Antano Škėmos „Balta drobulė“ šiandienos skaitytojui atsiveria kaip daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina egzistencinė įtampa, vidiniai žmogaus konfliktai, tapatybės paieškos ir pasaulio, stingdančio savo absurdo logika, analizė. Nors romanas parašytas prieš daugiau nei pusę amžiaus, jo temos lieka nepaprastai aktualios, o pagrindinio veikėjo teksto fragmentiškumas ir sąmonės tėkmė puikiai dera prie šiuolaikinio žmogaus patirčių.
A. Škėma - XX a. moderniosios literatūros kūrėjas
Kontekstinis sakinys. A. Škėma - XXa. moderniosios literatūros kūrėjas. Skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą. Paskutinių metų korespondencijoje ryškėja depresijos ir nevilties ženklai visur ieško juodos spalvos. Avangardas išvertus iš prancūzų kalbos yra terminas. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys.
„Balta drobulė“ - psichologinis romanas
„Balta drobulė“. Tai XX amžiaus. Romanas psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį. Parašytas 1952-1954m. Keletą metų nesulaukė leidėjo. Romanas iš karto sukėlė aistringą polemiką. Praėjus pusei amžiaus romanas yra vienas labiausiai mėgstamų literatūros kūrinių.
Problematika
Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos sudaro romano problematiką. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus kokia gyvenimo prasmė. Sąmonės srautas. Romane vyrauja sąmonės. Tačiau be A. Garšvos vidinių monologų, sakomų pirmuoju asmeniu.
Romano sandara
Trys romano aukštai. - dabartis (b) 2,3 - praeitis (a) Antrasis romano aukštas - tai praeitis. IštraukaA. Škėma - XXa. moderniosios literatūros kūrėjas, miesto kultūros žmogus. Studijavo mediciną, teisę. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus, dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatre.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
Parašytas 1952-1954m. Keletą metų nesulaukė leidėjo, pasirodė tik 1958 m. išeivijos spaudoje. Turėjo antraštę ,,Keltuvas“ , tik 1955 m. virto ,,Balta drobule“.
Praėjus pusei amžiaus romanas yra vienas labiausiai mėgstamų literatūros kūrinių, o meilės scenos, kažkada vadintos pornografinėmis, dabartiniam rašytojui atrodo palyginti nekaltos.
1 - dabartis (b) 2,3 - praeitis (a) Antrasis romano aukštas - tai praeitis, kurią atskleidžia Antanas Garšva ,,Iš Antano Garšvos užrašų“. Trečiasis romano aukštas - tai praeitis, kurią atskleidžia ne pats Antanas Garšva, o trečiojo asmens - pasakotojo - balsas.
Škėma: biografija ir kūryba
Škėma: biografija ir kūryba. (2021 m.). Sausio 08 d. Antanas Škėma (1910-1961), panašiai kaip ir jo patarėjas literatūriniais klausimais poetas H. Radauskas, yra miesto kultūros žmogus. Būsimasis rašytojas lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats. Dar vaikystėje išryškėjo maištingas jo būdas ir nepriklausoma laikysena. Vėliau kaip aktoriui ir režisieriui Škėmai buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką: ,,Škėma nemėgo nei pigaus sentimentalizmo, nei nusistovėjusios moralės, nes laikė juos dirbtiniais“ (J. Kaupas) .
Rašytojui rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. 1954 m. parašytas romanas ,,Balta drobulė“ dėl šių priežasčių keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvių pažiūrų kritikai jį peikė dėl atvirų erotikos scenų ir pernelyg didelio pesimizmo, ,,o autoriui artimesni modernizmo rašytojai gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros“ . Iš tiesų ,,Balta drobulė“ - tai sąmonės srauto romanas apie kūrėją ir kūrybą, meilę ir, svarbiausia, žmogaus išbandymą ribinėje situacijoje, sudužusių iliuzijų pasaulyje (toks pasaulis po karo egzistavo realybėje), kurį perskaityti ir suvokti reikia nemenkos erudicijos. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva - žmogus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę. Škėmai buvo svarbu perteikti autentišką XX a. žmogaus egzistencinę patirtį, todėl, kitaip negu H. Radausko, jo kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, autobiografiška. ,,Supratau, kad Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interview, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“ . Pats Škėma laiške Marijai Gimbutienei rašė: ,,,,Bl. drobulėj“ bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus“ . Akivaizdu, kad Škėma dažnai tapatino save su kuriamu veikėju, nes romane yra nemažai detalių iš autoriaus vaikystės, santykių su tėvais, gyvenamosios aplinkos, kurią įtakojo tuo metu susiklosčiusi sudėtinga istorinė situacija, netgi kūrybos bei asmenybės bruožų. Romane Garšva - paties Škėmos prototipas. Taigi rašytojui pavyko sukurti personažą, įkūnijantį ne tik to meto egzistencinį žmogaus modelį, bet ir jo, autoriaus, asmeninius išgyvenimus bei patirtį.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Škėmos romane ,,Balta drobulė“ galima įžvelgti gana ryškią paralelę tarp autoriaus ir romano protogonisto vaikystės bei tėvų. Škėma savo autobiografiją pradeda žodžiais: ,,Pirmieji kūdikystės prisiminimai nėra per daug dramatiški“ . Romane ,,Balta drobulė“ Garšva apsiminimuose rašo: ,,Mano pirmieji prisiminimai nėra dramatiški“ . Iš to galima daryti išvadą, kad Škėma svarbiausius savo vaikystės įvykius aprašo romane, susiedamas juos su pagrindinio vaikėjo biografija. Škėmos romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gimė pedagogų šeimoje kaip ir pats autorius. Škėmos tėvas buvo gamtininkas, o Garšvos - matematikas, kuris mylėjo gamtą. Garšva prisimena: ,,Motina buvo mano pirmasis mokytojas (tėvas mokė aritmetikos)“ . Škėma autobiografijoje rašo apie motiną: ,,Ji mokė mane kalbų ir vakarais pasakodavo keistas improvizacijas“ . Romane ,,Balta drobulė“ iš Garšvos užrašų sužinome, kad motina jam taip pat dėstė humanitarinius dalykus, daugiau istoriją bei literatūrą. Veikėjas motinos pamokas apibūdina žodžiais: ,,Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje“ . Abiem Antanam motinų pamokos namuose atmintyje pasiliko kaip keistos improvizacijos. Tiek Škėmos, tiek Garšvos tėvas mėgo muziką, grojo smuiku. Užaugę sūnūs domėjosi Bartoko, Stravinsko, Bartoko, Bacho (minimas romane kaip Garšvos mėgiamas kompozitorius, o Škėmai jis atrodė ,,simpatiškas senelis, bet per daug paprastas, nemodernus“ ) ir kt. muzika. Romane, pasakojant apie Garšvos vaikystę, minimas tikslus autoriaus biografijos faktas - motina gydė inkstus Karlsbado kurorte, Austrijoje. Apie tai Škėma ir Garšva užsimena pačioje vaikystės atsiminimų pradžioje. Svečioje šalyje sutiktas žmogus pavaišino vaikus vyšniomis. Garšva jų likimo nebeprisimena, tik žino: ,,vyšnios buvo gražios, norėjau į jas žiūrėti; vyšnios buvo saldžios, norėjau jas suvalgyti“ . Nepažįstamojo dovanota vyšnių kekė įsiminė ilgam. Šį atsitikimą autobiografijoje mini Škėma, romane - Garšva.
Rašytojas kiekvieną vasarą praleisdavo Palangoje, kaip tai darydavo daugelis Lietuvos šeimų. Garšvai Palanga svarbi dėl to, kad šiame kurorte romano veikėjas patyrė labai humanišką atsitikimą, kai plaukimo varžybose jo konkurentas, pastebėjęs, kad Garšvai pasidarė bloga, padėjo jam pasiekti finišą ir netgi laimėti pirmąją vietą: tąkart buvo pripažinta, jog Garšva ,,pralenkė Mažeiką puse kūno“ . Taip pat vieną kartą jiedu su tėvu apgavo šizofrenija sergančią motiną, kad važiuoja atostogauti į Palangą, o iš tiesų nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Sunki motinos liga užtemdė Škėmos ir Garšvos vaikystę. Vaikystės žaidimai irgi užima svarbią vietą Škėmos atsiminimuose bei Garšvos užrašuose. Škėma pamena: ,,Mes, vaikai, sukdavome gatvėje ant žibintų pakartus baltųjų karininkus ir subtiliai keikėmės“ . Garšvos žaidimai taip pat nebuvo vaikiškai naivūs: ,,Mano draugai žaidė plėšikus ir detektyvus“ . Škėmos vaikystė nebuvo lengva dėl motinos ligos bei istorinių aplinkybių. Jis, rašydamas romaną, nenorėjo apgaudinėti savęs ir kurti to, kas netikra. Tam, kad Garšva atrodytų realesnis (toks buvo Škėmos tikslas), rašytojas panaudojo ryškiausias savo biografijos detales. Dėl šios priežasties ir Garšvos vaikystė neatrodo lengva, tačiau ji labai svarbi, nes vaikystę įtakojo aplinka, o vaikystė - asmenybės formavimąsi.
Škėmos ne tik vaikystė, bet ir visas gyvenimas praėjo esant sudėtingoms istorinėms aplinkybėms. Romano ,,Balta drobulė“ autorius pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, pilietinį karą Rusijoje, nelengvą tarpukario laikotarpį, Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos okupacijas XXa. pirmojoje pusėje. Rašytojas savo akimis matė sudužusias žmonių viltis po karo. Dėl to jo kūryba yra egzistencinė, kūriniuose gvildenamos žmogaus būties prasmės problemas. Beje, šia tema rašė ir kiti to meto rašytojai: F. Kafka, A. Kamiu, K. Jaspersas, Ž. P. Sartras ir kt. Suprantama, kad karo nuniokoto pasaulio gyventojo patirtį Škėma minėjo ,,Baltoje drobulėje“. yra kūrybos žmogus. Rusų okupacijos metais Lietuvoje buvo draudžiama rašyti tai, ką nori, jeigu parašyti kūriniai neatitinka sovietinės ideologijos. Rašytojai buvo stipriai suvaržyti, o už menkiausią ,,prieštaravimą“ susidariusiai politinei situacijai - žiauriai baudžiami. Škėma biografijoje prisimena: ,,supratau, kad bolševizmas - ne juokai“ . Romane jis rašo, kaip Garšvą verbavo NKVD žmonės, bet poetas nepasidavė net po fizinio smurto ir nesutiko garbinti to, kas jam nepriimtina, taip dar kartą parodydamas svarbiausią autoriaus ir jo sukurto personažo tikslą - vaizduoti tik tai, kas tikra.
Atrodytų, jog galima teigti, kad Garšva yra didelis Lietuvos patriotas, tačiau tiek jis, tiek jį sukūręs romano autorius, nepasidavė okupacijos metu vyraujančiai patriotizmo bangai ir, tik pabandę pabūti partizanais, pasitraukė iš Lietuvos. Tokį ,,bandymą“ ginklu priešintis okupantams Škėma biografijoje vaizduoja ironiškai: ,,šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu“ . Jaunuolis buvo rusas ir Garšva tik gynėsi, tačiau absurdiška yra tai, jog pasakotojas Garšvos pasakymą, kad jis nužudė žmogų, komentuoja ne tik ironiškai, bet ir apatiškai: ,,šie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų ,,šiandien gražus oras“, arba ,,ne, dėkui, aš negeriu pieno“ . Akivaizdu, kad Škėma, būdamas partizanu, nesijautė esantis sau tinkamoje vietoje: ,,neišlaikiau šio žygio ir su šeima atsidūriau Vokietijoje“ . Galbūt dėl šio nepritapimo rašytojas nesugebėjo pavaizduoti romano veikėjo, atsidavusio, kaip ne vienas tuo metu manė, beprasmiškai partizanų kovai, nes Garšva, kaip ir Škėma, netrukus išvyko iš Lietuvos. Pasitraukimą savo valia iš Tėvynės Škėma nebuvo linkęs traktuoti kaip tremtį (taip elgėsi daugelis to meto išeivių): ,,niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome“ . Rašytojas netgi juokėsi iš jų skelbiamo heroizmo sakydamas, kad ,,pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje“ .
Atsidūręs Vakaruose, Škėma ėmė dirbti liftininku. Romane pagrindinio veikėjo darbas lygiai toks pat. Neįprastas, formalumo reikalaujantis darbas tik dar daugiau skatina ilgėtis Tėvynės. Autobiografijoje Škėma aprašė pačius ryškiausius savo gyvenimo įvykius, kurie daugiausia įvyko gyvenant Lietuvoje. Apie gyvenimą Amerikoje jis užsiminė labai nedaug, tarsi jie nebūtų svarbūs ar reikšmingi. Išvardijęs pasiekimus Lietuvoje, į kūrybą Amerikoje nekreipė didelio dėmesio ir nesivargino jos aprašyti: ,,mano amerikinė veikla kultūrinėje srityje žinoma iš laikraščių“ . Dėl to galima daryti prielaidą, jog rašytojas nepritapo prie svetimos kultūros kitoje šalyje, toli nuo gimtinės. Romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Garšva realiam buvimui Amerikoje taip pat neskiria tokios didelės reikšmės kaip atsiminimams apie gyvenimą Lietuvoje. Garšva nuolat mintimis grįžta į praeitį, praėjusiems laikams jaučia nostalgiją. Nemaloni emigranto dalia (nepritapimas, Tėvynės ilgesys, artimųjų nebuvimas šalia) personažui tampa dar viena priežastimi nusivilti pasauliu.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą
Sudėtingos istorinės aplinkybės privertė Škėmą į gyvenimą žvelgti ne tik skeptiškai, bet ir ironiškai, sarkastiškai, groteskiškai tam, kad būtų lengviau išgyventi ir nepalūžti pasaulyje po katastrofos. Rašytojas kurdamas romaną nebuvo neįprastai jautrus, todėl ir jo sukurtas personažas į po karų pasikeitusį pasaulį žiūri ironiškai: ,,Belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja“ .
Garšvos portretas
Romanas ,,Balta drobulė“ visų pirma sužavi išskirtiniu pagrindinio veikėjo Garšvos portretu. Kūrinyje Garšva yra mylintis ir nekenčiantis, ironiškas ir desperatiškas, kūrėjas ir nihilistas. Skaitytojas gali personažą teisti, gailėti arba tiesiog jo nesuprasti. Romano autorius taip pat nebuvo neutrali asmenybė. Kritikai dažnai klausia: koks iš tiesų buvo Škėma - donkichotas ar cinikas? Rašytoją visą gyvenimą persekiojo mintis, kad jis gali būti paveldėjęs sunkią motinos ligą - šizofreniją. Šį ,,rašytojo nerimą išduoda laiškai bičiuliui psichiatrui Kaupui, su kuriuo konsultavosi sveikatos klausimais“ . Ta pati problema kankina ir romano protogonistą (jis, beje, taip pat turi gana artimą draugą psichiatrą Igną), kuris dėl paveldėtos motinos ligos, kurios požymiai ima ryškėti, atsisakė galimos laimės su mylima moterimi.
Romano pagrindinis veikėjas turi tikriausiai ryškiausias paties autoriaus asmenybės savybes: norą šokiruoti ir sudominti, polinkį azartiškiems žaidimams (Škėma ir jo sukurtas personažas vienu savo gyvenimo laikotarpiu užsidirbdavo pinigų lošdami kortomis), nusistovėjusių visuomenės vertybių neigimą, kovą už tikrovės vaizdavimą, cinizmą ir ironiją, savotišką atsiskyrimą nuo bendrijos (Škėma buvo linkęs užsisklęsti savyje, atsiskirti nuo žmonių). Kūrinyje jaučiama ryški Garšvos apatija aplinkai. Jis ne kartą save vadina egoistu, bet tai sako be jausmo, tarsi konstatuodamas nepavojingą faktą. Veikėjas atvirai juokiasi iš jam priešiško poeto Vaidilioko ir neigia jo skelbiamas vertybes, nes laiko jas netikromis. Romane daugiausia dėmesio yra skiriama poeto kūrybinėms kančioms. Garšva jaučia didžiulį kontrastą tarp menininko prigimties ir liftininko darbo, kurio metu uždrausta net ,,nepaklusni poeto garbana“ . Liftininko darbą romano autorius gavo atvykęs į Vakarus. Tuo metu imigrantai dirbdavo įvairius panašaus pobūdžio darbus ir, kaip sakė pats Škėma, bandė padėti Amerikai. Nors Škėma skelbė, kad ,,kūrybos procesas menininkui yra būtinumas“ , tačiau jis paneigė kai kurias nusistovėjusias tiesas. Rašytojo teigimu, neegzistuoja joks įkvėpimas (romane ,,Balta drobulė“ Garšva ironiškai juokiasi iš poeto Vaidilioko, kuris rašo tik tada, kai jį aplanko įkvėpimas), o menininkas yra toks pat žmogus kaip ir kiti, tik jis sugeba savo patirtus išgyvenimus išreikšti teptuku, kaltu ar pan. Škėmos požiūriu, rašytojas turi ieškoti turinio savo kūriniui. Tokią idėją skelbia ir romano pagrindinis veikėjas poetas Garšva: ,,jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų“ . neatitinka tradicinio šeimos žmogaus modelio). Jis, kaip ir Škėma, nesiekia karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laiko kūrybą. Romano pagrindinis veikėjas tokį savo tikslą maksimaliai sukonkretina - Garšva tik siekia parašyti tobulą eilėraštį.
Pats Škėma skaudžiai išgyvendavo literatūrinę kritiką ir tai, kad jam būdavo sunku rasti leidėjus savo kūriniams (ypač nelengva tą padaryti buvo su ,,Balta drobule“). Garšvai artimų žmonių kritika taip pat reiškia daug, nes jam svarbu, ką Elena, jo mylima moteris, pasako apie jo eilėraščius. Elena padeda atskleisti dar vieną Garšvos kūrybos bruožą - norą sukelti kančią skaitytojui: ,,jūsų kūryba verčia kentėti“ . Iš tiesų šis bruožas buvo labai ryškus paties Škėmos kūryboje. Didžiąją gyvenimo dalį Škėmą lydėjusi kritika galiausiai jį palaužė: paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėjo depresijos ir nevilties ženklai. Rašytojas suvokė, kad jo noras išjudinti surambėjusią publiką nebuvo priimtinas to meto visuomenei. Svarbiausia, kad rašytojas, kaip ir jo sukurtas personažas, išliko savimi, neišdavė idealų, nenutraukė kūrybos proceso. Galima teigti, kad romano ,,Balta drobulė“ pabaiga nėra desperatiška, nes Garšva prieš išprotėdamas parašo gyvenimo tikslu virtusį eilėraštį. Tokiu būdu romano veikėjo gyvenimas įgyja prasmę.
Garšvos ir Vaidilionio konfliktas
"Balta drobulė" yra Antano Škėmos romanas, kuriame pateikiamas įtemptas psichologinis siužetas, o pagrindiniai veikėjai yra Garšva ir Vaidilionio. Jų konfliktas yra glaudžiai susijęs su jų vidiniais jausmais, pasirinkimais ir aplinkybėmis.
Garšvos vaikystė
Garšva, romane vaizduojamas kaip tragiškai pažeistas asmuo, kentėjęs nuo nepasitenkinimo savo tėvų, negailestingumo iš aplinkinių ir asmeninių nesėkmių. Jo vaikystė buvo pilna nelaimės dėl kelių priežasčių:
- Šeimos santykiai: Garšvos šeimos aplinka yra labai sudėtinga. Tėvas yra autoritarinis ir netoleruojantis, o motina kenčia nuo nuolatinio depresijos ir psichologinio išsekimo. Šie nepalankūs šeimos santykiai neleido Garšvai patirti šilumos ir saugumo savo vaikystėje.
- Isoliacija ir nesusipratimas: Garšva nuolat jaučiasi izoliuotas ir nepriimtas aplinkinių. Jo savitarpio ryšiai su klasės draugais ir bendraamžiais yra paviršutiniški arba visai nesėkmingi, todėl jis jaučiasi vienišas ir nepriimtas.
- Asmeninės tragedijos: Garšvos asmeninės tragedijos, tokių kaip prarasta meilė ir svajonės, tik dar labiau paaštrina jo nelaimę. Jis yra žmogus, ieškantis prasmės gyvenime, bet dėl skaudžių patirčių ir nesėkmių jis jaučiasi beviltiškas ir negali rasti kelio į laimę.
Taigi, Garšvos nelaiminga vaikystė yra sudėtingas ir skaudus klausimas, kuriame susipina šeimos problemos, asmeninės tragedijos ir išoriniai veiksniai, kurie formavo jo charakterį ir pasaulėjautą. Tai svarbus veiksnys, kuris gilina konfliktą tarp jo ir kitų veikėjų, ypač su Vaidilioniu.
Išeivijos literatūra
Vargu ar pasaulinėje literatūroje rastumėme tokią tautą, kuri netu-rėtų savo išeiviškosios literatūros - tai labai dažnas reiškinys, išduodantis ap-linkybes, kliudančias arba ir visiškai naikinančias įprastas literatūros vystymosi sąlygas. O tokios sąlygos yra rašytojo gimtojo krašto aplinka, savos tautos ir jos kultūros natūrali istorinė ir šiandieninė situacija viso pasaulio kūrybinių poslin-kių kontekste, niekieno nevaržoma temų ir išraiškos pasirinkimo laisvė ir gyvas savos tautos, savos visuomenės literatūrinis poreikis. Viso to trūkstant, formuo-jasi tokia padėtis, kurioje prieš savo norą kuriasi ir pradeda egzistuoti tremtiniš-koji, egzodiškoji vienos ar kitos tautos (iš tikrųjų šiandien jau daugelio pasaulio tautų) šio termino literatūra. Ir tų specifinių sąlygų literatūra greičiausiai yra jau tiek sena, kiek siekia žmonijos istorijos atmintis, nes kada tik buvo kūrybinio ir laisvo žodžio sakytojų, tai netrūko ir tironų, kuriems toks žodis buvo kliūtis savo užmačiomis įkūnyti - pavergti ne tik žmogaus kūną bet ir dvasią. Todėl laisvo žodžio saky-tojas ar rašytojas vis labiau buvo apkalamas ir tremiamas arba ir pats buvo pri-verstas palikti savo gimtinės šulinį ir to legendose minimo gyvybės vandenio ieš-koti svetimose šalyse. Mūsų literatūra iki pat nepriklausomybės atgavimo ir vėl jos radimo nestokoja išeiviškosios literatūros ryškesnių pavienių pavyzdžių. Net jei ir mūsų nepriklausomybė tetruko porą dešimtmečių neapsiėjome be autorių ir knygų, ra-gavusių išeiviškosios duonos. Tad šiame referate Jūs būsite supažindinti su vienu žinomiausio po-kario išeivijos rašytojo Antano Škėmos asmenybe ir kūryba. Pirmojoje referato dalyje galėsite susipažinti su rašytojo biografija, iš jo paties lūpų išgirsti apie sunkų jo kūrybinį kelią. Vėliau būsite supažindinti su Antano Škėmos kūrybos ypatybėmis, žinomiausiais autoriaus kūriniai, pateiksime jų interpretacijas ir kri-tiką. Išvadų dalyje apibendrinsime tyrimų rezultatus.
A. Škėmos kūrybos bruožai
Pasiskolinęs posakį - idėjos skraido ore - galvoju, ne tvirtinu - ne tu pasirenki jas, o jos subado tave kaip strėlės Šv. Sebastijoną, ir belieka į strėles reaguoti savo popieriniais vaizdais. Viena iš daugelio priemonių žmogiškumui rodyti, - nusako Antanas Škėma literatūros kūrinio genezės kelią. Barthes’as teigia, kad rašymas ,,neginčijamai kyla iš rašytojo ir visuo-menės konfrontacijos. Antra vertus, jis kažkaip tragiškai grąžina rašytoją prie jo kūrybinės instrumentuotės ištakų. Negalėdama pateikti laisvai vartojamos kal-bos, Istorija jam siūlo laisvai kuriamą kalbą”; būtent Istorijos ir Tradicijos prie-vartoje susiklostė visos įmanomos rašymo struktūros. Skirtingi rašymo tipai eksponuoja skirtingą kalbos ir pasaulio vaizdo santykį. Barthes’o nuomone, amžininkai, kalbėję ta pačia savo amžiaus kalba, gali naudoti visai skirtingą rašymą ir viskas jų kūryboje tąsyk būsią skirtinga - atspalvis, kalbėsena, tikslas, moralė, žodžio prigimtis, vaizdavimo technika, formos ir turinio samprata. Rašymas kyla iš rašytojo prasmingo veiksmo, todėl jisai pakyla iki Istorijos žymiai pastebimiau nei kokia kita kalbos forma. Moder-naus rašymo atsiradimas liudija esminį lūžį, kai epochų sandūroje lemtingai kin-ta mentalitetas ir sąmonė.
,,Metmenų” anketoje A.Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti Henrikas Radauskas kalba, kad A.Škėma pirmasis parodė, kaip lietuviškos pro-vincijos gyventojui laužo kaulus didmiesčio ratas, Alfonsas Nyka - Niliūnas pripažįsta rašytojo laimėjimu siekimą kūrybiškai suvokti savo paties žmogiškąją situaciją ir ją išreikšti savo laiko terminais. Alina Staknienė pagrindinėmis A.Škėmos kūrybos vertybėmis laiko stebėtinai jautrų sąmoningumą, virpantį pa-čiais svarbiausiais klausimais; naują stiprią poetinę kalbą, deginančią tiesos ait-rumu, ir naują stipriai išreikštą pasaulėjautą, metančią pirštinę pačiam gyveni-mui. Rimvydas Šilbajoris legitimuoja įvykus proveržį į naujo rašymo erdvę saky-damas, jog A.Škėma jautė, kad negalima prasiveržti pro ,,kultūringumo”, ,,vertybių pajutimo” kaukę, už kurios mes visi slepiamės nuo nepakeliamos tik-rovės, nepanaudojus ,,baisių”, ,,neprijaukintų” žodžių, žodžių, kuriuos ištarus jau nebegalima nuduoti, kad esame civilizuoti žmonės, bet reikia pažiūrėti tiesiai į akis. Akivaizdu, kad į modernistinį rašymą orientuota skaitytojų dalis veri-fikavo A.Škėmos diskursą kaip teisingą ir autentišką : savo laiko ženklais išreiš-kusį pasaulio pokyčius, naują žmogaus santykį su realybe ir Dievu, dvasinės kri-zės situaciją ir bendrą egzistencinę patirtį - prasmės ieškojimo kančią visuotinėje būties egzilėje.