologės, žmonių noras gauti tabletę yra susijęs su momentiniu vaistų poveikiu, nes nemalonūs simptomai, pavartojus medikamentų, dingsta labai greitai. Psichoterapija yra ilgalaikė, o teigiamas rezultatas jaučiamas tik po kurio laiko, dėl to žmogus neretai išsigąsta, kai sužino psichologinės pagalbos ypatumus, nes lūkesčiai neatitinka tikrovės. Be to, pradėjus terapiją iš pradžių būklė gali pablogėti, nes iškyla asmenybinės ir tarpasmeninių santykių problemos, kyla jausmų chaosas, pamačius daug metų neigtą realybę. Dažnai po priklausomybe slepiasi psichologinės ir dvasinės traumos, patirtos vaikystėje ar brendimo laikotarpiu, kurias bandoma slopinti medikamentais.

Gydytoja psichiatrė V. Gydytoja pastebėjo, kad labai dažnai greta medikamentinės priklausomybės nustatoma ir priklausomybė alkoholiui. Psichologė J. Ramšienė teigė, kad žmonėms, kurie yra priklausomi nuo vaistų ir alkoholio, „pasisekė“ labiau, nes, be psichoterapijos, jie gali lankytis anoniminių alkoholikų grupėse, o tai ženkliai padidina sveikimo galimybes.

Visi kalbinti specialistai pabrėžė, kad pagrindinis veiksnys, padedantis išsivaduoti iš priklausomybės, yra paties asmens motyvacija. Tačiau šią motyvaciją gali pastiprinti arba susilpninti aplinkiniai žmonės, pirmiausia šeimos nariai. J. Valiulienė atkreipė dėmesį, kad šeimos nariai, ilgą laiką gyvendami su priklausomu asmeniu, neišvengiamai yra įtraukiami į priklausomybės procesą. Tai reiškia, kad šeimos nariai įsitraukia į priklausomo žmogaus bėdą, jo gyvenimo būdą: išgyvena neviltį, gėdą, pyktį, nežino, kaip reaguoti, ką daryti. Dažnai šeimos nariai bando tiesiog priversti žmogų kreiptis pagalbos, o tai priklausomą žmogų baugina, kadangi jis pats nesuvokia savo sutrikusios elgsenos. Todėl rekomenduotina įkalbinėti ne gydytis, o siūlyti nuvykti pas gydytoją tik konsultacijai, įvardijant susirūpinimą konkrečia būsena, kurią žmogus gali suvokti, pvz., primygtinai atkreipti dėmesį į nuolatinį nuovargį ar mieguistumą.

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai

Kaip išvengti komplikacijų po tatuiruotės darymo?

Švelnėjant visuomenės požiūriui į tatuiruotes ir auskarus, vis dažniau žmonių nusprendžia jais „patobulinti“ savo kūną.

„Ši tema vaistinėje nėra pati dažniausia, tačiau per paskutinius kelerius metus tokių klientų tikrai padaugėjo, ypač kalbant apie gyventojus, ateinančius tiesiai iš tatuiruočių salono. „Odos dezinfekcijai po auskarų vėrimo geriausiai tinka antiseptikai ne spirito pagrindu, bet iš bėdos žaizdą galimą valyti ir vandenilio peroksidu. Tačiau jo nerekomenduojama naudoti ant gleivinių - jis netiks, jei auskaras įvertas į liežuvį, reikia atsargiai plauti aplink akis, jei auskaras įvertas į antakį. Dažniausiai žmonės kreipiasi būtent specialių kremų ar tepalų bei antiseptikų po auskarų vėrimo ar tatuiruotės darymo. Pacientai į vaistinę suskumba, kai oda sunkiai gyja ir vystosi infekcijos požymiai. „Tinka kremai ar tepalai su dekspantenoliu ir chlorheksidinu, o antiseptikas su oktenidino dihidrochloridu ir fenoksietanoliu. Nereikėtų pasikliauti internete rastais patarimais: plauti žaizdas ūkiniu muilu, dėti sutrintų aspirino tablečių ar vaistažolių kompresų, net žaizdos plovimas vandenilio peroksidu ar spiritiniais tirpalais apsunkina gijimą, nes džiovina tiek žaizdą, tiek odą aplink ją“, - perspėja R. „Tatuiruotės vietą patarčiau plauti švelniu, be šarmų muilu ar prausikliu, kad oda nesausėtų ir nebūtų dirginama. Taip pat nereikia persistengti. Reikėtų susilaikyti nuo maudynių ežeruose, upėse, baseine, jūroje ar net mirkimo vonioje. „Paraudusi, patinusi, skaudanti oda auskaro vėrimo, tatuiruotės vietoje ar aplink rodo, kad prasideda uždegimas, o jei atsiranda pūlingų išskyrų ar pūslių - infekcija. Jei pažeisti plotai nėra dideli ar uždegimas nėra stiprus, tuomet turėtų užtekti pirminių priežiūros priemonių, jei yra infekcijos požymių ar pažeidimo plotas didelis - reikėtų kreiptis į dermatologą“, - pataria R.

Savižudybės

Savižudybei vartojamas nuodas gali būti bet kuri gamtinė, techninė ar buitinė medžiaga. Dažniausiai mėginama nusinuodyti įvairiais vaistais laikomais namų vaistinėlėse, nors jų galiojimo terminas seniai pasibaigęs. Somatinių vaistų pasirinkimas menkas, o psichotropiniai vaisiai, ypač benzodiazepinai vartojami labai dažnai. Tik kas 10-as nuodijasi ne vaistais. peroralinis. inhaliacinis, injekcijos. Pasilaiko netikėtų atvejų (žibalo injekcijos į pilvą). Labai sunku nustatyti savižudybę, kai nuodijamasi alkoholiu ir vaistais ar perdozuojama narkotikų. Šiais atvejais savižudiškas mėginimas dengiamas tuo jog „gydėsi” ir perdozavo vaistų ar narkotikų. Kai kurie tyrimai rodo, kad iki 70% mirčių dėl narkotikų perdozavimo gali būti vertinamos kaip savižudybės. Mėginusieji nusinuodyti alkoholį vartoja įvairiais tikslais. Savižudybę linkę nuslėpti ne tik pacientai, bet kartais ir artimieji. Reikia aiškiai ginamą atsitiktinumo versiją lyginti su aplinkybėmis, kurių metu įvyko apsinuodijimas, su pavartotos medžiagos nuodingumu, kiekiu bei klinikiniu būklės sunkumu.

Savižudybės motyvai ar priežastys yra kompleksiniai. Pirma, dažnai nurodoma ta priežastis, kuri kaip „paskutinis lašas” perpildo situaciją. Tokia priežastis galėtų būti bet koks neigiamas įvykis gyvenime ar asmeniniuose santykiuose. Psichologinės asmenybės ypatybės, dvasines vertybės, atsakomybė, tolerancija, kančios patyrimas kur kas svaresni nei supančios aplinkybės. Sunkus laikotarpis visada praeina, o išgyventa kančia asmenybės vertybes paryškina. Antra, teigdami, jog yra teisė laisvai pasirinkti gyvenimą ar mirtį, pamiršta, kad žmogus nėra besąlygiškai laisvas, jo laisvę visada riboja atsakomybė. Trečia, beveik kiekvienos savižudybės aktą veikia ambivalencija (prieštaringi jausmai): noras gyventi ir kartu noras mirti. Mėginančio nusižudyti požiūris į mirtį- nevienareikšmis. Dažniausiai savižudybė yra neplanuotas, impulsyvus veiksmas, staiga kilusios psichogenijos pasekmė. Tai yra bėgimas nuo situacijos. Savižudybės metu minis net neplanuojama, ji tik numatoma kaip galimybė. Krizių metu žmogaus sąmonę užvaldo Psichogeniją atspindinčios mintys, jausmai. Sąmonė susiaurėja ir situacijoje matoma tik ši vienintelė išeitis.

Suicidinių jaunuoliu psichiatrinis vertinimas iš esmes skinasi nuo suaugusiųjų vertinimo. Jaunuoliams būdingas emocinis nestabilumas, prisitaikymo sutrikimai, demonstravimas, grupinis susitapatinimas ar net internacionalinio patyrimo perdavimas vienas kitam. Jie reikalauja ypatingo dėmesio ir meilės. Kartais užsikrečia” romantiškos vaikystės praradimo jausmu ar „atstumto” šeimos, „nemylimo” idėja, per dideliu godumu ir neapykanta aplinkiniams. Šios prielaidos dažnai yra suicidinio elgesio pagrindas. Kartais savižudišku poelgiu jaunuoliai mėgina ..kaltinti” šeimos narius, draugus. Paplitęs alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas didina paauglių savižudybių riziką. Jų elgesys gali būti tam tikros grupės ar šeimos elgesio modelis. Tačiau gali būti ir genetiškai nulemtas sutrikimas. Mažas 5-hidroksiindolacetino rūgšties kiekis likvore gali būti impulsyvumo, agresyvumo, suicidiškumo priežastis. Bet kokia, nors ir menka stresinė situacija gali sukelti prisitaikymo sutrikimą ir savižudišką elgesį. Smcidiški jaunuoliai priklauso padidėjusios rizikos grupei, juos reikia visapusiškai tini. Svarbu, kaip šeima vertina suicidinį veiksmą. Kartais tėvai jaučiasi kalti. Savižudybės atvejais kaltų nėra. Tačiau tėvai negali likti nei abejingi, nei smerkti jaunuolio.

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko

Neseniai įvykę gyvenimo stereotipų lūžiai: bedarbiai žudosi dažniau nei turintieji darbą, išsiskyrę, našliai dažniau nei gyvenantys su šeima, ligoti, atsiskyrę, seni dažniau nei sveiki. Buvę savižudiški mėginimai praeityje to asmens, jo giminių ar draugų aplinkoje. Kai po psichologinės krizės korekcijos išlieka depresinės mintys, pacientas nėra saugus, nėra paramos sistemos (šeima, savanoriai, pagalba telefonu, krizių centrai, bendruomenės, dienos stacionarai ir t. Savižudybės grėsmė labai padidėja, kai susikaupia keli rizikos veiksniai. Juo vyresni asmenys mėgina nusižudyti, juo didesnė tikimybė, kad tai yra pirmas mėginimas jo gyvenime, rimtesnės socialinės, psichologinės ar psichiatrinės bei fizinės sveikatos problemos. Kartotiniai savižudiški mėginimai būdingesni jauniems asmenims ir dažnai skirtingais būdais. Gydymas neišsprendžia visų problemų. Po mėginimo nusižudyti reikėtų bent 24 val. paguldyti pacientą į ligoninę ir stebėli. Literatūroje nurodoma, kad po mėginimo nusižudyti su pacientu vienerius-pusantrų metų dirba psichologai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai.

Psichinė sveikata yra svarbi mūsų bendrosios sveikatos dalis. Nerimo sutrikimai, depresija, bipoliniai sutrikimai ir kitos psichinės ligos gali turėti didelį poveikį mūsų gyvenimui ir kasdieniam funkcionavimui. Pirmiausia, svarbu suprasti, kad psichiatro pagalba nėra tik tada, kai patiriamos sunkios psichinės ligos. Psichiatras yra specialistas, kuris gali padėti žmonėms suvokti, diagnozuoti ir gydyti įvairias psichinės sveikatos problemas. Bipolinio sutrikimo požymiai: bipolinis sutrikimas yra psichinė liga, kuri pasireiškia periodiškai svyravimais tarp manijos ir depresijos būsenų. Savižudybės mintys arba elgesio sutrikimai: bet kokia savižudybės mintis arba elgesio sutrikimas yra labai rimti ir reikalauja nedelsianto profesionalaus dėmesio. Psichiatro konsultacija yra saugi vieta pasidalinti savo jausmais, patirtimis ir problemomis. Psichiatras dirba su jumis, kad nustatytų jūsų psichinės sveikatos poreikius ir sukurtų individualizuotą gydymo planą. Svarbu prisiminti, kad psichiatro pagalba nėra tik medicininio pobūdžio. Psichiatras gali padėti jums suprasti, kaip psichinė liga veikia jūsų gyvenimą ir kaip su ja susidoroti. Psichinės sveikatos sutrikimai gali paveikti bet kurį iš mūsų, tam yra svarbi psichiatro pagalba. Profesionalaus psichiatro parama gali būti lemiamas žingsnis link psichinės sveikatos atkūrimo ir geresnio gyvenimo.

Hepatitas C

VUL Santaros klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas profesorius Jonas Valantinas sako, kad nors šia liga serga ir asocialūs asmenys, vis tik didžiausia dalis - tie, kurie turėjo stambių chirurginių intervencijų, kuriems buvo perpiltas kraujas ar buvo donorais. Virusas pradėtas tirtas 1993 m., tad iki to laiko ir priemonės, ir reikalavimai buvo kitokie. „Liga simptomų praktiškai neturi, pasireiškia, kai kepenys jau yra gerokai pažeistos, o kai atsiranda simptomai ir gydymas yra sunkesnis, ir rezultatai ne tokie geri“, - kalbėjo profesorius. Pašnekovas sako, todėl visiems, kurie chirurginių intervencijų, buvo donorais ar jiems buvo perpiltas kraujas, verta pasitikrinti dėl hepatito C. Į rizikos grupes patenka ir tie, kurie veriasi auskarus, darosi tatuiruotes, kartais galima užsikrėsti ir taisantis dantis ar darantis manikiūrą, pedikiūrą. Lytiniu keliu ši liga plinta retai.Taip pat privaloma pasitikrinti visiems medicinos srities darbuotojams, kurie dirba su krauju. Iš viso Lietuvoje yra 2,4 procento sergančiųjų hepatitu C. „Jeigu imant šiuos du procentus, tai Lietuvoje yra virš 60 tūkst. užsikrėtusių žmonių. Mes, medikai, to nematome. Per metus gydome 500-600 ligonių visoje Lietuvoje. Lietuvoje labai stringa diagnostika“, - pasakojo J. Valantinas. Jis pridūrė, kad iš užsikrėtusių žmonių diagnozuojama yra vos 15-20 proc., tai reiškia, kad apie 80 procentų sergančiųjų nežino, kad serga. 75 proc. užsikrėtusiųjų hepatito liga tampa lėtine, kiti užsikrėtusieji gali išgyti savaime. Vis tik tie, kurie serga hepatito lėtine forma, ilgainiui gali turėti tiek pažeistas kepenis, kad išsivystys kepenų vėžys.

tags: #priklausomybe #nuo #tatuiruociu