Įvadas
Antikinė kultūra, apimanti senovės Graikijos ir Romos istoriją, paliko neišdildomą įspūdį Vakarų civilizacijai. Šios dvi kultūros, nors ir turinčios savitų bruožų, pasižymėjo panašumais politikoje, ekonomikoje ir kultūroje. Straipsnyje aptariami antikinės Graikijos gyvenimo suvokimo bruožai, pradedant nuo kultūros pasiekimų ir baigiant švietimo sistema bei meno samprata.
Antikinės Kultūros Pasiekimai
Antikinės kultūros istorija tradiciškai skirstoma į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Šias dvi dalis sieja daugybė politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Kai kurie mokslininkai šias dvi savarankiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenizmu (helenizacija, t. y. graikų kalba ir kultūra, kuri plito tarp kitų tautų). Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI-IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Makedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija. Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo didžiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis. Graikai veikė ir romėnus. Graikijos ir Romos tautos perėmė ir perdirbo senovės Rytų valstybėse - Indijoje, Kinijoje besikuriančią materialinę ir dvasinę kultūrą. Jei VIII a. pr. Kr. Nebūtų atsiradęs Graikijoje raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją.
Religija ir Mitologija
Heziodo laikais Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys. Poemoje "Dievų kilmė" Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų genealogiją, graikų Olimpo hierarchiją. Dievus įsivaizdavo kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Jie nebuvo neprieinami ir priešiški, nuo žmonių juos neskyrė praraja. Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas sergėjo visuomenės teises. Hefaistas tapo kalvių dievu ir globėju. Hermis - keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė - išminties, taikos ir karo deive, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas - mūzų valdovas, kuris globojo menus ir t. t. Graikai visomis progomis atlikdavo religines apeigas. Šventose Graikijos vietose gyveno žyniai, aiškinantys dievų valią. Ten graikų poliai veždavo aukas, norėdami atsidėkoti už pergalę kare. Seniausiojo laikotarpio Romos religija nuo graikų religijos skyrėsi vidine vienove, nes jos objektas buvo sudievintos funkcijos - personifikuoti visuomenės, gamtos, ūkio procesai. Pavyzdžiui, romėnai garbino kloakų saugotoją Kloakiną, trąšų dievą Sterkuliną. Prasidėjus romėnų religijos helenizacijai, graikų dievai ilgainiui išstūmė pirminius romėnų dievus. Net buvo manoma, kad naujų dievų priėmimas stiprina romėnų galią. Romos religija nesužadindavo švento nerimo, ekstazės, apskritai mažiau veikė tikinčiųjų jausmus ir todėl lengviau pasiduodavo sinkretizacijai. Graikų gyvenamieji namai buvo kuklūs, tačiau dievų buveinės spindėjo prabanga. Svarbus šventyklų konstrukcijos elementas - kolonos. Idealiame pastate turėjo būti išlaikyta harmonija ir pusiausvyra. Žymiausias pastatas Partenonas, deivei Atėnei. Dievų garbei vykdavo vyrų sporto varžybos. Garsiausios buvo sporto žaidynės Olimpijoje, rengiamos kas keturi metai nuo VIII a. pr. Kr. Nugalėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio vainikais, tačiau gimtinėje jie būdavo labai pagerbiami, apdovanojami piniginėmis premijomis.
Sportas ir Menas
Graikai apskritai mėgo rungtyniauti ir rengdavo ne tik sportines, bet ir dramaturgų, poetų, muzikantų ir kitas varžybas. Graikai sukūrė teatrą. Vyrai, apsirėdę ožių kailiais, pasakodavo mitus-padavimus apie tai, kaip atsirado pasaulis su dievais, žmonėmis ir gamtos reiškiniais. Poetai šioms šventėms ėmė kurti pasakojimus-dramas.
Filosofija
Didžiausią reikšmę vėlesnei Vakarų kultūrai turėjo graikų filosofai. Šie žmonės nepasitenkindavo mitiniais Žemės kilmės aiškinimais. Jie paneigė religinius aiškinimus, bandė suprasti, kas - tiesa, o kas - ne. Kai kurie iš jų mokė oratorystės meno. Šioje aplinkoje gyveno ir filosofas Sokratas. Jis domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais, mokė, kad egzistuoja viena moralė, bendra visiems žmonėms. Sokratą įprasta laikyti graikų filosofijos pradininku. Sokrato mokinys Platonas aiškino, kad valstybę turi valdyti seniausieji ir išmintingiausieji po ilgo atrankos proceso. Platonas įkūrė didžiausią antikos laikų filosofijos mokyklą - Akademiją. Platono mokinys Aristotelis buvo logikos pradininkas, realistas. Ištyręs daugelį to meto valstybių, Aristotelis parašė valstybės mokslo vadovėlį. Jis priėjo išvados, kad geriausia valdymo tvarka yra aukso vidurys tarp aristokratų valdžios ir demokratijos, kurioje dominuoja neapsišvietusios ir lengvai pasiduodančios įtakai liaudies masės. Aristotelio filosofija ir gamtotyra susilaukė didelės šlovės. Nors daugelis jo teiginių buvo klaidingi, iki pat XV a. pr. Kr. Mažai kas abejojo jo mokymu.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie antikos asmenybes
Švietimas ir Mokslas
Iš pradžių graikų mokslas nesiskyrė nuo filosofijos, ypač iki sokratikų veikaluose. Iškeliamas tas pats minties, pagrįstos logos (protu), idealas. Graikai, pvz. Platonas, matematiką laikė mokslo etalonu. Šis mokslas, ypač geometrija, buvo savotiškas egiptiečių mokslo tęsinys. Skaičių mokslas prasidėjo nuo Pitagoro ir jo sektos veiklos VI a. pr. Pitagoras laikytinas pirmuoju Graikijos, o kartu ir visos Vakarų Europos Mokytoju. Pitagoras, po 34 studijų metų gimtojoje Samo saloje ir Milete, Egipte pas rytų žynius bei išminčius, tapo nepaprastai išsilavinusiu žmogumi. Jis išmanė įvairias mokslo šakas ir sritis: matematiką, astronomiją, muziką, mediciną, gamtos mokslus ir žinojo visa, kas tik kur nors žemėje buvo žinoma. Atradimais dalinosi su mokiniais. Pirmuosius penkerius metus Pitagoro mokiniai turėjo tylėti, klausyti ir mąstyti. Mokiniai buvo skirstomi į akūsmatikus (klausytojus) ir matematikus. Mokytojas pateikdavo aiškias, dogmatiškai perimamas tiesas: pvz. jos globėjas. Pitagoras tikėjo, kad pasaulyje veikia harmonijos dėsnis ir stengėsi ugdyti harmoningas asmenybes. Daug dėmesio buvo skiriama maitinimuisi. Mokytojas draudė valgyti mėsą (sielų persikėlimo teorija). Aukodavo dievams tik grūdus, kepinius, vaisius ir kitas bekraujas aukas. Vengė bendrauti su “nešvariais” žmonėmis - virėjais, medžiotojais.
Pitagoro Mokykla
Pitagoras labai vertino muziką, laikydamas ją ir auklėjamąja ir gydančiąją priemone. Susirgusius draugus ir mokinius jis gydė gimnastika, išoriniais vaistais, muzika, pašnekesiais. Pagal tam tikrą metodiką Pitagoras mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį. Kai kurie Pitagoro draugijos principai perėjo į klasikinių laikų (V a. pr. m. A. Maceina nurodo, kad stojant į mokyklą, Pitagoras ištirdavo kandidatų veidus, po to suvokimo aštrumą, atmintį, orientaciją. Priimtieji mokiniai sudarydavo ne tik mokymosi, bet ir gyvenimo bendruomenę, į mokyklos iždą atiduodami savo turtą.
Pitagoro mokyklos pakopos:
- Akustikai - pirmo laipsnio mokiniai, kurie visą laiką turėjo tik klausytis (tylėjimo pratybos trukdavo nuo 2 iki 5 metų).
- Matematikai - mokymosi principas - savarankiškumas.
- Fizikai - Pitagoras fiziką vadino mokslą apie daiktų prigimtį. Tai buvo ontologijos ir gamtos filosofijos junginys.
- Sebastikai - aukščiausios išminties mokiniai patirdavo 4 laipsnyje, nes čia pats pitagoras dėstė tikėjimo tiesas, mistiką, religines misterijas. Platono ir Aristotelio veikalai supažindina tiek su tradicine Atėnų mokyklos struktūra bei mokymosi turiniu, tiek su pačių filosofų pakoreguotais tos mokyklos variantais.
Platono Valstybės Vizija
Kiekvienas žmogus savo prigimtimi, savo gabumais tinka tik vienai kuriai nors veiklai ir todėl gali gerai dirbti tik vieną kurį darbą. Gynėjų būtinomis savybėmis Platonas laiko filosofiškumą, drąsą, apsukrumą ir tvirtumą. Jiems siūlo mūzinį ir gimnastinį lavinimą. Mūzinis lavinimas vyksta per vaikiškas pasakas. Vaikams negalima pasakoti visų pasakų iš eilės, jos turi būti atrinktos pagal du kriterijus: dievai yra priežastis ne visų daiktų, bet tik gerų: dievai nesikeičia, neklaidina, meluodami žodžiais ar darbais. Gimnastinis lavinimas taip pat pradedamas dar vaikystėje, jis jungiamas su muzikiniu, nes abi lavinimo rūšys turi sudaryti harmoniją. Į gimnastinio lavinimo sampratą įtraukia reikalavimą būti santūriems: nevartoti alkoholio, nepersivalgyti, nesmaližiauti ir vengti lytiškai santykiauti. Gynėjai tūrėtų būti atrenkami iš geriausių tėvų tvirčiausių ir sveikiausių vaikų, neskirstant pagal lytį. Tik gimę vaikai turi būti paimami valstybės žinion ir prižiūrimi. Jokia motina neturi pažinti savo vaiko. Valdytojų mokytojai yra filosofai, susisiekiantys su dievais ir geriausiai žinantys, kas valstybei reikalinga ir naudinga. Valdytojai turi būti išmintingesni ir doresni už valdomuosius, jei nori tinkamai atlikti savo pareigas. Svarbiausios jų savybės yra mokslo poreikis, gera atmintis, sumanumas ir kilnumas. Pasak Platono, dorybė yra žinojimas ir pažinimas, bet pati aukščiausia dorybė yra teisingumas, išreiškiantis ne tik žmonių santykį su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi. Platonas atmetė prievartą mokymo srityje, siūlė žaidimą. Jis į atskirą žmogų žiūrėjo kaip į bendruomenės narį ir nereikalavo atskiros individualybės ištobulinimo. Kitas būdingas šio filosofo bruožas - profesinio lavinimo akcentavimas. Platono valstybėje ugdomi iš esmės tam tikros profesijos specialistai, nepabrėžiant bendrojo lavinimo, paties žmogaus asmenybės ugdymo.
Aristotelio Pedagogika
Aristotelis yra valstybinio - viešojo, o ne privačiojo ugdymo šalininkas, kadangi ugdymas turi tarnauti bendruomenės, o ne atskirų asmenų interesams, tai bendruomenė turi tvarkyti ir kontroliuoti ugdymą. Kitas Aristotelio pedagogikos bruožas - reikalavimas teikti pirmenybę bendrajam, o ne profesiniam specialiąjam ugdymui. Ugdymas turi būti įgytas laisvo žmogaus savo pastangomis ir savo noru, nes išsiugdymas - žmogaus papuošalas. Iki penkerių metų vaiko negalima formaliai mokyti ar skirti jam sunkių darbų, kad nežalotų augumo. 5-7 metų vaikas pasyvus mokomųjų dalykų klausytojas, o nuo 7 metų reikia pradėti formalųjį mokymą: gramatikos, gimnastikos, muzikos ir piešimo. Gimnastika ir piešimas gyvenimui naudingiausi. Iki subrendimo jaunuoliams siūlo imtis iš gimnastikos lengvesnių pratimų, vengti priverstinės dietos ir sunkaus jėgų įtempimo, kas gali kliudyti augimui. Sudėtingesni pratimai gali būti tik subrendus ir tik nestudijuojant dvasinių mokslų. Muziką jaunimas turi išmanyti tiek, kad suprastų garsų grožį, mokėtų groti ir dainuoti. Pagal Aristotelį egzistuoja trys sielos rūšys: augalinė, gyvūninė, protingoji. Jas turi atitikti trejopas auklėjimas: fizinis, dorovinis, protinis. Ir Aristotelis auklėjimo darbą paveda valstybei, bet taip toli nenueina, kaip Platonas: jis nenori visai atskirti vaiką nuo tėvų, nes šeimos meilė ir širdingumas taurina žmogų. Ligi 7 metų vaikus Aristotelis pataria laikyti pas tėvus. Savo šeimoje jie įpranta gražiai elgtis, žaidžia , klausosi pasakų ir t. t. Sulaukę šešerių metų amžiaus vaikai eina į mokyklą, kur mokosi skaityti, rašyti, paišybos, matematikos, gramatikos, geografijos ir istorijos. Sulaukę 21 metų amžiaus jaunimas mokosi gilesnių mokslų, pvz.: dialektikos, retorikos, filosofijos. Meno mokslus Aristotelis labai brangina, matydamas dailės kūriniuose giliausią žmogaus minčių išraišką. Auklėjimo tikslas, pasak Aristotelio, - siekti laimės, kurią jis mato dorybėse. papročiais. Ugdymui graikams susiklostė palankios aplinkybės. Visų pirma, graikų kultūrinis nusiteikimas skatino jaunuomenę semtis mokslo žinių. Tam prisidėjo ir graikų pasaulėžiūra, siekusi kuo labiau parengti žmogų gyvenimui. Žmogaus ugdymą lydėjo skatinimas, paremtas lenktyniavimu. Lenktyniavimas mokė didžiuotis savimi bei savo mokslu ir ugdė garbės jausmą ir išdidumą. Svarbi pedagoginė priemonė buvo jaunimo drausminimas. Fizinės bausmės tarnavo ne tiek didaktiniams, kiek doriniams reikalavimams patvarkyti.
Taip pat skaitykite: Vertybės ir atspindžiai antikos literatūroje
Ugdymo Tipai: Sparta ir Atėnai
Graikų ugdymo tipus atspindi Sparta ir Atėnai. Sparta nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuris palenkė ir žmogaus ugdymą. Ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Sparta iš esmės buvo vyrų valstybė. Moteris teisių neturėjo, jos gyvenimo prasmė - pagimdyti kuo daugiau sveikų vaikų. Mergaičių auklėjimas taip pat buvo pasuktas vyriška linkme - gimnastika mankštino jų kūną ir kreipė vyriškajam gyvenimo būdui. Spartos gimnastika reikalavo išmokti karinio meno. Lavinimas buvo griežtas - mokyta kęsti karštį, šaltį, alkį, o kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Net ir muzikinis ugdymas buvo skiriamas karo reikalams. Atėnuose įsitvirtino demokratinis gyvenimo būdas. Jų gyvenime graikiškoji dvasia savitai pasisuko kita linkme negu karinis Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofiją. Valstybė tiek toli nesikišo į privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus laikytas pirmiausia asmenybe, o tik paskui piliečiu. Žmogaus teisės čia buvo gerbiamos ir saugomos. Atėnai savo ugdymui siekė idealo. Jaunuomenė mokėsi skaityti ir rašyti, mėgo gimnastiką, muziką, poeziją, išvystė retoriką, turėjo geriausių filosofijos mokyklų. Idealo siekta ne tik praktikoje, bet ir teorijoje. Teorinis ugdymo modelis kreiptas gilesniam žmogaus lavinimui ir savo būties pažinimui. Nuo septynerių metų Atėnų jaunuomenė lankydavo įvairias mokyklas: gramatikos, kitaristų, retorikos, filosofijos, bet po mokslų grįždavo į šeimą. Ne tik privačiu, bet ir viešuoju auklėjimu Atėnuose rūpinasi šeima. Šeimos tradicijos, šventės, puotos vesdavo jaunimą į viešąjį gyvenimą išlaikydamas pusiausvyrą tarp žmogaus asmenybės ir pilietybės.
Žymūs Graikų Mąstytojai
Pitagoras (570-500 m. pr. Kr.), Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), Platonas (427-347 m. pr. Kr.), Aristotelis (384-322 m. pr.
Romos Kultūros Bruožai
Romos gyvenimas žvelgė į kasdieninę žmogaus būtį, todėl ir kuriama kultūra buvo praktiška. Sėslus gyvenimas, paremtas žemės ūkio darbais ir jos valdymu bei karo tarnyba, tarsi įpareigoja, kad romėnai buvo gimę dirbti, bet ne poilsiauti . jie nesirūpino naujų idėjų kūrimu, daugiausia naudojosi parengtomis, paskolintomis iš Rytų kraštų arba iš graikų. Romos genijai įkūnijo mintis kasdieniniuose ir praktiniuose reikaluose: organizacija ir teise, įstatymais ir institucijomis. Romėnų kultūrą lydėjo jos organizacinis pobūdis: teisė, įstatymai, kodeksai, valstybinės institucijos, valstybiniai organai ir kt. Vienas didžiausių romėnų laimėjimų - sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymu” sudarymu V a. pr. Kr. Ilgainiui išsirutuliavo dvi romėnų teisės šakos: civilinė teisė ir tautų teisė. Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Visą tūkstantmetį nuo V a. pr. Kr. Iki V a. po Kr. Romėnai nuolat kariavo. Jų kariuomenė tapo galingiausia pasaulyje. Apie Romos galybę visam pasauliui turėjo rodyti Romos pastatai, pasižymintys savo didingumu ir puošnumu. Romėnai pasinaudojo graikų architektų laimėjimais ir patys gerokai patobulino statybos meną. Miestų aikštėse ir gatvėse imperatorių garbei iškildavo triumfo arkos. Vienas žymiausių romėnų architektūros šedevrų - Panteonas. Didžiausias romėnų skulptūros laimėjimas …
Senovės Graikijos Filosofija
Senovės Graikijos filosofijos susiformavimą lėmė mitinio mąstymo pokyčiai, polių konkurencija, kitų kultūrų (ypač senovės Egipto) įtaka, žinojimo pobūdžio ir perdavimo būdų pasikeitimai (slaptai perduodamo žinojimo tradicijos nykimas, rašytinių tekstų gausėjimas) ir kiti veiksniai. Apie ankstyvąjį laikotarpį žinoma tik iš jo interpretavimo ar aprašymo vėlesniuose graikų filosofų tekstuose. Aristotelis šio laikotarpio filosofus aptarė pagal tai, ką jie laikė pirmuoju pradu, tai yra, iš ko kildino visus pasaulio daiktus arba kurį jų aspektą laikė svarbiausiu. Kai kurių tyrinėtojų (J. Burnetas) nuomone, pirmojo prado paieškos yra Aristoteliui rūpėjusi problema, kurią jis ankstyviausiam filosofijos etapui priskyrė kaip pagrindinę. Aristotelis ankstyvuosius graikų mąstytojus vadino fiziologais - gamtos tyrinėtojais. Daugumos jų neišlikusių veikalų pavadinimai buvo Apie prigimtį (vertimai lietuvių kalba - Apie gamtą). Stebėdami aplinką jie mąstė apie tapsmą, kaitą, rimtį, pusiausvyrą, judesį ir kita.
Ankstyvoji Graikų Filosofija
Ankstyviausiomis laikomos Mileto mokykla (Talis Miletietis, Anaksimenas Miletietis, Anaksimandras Miletietis ir kiti) ir Jonijos mokykla. Joms priskiriama gamtotyrinė kryptis - teigiama, kad filosofai bandė aiškinti pasaulio kilmę ir sandarą, apie jų pažiūras sprendžiama iš citatų vėlesnių graikų autorių veikaluose. Pitagoras su savo sekėjais gyveno bendruomenėje, kuri turėjo daugiau religinės bendruomenės nei filosofijos mokyklos bruožų (galbūt tai būdinga ir daliai kitų ankstyvųjų filosofijos mokyklų). Pitagorininkų mokymo sistemoje dera apmąstymai apie skaičiaus prigimtį, pusiausvyrą, muzikinę dermę, sveikatą, Visatos tvarką, tai parodo labiau praktinį - religinį - ankstyviausios graikų filosofijos pobūdį. Herakleitas skelbė visa ko kaitą ir įvairovę, t. p. šią įvairovę tvarkantį logą (protingumą). Jo sekėjas Kratilas dar labiau pabrėžė aplinkinio pasaulio nuolatinį kitimą. Elėjos mokyklos pradininku laikomas Ksenofanas, žymiausiu atstovu - jo mokinys Parmenidas. Šio pažiūros dažniausiai priešinamos Herakleito pažiūroms, nes Parmenidas pabrėžė įvairovės ir kaitos negalimybę teigdamas, kad šie tikrovės bruožai yra klaidingo juslinio suvokimo išdava. Parmenido mokinys Melisas įvairovę ir juslinę patirtį aiškino kaip pusiausvyros stygių. Zenonas Elėjietis daug nusipelnė logikai, jo doktriną galima laikyti pereinamuoju etapu nuo Elėjos filosofavimo tradicijos prie posokratinės Megaros mokyklos. Jokioms mokykloms nepriskiriami Empedoklis ir Anaksagoras Klazomenietis. Empedoklis teigė, kad visą gamtą vienija meilės, o skaldo nesantaikos pradas. Šių dviejų jėgų kova yra nuolatinė pasaulio kaita - visos atskirybės yra šios kovos išdava.
Taip pat skaitykite: Psichologijos apibrėžimas Antikoje
Filosofijos Funkcija
Ankstyvojo laikotarpio veikalų fragmentuose galima įžvelgti, kad filosofinis kalbėjimas galėjo turėti didaktinę funkciją - tai performatyvi, o ne informatyvi didaktika. Ji orientuota ne tiek į žinių apie pasaulį gausinimą, kiek į žmogaus mąstymo būdo ir gyvensenos pasikeitimus. Buvo stengiamasi ne tiek ką nors paaiškinti, kiek keisti arba gydyti save ir žmones, į kuriuos kreipiamasi; tai paremta ne tik tikėjimu magine kalbos galia, bet ir apvalančia bei harmonizuojančia mąstymo galia. Daugelio filosofų tekstai yra eiliuoti. Mąstysena jau turi bruožų, skiriančių filosofiją nuo mitinio mąstymo, ankstyvosios filosofijos fragmentuose galima įžvelgti mokslinio mąstymo užuomazgų. E. Husserlis tai siejo su nuostaba - būtent ji ilgainiui suformavo teorinę nuostatą pasaulio atžvilgiu, bet teorinio mąstymo pagrindinė savybė - tiriamo dalyko objektyvavimas ar atsietas problemos supratimas - dar nebūdinga šio laikotarpio mąstytojams. Atsirandantis mąstymo racionalumas laikytinas reikšmingiausiu ikisokratinio laikotarpio graikų filosofijos bruožu. Tai pirmiausia atsiskleidžia Herakleito ir Parmenido veikalų fragmentuose. Jie jau domėjosi ne tik išorinio pasaulio kilme bei sandara, bet ir mąstymo, supratimo veiksmais. Šios (vidinė ir išorinė) sferos jų filosofijoje nėra atskirtos. Herakleito sąvoka logos žymi filosofavimo kryptį nuo pasaulio mąstymo link - svarbų posūkį pasaulėžiūrų istorijoje. Tai neatskiria pasaulio nuo jo suvokėjo, bet jau leidžia kalbėti apie suvokimo nepatikimumą. Juslinio suvokimo nepatikimumas rūpėjo ir Parmenidui. Elėjos mokyklos atstovams būdinga grįsti savo teiginius ne nuorodomis į pasaulio stebėjimą, bet logiškai vienas iš kito sekančiais teiginiais.
Sofistika
Sofistika dažnai priskiriama ikisokratinei filosofijai, bet sofistų mokyklos gyvavo visoje graikų filosofijos istorijoje. Sofistai (keliaujantys mokytojai) mokė įtikinėjimo, iškalbos (retorika), ginčo (eristika) meno, plėtojo dialektiką (pagrindimo menas), pirmieji susidomėjo kalbos, gramatikos problemomis, bet beveik nenagrinėjo kosmologinių temų. Jie mokė įteigti pašnekovui kalbančiajam naudingą tiesą, o ne surasti objektyvią tiesą (jos samprata nebuvo nusistovėjusi), todėl jų mokymas turi subjektyvizmo ir reliatyvizmo bruožų. Gramatikai daugiausiai nusipelnė Protagoras ir Prodikas (apie 470-399 prieš Kristų). Platonas (kaip ir Aristotelis) griežtai atsiribojo nuo sofistų dėl jiems būdingo reliatyvizmo ir subjektyvizmo. Jo neigiamas požiūris į sofistiką turėjo įtakos šios vėlesniam nepakankamam įvertinimui filosofijos istorijoje. Pabrėžiami ir sofistikos privalumai, pavyzdžiui, dėmesys kalbai ir terminijai, didaktinė veikla.
Atomistinis Mokymas
Demokritas ir jo mokytojas Leukipas laikomi atomistinio mokymo atstovais. Jie pasaulį aiškino teoriškai skaidydami jį iki nebedalomos mažiausios dalies - atomo.
Klasikinis Laikotarpis
Klasikinis laikotarpis susijęs su Atėnų polio klestėjimu, Sokrato, Platono, Aristotelio veikla ir pažiūromis. Tuo metu vyravo ne gamtamokslinės, bet antropologinės problemos. Šio laikotarpio pradininkas Sokratas nepaliko rašytinių tekstų, garsėjo kaip atėniečių mokytojas, naudojantis klausimų-atsakymų metodą, tobulinantis dialektiką. Sokrato pokalbių struktūra ir stilius žinomi daugiausia iš Platono dialogų, todėl nėra galutinai aišku, kam (Platonui ar Sokratui) priskirti ištobulintą metodiką. Sokrato kalbėjimui būdinga ironija siejama su jo metodu: Sokratas prašo savo pašnekovų aiškinti jam sąvokas ar reiškinius, taip pamažu priverčia juos suabejoti tvirtos nuomonės pagrįstumu. Sokrato mokiniai įkūrė savo filosofines mokyklas. Vėlyvajai elėjietiško filosofavimo stiliaus atmainai - Megaros mokyklai - davė pradžią Euklidas. Megariečiai išryškino perskyrą tarp juslinio ir sąvokinio pažinimo: formulavo paradoksus, turinčius atskleisti galimas stebėjimo ir taisyklingo mąstymo prieštaras. Jie daugiausia nusipelnė logikai: vieni pirmųjų tyrė implikaciją, modalumo problemas. Megaros mokykla paveikė ir Platono pažiūras. Kinikų mokyklos pradininkas Antistenas Atėnietis. Kinikai aiškino, kad esama tik vienetinių daiktų, o jų grupavimas neišvengiamas dėl poreikio juos įvardyti. Bendrąsias sąvokas kinikai laikė tik vardais, o ne esmėmis.
#