Vincas Mykolaitis-Putinas, vienas žymiausių lietuvių rašytojų, į lietuvių literatūrą įnešė naujovių. Jo romanas „Altorių šešėly“, pasirodęs 1933 metais, tapo pirmuoju psichologiniu romanu lietuvių literatūroje, kuriame gilinamasi į pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį. Šis kūrinys sukėlė audringą visuomenės reakciją, vieni kaltino autorių per dideliu atvirumu vaizduojant kunigų luomo gyvenimą, kiti skaitė kaip autobiografiją, treti gyrė kaip naują žingsnį literatūroje.
Autobiografiniai Motyvai ir Struktūra
Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, galima manyti, kad romanas „Altorių šešėly“ yra autobiografinis. Autorius ir pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris turi nemažai dvasinio panašumo: panašios mintys, išgyvenimai, svyravimai, netgi kai kurios buitinės detalės.
Romanas suskirstytas pagal Liudo Vasario gyvenimo etapus. Trys dalys - „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas“ - atspindi Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu. Kūrinio pavadinimas nurodo siužeto kryptį: visose trijose dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėlyje“. Romano laikas apima aštuoniolika metų - nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.
Bandymų Dienos: Seminarijos Aplinka ir Vidinė Kova
Pirmojoje romano dalyje „Bandymų dienos“ Liudas Vasaris patenka į šaltą, pilką, niūrią seminarijos aplinką - tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris - prisitaikyti. Šioje dalyje didžiausias dėmesys skiriamas vidinei Liudo Vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane.
Vasaris tikisi, kad seminarija išsklaidys jo abejones ir įrodys jam, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai veikėjai „Altorių šešėly“
Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio „Jūs kunigėli“, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos.
Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis „Gamta“ Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs.
Pirmojoje romano dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertės. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti.
Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją.
Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“.
Taip pat skaitykite: Inteligentiškas žvilgsnis į „Altorių šešėly“
Eina Gyvenimas: Kalnynų Parapija ir Baronienės Įtaka
Antroje romano dalyje „Gyvenimas eina“ Vasaris jau paskirtas į Kalnynų parapiją. Tapęs vikaru, jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, dalyvauja religinėse apeigose. Tačiau nuo savo entuziazmo greit atšąla pamatęs, kad jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi kunigu Platūnu, tik tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi kito kunigo Strimaičio politinė veikla. Vasaris jaučia, kad nesuartės su paprastais žmonėmis, nepajėgs jų vesti į aukštesnį gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų jis bėga į gamtą, kuri žadina meniškuosius poreikius.
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
Susipažinus su baroniene Rainakiene, Vasariui atsiveria kitoks dvasinis gyvenimas. Dvaras “jį traukė kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę”. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, pokalbiai su drąsia ir išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės pajutimą, paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto santykį. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kelionė į užsienį tęsti mokslų nutraukia Vasario ryšius su Kalnyno parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų.
Išsivadavimas: Grįžimas į Kauną ir Lemtingi Sprendimai
Trečioje romano dalyje „Išsivadavimas“ veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas.
Trečios dalies “Išsivadavimas” pradžioje matome Liudą Vasarį jau grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį, įgijusį filosofo daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Vasaris vengia religinių apeigų visaip išsisukinėdamas ir meluodamas, bet galų gale sutinka laikyti mišias nebuvęs išpažinties trejus metus. Atsinaujina santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kunigo Kimšos, artimo Vasario žmogaus, duktė, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę. Vasaris mato, kad kunigystė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam taip pat gresia dvasinė katastrofa. Su kunigais susietas savo darbu (Vasaris dirba gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūra ir materialine padėtimi, jis nesiryžta iš karto nutraukti ryšių. Be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti geriausią, kaip pats mano, su kunigyste įgytą savo asmenybės dalį - gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės laisvė romane "Altorių šešėly"
Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Jo grožinių kūrinių pasisekimas skatina Vasarį ryžtis pragyventi vien iš literatūros darbo. Nauja Vasario draugė Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina kovoti su savo dvilypumu, Vasario išgyvenamus sielos disonansus vadina dvasios menkyste. Auksės paveikslas šiek tiek teziškas, ne toks gyvas kaip Liucės ar baronienės. Akivaizdūs ir jos tikslai: būdama veikli, ambicinga moteris, ji siekia žūtbūt suvaidinti Vasario gyvenime lemtingą vaidmenį, tapti jo mūza kelyje į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas - “kas bus toliau?” - kreipia Vasario mintis į galimybę kurti šeimą. Tačiau Liudui labiau rūpi jo talento ir kūrybos likimas, dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę - ne dėl šeimos. jis vis viena jausis atitvertas nuo tikrojo savo pašaukimo - kurti.
Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę.
Ketvirtoji Dalis ir Romano Pabaiga
Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą.
Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui yra dvasinis gyvenimas. Romano pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta supranta savo egzistencijos prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos“.
Psichologinis ir Intelektualinis Romanas
Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui, savistabai ir savianalizei „Altorių šešėly“ laikomas psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) - intelektualiu romanu. „Altorių šešėly“ ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš tiesų buvo naujas žingsnis lietuvių literatūroje.
Psichologinis, nes tai savianalizės romanas, dėmesys skiriamas žmogaus vidiniam pasauliui. Kūrinyje kalbama apie jauno žmogaus (Liudo Vasario) brandą, savęs ieškojimą, santykį su visuomene. Intelektinis, nes rašoma apie intelektualius žmones, kyla Vasariui intelektualūs klausimai.
Liudo Vasario Kelias į Laisvę
V.M.P. romanas „Altorių šešėly“ yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės, kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę.
Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - „Bandymų dienos“. Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios „Dievo kibirkšties“. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo.
Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisant to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus“. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: "Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas".
Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis „gyvenimas eina“. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta, beprasmiškumas. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia: „kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.“ Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: “Griešyk, bet neapostazuok“. Liudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoje, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramutis bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.
Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis „Išsivadavimas“. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas - jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: "fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą." Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių, dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje „Išsivadavime“, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis - dramatiškiausia dalis.
Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio - Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai“. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas.
Dvasios Laisvės Problematika Ciklas "Vergas"
Poeto ciklas „Vergas“ taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką - žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio - Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su „galingu ir didžiu“ pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik „viešpaties“ vergas, o žemė - tik menka visatos dulkė.
Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. „Vergo“ pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: „šviesūs rūmai“, „Pažiūrėsi - temsta akys nuo žydrumo, / Palytėsi - skamba tūkstančiais aidų“, esama rysio su atvira erdve: “visur atverti vartų vartai“. Tie „viešpačio namai“ tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: „Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu“. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties. Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos - žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: „Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis“. įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku „negaliu“: „.išeit į plačią laisvę negaliu“, „negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių“. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: „Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto - / Būsi vergas ir vergausi amžinai“. Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats „prie savo laimės angos pastatytas“. įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia - kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė - tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: „Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu“.
L.Forestjė straipsnyje „Simbolinis vaizdas“ teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą („mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė“), pasyvumą, neviltį („ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės“). Taigi per I dalies siužetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Antroji „Vergo“ dalis turi faustiško sandėrio žymių - už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: „.nebregėsi šitos žemės.“, „.nepaliesi savo pirštais jokio žiedo.“. Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš „ėdėjų“ pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė - bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses. Meilė - paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: “Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu“. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, „naujos būties ir gyvasties kūrėjas“, trokšta kitos buities, „kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia“.
Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį „dvasios pasaulį“, prilygstantį visatos didingumui: „Ir prabilo didis balsas į mane: / - Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės“. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: „Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai“. tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: „Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių“. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į „kiekvieną tuščią taurę“ „ir savo širdgėlos po lašą“). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno viešnia sugrąžins jo „prarastą tėvynę“. Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko n…
tags: #altoriu #sesely #pirmasis #psichologinis #romanas