Įvadas
Antano Škėmos romanas "Balta drobulė" - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių, nagrinėjančių katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką, vertybių griūtį ir žmogaus vidinį suskilimą. Šiame romane autorius meistriškai perteikia modernaus žmogaus savijautą, vienatvę ir pastovių vertybių ilgesį. XIII skyrius atskleidžia pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vidinę būseną, jo kovą su vienišumu, meile, mirtimi ir amžinybe.
Balta drobulė - pasidavimas ar susitaikymas?
Balta spalva tradiciškai simbolizuoja pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė - audeklas, artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė A. Škėmos romane? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei?
Garšvos ir Elenos pokalbis: ateitis ir dabartis
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Antano Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: "Tu - - -", "Ir?", "Tu jį paliktum?". Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios "Atleisk. <…> Suprask.", "Ateik, aš lauksiu." Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs.
Garšvos baimė ir būties klausimai
Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis - beprotis. Jis tęsia pokalbį apie būtį: "Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti." Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais - jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo "tikrojo" optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: "prieštarauju pats sau". Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: "Drėgna buvo lauke. Vėsoka." Jo siela uždara kaip "gretimo namo langinės". Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena - "Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius" - ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: "Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…> Nebesityčiosiu daugiau."
Išlikimo troškimas ir apalpimas
Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: "Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu." Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras - akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Staiga "išnyko laikas". Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: "Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta". Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim "mėlyno kraujo klane". Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk - beprotis.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
Minties srautas ir jaunieji
A. Škėma tuos užrašus lygina su "dabartinio" Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos iškyla, pasirodo jaunieji: "Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<…> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami". Garšva žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. Kalba su vienu iš jų: "Taip, vaikine, ir tau nelengva.<…> Taip, vaikine, rytoj vėl užuolaidos."
Užuolaidos ir lėlės: subtilus derinys
…užuolaidos… - užkliuvo žodis Antano sąmonėje. "Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės - ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų." Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti … kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali - … "pakabintos". Šie žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta ir viltis… "Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras"… pasąmonėj vėl suskamba mirties gaida.
Škėmos žmogus: kova ir pralaimėjimas
A. Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi. Antanas Garšva - paukštis be sparnų. Jam gyvenimas atėmė teisę pakilti, todėl jis save pasmerkia amžinai kančiai.
A. Škėmos kūrybos bruožai
Antanas Škėma - vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto" antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių.
"Balta drobulė": kūrinio ypatumai
Romanas ,,Balta drobulė" - vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų-dialogų tėkmės, ,,košiama" per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
XIII skyriaus analizė: vidinė būsena ir troškimai
Trys pirmieji ištraukos sakiniai - trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia - trapus ,,norėčiau". Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina" prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde," - ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai - siekis atsiriboti nuo savęs, savojo fizinio, tačiau iš dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūną pasiliekant akis ir pojūčius, tačiau išsižadant jausmų, apsiribojant vien logišku aplinkos stebėjimu ir analize. ,,Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą," - ši būsena pati primytiviausia iš esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai - lyg būsena augalo, pranašesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybę: ,,Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu". Kažkas dar yra likę, kas trukdo ramia širdimi nutraukti visus ryšius su pasauliu ir atsiduoti nešališkai, objektyviai analizei. Tas ,,kažkas" - Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumščių dūžiai vis dar aidi pasakotojo pasąmonėje, neleisdami išeiti, palikti, atsiriboti. Tie dūžiai - lyg trapus ir plonas sąsajų siūlas, laikantis pririštą prie gyvenimo, kuris jau taip netoli nuo absurdiško egzistavimo ribos. Atsiveria tarsi du keliai (abu - beveik neįmanomi, įmanomas tik nuolatinis balansavimas tarp jų, stengiantis nenukristi vienon ar kiton pusėn); leistis kūniškų aistrų valdomam ir ,,išspausti" keletą kūrybos lašų iš …
Kūrybos svarba Škėmos gyvenime
Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avangardistiniams rašytojams. Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Mackumi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje. Škėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas - grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škėmai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį - žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška. Pagrindinės rašytojo kūrybos temos - žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos. Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihilizmą“ - joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove“, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą