Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje informacinės technologijos daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Nuo pat mažens vaikus pratina gyventi ne tikrame, o dirbtinai sukurtame virtualiame pasaulyje. Nors šiuolaikiniai vaikai fiziškai subręsta greičiau ir yra intelektualesni, tačiau emocinis vystymasis atsilieka. Jie yra labiau išprusę, žino daug informacijos, tačiau nebemoka bendrauti, tad gyvas komunikacinis ryšys trūkinėja arba net visiškai eliminuojamas. Tačiau aktoriai ir teatras gali turėti didelį teigiamą poveikį asmenybės formavimuisi.
Teatro poveikis vaikų emociniam ir socialiniam vystymuisi
Nuo šių metų spalio mėnesio grupės „Voveraitės“ ikimokyklinio ugdymo mokytojai: Ligita Radiukevičienė ir Vladislav Poplavskij su savo ugdytiniais pradėjo vykdyti projektą „Žaidžiu teatrą“. Įgyvendinant projektą, viena iš pirmųjų priemonių buvo išvyka į VšĮ Alytaus lėlių teatrą, kurios metu vaikai dalyvavo edukacijoje - spektaklyje „Aš piktas“. Šios edukacijos tikslas - pasitelkiant lėlę kaip terapinę priemonę, padėti vaikui atpažinti kylantį pyktį bei jį kontroliuoti. Lėlių terapija - vienas iš būdų padedantis vaikui išreikšti jo vidinius išgyvenimus, užblokuotas emocijas, pyktį ir agresiją. Po spektaklio ugdytiniai gebėjo ne tik puikiai atpažinti jausmus „piktas” ir „liūdnas”, bet ir išvardinti būdus, kaip suvaldyti viduje kylantį pyktį. O smagiausia buvo tai, kad mažieji turėjo galimybę sudalyvauti ne tik kaip žiūrovai bet ir kaip aktoriai.
Kita priemonė, įgyvendinant projektą „Žaidžiu teatrą“, buvo išvyka į M. K. Čiurlionio memorialinį muziejų. Vaikams susipažinus su trumpa M. K. Čiurlionio šeimos biografija, apžiūrėjus jo namus, paveikslų galeriją, mažieji dalyvavo edukaciniame užsiėmime „Karaliaus kepurė”. Vaikai susikūrę vieną iš karaliaus aksesuarų - karališką kepurę, nusprendė ja pasipuošti dalyvaujant šventėje „Trys karaliai”. Spektaklis „Aš piktas” ir edukacinis užsiėmimas „Karaliaus kepurė” vaikams suteikė neišdildomų įspūdžių. Mažieji aktoriai įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, pagerėjo jų improvizaciniai gebėjimai, vaizduotė ir kūrybiškumas. Sausio mėnesį grupėje buvo įkurta teatriuko studija. Pastebėta, kad vaikai žaisdami su “lėlėmis” geranoriškai tarpusavyje bendradarbiauja, stengiasi tinkamai pavaizduoti norimo personažo emociją, balso intonaciją, judesį.
Socialiniai ryšiai ir socialinės aplinkos įtaka asmenybės socializacijai
Socializacija, socialinis individo plėtojimasis, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas svarbūs veikiant, bendraujant, mokantis prisitaikyti prie grupės ar visuomenės normų. Socializacija vyksta žmogui patekus į įvairiausias aplinkybes. Socializacijos procesą sąlygoja trys grupės veiksnių (I. mezoveiksniai, kurie skirstomi pagal tautinę.
Šeimos įtaka
Šeima yra pirmoji ir natūrali visuomenės institucija, atsakinga už vaiko globą, socialinių įgūdžių vertybių formavimą, kultūros perdavimą, emocinį šeimos narių palaikymą. Rūpestinga globa, artimas šeimos narių ryšys, socialinių pareigų pasiskirstymas, auklėjimas pavyzdžiu, autoritetu, ateities planų kūrimas ir siekimas, šeimos siekių derinimas, kiti sociokomunikaciniai įgūdžiai geriausiai perimami natūralioje šeimoje. Taigi šeima yra žmonių bendruomenė, turinti pareigas ir atsakomybę, apimanti ir atliekanti įvairias gyvenimo sritis, susieta bendru namų ūkio tvarkymu ir emociniais ryšiais.
Taip pat skaitykite: Teatro poveikis: gilesnė analizė
Socialiniai ryšiai
Socialinis ryšys apima įvairiausias sociokultūrines individo ar individų grupės pareigas, santykiuose vienas kito atžvilgiu. Kai kurie sociologai socialinius ryšius apibrėžia, vengdami „grupės“ supratimo. Mainsų teorijos atstovas Dž. Homansas (1995) socialinių ryšių sėkmę aiškina pastiprinimo sąvokomis. Žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. Savo teorijoje Dž. Homansas vartoja daug ekonomikos mokslo sąvokų, kur pastangos vadinamos kaip išlaidos, pasitenkinimas - nauda. Jam naudinga. Nauda vadinama savo vertės padidėjimu, pasitenkinimu. Vertindami savo veiklą apmąstome, kiek jėgų jai skyrėme, ką praradome ir ką gavome naudingo. Jis vartoja bausmės ir apdovanojimo sąvokas sąveikos apibrėžimui, kur vieno žmogaus veikla stimuliuoja arba nuslopina kito žmogaus veiklą (D. Homans, 1950). Būtent tai Dž. Homansas vadina socialiniais mainais, teigdamas, kad žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei iš jų gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius socialinių ryšių aspektus. Vėliau Dž. Homansas į savo teiginį įvedė įsipareigojimo sąvoką - būtent įsipareigojimai neleidžia bendravimo partneriams nutraukti ryšių, kai jie to nori.
Dž. Homansas (1950) pateikia šešis naudos ir vertės principus, kurie atitinkamai pritaikomi tarpasmeniniuose santykiuose. Individai renkasi mažesnės vertės atpildą, jei yra didesnė tikimybė būti apdovanotam apskritai. Kada veiksmas tampa socialiniu, t.y., kada vieno aktoriaus veiksmas atlygintas kito aktoriaus veiksmu, pereinama prie socialinės sąveikos dažnio klausimo. Šiuo požiūriu Dž. Homensas tvirtina, kad sąveikos dažnis grupėje pasiskirstęs netolygiai. Sąveikos dažnis per dieną ar per metus sąlygoja skirtumus tarp žmonių. Pirmiausia dažnis susijęs su jausmais. Padidėja ir domėjimasis vienas kitu. Jei žmogus yra mėgstamas vienoje grupėje, dažnai jis yra mėgstamas ir kitoje. Be to, lygūs savo socialine padėtimi išvysto didžiausią sąveikos dažnį. Antra vertus, grupės nariai labiau mėgsta vieni kitus ir sąveikauja dažniau, kai sumažėja sąveikos dažnis su kitomis grupėmis; tokiu būdu gali išsivystyti negatyvūs jausmai svetimiesiems.
Sąveikos prigimtis taip pat turi reikšmę socialiniams ryšiams. Sąveikos užuomazgą Dž. Homansas apibrėžia kaip veiksmą, kuris inicijuoja eilę mainų tarp dviejų žmonių, tarp kurių iki to laiko sąveikos neegzistavo (D. Homans, 1961, P.199). Tas asmuo, kuris pradeda sąveiką, paprastai vertina sąveiką labiau, nei tas, į kurį buvo nukreiptas veiksmas. Tai pagarba ir nuolankumas kitam. Dž. Homansas teigia, kad sąveika organizacijos ar bendrijos viduje yra piramidės pavidalo. Grupės padidėjimas sąlygoja grandžių tarp lyderio ir kitų žmonių dydį (D. Homans, 1961). Remdamasis Dž. Homansu, Peteris Blau toliau plėtojo mainsų teoriją. Socialinius mainus jis apibrėžia kaip individų savanorišką elgesį, motyvuotą tikimosi atpildo siekimu. P. Blau (1964) teigia, kad pagrindiniai du socialinių mainsų tikslai yra ryšių užmezgimas ir pranašumo įtvirtinimas. Mainai palaiko žmones kartu, bet taip pat gali juos ir išskirti, kada abipusio atlyginimo ir neteisingų mainsų normos yra pažeistos.
Tinklo teorijos atstovų socialinės sąveikos interpretacija truputį skiriasi nuo mainsų teorijos, nes tinklo analitikai svarsto tiek sąveikos turinį, tiek struktūrą. Pagrindiniai tarpusavio ryšių kriterijai užfiksuoti V. Mitchelio darbe „Socialinis tinklas: sąvoka ir vartojimas“ (The Concept and Use of Social Networks, 1969). Be socialinės grupės morfologinių sąvokų, V. Mitchellas naudoja ir tarpusavio ryšių kriterijus. Jei socialinių ryšių (sąveikos) turinys yra mainai, tokiu būdu tinklo egzistavimo pagrindas yra mainais paremta sąveika. Turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė; turinys yra nustatomas stebint aktorių elgesį ir jų skiriamą reikšmę. Kelios sąveikos turinio tarp dviejų aktorių sistema yra vadinama sudėtiniais ryšiais. Sąvoka „kryptingumas“ (directedness) reiškia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. „Tęstinumas“ (durability) reiškia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. „Intensyvumas“ (intensity) nurodo įsipareigojimų ir teisių priimtinumo laipsnį. Ryšio stiprumas yra ryšio intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka „dažnis“ (frequency) apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą (V. Mitchell, 1969). B. Wellmanas teigia, kad žmonės labiau pasitiki savo artimaisiais kasdienio talkininkavimo ir netikėtų keblių situacijų atvejais. Jis tvirtina, kad ryšio turinys (arba sąveika) priklauso nuo socialumo, įsipareigojimo ir artimumo (propinquity) (B. Wellman, 1979). Kiti tinklo teorijos atstovai sąveiką (tarpusavio ryšius) arba ryšio turinį tapatina su vaidmens santykiais, pvz., motina - sūnus, dėstytojas - studentas, draugas. Ryšiai priklauso nuo situacijos. Beje, P. Ėriksonas teigia, kad vaidmenų ryšiai priklauso nuo atitinkamų socialinių rolių (P. Socialiniuose ryšiuose laikas yra investicija, vertybė arba galimybė. P. Blau laiką charakterizuoja kaip labiausiai apibendrintą vertybę. Laikas yra išsenkantis resursas, kadangi jo kiekis yra ribotas, bet jo naudojimo vertė priklauso nuo tinkamo panaudojimo. P. Blau teigia, kad socialiniai aktoriai visada bando įvertinti, kiek jie gali pajėgti susikurti sau gerovę. Laikas, reikalingas vienoje sąveikoje, gali būti sunaudotas kitos sąveikos „sąskaita“. Tai sukelia disbalansą visoje socialinėje struktūroje, todėl bendrijos dažniausiai yra „nuolatiniame dėsningų sąveikos modelių kaitos procese“ (P. Blau, 1964. P. 125). Tinklo teorijoje svarbiausi laiko dimensijos kriterijai yra dažnis ir tęstinumas. Tačiau skirtingi atstovai linkę nevienodai sureikšminti šiuos du kriterijus. Pavyzdžiui, D. Boisevanas teigia, kad santykių tęstinumas yra svarbiau, nes kuo ilgesnį laiką žmonės sąveikauja, tuo labiau jie linksta į abipusę pagalbą. B. Velmanas savo ruožtu teikia svarbą sąveikos dažniui, kadangi tai sukuria glaudesnius santykius (B. Wellman, 1979).
Dž. Homansas apibūdindamas socialinius mainus teigia, kad žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei iš jų gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius socialinių ryšių aspektus. Būtent įsipareigojimai neleidžia bendravimo partneriams nutraukti ryšių. Mainsų teorijos atstovai pripažįsta ryšio turinį, bet pervertina ryšių racionalumą.
Taip pat skaitykite: Suvokimo lavinimo metodai
Socializacijos veiksniai
Socializacija - tai elgesio normų ir vertybių sistemos, socialinių vaidmenų, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas asmenybės veiklos bei bendravimo metu. Individas ir aplinka yra du pagrindiniai socializacijos proceso elementai. Socializacija, socialinis individo plėtojimasis, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas svarbūs veikiant, bendraujant, mokantis prisitaikyti prie grupės ar visuomenės normų. Socializacija vyksta žmogui patekus į įvairiausias aplinkybes. Išmokstamos įvairiausias elgesio formos - tiek prosocialios, tiek asocialios. Socializacijos procesą sąlygoja trys grupės veiksnių (I. mezoveiksniai, kurie skirstomi pagal tautinę.
Teatro vaidmuo ugdant asmenybę
Teatras turi kognityvinę ir emocinę reikšmę žmogaus gyvenime. Pasitelkdamas įvairias meno šakas, istorinį palikimą ir naujausias technologijas, teatro menas analizuoja vidinį ir socialinį žmogaus gyvenimą, kelia aktualias žmogaus ir pasaulio būties problemas. Teatro elementų gausu ne tik kultūros bei meno, bet ir visuomeninėje, kasdienėje aplinkoje. Teatro raida neatsiejama nuo žmogaus, tautos, kultūros raidos, nes teatro menas kaip gyvas ir kolektyvinis menas atspindi vertybines visuomenės nuostatas, istorinę patirtį, dvasinę ir intelektinę brandą, asmens laikyseną dabarties iššūkių akivaizdoje.
Teatro dalyko paskirtis
Teatro dalyko paskirtis - sukurti palankias sąlygas mokiniams patirti teatrinės raiškos ir teatro pažinimo bei supratimo džiaugsmą, plėtoti jų kūrybinius ir kritinio mąstymo gebėjimus, skatinti teatro meno ir kultūrinės patirties poreikį, taip prisidedant prie mokinio kaip kūrybiškos, savarankiškos, refleksyvios, tolerantiškos, pilietiškai sąmoningos ir visuomeniškai atsakingos, sveikai ir darniai su aplinka sugyvenančios asmenybės ugdymo. Teatro dalyko galima mokyti(is) kaip savarankiško arba mokinių vaidybinių gebėjimų ugdymą, teatro elementus integruoti į kitų dalykų ugdymo procesą kaip įtraukiančią, interaktyvią mokymosi formą. Pradinio ir pagrindinio ugdymo programoje teatro mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant teatro pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis.
Pasiekimų sritys
Programoje išskirtos trys pasiekimų sritys: Teatro raiška, Teatro supratimas ir vertinimas, Teatrinių reiškinių ir kontekstų pažinimas. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės, kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės). Programoje pateikiami skirtingiems mokinių amžiaus tarpsniams numatyti pasiekimai - mokymosi rezultatai. Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai, ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybes laipsniškai įgyti žinių ir supratimo, ugdytis gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio mokymo(si) rezultatus.
Ugdomos kompetencijos
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Lavindami kūną ir balsą, vaizduotę ir empatiją, mokydamiesi reikšti mintis ir jausmus, išgyvendami bendras emocijas ir įveikdami bendrus iššūkius, mokiniai pradeda geriau suprasti ne tik juos supančią aplinką, tikrovės ar fantazijų pasaulį, bet ir mokosi savistabos bei saviraiškos. Sąmoninga, įprasminta aplinkos stebėsena ir gebėjimas teatrinėmis priemonėmis išreikšti išorinį ir vidinį savo (kito) pasaulį - tai teatrinės raiškos pradmenys, kuriuos mokiniai įgyja ir tobulina teatro dalyko pamokose. Kiekvienas pasirinktas ar mokytojo pasiūlytas išbandyti teatrinės raiškos būdas, pažintis su teatro formomis, istoriniais ir kultūriniais nacionalinio bei pasaulinio teatro ir teatrinių reiškinių kontekstais suponuoja naujų žinių poreikį, kurių sistemingas naudojimas teatro ir kitų dalykų mokymosi procese didina mokinio suinteresuotumą, ugdo savarankiškumą, skatina dvasinį ir intelektinį tobulėjimą, pagarbą intelektinei nuosavybei.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Socialinis aspektas
Teatras - socialinis menas. Jo prigimtyje užkoduota socialinės žmogaus būties refleksija. Mokiniai, dirbdami grupėje ir siekdami bendro tikslo, yra įtraukiami į socialinius ryšius, ugdosi bendruomeniškumo, tolerancijos, empatijos jausmus. Dalyvaudami ir (ar) pristatydami savo teatrinius darbus bendraamžių, mokyklos, bendruomenės auditorijai, mokiniai įprasmina savo veiklą ne tik kaip meninę (kūrybinę), bet ir kaip socialiai, visuomeniškai atsakingą. Susipažindami su teatro raida ir jo formomis, teatro aktualizuojamomis socialinės nelygybės, socialinių prieštaravimų, žmogaus ir aplinkos sugyvenimo temomis, mokiniai mokosi saugiai naudotis virtualiais kūrybos įrankiais, įsisąmonina socialinę ir visuomeninę teatro reikšmę.
Kūrybiškumas
Teatro dalykas priklauso meninio ugdymo sričiai, tad kūrybiškumas čia visų pirma siejamas su meninių mokinio gebėjimų atvėrimu ir stiprinimu. Teatro dalyko užduotys skirtos lavinti mokinio vaizduotę, ieškoti netikėtų sprendimų, mąstyti strategiškai ir inovatyviai, naudotis tradicinėmis ir netradicinėmis raiškos priemonėmis, generuoti ir įgyvendinti naujas idėjas. Kūrybiškumas svarbus ugdant mokinio asmens savybes - poreikį ir siekį tobulėti, lavinti psichofizinę savijautą, vertinti įvairovę ir atskleisti savo unikalumą. Kūrybiškumo ugdymui skiriama ne tik teatrinė raiška - vaidybiniai etiudai, improvizacijos, dramaturginio komponavimo ir raiškios kalbos, judesio pratybos, bet ir pažintinės, analitinės veiklos - teatrinių pavyzdžių stebėjimas ir vertinimas, sceninių vaizdinių ir įvaizdžių interpretavimas, skatinantis mokinį remtis ne tik asmenine patirtimi, bet ir išradingai naudotis įgytomis žiniomis, mąstyti originaliai.
Kultūrinis aspektas
Teatro dalyko veiklos per teatro kūrybą ir pažinimą skatina mokinius puoselėti istorinę atmintį, paveldą, suprasti ir (į)vertinti tapatumo, bendruomeniškumo, socialinės ir kultūrinės atsakomybės reikšmę. Pažindami savo ir kitų šalių bei tautų teatrinę kultūrą, suprasdami ir įvertindami jos įvairovę ir unikalumą, lygindami nacionalinius, europinius ir pasaulio teatrinės kultūros pavyzdžius mokiniai ugdosi tolerancijos, pagarbos, solidarumo ir teisingumo jausmus, dalijasi jais savo kasdienėje ir viešojoje aplinkoje. Išbandydami įvairias teatrinės kūrybos (raiškos) formas, žiūrėdami ir analizuodami teatro spektaklius bei reiškinius, susipažindami su Lietuvos ir pasaulio teatru bei kūrėjais, mokiniai ugdosi estetinę ir kultūrinę nuovoką: atpažįsta istorinius teatro raidos laikotarpius, tradicines ir novatoriškas spektaklio formas, gali susieti jas su artima aplinka ir šalies kultūriniu kontekstu.
Komunikacija
Teatras - dialogo menas. Bet koks teatrinis reiškinys yra grįstas aktyviu komunikacijos procesu, kurio metu kūrėjai siunčia savo žinią suvokėjams. Nuo pirmų teatrinės raiškos užsiėmimų mokiniai įsitraukia į verbalinę ir neverbalinę komunikaciją su partneriais, erdve, supančia aplinka ir daiktais - taip mokomasi bendrauti, perteikti savo jausmus ir emocijas, kurti ir suprasti prasmingą dialogą. Skatinami aktyviai dalyvauti teatro pamokose, mokiniai išmoksta komunikavimo taisykles: mokosi rinktis adresatą ir priemones, derinti jų strategijas, atpažinti ir įvertinti siunčiamus ir gaunamus pranešimus. Teatrinė komunikacija, grįsta meninės kalbos kodais, ugdo mokinių (savi)raišką, skatina pasitelkti ne tik verbalinės, bet ir fizinės, muzikinės, vizualios kalbos galimybes, su ja eksperimentuoti. Analizuodami ir interpretuodami spektaklius bei teatrinius reiškinius mokiniai skatinami įsigilinti į žodinę ir vaizdinę spektaklio kalbą, suprasti asociacijas, potekstes, užuominas, įminti perkeltinės prasmės ir meninių tropų reikšmes.
Skaitmeninės technologijos
Tai asmens gebėjimas pažinti ir valdyti skaitmenines technologijas, kritiškai ir atsakingai naudotis jomis ugdantis, dirbant ir dalyvaujant visuomenės gyvenime. Naudojant skaitmenines technologijas, turime galimybes supažindinti mokinius su kasdien atsinaujinančiais pasaulio, Europos ir Lietuvos pasiekimais teatro reiškinių kontekste, išmokyti atpažinti teatro elementus kasdienybėje, susieti teatrą su socialinėmis problemomis ir, panaudojus įvairias teatrines priemones, kurti galimus problemų sprendimo būdus klasėje, scenoje bei netradicinėse erdvėse, dalyvauti tarpdisciplininiuose projektuose. Skaitmeninių technologijų naudojimas leidžia pasinerti į kino kūrimą, montuoti filmus ir pristatyti juos virtualiojoje erdvėje. Muzikos kūrimo programėlės leidžia pritaikyti jau sukurtą ar kurti originalią muziką, triukšmais ar garso efektais praturtintą fonogramą įvairioms teatrinėms scenelėms, spektakliams. Nuotolinio ugdymo platformose patogu pristatyti meninį skaitymą, rengti improvizacijas, vaidinti monospektaklių ištraukas, kurti filmus, reklaminius projektus, mokytis teatro istorijos, retorikos, diskutuoti, puoselėti savo informacinę? vertybių? kultūra?, atrasti savyje kūrybiniu? galiu?
Pasiekimų sritys
Pasiekimų sritys žymimos raide (pavyzdžiui, A, B), raide ir skaičiumi (pavyzdžiui, A1, A2) žymimas tos pasiekimų srities pasiekimas. Lentelėse kiekvienam klasių koncentrui pateikiami keturių lygių pasiekimų aprašai: slenkstinis, patenkinamas, pagrindinis, aukštesnysis. Teatro raiškos pasiekimai aprėpia teatrinę raišką (pvz., vaidybą etiuduose, spektakliuose, personažų, etiudų kūrimą, vaidybinių improvizacijų sumanymą, įgyvendinimą ir pan.), jos pristatymą, aptarimą ir į(si)vertinimą. Šios veiklos padės mokiniams suvokti, kad teatro menas ir teatrinė kūryba remiasi ne vien prigimtiniais gebėjimais ar talentu, bet reikalauja specialaus ruošimo(si), tikslingo ugdymo(si).
tags: #aktoryste #sustiprino #mano #kaip #asmenybe