Netektis yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Nesvarbu, ar tai būtų artimo žmogaus mirtis, santykių pabaiga ar sveikatos problemos, gedėjimo procesas gali būti sudėtingas ir kupinas iššūkių. Šiame straipsnyje gilinamės į priklausomybės neigimą ir susitaikymo etapus, nagrinėjame įvairias gedėjimo perspektyvas ir pateikiame įžvalgų, kaip pereiti šį sunkų laikotarpį.
Įvadas į gedėjimo procesą
Gedėjimas yra individuali patirtis, kuriai įtakos turi įvairūs veiksniai, įskaitant asmenybę, kultūrą, įsitikinimus ir santykius su netektį patyrusiu asmeniu. Nėra jokio "teisingo" būdo gedėti, o gedėjimo procesas gali skirtis kiekvienam žmogui. Svarbu pripažinti, kad gedėjimas yra natūrali reakcija į netektį ir kad nėra jokio nustatyto laiko, per kurį turėtumėte "pasveikti".
5 gedulo etapai
Šveicarų ir amerikiečių psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross iš pradžių nustatė 5 gedulo etapus savo 1969 m. knygoje "Apie mirtį ir mirimą". Šie etapai, nors ir ne visada patiriami nuosekliai ar visų, suteikia vertingą sistemą, skirtą suprasti įvairias emocijas ir reakcijas, kurios gali atsirasti gedėjimo metu.
1. Neigimas
Neigimas yra pirmoji reakcija į netektį, kai žmogus sunkiai suvokia tikrovę. Šiame etape gali būti jaučiamas šokas, sumišimas ir netikėjimas. Įprastos frazės, susijusios su neigimu, yra "Tai negali būti tiesa" arba "Čia turi būti klaida".
Neigimas veikia kaip gynybinis mechanizmas, padedantis žmogui palaipsniui apdoroti emocijų laviną, kuri kyla susidūrus su netektimi. Tai leidžia švelniai įsisavinti netekties poveikį, užkertant kelią pernelyg stipriai reakcijai. Nors neigimas gali būti naudingas trumpalaikis, svarbu galiausiai susidurti su tiesa ir pradėti gedėjimo procesą.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
2. Pyktis
Kai neigimas pradeda slūgti, gali atsirasti pyktis. Pyktis gali būti nukreiptas į įvairius objektus, įskaitant Dievą, save, kitus ar net mirusįjį. Šiame etape gali būti jaučiamas nusivylimas, apmaudas ir neteisybės jausmas. Įprastos mintys, susijusios su pykčiu, yra "Kodėl man taip?", "Tai neteisinga!" arba "Kas kaltas?".
Pyktis yra maskuojamasis mechanizmas, atitraukiantis dėmesį nuo patiriamo skausmo. Tai leidžia žmogui nukreipti savo energiją į kaltininkų paiešką, o ne susidurti su pačiu sielvartu. Svarbu pripažinti ir išreikšti pyktį konstruktyviais būdais, pavyzdžiui, kalbėtis su patikimu draugu, terapeutu arba užsiimti fizine veikla.
3. Derybos
Derybos apima bandymą susitarti su aukštesne jėga ar pačiu savimi, kad pakeistumėte netekties rezultatą. Sunkiai sergančių atveju derybos gali įvykti prieš mirtį, kai asmenys ieško būdų, kaip pratęsti savo laiką ar išvengti netekties. Įprastos mintys, susijusios su derybomis, yra "Dieve, jei sugrąžinsi man jį, aš padarysiu bet ką" arba "Jei būčiau skyręs jai daugiau dėmesio, taip nebūtų nutikę".
Derybos yra būdas atgauti kontrolės jausmą ir vilties, kad galima pakeisti realybę. Tai leidžia žmogui fantazuoti apie galimus rezultatus ir vengti susidurti su netekties skausmu. Kaip ir neigimas, derybos yra laikinas mechanizmas, kuris galiausiai turi būti paleistas, kad būtų galima pereiti prie gedėjimo proceso.
4. Depresija
Depresija yra etapas, kai netekties tikrovė įsisąmoninama ir žmogus patiria gilų liūdesį bei sielvartą. Šis etapas apima beviltiškumo, atsiribojimo ir sunkumų atliekant kasdienes užduotis jausmus. Svarbu pažymėti, kad depresija gedėjimo kontekste nėra tas pats, kas klinikinė depresija, nors užsitęsusi depresija gali sukelti klinikinės depresijos išsivystymą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Depresija yra natūrali reakcija į netektį ir leidžia žmogui visiškai išgyventi savo skausmą. Svarbu leisti sau gedėti ir ieškoti paramos iš kitų. Jei depresija tampa pribloškianti ar trukdo kasdieniam funkcionavimui, gali būti naudinga kreiptis į profesionalų psichikos sveikatos specialistą.
5. Susitaikymas
Susitaikymas yra paskutinis 5 gedulo etapas, kuris apima netekties priėmimą ir mokėjimąsi gyventi be netektį patyrusio asmens. Tai nereiškia pamiršti ar nejausti liūdesio, bet tai reiškia rasti būdą, kaip judėti į priekį su nauju realybės jausmu. Susitaikymo etape gali atsirasti ramybė, emocinis stabilumas ir viltis ateičiai.
Susitaikymas nėra vientisa linija, ir žmogus gali grįžti prie ankstesnių etapų, kai jis apdoroja savo sielvartą. Svarbu būti kantriam su savimi ir leisti sau gedėti savo tempu. Susitaikymas yra procesas, kuris trunka laiką, ir nėra jokio nustatyto termino.
Mentalizacija ir valgymo sutrikimai
Mentalizacija yra gebėjimas suprasti save ir kitus per mentalines būsenas, tokias kaip mintys, jausmai ir įsitikinimai. Mentalizacija atsiranda prieraišumo santykių kontekste ir jai įtakos turi tiek genetika, tiek ankstyva šeimos aplinka. Sutrikimai šeimoje ir prieraišumo santykiuose gali pakenkti mentalizacijos vystymuisi, todėl sunku susidoroti su socialiniu spaudimu ir emociškai apkrautomis situacijomis.
Mentalizacijos teorija aprašo, kaip nesaugus prieraišumas gali prisidėti prie reguliavimo sutrikimo. Saugus prieraišumas palengvina mentalizacijos vystymąsi, o nesaugus prieraišumas gali sutrikdyti. Valgymo sutrikimų turinčių asmenų prieraišumas dažnai būna sutrikęs, o asmenys linkę nesaugiai prisirišti prie savo motinų ir tėvų. Taip pat pastebimas mažesnis prieraišumo nuoseklumas.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
Mentalizacijos požiūriu, valgymo sutrikimo simptomai gali būti suprantami kaip bandymai išspręsti savasties reguliavimo problemas. Valgymo sutrikimų turintys asmenys dažnai patiria sunkumų identifikuojant ir apibūdinant savo emocijas, sutrikusį kitų emocinės patirties mentalizavimą, dėmesio ir vykdomosios funkcijos problemas bei sumažėjusį savarankiškumą. Simptomai gali būti vertinami kaip klaidingi bandymai prasmingiau organizuoti emocijas ir kitas vidines būsenas.
Tarpasmeniniai santykiai ir mentalizacija
Mentalizacijos požiūriu, asmuo supranta veiksmus kituose ir savyje įsivaizduodamas, kad mintys ir jausmai yra jų pagrindas. Mentalizacijos stiprinimas yra svarbus ne tik dėl glaudaus ryšio tarp kitų psichinės būsenos supratimo ir savireguliacijos, o ir dėl to, kad mentalizavimas pagerina individo gebėjimą derėtis su socialiniu pasauliu. Mentalizavimas įgalina ryšį su kitais.
Daugelis valgymo sutrikimus turinčių asmenų kitiems atrodo sunkiai pasiekiami. Tačiau jie gali rodyti pagrįstą prisitaikymą prie socialinės aplinkos, kuria nepasitikima. Teigiama, kad mentalizuojantis požiūris yra skirtas atgaivinti smalsumą, kurį valgymo sutrikimų turintys asmenys iš dalies prarado kitų protų atžvilgiu.
Socialinė funkcija yra neabejotinai sutrikusi valgymo sutrikimų atveju, nes sunkūs valgymo sutrikimai gali tęstis metus ar net dešimtmečius ir dėl to asmenys gali atsiskirti nuo įprastos socialinės ir šeimos veiklos, sugriauti ir išardyti šeimas. Asmuo, kuriam trūksta savireguliacijos, dažnai kreipiasi į kitus prašydamas atsako ir patvirtinimo dėl savo savigarbos ir gerovės. Tačiau padidėjęs supratimas apie kitus, kaip galimus savasties (ne)validatorius, neturėtų būti painiojamas su mentalizavimo gebėjimais suprasti kitų mintis ir atvirkščiai.
Gedėjimas ir priklausomybės
Priklausomybė gali būti suprantama kaip būdas susidoroti su skausmingomis emocijomis ir netektimi. Kai žmogus patiria netektį, jis gali kreiptis į medžiagas ar elgesį, kad numalšintų savo skausmą ar vengtų susidurti su savo jausmais. Priklausomybė gali suteikti laikiną palengvėjimą, tačiau galiausiai ji gali pabloginti gedėjimo procesą ir sukelti papildomų problemų.
Svarbu kreiptis į priklausomybę, susijusią su netektimi, profesionalios pagalbos. Terapeutas gali padėti asmeniui apdoroti savo sielvartą, išmokti sveikų susidorojimo mechanizmų ir spręsti bet kokias pagrindines priklausomybės problemas.
Kada kreiptis į specialistą
Nors gedėjimas yra natūralus procesas, kartais gali būti reikalinga profesionali pagalba. Kreipkitės į specialistą, jei patiriate:
- Užsitęsęs arba pribloškiantis sielvartas
- Sunkumai atliekant kasdienes užduotis
- Savižudiškos mintys
- Priklausomybės problemos
- Klinikinės depresijos simptomai
- Sunkumai užmezgant ar palaikant santykius
Psichikos sveikatos specialistas gali suteikti paramą, patarimus ir gydymą, kad padėtų jums pereiti gedėjimo procesą.
Kaip padėti sau gedėjimo procese
Yra daug dalykų, kuriuos galite padaryti, kad padėtumėte sau gedėjimo procese:
- Leiskite sau gedėti. Neslėpkite savo jausmų ir neneikite savo skausmo.
- Rūpinkitės savimi fiziškai. Valgykite sveiką maistą, mankštinkitės ir pakankamai miegokite.
- Susisiekite su kitais. Praleiskite laiką su draugais ir šeima, prisijunkite prie paramos grupės arba kreipkitės į terapeutą.
- Užsiimkite veikla, kuri jums patinka. Darykite tai, kas jums teikia džiaugsmą ir padeda atsipalaiduoti.
- Būkite kantrūs su savimi. Gedėjimas trunka laiką, ir nėra jokio nustatyto termino.
tags: #priklausomybes #neigimas #susitaikymas