Psichologija - mokslas, tyrinėjantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, o pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Viena iš psichologijos sričių - asmenybės psichologija, nagrinėjanti žmogų kaip visumą. Ši sritis skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, turinčius esminį reikšmingumą žmogaus egzistavimui.
Asmenybės Teorijos: Nuo Bendro Prie Skirtingo
Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę - yra sunkiau. Esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimtis prieš Aplinką: Senas Klausimas Naujame Kontekste
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse.
Beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Vidiniai prieš Išorinius Veiksniai: Kas Apibrėžia Elgesį?
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi.
Stabilumas prieš Pokyčius: Ar Asmenybė Kinta Laikui Bėgant?
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų.
Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Subjektyvumas prieš Objektyvumą: Kaip Suvokiame Pasaulį?
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą.
Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis. Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui, vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Kaip matome, asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti, kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Asmenybės Struktūra
„Asmenybės struktūra“ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip „reagavimo būdas“, „įprotis“, „bruožas“, „tipas“ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei „bruožas“ ar „tipas“. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Asmenybės Procesas
„Procesas“ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis, kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Asmenybės Vystymasis
„Vystymasis“ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Individualioji Psichologija: A. Adlerio Perspektyva
Individualióji psichològija - neopsichoanalizės kryptis, tirianti ir atskleidžianti žmogaus slaptuosius tikslus, prasmes, vidinius dėsnius. Kaip priešpriešą S. Freudo psichoanalizei XX amžiaus pradžioje sukūrė austrų psichologas A. Adleris. Jis teigė, kad asmenybės struktūros (individualybės) pagrindai, tam tikra gyvensena susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje (iki 5 metų) ir lemia visą vėlesnę jo psichinę veiklą. Dėl savo fizinio bei psichinio nebrandumo (silpnumo, bejėgiškumo ir priklausomybės nuo suaugusiųjų, organų menkavertiškumo) ir patirtų skriaudų susiformuoja menkavertiškumo kompleksas, kuris yra žmogaus elgesio svarbiausia varomoji jėga. Norėdamas šį kompleksą įveikti ir įsitvirtinti kaip asmenybė, individas susikuria tikslus, siekia tobulumo, stengiasi įsitvirtinti. Jei tikslai realūs, asmenybės raida normali, jei fiktyvūs (siekiama nerealaus pranašumo), asmenybė tampa neurotiška ir asociali.
Pasak A. Adlerio, norėdamas įgyvendinti savo tikslus, individas susikuria būdus, kuriais siekia tobulumo, suformuoja konstruktyvių arba destruktyvių bruožų sistemą, vadinamą gyvenimo stiliumi. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, tam tikras aktyvumo lygis, santykių su aplinka nuostatos. Sėkmingą menkavertiškumo komplekso įveikimo procesą, kai susiformuoja sveikas gyvenimo stilius, A. Adleris pavadino kompensacija. Toks žmogus yra pakankamai pasitikintis savimi, draugiškas, realistiškas ir optimistiškas. Menkavertiškumo komplekso sukeltas neurozinis valdžios ir jėgos siekimas, neurozinis savęs įtvirtinimas vadinamas hiperkompensacija. Tokiam žmogui atrodo, kad tik tapęs pranašesniu už kitus, bus saugus. Jis perdėtai pabrėžia savo reikšmę, kalba ir elgiasi arogantiškai, agresyviai, siekia dominuoti, nepaiso priimtų elgesio normų. Neurotiškam žmogui suvokti, kad jo motyvai ir tikslai neatitinka tikrovės, gali padėti psichoterapija. Individualiosios psichologijos idėjos aktualios ir šiuolaikinėje psichologijoje (pavyzdžiui, asmeninių santykių svarba asmenybės raidai, savivaizdžio kūrimui ir savęs vertinimo stiprinimui, sveiko gyvenimo stiliaus formavimui).
Psichologija: Mokslas Apie Žmogų
Žodis „psichologija“ kildinamas iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Galima teigti, kad tai mokslas apie sielą, tačiau siela čia suprantama ne kaip mirštanti, nematiariali žmogaus dals, o kaip žmogaus ir gyvūno vidinio pasaulio reiškinių ir procesus apibūdinama visuma. Psichologija - tai jaunas, intensyviai besivystantis mokslas. Tai mokslas, turintis gilią praeitį - bet trumpą istoriją. Yra sukurta nemažai šio mokslo krypčių, požiūrių ir teorijų. Sparčiai kuriamos naujos.
Svarbu negalvoti klaidingai, kad psichologija - tai tik žmogaus vidinių problemų sprendimo ieškojimas. Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atsikiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veilos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse. Tai darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos. Psichologija - tai mokslas apie žmogų, kuris remiasi empiriniu tyrinėjimu. Empyriniai faktai - tai elgsena užfiksuota tyrėjo. Psichologijos mokslo objektas šio mokslo istorijoje kito nuo mistiškos sielos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos pripažinimo. Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį, dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis: sąmonę ir pasąmonę.
Psichologijos Kryptys
Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus. Psichologijos yra tirti tai, kaip psicha padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos, taip teigė funkcionalistų atsovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris). Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikė jį žmogui. Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui. Geštaltpsichologija yra teisybės psichologija, kurios pagrindinė ipatybė - organizuoti suvokimą, informaciją. Tai mokslas apie pasąmonės procesus. Ryškiausias atstovas Z. Froidas, jis pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas mano, kad potraukiu pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie ištumiami į pasąmonę.
Pažintinė psichologija yra viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusių apie 1960 m. Jos pradininkai, amerikiečių psichologai D. Brodbentas ir S. Stembergas, pradėjo tytinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos. Humanistinei psichologijai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Gilinantis toliau į humanistinės psichologijos kryptį, išaiškėja, kad tai labiausiai paplitusi psichologijos kryptis šiandien. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias (nors sunku įvertinti skirtumą tarp to, ka žmogus galvoja apie save ir to, kas jis yra iš tikrųjų).
Humanistinė - egzistencinė psichologija kartais vadinama žmogiškaja potencialo psichologija. Teorijų kūrėjai manė, kad reikia kalbėti apie asmenybę, pirmiausia atskleidžiant tai, kas žmoguje esmingiausia. Reikia pradėti ne nuo instinktų, potraukių ar reakcijų į dirgirklius, o nuo svarbiausių dalykų - vertybių. Svarbiausias klausymas - kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Humanistai sako, kad psichoanalizė tarsi atskelidžia ligotąją psichologijos pusę, o dabar turime papildyti ją sveikaja puse. Svarbiausia prasmė - žmoguje tikrasis AŠ. Žmoguje slypi daug neribotų galimybių, jie privalo jas atskleisti ir realizuoti. Žmogaus idealas ir tikslas yra visapusiškai funkcionuojanti asmenybė. Tikrasis AŠ tai visos mūsų mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausymą, kas mes esame. Bet kuri gyva būtybė pirmiausia siekia ralizuoti savo galimybes, savo potencialą, augti ir tobulėti; tapti tuo kuo gali tapti. Visiems žmonėms būdingi du poreikiai: būti teigiamai vertinamam kitų; poeikis teigiamai vertinti pačiam save. Parodyti - tai rasti gyvenimo prąsmę. Tačiau humanistai kritikuoja C. Rogerso ir kitų humanistų pažiūrą, kad gyvenimui prasmę žmogus gali suteikti realizuodamas save. Pagal juos, gyvenimui prasmę gali suteikti tik ko nors aukštesnio, to, kas yra už žmogaus; siekimas.
Humanistinė - egzistencinė psichologija padarė didžiulę įtaką įvairioms gyvenimo sritims. Ji įtvirtino nuostatą, kad žmonės iš esmės yra geri ir pajėgūs tobulėti, kad palankumas sau pačiam ir kitiems yra labai svarbus individo ir visuomenės raidos sekmei. Be to, humanistinė - egzistencinė psichologija, ypač humanistinė jos pakraipa, kaltinama dėl egzistencinio individualizmo skatinimo.
Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai. Ji sprendžia žmogaus egzistencijos problemas. Šiame technikos ir technologijų amžiuje psichologija įgauna vis didesnę reikšmę. Apibendrinant, reikia pasakyti, kad šiendieninėje psichologijoje vyrauja įvairios kryptis ir požiūriai į ši mokslą. Nera teorijos ar kripties, kuriai būtų galima teigti pirmenybę.
Asmenybės Tikslai, Perspektyvos ir Aspiracijos
Pagrindinė asmen. aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai, atsirandantys ir instinktinių potraukių, ir pažinimo asmen. Patirties pagrindu. Poreikis yra tam tikra įtampa, atsiradusi dėl kokios nors pusiausvyros netekimo organizme. Aktyvumas, vienokie ar kitokie veiksmai, reikalingi pusiausvyrai atstatyti. Poreikiai - tam tikra asm. būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius tenkinti. ASMENYBĘ skatina veikti gamtinių ir kultūrinių poreikių pagrindu iškylantys motyvai.
Asmenybė turi tikslus, perspektyvas ir aspiracijas. Poreikiai yra asmenybės aktyvumo priežastis. Tikslas yra išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Jei tikslas yra labai nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai kyla reikalas ne tik iš anksto vaizduotis rezultatą, bet ir kelius prie jo. Vaizdiniai ar mintys apie kelius prie tikslų vadinami PERSPEKTYVOMIS. Išskiriamos artimos ir tolimos perspektyvos (studentui artima perspektyva - išlaikyti egzaminą, tolima - baigti mokslus). Vieni apsiriboja mažiau reikšmingais dalykais, kitus traukia didesni siekiai. Asmenybės siekimų lygiai vadinami ASPIRACIJOMIS (siekimai, troškimai, pretenzijos). Kiekvienai asmenybei būdingi tam tikri aspiracijų lygiai. Aukštesnieji ir žemesni formuojami priklausomai nuo veiklos pasisekimų ir nepasisekimų ir juos lydinčių vertinimų. Aspiracijų lygiai glaudžiai siejasi su asmenybės savęs vertinimu. Pervertinti įgyja didybės manijos požymių, nedavertinti - nepilnavertiškumo išgyvenimai, krinta aspiracijų lygis.
Veiksniai, Lemianys Asmenybės Tapatumą
Asmenybės tapatumas pirmiausiai priklauso nuo įgimtų savybių. Įgimtų bei paveldėtų asmenybės kūno savybių kitimo diapazonas dėl aplinkos sąlygų yra neplatus. Bręstančios anatominės-fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau pastangų skiriama formuoti savąjį AŠ. Individas, įsijungdamas į grupę, randa joje tam tikrą pasiskirstymą rolėmis. Tai teikia tam tikrų apribojimų ir pamažu padaro jį įvairių grupių (visuomenės) nariu. Žmogaus asmenybės ypatybes lemia įgimtos ir paveldėtos prielaidos, organizuotas mokymas ir auklėjimas, pačios asmenybės savisauga. Fenotipas ir genotipas. Galimybes apsprendžia intelekto potencialas, asmenybės kryptingumas, žmogaus būdas. Visa tai apsprendžia AKTYVUMAS.
Savivertė ir Savivaizdis
Savivaizdis - tai vaizdinių ir sprendimų apie save ir sugebėjimus, bruožus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą tarp žmonių sistema. Tai tikra asmenybė.
Temperamentas: Sąvokos ir Aiškinimo Teorijos
Temperamentas - įgimta centrinės nervų sistemos ypatybė, nuo kurios priklauso bendras žmogaus aktyvumas, motorika ir emocingumas. Hipokratas dar V a. p. k. sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie temperamentą. Jo nuomone, temperamentą nulemia organizmo skysčių proporcija, cholerikas - tulžis, sangvinikas - kraujas, flegmatikas - gleivės, melancholikas - juodoji tulžis. KRECMERIS teigė, kad temperamentas gali būti ciklomeniškas, šizotimiškas (uždaras, bet atletiškas), koloteniškas (staigus, pastovus). Šveicarų psichonologas K. JUNGAS žmogų suskirstė į introvertus (remiasi savimi) ir ekstravertus (priklauso nuo išorės ir aplinkos).
Temperamentas - vad. Pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. PAVLOVAS - stiprus nervinis tipas, silpnas nervinis tipas. Temperamento savybės didesne dalimi nei kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to pačios pastoviosios. Šiuo metu populiariausia cheminė temperamento tipologija, temperamento skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijų darbo. KRECMERIS pagal kūno struktūrą: astenikai (ploni), piknikai (žemi, linkę tukti), atletikai (stambių kaulų ir raumenų).
Intelektas: Apibrėžimas ir Matavimas
Intelektas - gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Apima sugebėjimus pasinaudoti patirtimi, spręsti problemas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pasiekti užsibrėžtus tikslus. Bendrasis pagrindinis intelekto veiksnys, kurį Spermano ir kitų nuomone, galima matuoti kiekviena intelekto testo užduotimi. Kiekvienam žmogui būdingi tam tikri sugebėjimai (intelektas) ir juos galima išmatuoti bei kiekybiškai išreikšti skaičiais - intelekto testai.
Psichologai skiria 2 testų grupes protiniams sugebėjimams įvertinti: mokslumo testai (skirti numatyti žmogaus gebėjimą mokytis ko nors naujo) ir žinių arba mokėjimo testai (kurių paskirtis parodyti tai, ką asmuo išmokęs). Plačiausiai taikomas WAIS, studentų mokslumo - SAT. Įverčiams įtakos turi ir aplinkos veiksniai.
Temperamentų Psichologinės Charakteristikos
- Cholerikas: pažeidžiamas, nenustygstantis, agresyvus, dirglus, permainingas, aktyvus, optimistas, energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų, prarandantis pusiausvyrą.
- Sangvinikas: socialus, sėkmės lydimas, šnekus, jautrus, empatiškas, nerūpestingas, gyvas, linkęs vadovauti, smagus, draugiški, nepastovus.
- Flegmatikas: pasyvus, atsargus, apgalvojantis, taikingas, kontroliuojantis save, patikimas, ramus, lėtas, uždaras, pastovus.
- Melancholikas: nerimastingas, nelankstus, pesimistiškas, nuosaikus, rezervuotas, niūrokas, subtiliai jautrus. Trūksta energijos, ištvermės, pasitikėjimo savimi.
tags: #psichologai #apie #mokslo #siekianti #zmogu