Įvadas
Antika - tai laikotarpis, kuris apima senovės Graikijos ir Romos istoriją bei kultūrą. Šis laikotarpis paliko gilų pėdsaką Vakarų civilizacijoje, įtakodamas meną, literatūrą, filosofiją, politiką ir teisę. Straipsnyje aptariamos svarbiausios antikos asmenybės ir jų vaidmuo istorijai bei kultūrai, remiantis įvairiais šaltiniais ir interpretacijomis. Taip pat siekiama atskleisti Antikos kultūros reikšmę tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros žurnaluose.
Antikos Literatūra: Graikijos ir Romos Palikimas
Antikinė literatūra, apimanti senovės Graikijos ir Romos kūrinius, yra esminis Europos kultūros pamatas. Terminas "antikinis" kilęs iš lotynų kalbos žodžio "antiquus", reiškiančio "senas, senovinis". Chronologinės ribos apima laikotarpį nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr. Literatūra, perteikianti Antikos dvasią, baigiama rašyti II a. po Kr. Graikų ir romėnų kultūra atskiriama nuo senųjų Rytų kultūrų.
Senovės Graikijos Literatūra
Archajinio laikotarpio literatūrą (VIII-VI a. pr. Kr.) apibūdina epo ir lyrikos žanrai. VIII a. pr. Kr. sukurti garsieji herojiniai epai - Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, pagrįsti Trojos karo motyvais. Iliados siužetinė ašis - paskutinių Trojos karo metų įvykiai, vaizduojantys Achilo pyktį dėl Briseidės. Odisėja vadinama grįžimo poema, kurios siužetinė kompozicija sudėtingesnė nei Iliados. Pohomerinio epo tematika keičiasi. Hesiodas poemoje „Teogonija“ pasakoja apie pasaulio ir dievų kilmę, o kūrinyje „Darbai ir dienos“ pateikia pamokymų moralės ir kasdienės žemdirbio buities klausimais.
Archajinio laikotarpio antrojoje pusėje (VII-VI a. pr. Kr.) susiformuoja lyrika, kuriai būdingas asmeniškumo raiška. Ryškiausi to meto lyrikai: Sapfo, Alkajas ir Anakreontas.
Klasikinio periodo literatūrai priskiriami V a. pr. Kr. kūriniai. Tai politinio, ekonominio ir kultūrinio klestėjimo metas. Šiuo laikotarpiu ypatingas vaidmuo tenka Atėnams. Klasikinio, arba atikinio, laikotarpio literatūrą iliustruoja dramos ir prozos žanrai.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie antikos asmenybes
Drama susiformavo iš Dioniso švenčių apeigų. Ryškiausi klasikinio laikotarpio tragedijos kūrėjai - Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Aischilo kūryboje tragedija atsiskyrė nuo kulto apeigų ir tapo savarankišku žanru. Sofoklis perimtą tragedijos modelį ištobulino, jo veikėjų charakteriai akivaizdžiai paženklinti kalokagatijos principų. Euripidas papildė tragediją nauja tematika, netikėtai žemiškais veikėjų paveikslais. Pagrindinis klasikinio laikotarpio komedijų kūrėjas - Aristofanas. Jo komedijos atstovauja Senajai komedijai. Aristofanas semiasi temų iš kasdienio polio gyvenimo, tačiau jam rūpi politinės, socialinės ir pedagoginės problemos.
Literatūrinė proza Graikijoje susiformavo vėliau nei poezija. V a. pr. Kr. prozai būdingas glaudus meno ir mokslo ryšys. Apie klasikinio laikotarpio prozos specifiškumą byloja jos skirstymas į istorinę (Herodotas, Tukididas, Ksenofontas), filosofinę (Platonas, Aristotelis) ir retorinę (Lisijas, Isokratas, Demostenas).
Helenizmo epochos pavadinimas siejamas su Aleksandro Didžiojo žygiais ir žymi jo užkariautose teritorijose vykusį graikų kultūros plitimą (338-30 m. pr. Kr.). Pagrindiniai helenizmo epochos literatūros žanrai - Naujoji komedija ir Aleksandrinė poezija. Naujosios komedijos atstovas - Menandras. Žymiausias Aleksandrijos kūrėjas - Kalimachas. Svarbus helenistinės literatūros bruožas - moksliškumas. Helenizmo epochoje susiformavo romanas. Ankstyviausias šio tipo romano pavyzdys - Charitono „Chairėjas ir Kalirojė“.
Graikų literatūra Romos imperijoje (I-III a. po Kr.) atstovauja išimtinai prozos žanrai. Vienas garsiausių rašytojų - biografijos žanro meistras Plutarchas. Kitas žymus vėlyvojo laikotarpio autorius - Lukianas, laikomas satyrinio dialogo kūrėju. Paskutiniu graikų literatūros atstovu laikomas Longas. Jo kūrinys „Dafnis ir Chlojė“ tęsia romano žanro tradiciją.
Romėnų Literatūra
Archajinės romėnų literatūros laikotarpis trunka nuo III iki II a. pr. Kr. Pirmasis minėtinas romėnų literatūros kūrėjas - Livijus Andronikas, išvertęs Homero „Odisėją“ į lotynų kalbą. Šis vertimas, atliktas 240 m. pr. Kr., žymi Europos literatūrinio vertimo istorijos pradžią. Gnėjus Nevijus romėnų literatūros istorijai nusipelnė kūriniu „Pūnų karo giesmė“. Kvintas Enijus pirmasis lotynų kalbai pritaikė hegzametrą ir juo sukūrė istorinį epą „Analai“.
Taip pat skaitykite: Vertybės ir atspindžiai antikos literatūroje
Katonas Vyresnysis ragino puoselėti lotynų kalbą ir rašyti „grynai“ romėnišką literatūrą. Svarbiausias Katono kūrinys - „Pradžios“, skirtas Romos istorijai. Taip pat parašė veikalą „Apie žemdirbystę“.
Plautas, romėnų kilmės autorius, paliko 21 komediją. Kaip ir daugeliui romėnų kūrėjų, Plautui įtaką darė graikų literatūrinis palikimas. Terencijus kūrė rimto turinio komedijas. Jam priskiriami 6 kūriniai.
I a. pr. Kr. Roma stipriai išsiplėtė. Šių kovų ir neramumų fone iškilo Ciceronas, kūrėjas, pradedantis klasikinės romėnų literatūros periodą.
Ciceronas buvo oratorius, retorikos žinovas. Cicerono amžininkas Lukrecijus į literatūros istoriją įėjo filosofiniu didaktiniu kūriniu „Apie daiktų prigimtį“. Tai hegzametru eiliuota poema, arba epas, pagrįstas Epikūro filosofijos teiginiais. Šalia Lukrecijaus chronologiškai arčiausiai stovi kitas romėnų poetas - Katulas, vienas iš garsiausių neoterikų. Katulo kūryba intymumo ir subjektyvių jausmų raiška artimiausia šiandieninei poezijos sampratai. Cezaris - politikas, karvedys, oratorius ir literatas - Europos literatūriniam palikimui svarbus kaip istorinių kūrinių autorius. Vergilijus, teisėtai vadinamas iškiliausiu romėnų poetu, savo kūrybinį kelią pradėjo nuo smulkių poezijos kūrinėlių, o pirmąjį literatūrinį pripažinimą pelnė dešimties eilėraščių rinkiniu „Bukolikos“ (Piemenų dainos).
Antikos Filosofija: Pažinimo ir Etikos Pagrindai
Antikos filosofija, plėtojusi pasaulio pažinimo teorijas, logikos ir etikos mokslų pagrindus, stengėsi sukurti teisingos valstybinės santvarkos koncepciją. Žymiausi filosofai: Talis iš Mileto, Herakleitas iš Efeso, Demokratas, Sokratas, Platonas ir Aristotelis.
Taip pat skaitykite: Psichologijos apibrėžimas Antikoje
Antikos Menas: Harmonija ir Žmogaus Idealas
Antikos menas, apimantis architektūrą, skulptūrą ir keramiką, sukūrė humanistiniais idealais pagrįstus tobulos meninės formos kūrinius. Architektūros paminklai: Akropolis, Partenonas, Dzeuso šventykla Olimpijoje, deivės Nikės šventykla. Skulptūroje autoriai stengėsi parodyti organišką žmogaus sandarą, veržlumą. Keramika: geometrinės figūros, juodafigūrės vazos.
Antikos Religija: Politeizmas ir Mitologija
Graikų religija buvo politeistinė, būdingas antropomorfizmas. Dievai gyveno Olimpo kalne, turėjo žmogiškas savybes. Mitai pasakojo apie dievų ir herojų gyvenimą, aiškino pasaulio kilmę ir žmogaus vietą jame.
Antikos Įtaka Tarpukario Lietuvai
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, mokslo bei kultūros pasaulis ėmė puoselėti intelektualius daigus. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jauni Lietuvos mokslininkai darbavosi ir kūrė naują mokslo ir kultūros duomenų bazę. Jos svarbia dalimi tapo Lietuvos mokslo bei kultūros periodiniai žurnalai, kurių tuo metu buvo apie 18. Juose buvo publikuojami įvairių mokslinių tyrimų darbai, jų pristatymai Lietuvos inteligentijai.
Straipsnių tematika buvo įvairi, priklausė nuo leidinio specifikos, kultūrinių, religinių bei mokslinių pažiūrų. Publikuojami buvo ir užsienio mokslininkų darbai, straipsniai, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvos mokslininkų tyrimams, jų darbų tematikai. Visomis pastangomis buvo stengiamasi sukurti naują mokslo bei kultūros pasaulį Lietuvoje.
Periodika buvo persismelkusi istorijos dvelksmu. Įvairios mokslo bei kultūros sritys buvo nagrinėjamos nuo savo šaknų, istoriškai palaipsniui. Buvo aiškinamasi ir aptariama kiekvienos mokslo ir kultūros srities istorija.
Antikos Motyvai Tarpukario Lietuvos Žurnaluose
Lietuvos mokslo ir kultūros žurnalai, tokie kaip "Židinys", "Kultūra", "Naujoji Romuva" ir "Darbai ir dienos", nagrinėjo Antikos kultūros bei mokslo pasiekimus. Mokslininkai ir kultūros veikėjai domėjosi, tyrinėjo ir analizavo Antikos palikimą, siekdami suprasti jo reikšmę Europos kultūrai ir ieškodami sąsajų su Lietuvos kultūra.
Pavyzdžiui, žurnale "Židinys" publikuoti Antikos kultūros ir meno kūriniai, pergalės ir neigiami bruožai, kuriuos nagrinėjo Lietuvos mokslininkai. Žurnale "Kultūra" daugiausia medžiagos skirta Antikos kultūros ir mokslo tyrinėjimams bei analizei. Čia buvo ir pažintinės medžiagos, skirtos artimiau pažinti ir suprasti jos reikšmę besikuriančioms Europos kultūroms, ieškomos sąsajos su Lietuvos kultūra. Žurnale "Naujoji Romuva" daugiausia dėmesio skiriama istorijai, jos atsiradimui ir vystymuisi, taip pat daug medžiagos skirta Antikos ir vėlesnių laikotarpių mokslo pasiekimams pažinti bei juos sulyginti.
Pavyzdžiai iš Tarpukario Lietuvos Periodikos
Tarpukario Lietuvos periodikoje galima rasti įvairių straipsnių, nagrinėjančių Antikos temas. Štai keletas pavyzdžių:
- Bičiūnas straipsnyje „Moteris ir kūryba“ nagrinėjo neatsiejamus ryšius tarp moters ir kūrybos, teigdamas, kad nuo seniausių laikų kūrybos įkvėpimo šaltinis buvo moteris, o Antikos kūryba - ne išimtis.
- Dr. Pr. Brendelis straipsnyje Romos literato Vergilijaus 2000-ųjų gimimo sukaktuvių proga pristatė jo kūrybą, aprašė jos reikšmę ir išvertė jo kūrinį „Eneida“.
- J. Jakštas straipsnyje „Romėniškasis patriotizmas ir krikščionybė“ aptarė Romos imperijos didybę istorijoje, žlugimą ir to priežastis.
- Dr. A. Maceina straipsnyje „Prometėizmo persvara dabarties kultūroje“ aiškino kultūros problemas, keičiantis istoriniam žmonijos gyvenimui, epochoms, aptarė religijos vaidmenį istorijoje, Prometėizmo esmę, antikinio mito krikščionišką versiją, žmogaus absoliutumo siekimą per amžius, šio vyksmo problemas ir pasekmes.
- Pr. Mantvydas straipsnyje „Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis“ pateikė antikos laikotarpio filosofines mintis ir modelius nuo antikos laikotarpio iki XIX a. pradžios, didelis dėmesys skirtas antikos filosofams, jų išminčiai.
- Šilkarskis straipsnyje „Sokrato evangelija“ pateikė Sokrato - filosofijos tėvo ir pradininko „mokslą“, jo filosofinės minties aiškinimą ir uždavinius.
- Į lietuvių kalbą išverstas A. Vincento straipsnis „Aleksandras Didysis ir religinis sinkretizmas helenizmo gadynėje“ aprašė graikų kultūros veržimasis į Aziją, graikų minties palankumą moksliniam protavimui, pirmieji universitetai Pergame ir Aleksandrijoje, tolerantingas požiūris į gyvenimą, religinis sinkretizmas.
- Prof. K. straipsnyje nagrinėjo moters ir moters santykius įvairių tautų istorijose, Herodoto mintys apie moters vietą visuomenėje.
- G. Audisio straipsnyje, išverstame į lietuvių kalbą „Viduržemio pajūrys prieš Romą“ sugriaunamas Romėniškos civilizacijos pirmavimo mitas, kurį prieškaryje bandė atgaivinti Musolinis.
- J. Baldauskas straipsnyje „Herkulio stulpai“ aptarė senovės graikų legendą apie Dzeuso ir Alkmenos sūnų Herkulį, jo stulpus, kurie dangų atrėmė. Straipsnyje pasakojama apie Viduržemio jūros reikšmę jos pakrantės valstybėms istorijos tėkmėje.
- O. Jensenas straipsnyje „Magija, religija ir mokslas“ aptinkami ir antikos kultūros pėdsakai: Adoniso kultas.
- M. Račkausko straipsnis „Graikiška dovana“ - tai ištrauka iš jo išverstos knygos „Platonas. Puota ir Faidonas“ iš graikų kalbos.
- P. Slavėnas straipsnyje „Astronomijos įtaka pasaulėžiūrai“ aptarė astronomijos mokslo įtaka moksliniam gyvenimui, žmonių pasaulėžiūrai ir kt.
- J. Keliuotis straipsnyje „Šių dienų Thiaki - legendinė Ithaka“ pateikė naujienas apie graikų archeologo prof. Kipariso versiją, kad netoli nuo Graikijos esanti sala Thiaki yra Homero poemose minima Ithaka - Odisėjo gimtinė.
- A. Poška straipsnyje „Dr. Jono Basanavičiaus nuopelnai bulgarams“ pateikia epizodiškai vieną iš jo nuopelnų - jo surinktas senienas, likusias iš antikos laikų, kurių pagrindų Basanavičius įtakojo įsteigti archeologijos muziejus Sofijoje ir Varnoje.
- V. M. Putinas straipsnyje „Garbinga senovė literatūroj ir praeities skriaudos tikrovėj“ aptaria lietuvių literatūros istorijos klausimus, paliesdamas Europos literatūros vystymosi istoriją, antikinės literatūros palikimą ir reikšmę ateities kūrybai.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūra ir mokslas buvo svarbūs tarpukario Lietuvos inteligentams, kurie siekė integruoti šį palikimą į savo kultūrą ir mokslą.