Skyrybų streso prisitaikymo teorija

Skyrybos, nors ir paplitęs reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje, vis dar kelia didelį stresą ir reikalauja prisitaikymo. Šiame straipsnyje nagrinėjama skyrybų streso prisitaikymo teorija, apžvelgiamos skyrybų stadijos, vaikų reakcijos į skyrybas ir galimos pagalbos sistemos.

Nors skyrybos jau seniai nebėra tabu, išsiskyręs vyras šiandien jau nieko nestebina. Neretai jis vėl įgyja geidžiamo jaunikio statusą, gali sukurti naują šeimą ir džiaugtis artumu bei meile. Tačiau ne kiekvienam tai pavyksta. Lietuvoje kasmet išsiskiria apie 10 tūkstančių šeimų (praeitais metais - 9974). Tiek pat laisvų vyriškių pasijunta nevaržomi jokių įsipareigojimų, o jei dar pridėsime išsituokusius praeitais, užpereitais bei dar ankstesniais metais, tai jų skaičiaus bus tikrai nemenkas. Dauguma išsituokusių vyrų ieško užuojautos ir supratimo, todėl ieško moters, pasiryžusios gydyti jų širdies žaizdas ir ryžtasi dar kartą išbandyti sėkmę, tikisi, kad pasimokė iš praeities klaidų ir vėl kuria šeimą. Visgi neretai vyras nesugeba įvertinti moters, norinčios tapti jo drauge, jausmų. Kaip ir neretai moteris nesupranta, kodėl išsiskyręs vyriškis neskuba link jos siūlomo jaukaus namų židinio.

Streso įvertinimas ir skyrybų poveikis

Mokslininkai, tiriantys stresą, įvairius gyvenimo įvykius, kurie pareikalauja prisitaikymo, dažnai vertina taškais. Jei kas nors per metus taptų našliu ar našle, surinktų 100 streso taškų. Skyrybos duotų 73 taškus, o 47 taškus - atleidimas iš darbo. Kadangi net atostogos duoda 12 streso taškų (irgi reikia prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo), tai per metus tokių taškų prisirenkame gana daug ir galime peržengti streso, kurio jau nebesugebėsime įveikti be psichoterapinės pagalbos, ribą. Ši riba nėra itin aukšta.

JAV psichoterapeuto Robert’o Johnson’o duomenimis, per pirmus metus po ištuokos kas ketvirtas išsiskyręs vyras patyrė depresiją. Likusieji išgyveno ištuoką lengviau. R.Johnson’o nuomone, jie galėjo remtis emocinių ryšių nutraukimo patirtimi, kurią įgijo 5-7 vaikystės metais, silpnėjant emociniam ryšiui su motina (dukterys tokį ryšį išsaugo ilgiau nei sūnūs, nes šiems, norint tapti vyrais, reikia atsiriboti nuo moteriškumo).

Ištuokos stresas (ir bet koks kitas stresas) paprastai atsispindi ir emocijose. Jį patiriantis žmogus tampa nerimastingas, irzlus, nuolat jaučia įtampą. Suprantama, kad tai veikia jo mąstymą, todėl vyras, patiriantis stresą, yra nedėmesingas, išsiblaškęs. Jis nelanksčiai ieško išeities iš nepalankios situacijos, vėl ir vėl kartoja nedavusius norimų rezultatų problemų sprendimo būdus. Be to, pradeda pernelyg kritiškai vertinti save, menką klaidą suvokia kaip milžinišką tragediją.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti skyrybų nerimą

Apie pusė išsiskyrusių vyrų vėl veda ar užmezga pastovų ryšį su moterimi per pirmus penkis metus po ištuokos. Penktadalis tai padaro tik po dvidešimties ar daugiau metų po ištuokos. Pastovaus naujo emocinio ryšio nesugeba užmegzti vyrai, kurie buvo patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu, o ištuoka jiems buvo visiškai netikėta. Viena iš svarbesnių ištuokos prielaidų - viltis, kad pavyks sutikti moterį, su kuria bus gera ir lengva. Išsituokdamas vyras tikisi surasti rūpestingą, gražią, seksualią ir jaunesnę už buvusią žmoną draugę. Jis svajoja apie įstabius sekso nuotykius. Kasdienybė, deja, paprastai būna daug blankesnė. Naujoji pažįstama nežino visų jo įpročių, kaprizų, prietarų, požiūrių, todėl, aišku, į juos ir neatsižvelgia. Praėjus maždaug pusantrų metų po ištuokos, jau nebedžiugina savarankiškumas, kai galima niekam nebeatsiskaityti už savo poelgius ir laiką, o vis labiau vargina nesutvarkyta buitis. Žlugdančių postūmių - persivalgyti, daugiau nei dera išgerti, vengti darbo - niekas iš šalies nekontroliuoja, o valios juos suvaldyti neretai pritrūksta. Slėgusią atsakomybę už šeimą pakeičia atsakomybė už patį save, savo ateitį ir ne kiekvienas gali ją prisiimti.

Žvelgiant iš vienos pusės, antroji vyro santuoka gali būti laiminga ir jo antroji žmona stebėsis, kodėl toks geras, šeimyniškas, ištikimas vyriškis buvo neįvertintas. Pažvelgus iš antros pusės, santykių nesėkmė gali vėl ir vėl kartotis. Artimus santykius su drauge sunku sukurti vyrui, kuris emociškai susietas su kita moterimi. Todėl gal ir netikėtas pastebėjimas, jog neturintis atsiribojimo nuo artimo žmogaus patirties (paauglystėje emociškai labiau susietas su motina nei bendraamžiais) vyras nesugeba atsiriboti nuo moters, su kuria išsiskyrė. Emocinė priklausomybė gali “užsimaskuoti” - pasireikšti nesugebėjimu savarankiškai tvarkyti savo buitį, atsakyti už save.

Skyrybų stadijos

Skyrybos - tai bandymas spręsti šeimos problemas. Skyrybas, kaip santuokos baigtį, lydi daugybė emocijų: širdgėlos, nusivylimo ar net depresijos, neįgyvendintų vilčių, pykčio, paguodos ir be abejo - vilties. Išsiskyrusiųjų santykiai su savo vaikais - viena iš didžiausių šiuolaikinių problemų. Neveltui ji taip plačiai gvildenama grožinėjo ir mokslinėje literatūroje. Tėvų skyrybų įtaką vaikams bei jų socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis mokslininkų, suprasdami tą faktą, jog tai palieka didžiulį pėdsaką vaiko, kaip asmenybės vystymosi procese. Plintant skyryboms kaip socialiniui reiškiniui, ši tema tapo labai aktuali.

Skyrybos - ilgalaikis procesas, todėl nesutarimai į šeimą ateina pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Nors neįmanoma tiksliai apibrėžti, kiek laiko trunka šis procesas, vis dėlto mokslininkai mano, jog čia galima išskirti tam tikras stadijas. Skyrybų etapus apibrėšime remiantis Auerbach’o krizės reakcijų teorija, pagal kurią išskiriami 4 etapai:

1. Nutolęs priešstresinis periodas: Skyrybos dar neįvyko, tačiau nesutarimai šeimoje gilėja, sutuoktiniai dažnai apie jas susimąsto kaip apie iškilusių šeimyninių problemų sprendimo būdą. Vaikai viliasi, jog tai tik laikini tėvų nesutarimai, jog po kiek laiko vėl viskas bus kaip buvę.
2. Betarpiškas priešstresinis periodas: Tai etapas, kai skyrybos dar neįvyko, tačiau turi įvykti artimiausiu metu. Sutuoktinių santykiai vis blogėja, juos lydi vis dažnesni konfliktai, kurie kartais jau nebėra slepiami nuo vaikų. Kadangi žodis „skyrybos“ ištariamos garsiai, tai vaikai apie tai susimąsto kaip apie realią grėsmę. Tai pati trumpiausia skyrybų stadija.
3. Betarpiško postresinio periodo skyrybų stadija: Skyrybos jau įvyko. Vaikas turi susitaikyti su tuo, kad vienas iš tėvų gyvens kitur, kad matys jį rečiau arba visai nematys. Ši stadija trunka keletą metų priklausomai nuo to, kaip greitai vaikas psichologiškai ir socialiai prisitaiko prie naujų sąlygų.
4. Nutolęs postresinis periodas: Skyrybų košmaras - jau praeitis. Buvę sutuoktiniai, o svarbiausia vaikas jau prisitaikė prie naujos situacijos, nusistovėjo jo santykiai tiek su drauge gyvenančiais šeimos nariais, tiek su atskirai gyvenančiu tėvu. Vaiko iliuzijos apie galimą tėvų susitaikymą dar egzistuoja, nors ir itin minimalios.

Kol tėvai gyvena kartu, vaikai gali nejausti krizės dėl tėvų problemų.

Taip pat skaitykite: Vaikų reakcijos į skyrybas

1. Tuoj po atsiskyrimo - skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dviejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų - vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemų.
2. Pasikeitimų laikotarpis - antroji skyrybų stadija. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu.
3. Paskutinysis etapas - po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis ar pamotė.

Kai kuriais aspektais vaiko patyrimas per skyrybas gali būti palygintas su tėvų netektimi, pvz., mirtis, nelaimingi atsitikimai. Anot Kubler-Ross, po skyrybų vaikas išgyvena gedėjimo stadijas. Tai aiškinama tuo, kad vieno iš tėvų išėjima vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Vaikas ilgisi ne tik kartu gyvenančio tėvo, bet ir viso to, ką jis turėjo. Skyrybos sužlugdė darną šeimoje, o su ja - ir artimus tarpusavio santykius šeimoje, stabilumą, saugumo jausmą, tėvų dėmesį, kuris paprastai orientuojamas į buvusių sutuoktinių problemų sprendimą.

1. Neigimo: Tėvų skyrybas vaikui sunku suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas vaikui būna paprastai netikėta ir sukelia šoką.
2. Pykčio: Tai vaiko kovos su iškilusia problema pradžia. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, dažniausiai nukreiptas į tėvus, brolius ar seseris, bendraamžius. Kartais pyktis nukreipiamas į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip, arba visiškai nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.
3. Derėjimosi: Kai neigimas ir pyktis neproduktyvūs, vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu ypatingai stengiamasi susigrąžinti darnią šeimą.
4. Depresijos: Ši problema gali iškiltai, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų - neigimo ir pykčio - situacija nesikeičia: tėvai vis tiek skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. Veikas pasijunta vienišas ir bejėgis stengiantis sulipdyti šeimą. Šioje stadijoje vaikui moralines problemas galėtų palengvinti tėvai, tačiau paprastai jie visą laiką ir dėmesį skiria skyryboms. Šeimos narių tarpusavio santykiai skyrybų metu - vaikui kokybiškai nauja situacija. Ankstesnėse stadijose vaikas jau suprato, kad tėvų santykiai niekada nebebus tokie, kaip anksčiau, tačiau tokio nedėmesingumo jis nesitikėjo. Todėl galima teigti, kad depresija ar jos atsiradimo tikimybė priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių skyrybų metu.
5. Priėmimo: Visose ankstesnėse stadijose vaikas bandė pakeisti susidariusią situaciją. Priešingai, šiame etape vaikas susitaiko su mintimi, kad jis jau nieko nebegali pakeisti. Jis suvokė, jog skyrybos - realybė, taigi jo iliuzijos apie tėvų susijungimą dingsta.
6. Augimo: Vaikas prisitaiko prie naujos situacijos, stengdamasis suprasti ir pateisinti tėvus.

Būtina paminėti, kad vaikas netekimo stadijas nebūtinai išgyvena paeiliui. Galimas grįžimas atgal bei anksčiau jau išgyventos stadijos pakartojimas. Bet tik praėjęs visas stadijas, vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju ir aplinkiniais.

Skyrybų situacija paprastai sukelia stiprų stresą, ir vaiko reakciją į skyrybas galima analizuoti kaip streso įveikimo procesą.

Vaikų reakcija į skyrybas

Ką jaučia vaikas, kai du jam artimi žmonės nusprendžia, kad jau nebegali gyventi kartu, ir kad jam teks gyventi tik su vienu iš jų? Nesvarbu, kaip tėvai nusprendė išsiskirti, vaikui atrodo, kad gyvenimas sugriuvo ir kad gyventi šiame pasaulyje beprasmiška. Jam sunku: jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, vienišas, nežinantis, ką daryti ir kaip elgtis. C.M.Parkers (1973) atliktų tyrimų duomenys rodo, kad dauguma vaikų patiria didelę traumą ypač per pirmus dvejus metus po skyrybų. Tai pasireiškia aibe elgesio problemų. Kaip labiausiai paplitusias vaikų emocijas į skyrybas mokslininkai - G.B.Blaine, R.A.Gardner ir J.Oppawsky - išskyrė: nerimą, praradimo baimę, liūdesį, depresiją, pyktį, kaltę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi.

Jei ikimokyklinio ar ankstyvaus mokyklinio amžiaus vaikai į tėvų skyrybas reaguoja regresu, tai paaugliai, be aukščiau minėtų problemų, dažnai patiria nerimą ir vienišumą. Paaugliai dažnai mano neturį su kuo pasikalbėti. Jie suvokia, kad tėvams šis procesas toks pat skaudus, tad nebenori jų dar daugiau skaudinti. Kadangi paauglys labai jautrus draugų požiūriui į jį, jo šeimą, tad labai retais atvejais savo nelaimę jis patikės geriausiam draugui. Keblesnė padėtis, jei geriausio draugo išvis nėra. Tokiu atveju paauglys stengsis užsidėti kaukę ir neparodyti savo tikrųjų išgyvenimų. Dažnai net pareiškia, jog šeimos problemos jo „nedomina“, slepia skausmą savyje, o naktimis verkia įsikniaubęs į pagalvę. Tai dar labiau paaštrina ir taip jau nelengvą situaciją. Mokslinėje literatūroje minimi atvejai, kai paaugliai, regis, visai lengvai pakėlę tėvų skyrybas, vėliau bėgdavo iš namų, susitikinėdavo su amoralaus elgesio bendraamžiais, sukeldavo skandalus, tapdavo isteriški.

Taip pat skaitykite: Psichologinė skyrybų įtaka

Su tai glaudžiai siejasi praradimo baimė. Tai ne tik baimė netekti tėvo, kuris išeina iš namų po skyrybų, bet netekti dar ir motinos. Šią reakciją, pasak E.A.Grollman (1979) ir J.Oppawsky (1981), stipriau ar silpniau patiria visi vaikai. Baimės netekti atsiradimo priežastys priklauso nuo vaikų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai mano, kad mama gali palikti ir išeiti, nes taip padarė tėtis. Jam per daug sunku suprasti, kad tėvas paliko motiną, o ne jį. Taip atsitinka dėl to, kad tėvai neaptaria tolesnio bendravimo tiek su liekančiu, tiek su išeinančiu. Paauglys bijo fizinės to iš tėvų, su kuriuo gyvena, mirties ar sunkios ligos, nes tai pakeistų nusistovėjusią jo pusiausvyrą. Dažniausiai jis žino, kad atskirai gyvenantis tėvas juo pasirūpintų, tačiau nemano, jog jų gyvenimas drauge būtų tinkamas naujajai tėvo šeimai.

Liūdesys, nusivylimas ir depresija, pasak J.Bolwby (1969), - vaiko išgyvenami pojūčiai, po kurių atsiranda apatija, depresija ir visiškas abejingumas tėvams. Nors skyrybos labai liūdina vaikus, jų reakcijų gilumas dažniausiai priklauso nuo netekties laipsnio ir staigumo. Vaikai, buvę konfliktų ir muštynių tarp tėvų liudininkai, iš pradžių gali justi palengvėjimą, o tik po tam tikro laiko išgyventi liūdesį. Dauguma vaikų nejaučia visiškos netekties, nes šeimą palikęs tėvas gali gyventi netoliese. Beveik visi vaikai nori išsaugoti artimus tarpusavio santykius su abiem tėvais ir tuo pačiu nebejausti netekties. Savaime suprantama, šių norų žlugimas didina nusivylimą ir gali sukelti netgi depresiją.

Tėvams išsiskyrus, vaikas jaučiasi emociškai sužlugdytas. Žinoma, palaipsniui ši savijauta mažėja, tačiau, atsiradus kitoms problemoms, gali peraugti į depresiją. Lengva depresijos forma būdinga beveik visiems tėvų skyrybas išgyvenantiems vaikams - ji trumpalaikė. Atsiradus ilgalaikei depresijai, reikalinga psichologo pagalba.

Kalbant apie skyrybas, mokslininkai įveda ištikimybės konflikto terminą. Po tėvų skyrybų vaikai susiduria su svarbia santykių su išėjusiuoju tėvu palaikymo problema. Dauguma vaikų susiduria su konfliktine situacija: nori bendrauti su tėvu, bet tuo gali įžeisti mamą; nori bendrauti su abiem tėvais, bet tėvai traukia kiekvienas į savo pusę, blogai kalba vienas apie kitą. Vaikas pasidaro tarpininku šeimoje. Tėvai gali naudotis vaiku, norėdami psichologiškai apsisaugoti arba sumažinti buvusio partnerio saugumą. Ištikimybės konfliktas - “skyrybų vaikų” distreso šaltinis. Konfliktas kyla, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasėkmių, jei bus ištikimas abiems. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę. Šią situaciją tenka įveikti visiems besiskyriančių tėvų vaikams, kurie yra prisirišę prie abiejų tėvų.

Naujus prisitaikymo tikslus kelia ištikimybės konflikto situacija. Patirtos tėvų skyrybos gali sukelti įvairius psichologinius sunkumus. Tai gana plačiai tyrinėjamas klausimas. Wallerstein tyrimų duomenimis, mažesniems vaikams sunkiau suvokti skyrybas, tėvų motyvus, jausmus ir jų pačių vaidmenį skyrybų procese. Todėl jie gali kaltinti save, bijo prarasti abu tėvus, fantazuoja apie šeimos susijungimą. Tai lemia kognityvinės ir socialinės vaiko kompetencijos ribotumas, priklausomybė nuo tėvų.

• 2 - 5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresu. Dažnai sutrinka miegas, būna pykčio priepuolių, jaučiamas atskirimo nerimas, prarandama kontrolė, didesnis būna tėvų dėmesio poreikis.
• 5,5 - 8 metų vaikai reaguoja depresiškai, atvirai liūdi. Jie bijo, kad jų neatstumtų išėjęs iš namų tėvas.
• 9 - 12 metų vaikai pyksta ant vieno iš tėvų ar abijų tėvų. Jų pyktį kursto poreikis vertinti dalykus “gerai” ir “blogai”. Jie jaučiasi nuskriausti, gali pykti ant skyrybų iniciatoriaus arba ant to, kuris leido vienam iš tėvų išeiti.
• Paaugliai skyrybų metu praranda labai svarbią namų paramą. Todėl jie jaučiasi nesaugūs, vieniši, depresiški, tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus. Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Jie gali “greičiau bręsti”, kai supranta didesnę atsakomybę. Tačiau dauguma nusišalina nuo šeimos. Jei jie įsitraukia į socialiai palankią aplinką, tai padeda adaptuotis. Blogesnės pasekmės, jei grupė asociali. Vyresnio amžiaus paaugliai rūpinasi realesniais dalykais: ar užteks pinigų? Kaip į tai reaguos jo draugai mokykloje? Paaugliams, skyrybos tai sunkus išgyvenimas, tačiau jie reaguoja savitai. Čia pastebimas uždarumas, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos, o kraštutiniu - įvairių formų depresija. Paaugliai dažnai palaiko vieno iš tėvų pusę. Taip jie tarsi prisiima tėvišką vaidmenį - pasirenka, gyventi su tuo iš tėvų, kuriam jų manymu, reikalinga globa. Po to jie vėl sprendžia dilemą: ar bendrauti ir kaip bendrauti ne su kartu gyvenančiu tėvu. Išsiskyrusių tėvų vaikai dažnai idealizuoja praeitį, svajodami, kas galėtų įvykti, kad jų tėvai galėtų vėl būti kartu.

Jei berniukams po tėvų skyrybų būdingesni elgesio sutrikimai, tai mergaitės - internalizuotos problemos, depresijos, nerimas. Mergaičių gyvenančių su mamom, socialinio prisitaikymo sunkumas išnyksta praėjus 2-3 metams po skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis. Skyrybų poveikį berniukams ir mergaitėms sunku palyginti dėl skirtingo poveikio pobūdžio. Be to, sunkumai berniukams gali pasireikšti skirtingais amžiaus tarpsniais nei mergaitėms.

Vaiko socialiniai ypatumai mokykloje po skyrybų

Mokyklos klasėje, kaip pirminėje grupėje, vyksta vaiko socializacija - socialinis individo vystymasis, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas veikloje, bendravime, mokymasis prisitaikyti prie grupės ar visuomenės normų. Žmogus yra daugelio grupių narys ir atlieka jose skirtingus socialinius vaidmenis, nors kartais vienas kitam ir prieštaraujančius. Kiekvienas vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, turi palaipsniui prisitaikyti prie oficialiosios grupės. Šis procesas vyksta lengviau, kai vaikai ilgą laiką mokosi drauge. Vaikams, dėl tėvų skyrybų pakeitusiems mokyklą, tenka prisitaikyti prie naujos klasės ir neoficialių, ten egzistuojančių grupių. Taigi vaikas nutraukia ryšius su buvusia referentine grupe ir nebepriklauso jokiai bendraamžių grupei. Naujoji klasė yra jo naujoji oficialioji grupė. Tuo pačiu metu jis susiras naujų draugų ir pažįstamų naujoje gyvenamoje vietoje. Kuri grupė jam taps referentinė, priklausys nuo to, kurios iš jų vertybių hierarchija bus artimesnė ankstesnės referentinės grupės nustatytoms vertybėms.

Klasės draugai paprastai nori žinoti viską apie naujoką ir jo tėvus. Jei skyrybos įvyko neseniai, vaikui šie klausimai bus nemalonūs, o aktyvus domėjimasis jo tėvais gali sąlygoti išankstinį paauglio neigiamą požiūrį į oficialiąją grupę. Jei vaikas po tėvų skyrybų nepakeičia mokyklos, tai skyrybų neigimo išgyvenimo stadijoje jo ir klasės ko…

Išvados

Skyrybos yra sudėtingas procesas, sukeliantis stresą tiek suaugusiems, tiek vaikams. Vaikų reakcijos į skyrybas priklauso nuo amžiaus, lyties ir kitų veiksnių. Svarbu suprasti skyrybų stadijas ir galimus sunkumus, kad būtų galima suteikti tinkamą pagalbą vaikams ir suaugusiems, išgyvenantiems šį sunkų laikotarpį.

tags: #skyrybos #streso #prisitaikymo #teorija