Šiame straipsnyje nagrinėjama Alphonso Lingio filosofija, ypač jo knyga "Pavojingos emocijos", bei sąsajos su Wernerio Herzogo filmu "Žmogus-grizlis". Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip Lingis ir Herzogas tyrinėja žmogaus santykį su gamta ir emocijomis, naudodami unikalią kalbą ir kinematografiją.
Alphonso Lingis: Gyvenimas ir Filosofija
Alphonso Lingis buvo žymus lietuvių kilmės amerikiečių filosofas, gimęs 1933 m. Kretoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jis baigė filosofiją Loyolos universitete Čikagoje 1954 m., o vėliau studijavo Leuveno katalikiškajame universitete Belgijoje. Nuo 1960 m. dirbo Pensilvanijos valstybiniame universitete, kur vertė ir rašė mokslinius straipsnius apie filosofijos istoriją.
Lingis išgarsėjo kaip Maurice'o Merleau-Ponty ir Emanuelio Levino knygų vertėjas į anglų kalbą. Šių mąstytojų įtaka buvo ryški jo paties filosofijoje. Jo mokslinių tyrinėjimų sritys apėmė fenomenologiją, antropologiją, egzistencializmą, moderniąją filosofiją ir etiką. Lingis parašė daugiau nei dešimt veikalų anglų kalba, o jo debiutas kaip rašytojo įvyko 1982 m. su knyga "Excesses". Lietuvių kalba išverstos keturios jo knygos: "Nieko bendra neturinčiųjų bendrija", "Pavojingos emocijos", "Bendra kalba, paskiri balsai" ir "Prisilietimas". Pastaroji knyga yra filosofinis fotografijų albumas, kuriame užfiksuoti vaizdai ir veidai, sutikti keliaujant po pasaulį. Lingis daug dėmesio skyrė Azijos valstybėms, tokioms kaip Indija, Papua Naujoji Gvinėja ir Tailandas. Profesorius ne kartą lankėsi Lietuvoje.
"Pavojingos Emocijos": Tarp Žmogaus ir Gyvūno
Knygoje "Pavojingos emocijos" Alphonso Lingis nagrinėja emocijų prigimtį ir jų ryšį su žmogaus patirtimi. Lingis teigia, kad emocijos nėra tik subjektyvūs išgyvenimai, bet ir būdas pažinti pasaulį ir save. Jis tyrinėja, kaip emocijos mus susieja su kitais žmonėmis, gyvūnais ir aplinka.
Lingis pabrėžia, kad žmogus neturėtų tapatintis su gyvūnais, nes tai yra nepagarba jų esybei. Jis teigia: "Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi." Tačiau, Lingis taip pat mano, kad žmogaus emocijos yra perimtos iš gyvūnų. Jis klausia: "Ar ne gyvūniškos emocijos leidžia mums suprasti savo jausmus?[…] Tik išvydę paukštę, kuri puola katę, tris dienas gedinčią ir negyvą drambliuką nešiojančią dramblę, patikime, jog motiniška meilė išties egzistuoja." Tokiu būdu, gyvūnai tampa veidrodžiu, kuriame galime pamatyti savo pačių emocijų šaknis.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
"Žmogus-Grizlis": Įsiklausant į Nekaltą Kalbą
Wernerio Herzogo filmas "Žmogus-grizlis" pasakoja istoriją apie Timothy Treadwellą, kuris praleido daugelį metų gyvendamas tarp lokių Aliaskoje. Filme užfiksuoti Treadwello bandymai susidraugauti su lokiais ir suprasti jų pasaulį. Herzogas pateikia savo interpretaciją Treadwello patirčių, o filmas tampa dviejų skirtingų požiūrių susidūrimu.
Treadwellas lokius laikė savo draugais ir gynėjais, tuo tarpu Herzogas matė juose tik abejingos gamtos dalį. Herzogas teigė, kad lokių snukuose jis neįžvelgė jokio artimumo, supratimo ar pasigailėjimo, tik susidomėjimą maistu. Šis požiūrių skirtumas atspindi skirtingus būdus, kaip žmogus gali suvokti gyvūnus ir gamtą.
Kalba ir Patirtis: Kinematografiška Lingio Kalba
Algis Mickūnas teigia, kad A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip "štai šį" absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama "nekalta kalba".
Anot A. Lingio, kalba padeda suformuoti ir išgryninti patirtį ir net tampa patirties "atmintimi" arba "archyvu", bet taip pat leidžia suprasti savo nepakankamumą. Pastarasis reikalauja tobulinti aprašymus ir ieškoti tikslesnės kalbos, kuri nepaslėptų tiesioginės ir unikalios kokio nors daikto, dalyko ar įvykio patirties. Anot jo, kasdieniškai vartojama kalba yra "per daug kategoriška" ir subendrina "štai šio daikto" unikalumą.
Lingio kalbą galima vadinti kinematografiška, nes skaitant jo tekstus vaizdai užplūsta nepaliaujamu srautu ir skaitytojas gali visa tai stebėti "tiesiogiai", gali išgirsti/pajusti "nekaltos kalbos" nuotrupas. Pavyzdžiui, jis rašo: "nardymo viršūnė - ne išvysti kokią retą žuvį, bet būti jų stebimam. Patiri malonumą, kai viso nardymo metu tave lydi porelė žuvų angelų, plaukiančių šalia akvalango matuoklių ir smaksančių visur, kur tu pats kiši nosį. Pajauti virpulį, kai vandenis praskrodžia didysis ryklys ar stabteli vos per kelis sprindžius tau virš galvos, įsmeigdamas citrinos geltonio akį."
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Herzogo filmas taip pat leidžia pamatyti tą "nematomą" pasaulio dalį. Režisierius, kurdamas filmą, kaip ir Lingis savo tekstuose, išeina už kasdienės kalbos ribų ir betarpiškai tiria "štai šio daikto" unikalumą bei leidžia pajusti "nekaltą kalbą". Herzogas sako: "Filmuodamas Treadwellas ne visuomet suvokė, kad akimirkos, kai tarsi nieko nevyksta, iš tiesų pilnos keisto paslaptingo grožio. Pati gamta kūrė savo filmą, pasakojo savo paslaptingą istoriją."
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
tags: #alphonso #lingis #pavojingos #emocijos