Antanas Škėma (1910-1961) - vienas ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros novatorių, katastrofinio modernizmo atstovas, prozininkas, dramaturgas, teatralas, aktorius ir režisierius. Jo kūryba, persmelkta egzistencializmo, ekspresionizmo ir modernizmo įtakų, nagrinėja žmogaus dvasinės tremties, krizės ir nevilties temas. Škėmos kūrybai būdinga ironija, groteskas, siurrealistinė poetika ir netradicinė rašymo forma.
Biografija: Gyvenimo Kelias
Vaikystė ir Jaunystė
Antanas Škėma gimė 1910 m. lapkričio 29 d. (pagal gimimo liudijimą 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje. Jo tėvas buvo mokytojas, išsiųstas į šį miestą dirbti. Iki Pirmojo pasaulinio karo šeima gyveno Lodzėje, vėliau - Rusijoje ir Ukrainoje, kur Škėma patyrė revoliucinių neramumų žiaurumus.
1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, o vėliau - Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Studijos ir Teatro Karjera
1929 m. Škėma įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, bet 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V. Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar studijuodamas, jis buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą.
Nuo 1936 iki 1940 m. Škėma buvo Kauno Valstybės teatro aktorius. 1940-1944 m. jis dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
Emigracija ir Gyvenimo Pabaiga
1944 m. Antanas Škėma pasitraukė į Vakarus, į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose. 1949 m. jis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten dirbo įvairius fizinius darbus, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose ir vaidino teatre. Nuo 1960 iki 1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje.
Tragiška mirtis ištiko 1961 m. rugpjūčio 11 d. Pensilvanijoje, JAV, autokatastrofoje.
Kūryba: Tarp Autobiografiškumo ir Modernizmo
Kūrybos Bruožai
Škėmos kūryba yra labai autobiografiška. Pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima įžvelgti paties rašytojo bruožus. Kūryboje dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma.
Jo kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas ir siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijomis, sapnais), atskleidžianti psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų - aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti Antano Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos.
Rašytojo kūryboje jaučiama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S. Freudo ir C. Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, P. Picasso ir S. Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, F. Kafkos ir A. Camus proza.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Škėmos knygos pirmiausia buvo išleistos Vakaruose, o tik daug vėliau Lietuvoje, nors pirmoji jo drama „Julijana“ buvo parašyta dar Vilniuje. Vienintelis romanas „Balta drobulė“ susilaukė didelio populiarumo jau šiais laikais.
Pagrindiniai Kūriniai
Nuodėguliai ir kibirkštys (1947) - novelių rinkinys, pasirodęs Vokietijoje.
Šventoji Inga (1952) - novelių rinkinys, išleistas Amerikoje. Šis rinkinys sukėlė daug nepasitenkinimo dėl jame užfiksuotų žmogiškos prigimties patologinių pavidalų.
Čelesta (1960) - novelių rinkinys.
Balta drobulė (1958) - vienas svarbiausių Škėmos veikalų, parašytas 1952-1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Romano struktūra grįsta kelių pasakojimo plotmių persiklojimu. Jame nagrinėjama menininko likimo pokario laikotarpiu, poeto prigimties ir atsakomybės problema.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą
Živilė (1948) - drama, išsiskirianti savo forma ir naujumu. Ji buvo pastatyta 1950 metais Monrealyje ir Čikagoje.
Pabudimas (1956) - drama, parašyta 1949-50 metais. Buvo pastatyta Amerikoje ir Lietuvoje (Jonas Vaitkus pagal šią dramą sukūrė vaidybinį filmą).
Žvakidė (1957) - drama.
Kalėdų vaizdelis (1961) - drama.
Ataraxia (1961) - drama.
Izaokas (1985) - apysaka, parašyta 1960-61 metais.
"Balta Drobulė": Romano Analizė
"Balta drobulė" yra laikomas vienu svarbiausių Antano Škėmos kūrinių. Tai modernus romanas, pasižymintis sudėtinga struktūra, sąmonės srauto technika ir autobiografiškumu.
Struktūra ir Stilius:
Romano struktūra yra fragmentiška, sudaryta iš trijų pagrindinių pasakojimo lygmenų:
- Dabartis: Apima nepilną parą iš lietuvių poeto ir Niujorko viešbučio liftininko Antano Garšvos gyvenimo.
- Užrašai: Skyriai "iš Antano Garšvos užrašų", kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje.
- Praeitis: Praeities įvykiai, kuriuos atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens - pasakotojo balsas.
Ši fragmentiška struktūra atspindi pagrindinio veikėjo sąmonės būseną - jo mintys šokinėja tarp dabarties ir praeities, tarp realybės ir vizijų. Stilius yra ekspresionistinis, naudojamas sąmonės srautas, įvairių kalbų žargoninės frazės ir improvizuotas poetinis srautas.
Temos:
Romane nagrinėjamos egzistencinės temos, tokios kaip:
- Tapatybės krizė: Garšva jaučiasi svetimas tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Jis negali rasti savo vietos pasaulyje ir susiduria su tapatybės praradimo problema.
- Menininko likimas: Romane keliamas klausimas apie menininko vaidmenį visuomenėje ir jo atsakomybę už savo kūrybą.
- Žmogaus vienišumas: Garšva jaučiasi vienišas ir atskirtas nuo kitų žmonių. Jis negali užmegzti artimų santykių ir kenčia nuo neurotiškos savijautos ir epilepsijos priepuolių.
- Totalitarizmo poveikis: Romane vaizduojamas sovietinis totalitarinis režimas ir jo poveikis žmogaus psichikai.
Simbolizmas:
Romane naudojama daug simbolių, kurie padeda atskleisti pagrindines temas.
- Balta drobulė: Simbolizuoja mirtį, tuštumą, beprasmybę. Galbūt siejama ir su Turino drobule.
- Liftas: Simbolizuoja žmogaus gyvenimą, kuris yra mechaniškas ir beprasmis.
- Numeris 87: Simbolizuoja individo anonimiškumą ir beprasmybę.
Kūrybos Įtaka ir Vertinimas
Škėmos kūryba padarė didelę įtaką XX amžiaus lietuvių literatūrai. Jis laikomas vienu iš modernizmo pradininkų ir vienu iš nedaugelio lietuvių rašytojų, kurie sugebėjo įsilieti į Vakarų literatūros kontekstą.
Nors Škėmos kūryba dažnai sukeldavo skandalą ir nepasitenkinimą, šiandien jis yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių lietuvių rašytojų, kuris sugebėjo atskleisti žmogaus dvasinės tremties, krizės ir nevilties temas.