Įvadas
Antanas Strazdas (1760-1833) - iškili asmenybė Lietuvos kultūros istorijoje. Lietuvių dvasininkas ir poetas, pirmasis išleidęs lietuviškų eilėraščių rinkinį. Jo kūryba, artima liaudies dainoms, įsitvirtino tautos sąmonėje, o gyvenimo istorija apipinta legendomis. Strazdas dažnai laikomas pusiau legendiniu, ypač paslaptingu asmeniu. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime Antano Strazdo gyvenimą, kūrybą ir jo palikimą Lietuvos kultūrai.
Biografija
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Antanas Strazdas gimė 1760 m. dabartiniame Margėnų kaime, Rokiškio rajone, baudžiauninkų šeimoje. Tėvai: Andrius Strazdas (apie 1724 - 1784) ir Sofija Vinckūnaitė (Vinckūnienė)-Strazdienė (1719-1789) - Kriaunų dvaro valstiečiai baudžiauninkai. Vaikystėje Antanas Strazdas ganė gyvulius, o paaugęs padėjo savo nepasiturintiems tėvams. Pirmųjų mokslo žinių A. Strazdas įgijo Kriaunų parapinėje mokykloje.
Manoma, kad apie 1770-1772 m. jis mokėsi Kražių jėzuitų kolegijoje, apie 1772-1773 m. - Šenbergo (dabar - Skaistkalnė, Latvija) jėzuitų mokykloje, kol ši buvo uždaryta, paskui 1773-1784 m., vienuoliams jėzuitams vis kraustantis, tęsė mokslą Ilūkstės ir Daugpilio (Latvija) bei Polocko (Baltarusija) jėzuitų kolegijose, kartu tarnaudamas vienuolynuose. Manoma, kad vidurinį išsilavinimą su humanitariniu ir filologiniu pagrindu studijoms jis įgijo tik apie 1782 m., kai vėl grįžo į Ilūkstę.
Apie 1782-1785 m. mokėsi Vilniaus universitete, studijavo humanitarines ir teologines disciplinas, tarp jų poetiką bei retoriką, lotynų ir graikų kalbas, susipažino su Antikos literatūra. 1786-1789 m. jis tęsė studijas Varnių (Telšių r.) kunigų seminarijoje, 1787 m. lapkričio 25 d. gavo pirmuosius šventimus, 1789 m. kovo 5 d. buvo išventintas subdiakonu ir paskirtas Varnių parapijos vikaru, kovo 8 d. 1789 m. kovo 28 d. Žemaičių vyskupijos administratorius pavyskupis Adomas Koscia įšventino A. Strazdą kunigu.
Kunigystės metai
1789-1790 m. A. Strazdas tarnavo Varnių parapijoje vikaru. 1789 m. jis trumpai buvo ir Kražių (Kelmės r.) bažnytinės mokyklos mokytojas, tačiau dėl nedrausmingumo iš tų pareigų buvo atleistas. 1790 m. rugsėjo 15 d. jis gavo Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio leidimą persikelti į Vilniaus vyskupiją. Nuo 1790 m. iki gyvenimo pabaigos A. Strazdas kunigavo įvairiose vietovėse.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
Atvykęs dar 1790 m. vasarą, 1790-1791 m. A. Strazdas buvo vikaras Kupiškyje. Persikėlęs 1791 m. lapkritį, 1791-1792 m. jis tarnavo Subačiaus (Kupiškio r.) parapijoje vikaru. Po dvejų metų tarnavimo parapijų klebonams jis pasitraukė iš parapijų ir buvo pasamdytas Karsakiškio (Panevėžio r.) dvaro savininko F. 1796-1797 m. A. Strazdas, išsinuomojęs Papilių (Anykščių r.) dvarelį, jame ūkiškai gyveno, bet tą ūkį apleido ir paliko, dėl to paskui buvo skundžiamas Vilniaus vyskupui, reikalaujant atlyginti dvarelio savininkams Bobrikams padarytą žalą. 1797-1798 m. A. Strazdas kunigavo Jurgiškyje. 1796-1798 m. jis nukeliaudavo, gyvendavo po kelias savaites ir atlikdavo religines apeigas Viešintų bei Anykščių bažnyčiose. 1798 m. gruodį A. Strazdas grįžo į Kupiškį ir 1798-1801 m. buvo Kupiškio parapijos vikaras.
Nuo 1801 m. pavasario iki gyvenimo pabaigos A. Strazdas neturėjo nuolatinių pareigų. 1801-1802 m. A. Strazdas gyveno Adomynėje. 1802-1807 m. jis be jokių pareigų gyveno Uoginių kaime (Kupiškio r.) ir laikydavo pamaldas Vabalninko (Biržų r.) parapijai priklausiusioje Uoginių koplyčioje, buvo vadinamas "Uoginių misionieriumi", krikštijo vietinių valstiečių vaikus, klebonui leidus, laikydavo mišias. Tuo pačiu metu, kad galėtų pragyventi, 1803-1804 m. jis buvo Kupreliškio (Biržų r.) dvaro privatus kapelionas, o 1804 m. trumpai buvo Naujadvario (Panevėžio r.) dvaro privatus kapelionas. Neišvykdamas iš Uoginių, 1804-1806 m. jis vėl buvo Karsakiškio dvaro, tuo metu priklausiusio I. 1806-1809 m. jis klajojo po Aukštaitiją, gyvendamas tai Uoginiuose, tai Naujadvaryje, tai Palėvenės (Kupiškio r.) vienuolyne, niekur neužimdamas pareigų. Todėl 1807 m. Upytės (Panevėžio r.) dekanas rašė, kad A. Strazdas neturi pastovios vietos. 1809-1812 m. A. Strazdas buvo Vabalninko (Biržų r.) parapijos Dilių filijos kunigas filialistas, išlaikomas vietinio dvarininko. Tuo pačiu metu jis lankydavosi ir kitose parapijose, teikdamas religinius patarnavimus ir taip piktindamas vietinius dvasininkus. 1812-1813 m. jis tarnavo Pandėlio (Rokiškio r.) parapijoje vikaru, čia praleido Napoleono kariuomenės žygį į Rytus. 1813 m. jis vėl trumpai gyveno Diliuose, 1813-1814 m. - Kupiškyje.
Ūkininkavimas ir kūryba
1814 m. A. Strazdas išvis paliko kunigystę, nusipirko valstiečio trobą Šimonių girios proskynoje, išsinuomojo žemės ir 1814-1819 m. ūkininkavo mažame Lipkiškio kaime šalia Inkliuzų, netoli Šimonių, ten pjovė ir pardavinėjo medieną. Jis retkarčiais laikydavo pamaldas Kupiškio parapijos Šimonių filijinėje bažnyčioje, teikė religines apeigas valstiečiams, 1816 m. sausį pakrikštijo dvi mergaites Kupiškio bažnyčioje ir daug laiko skyrė poetinei kūrybai. 1814 m. Vilniuje išleido poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“.
Grįžimas į kunigystę ir paskutiniai gyvenimo metai
1816 m., Vilniaus vyskupui įsakius, kad "nustotų gyvenęs netinkamai kaip juodadarbis, pasislėpęs nuo dvasinės vyresnybės akių", A. Strazdas išvyko į Kamajus (Rokiškio r.) ir 1816-1819 m. ten kasmet po kelis rudens ir žiemos mėnesius gyvendavo, kad mažiau kliūtų bažnytinei vyresnybei. 1818 m. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas apskundė A. Strazdą už eilėraštį "Pagrabas Palšio", įdėtą į jo rinkinį, dėl to kunigas buvo priverstas aiškintis ir buvo nubaustas, patyrė dvejus metus trukusį moralinį persekiojimą. Jo 1819 m. Vadovybės spaudžiamas, A. Strazdas 1819 m. rudenį paliko savo ūkį Šimonių girioje ir grįžo į kunigystę. 1819-1820 m. jis kelis mėnesius buvo Subačiaus parapijos Papilių (Anykščių r.) kunigas filialistas ir Pelyšų dvaro koplyčios privatus kapelionas, tačiau tas pareigas netrukus metė ir 1820 m. visam laikui apsigyveno Kamajuose. Iš pradžių jis buvo įsikūręs klebonijoje, vėliau persikėlė į atskirą namelį, kur vargingai gyveno valstiečio gyvenimą. 1820 m. jis buvo paskirtas Žiobiškio (Rokiškio r.) parapijos klebonu-administratoriumi, bet apžiūrėjęs kleboniją atsisakė šių pareigų, nenorėdamas taip apsunkinti savo senatvės. 1820-1828 m. A. Strazdas verčiau gyveno Kamajuose be jokių pareigų, tik 1824 m. jis kiek laiko buvo Kamajų parapijos vikaras, kol šios pareigos iš jo buvo atimtos. Iš Kamajų A. Strazdas retai išvykdavo.
1828 m. už "elgesį ne pagal luomo pašaukimą" A. Strazdas kaip dvasininkas Vilniaus vyskupo buvo suspenduotas - nušalintas nuo kunigystės ir 1828-1929 m. uždarytas į Pažaislio (Kaunas) vienuolyną atgailauti. Nepaleistas net ir po metų sunkios atgailos, 1829 m. iš ten jis savavališkai pasišalino ir grįžo į Kamajus. Neberadęs jokio savo turto ir neatgavęs teisės eiti kunigo pareigas, senatvėje jis galėjo pragyventi tik elgetaudamas. Tik 1830 m. A. Strazdas vėl buvo egzaminuojamas ir 1830 m. rugsėjo 18 d. grąžintas į kunigų luomą. 1830 m. A. Strazdas trumpai gyveno Antazavės (Zarasų r.) parapijoje, tačiau iš ten buvo išvarytas, 1831 m. kiek laiko kaip įnamis jis glaudėsi Kriaunų (Rokiškio r.) klebonijoje, 1831 m. kelis mėnesius gyveno Panemunėlio (Rokiškio r.) parapijoje, kur sunkiai susirgo. Kiek pasveikęs, jis persikėlė kaip įnamis į Viešintų kleboniją ir ten praleido kelis mėnesius, paskui iki 1832 m. pavasario buvo gydomas Vilniaus Gailestingųjų seserų ligoninėje. 1832 m. jis kelis mėnesius praleido Skapiškio dominikonų vienuolyne, kol šis buvo uždarytas. Į Palėvenės (Kupiškio r.) vienuolyną persikėlę vienuoliai jo kartu nepaėmė, palikę vieną gyventi nebeveikiančiame vienuolyne. Ten 1832 m. Po ginčų su Vilniaus vyskupu dėl 1828 m. atimto turto A. Strazdas 1832 m. 1832 m. gruodį iš Vilniaus grįžęs į Aukštaitiją, A. Strazdas rado prieglobstį tik Pelyšų kaime (Anykščių r.) pas valstiečius, nes vienuolynuose jam nebeatsirado vietos. 1833 m. kovo 18 d. sunkiai sergantį A. Strazdą trumpam priglaudė Svėdasų (Anykščių r.) klebonas Juozas Ruseckas. Kiek pabuvęs Svėdasuose, A. Strazdas iškeliavo į Kamajus, kur skurdo iki gyvenimo pabaigos.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Antanas Strazdas mirė 1833 m. balandžio 11 d. (pagal naująjį kalendorių - balandžio 23 d.) Kamajuose (Rokiškio r.). Palaidotas Kamajų kapinėse nešventintoje jų pusėje, kur buvo laidojami pakaruokliai (dabar - naujųjų Kamajų kapinių centrinė dalis). Vėliau, pareikalavus vyskupui, tos kapinės buvo pašventintos, o ant A. Strazdo kapo pastatytas akmeninis paminklas su geležiniu kryžiumi, akmenyje iškaltas įrašas lenkų kalba: "Autor piešni / "Pulkim unt kialiu" / Ks. A. Drozdowski / umarl / w 1833 r." Kapavietę žymi ir šlifuoto akmens plokštelė su įrašu: "Kunigo-poeto / A. Strazdo / (Strazdelio) kapas". Jo kapas nuo 1993 m. yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.
Kūryba
Kūrybos bruožai ir temos
Antanas Strazdas savo kūryba daugiausiai garsėjo Didžiojoje Lietuvoje bei Rytų Aukštaitijoje. Svarbu paminėti ir tai, kad Antanas Strazdas lietuviškąją poeziją tarsi išvedė iš siauros bažnytinės literatūros sferos bei išplėtė ją, įtalpino į platesnį pasaulinį kontekstą. Antanas Strazdas dar vadinamas lietuvių literatūros novatoriumi, nes stebėtinai lengvai ir nesudėtingai eiliavo tekstus, juos visiškai spontaniškai sudėdavo į vieną dainą. Taip pat svarbu ir tai, kad Strazdo kūryboje krikščioniškasis religinis pasaulėvaizdis yra glaudžiai susijęs su gamtine liaudies pasaulėjauta, kurios gausu Strazdo kūriniuose. Strazdas savo kūriniuose perteikė epochos idėjas.
A. Strazdas rašė eiles, artimas liaudies dainoms, lietuvių ir lenkų kalbomis. Poezijoje jis skelbė Šviečiamojo amžiaus pažiūras, kūrė viltingesnio pasaulio viziją, poetizavo gamtą kaip žmogaus dvasią turtinantį šaltinį, kėlė valstiečio darbo ekonominę ir moralinę vertę, smerkė socialinę nelygybę ir kvietė žmones prie harmonijos ir sutarimo.
Žymiausi kūriniai
Jam gyvam esant buvo išleistas tik vienas jo poezijos rinkinėlis "Giesmies Swietiszkas ir Szwintas Sudietas par Kuniga Untana Drazdawska" (1814 m.), kuriame išspausdinti 9 jo eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Atskirais leidiniais jis dar paskelbė "Giesmes apie keturiolika stacijų" (anoniminis leidinys, priskiriamas A. Strazdui, 1810 m.), litaniją "Hymnas apey s. Jacku Z.K." (anoniminis kūrinys, priskiriamas A. Strazdui, 1816 m.), lenkišką odę "Kant na pochwalę miasta Rygi" ("Giesmė Rygos miestui pagerbti", 1824 m.), iš lenkų kalbos išvertė ir išleido teologo Roberto Bellarmino (1542-1621) katekizmą "Pamokslas Krikszczioniszkas isz wales Klemensa VIII Popiezaus" (1818 m.).
Antro poezijos rinkinio, kurį 1823 m. A. Strazdas buvo parengęs spaudai, 1824 m. neleido išleisti carinės Rusijos cenzūra, o paskui rankraštis pasimetė.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą
Nuo XIX a. iki šiol vertingiausiu A. Strazdo kūriniu yra laikoma jo giesmė-himnas "Giesmė prieš mišią" ("Pulkim ant kelių", harmonizavo Juozas Naujalis), kurioje poetas išsakė aukščiausius žemiškus ir metafizinius krikščionio troškimus. Iki šiol itin populiari jo Velykų giesmė "Linksma diena mums nušvito" (harmonizavo Juozas Naujalis). Jis parašė ir žaismingų eilių: "Kiškis", "Rudenėlis", "Priečastis mergos", "Pasterka, arba piemenų giesmė", "Pagrabas Palšio".
Kūrybos įtaka
A. Strazdo dainos, kad ir neišspausdintos, plačiai pasklido tarp žmonių ir taip išliko, tapdamos tautosakos dalimi. Pagal jo eiles dainų ir giesmių sukūrė ir kompozitoriai: Juozo Naujalio "Gul šiandieną", "Sveikas, Jėzau, gimusis" ir "Tyliąją naktį", Broniaus Kutavičiaus "Idilė", Zigmo Aleksandravičiaus "Aušros idilija", Algirdo Martinaičio "Aušros žvaigždė", Pranciškaus Trijonio "Bajorėlis", "Kai pradėsiu tik dainuoti", "Piemenų giesmė" ir "Giesmė gaspadoriška" ir kt.
Atminimo įamžinimas
A. Strazdo atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- Margėnuose, buvusio gimtosios A. Strazdo sodybos vietoje, pastatytas paminklinis akmuo (autorius - skulptorius Antanas Aleksandravičius, 1933 m.).
- Kriaunose (Rokiškio r.) pastatytas koplytstulpis A. Strazdui.
- Kamajuose, centrinėje miestelio aikštėje, pastatytas paminklas A. Strazdui - bronzinis biustas ant tašyto granito postamento (autorius - skulptorius Antanas Aleksandravičius, 1933 m.). Jis nuo 1993 m. yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.
- A. Strazdo vardu 1963 m. pavadinta Kamajų vidurinė mokykla (dabar - Kamajų Antano Strazdo gimnazija), joje veikia muziejus.
- Uoginių (Kupiškio r.) koplyčioje įrengta memorialinė lenta su įrašu: "Šioje koplyčioje 1803-1807 m. laikydavo mišias poetas-kunigas Antanas Strazdas".
- Skapiškio (Kupiškio r.) Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje yra A. Strazdo horeljefas, prie šios bažnyčios fasado pritvirtinta atminimo lenta su iškaltu įrašu: "1832 metais / Skapiškio / domininkonų / vienuolyne / gyveno ir šioje / bažnyčioje / Šventas Mišias / aukojo poetas, / giesmės / "Pulkim ant kelių" / autorius kunigas / Antanas Strazdas".
- Karsakiškio (Panevėžio r.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje įrengta memorialinė lenta (2025 m.), šalia A. Strazdo bareljefo išskobtas įrašas: "1792-1796 / 1804-1806 / Kunigas-poetas / Antanas Strazdas / Karsakiškio / parapijoje".
- Antano Strazdo vardu pavadintos gatvės Kaune (Vilijampolėje, nuo 1934 iki 1993 m. buvo A. Strazdelio), Kalvarijoje ir Panevėžyje, centrinė aikštė Kamajuose (Rokiškio r.).
- Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jam dedikuota Eglės Vertelkaitės sukurta miniatiūra.
- Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas A. Strazdo portretas.
- A. Strazdo 250 metų jubiliejui pagerbti Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą "Antanas Strazdas, 1760-1833.
Kūrybos analizė ir interpretacijos
Liaudies dainiškumas ir religinis atsinaujinimas
Strazdo kūryba išsiskiria liaudies dainiškumu, artimu emociniu temperamentu ir konfesine tradicija. Jo poezija, įsišaknijusi tautosakoje ir religinėse giesmėse, atspindi etninės-valstietiškosios lietuvių kultūros gyvybingumą. Kaip teigia Viktorija Daujotytė, Strazdo asmenybės tekstas tarsi atsveria ir papildo jo negausią kūrybą, o kai kuriais atvejais ir pranoksta; asmenybės tekstas yra sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis, nei tai, kas mus pasiekė iš Strazdo poezijos: „Iš ypatingo savo gyvenimo Strazdas maža ką telaimėjo savo kūrybai. Gal todėl ir liko kūrybos šaltiniu, neįminta mįsle“.
Strazdo rinkinys „Giesmės svietiškos ir šventos“ palydėtas lotynišku epigrafu: Ecce nova sunt omnia - Štai visa yra nauja. Šis novatoriškumo džiaugsmas liudija ir autoriaus sąmoningumą, suvoktą kūrybinę programą. Idilė „Strazdas“ - netikėtai ankstyvas preromantinis eilėraštis, nužymintis poeto misiją - tarpininko tarp Dievo (gamtos) ir žmonių.
Svarstant Strazdo eilėraščių rinkinyje išsakytą kūrybinį novatoriškumo džiaugsmą, neišleistina iš akių tai, kad jis savo rinkiniui lotynišką epigrafą parinko iš Naujojo Testamento: Si qua ergo in Christo nova creatura, vetera transierunt: ecce facta sunt omnia nova - „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena - praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Tad Strazdo epigrafu žymimas novatoriškumo džiaugsmas - ir religinio atsinaujinimo džiaugsmas, kurio neabejotinai siekė Strazdas.
"Giesmė prieš mišią" ("Pulkim ant kelių")
„Giesmė prieš mišią“ - savita Strazdo giesmė, galima sakyti, pranokusi savą laiką, dėl to ilgaamžė. Strazdo giesmė išsiskiria šio judesio raiškiu emociniu turiniu („Pulkim… trokšdami… su ašaromis, …su viera“). Šiose giesmės eilutėse galima atpažinti augustiniškąjį individualaus vidinio santykio su Dievu motyvą: intymaus pokalbio su Dievu situaciją („Tavo malonėje girdžiu save patį“), troškimą su Dievu gyventi - čia, savo kasdieniame žemės gyvenime, ne „danguje“. Taigi Strazdas šioje giesmėje įrašė augustiniškojo religingumo, paremto individualiu asmens santykiu su Dievu, motyvus, būdingus, kaip atskleidė Ona Daukšienė, ir religinei Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijai. Augustiniškasis religingumas - „suasmeninta Dievo ir jo besiilginčio žmogaus savitarpio artimumo gija“ - yra būdinga Lietuvos jėzuitų religinei kultūrai ir Lietuvos Baroko poezijai, sudaro savitą tos tradicijos pagrindą.
Strazdo asmenybės mitas
Sakytinėje istorijoje išlaikytas Strazdo asmenybės tekstas yra poeto mitas, kuriame kryžiuojasi esminės moderniosios kultūros ir moderniojo žmogaus draminės įtampos - tarp laisvės ir prievartos, tarp kūrybos „aukštųjų akimirkų“ ir kasdienybės vulgarumo, tarp mito ir literatūros, žodžio ir rašto. Kaip yra atkreipusi dėmesį Viktorija Daujotytė, Strazdo asmenybės tekstas tarsi atsveria ir papildo jo negausią kūrybą, o kai kuriais atvejais ir pranoksta; asmenybės tekstas yra sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis, nei tai, kas mus pasiekė iš Strazdo poezijos.