Fobija - tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė, dažnai trukdanti ją turinčiam žmogui gyventi normalų gyvenimą. Ir nors dažnai tokios situacijos, kai stambus, augalotas vyras paniškai bijo mažos pelytės, atrodo keistai arba net juokingai, neslėpkime - didesnių ar mažesnių fobijų turime visi. Remiantis nepelno psichikos sveikatos apsaugos organizacijos Mind duomenimis, vienokių ar kitokių fobijų turi apie 10 milijonų žmonių.
Gydytojai fobija vadina nuolatinę itin stipriai išreikštą objekto, būsenos, situacijos, gyvūno ir t.t. baimę, paprastai didžiai daugumai žmonių tai nepatogumų nesukelia. Fobijos dažniausiai atsiranda vėlyvojoje paauglystėje, brendimo metu arba jauname brandžiame amžiuje, kartais kaip išgąsčio pasekmė. Tačiau būna ir labai keistų fobijų, apie kurias daugelis nėra nė girdėję. Perskaitę neįprastų baimių sąrašą, sužinosite, kad ilgų žodžių baimė vadinama hipoptomonstroseskipedalofobija. Tame pačiame baimių sąraše puikuojasi ir zemifobija - didelių kurmių baimė, alektorofobija - viščiukų baimė. Sergantieji globofobija bijo oro balionėlių, o pteronofobija - vien tik minties, kad juos gali pakutenti plunksnele. Ištisoms komikų kartoms sumažėtų darbo, jei niekas nesirgtų penterafobija - uošvienių baime. O štai Prancūzijos ir prancūzų kultūros baimė vadinama genufobija.
Dažniausiai Pasitaikančios Fobijos
Tad pateikiame dešimties labiausiai pasaulyje paplitusių fobijų sąrašą:
- Gyvačių baimė (Ofidiofobija). Tai yra dažniausiai pasitaikanti baimė. Paniška baimė gyvatėms yra susijusi su mūsų protėvių sugebėjimais išgyventi laukinėje gamtoje. Gyvatės visais laikais buvo laikomos gyvybei pavojingais, pasišlykštėjimą keliančiais padarais. Kartais gyvatės netgi siejamos su šėtono kultu. Šiai fobijai atsparus tik labai nedidelis kiekis žmonių.
- Vorų baimė (Arachnofobija). Nustatyta, kad moterys daug labiau bijo vorų, nei vyrai. Tyrime, aprašytame „Evoliucijos ir žmogaus elgsenos“ žurnale, Davidas Rakisonas iš Karnegio Mellono universiteto Pitsburge, teigia, kad net vienuolikos mėnesių amžiaus mergaitė išreiškia baimę paveikslėliams, kuriuose vaizduojami vorai ar gyvatės, tuo tarpu berniukai - ne. Evoliucijos teorija byloja, kad tokia baimė yra natūrali ir kyla dėl to, kad moterims dažnai tenka matyti vorus namuose, kuomet jos ruošia maistą, o tai yra prigimtinė moterų pareiga. Tuo tarpu vyrai tendencingai yra mokomi būti tvirtais ir pakankamai drąsiais nebijoti panašių gyvūnų.
- Uždarų erdvių baimė (Klaustrofobija). Puikiai žinoma agorafobijos vardu, uždarų erdvių baimė (2008-ųjų metų duomenimis) kamuoja 1,8 mln. suaugusių amerikiečių. Uždaros erdvės kelia neišvengiamybės, nesaugumo jausmą, tarsi žmogus negalėtų iš ten ištrūkti. Įprastai tokie žmonės vengia liftų, autotransporto priemonių, tunelių ir netgi oro uostų.
- Kitų žmonių baimė (Socialinė fobija). Ar kada nors matėte žmogų, kurio veidas kaista jam kalbant prieš auditoriją? Jis prakaituoja, sunkiai šneka, ar netgi jaučia pilvo skausmus? Tai žmogaus, kenčiančio socialine fobija, charakteristika. Pasak Nacionalinio psichinės sveikatos centro, net 15 mln. žmonių vien Amerikoje turi kitų žmonių baimę. Sociofobija kartais lemia tai, kad jos turėtojai netgi negali ramiai valgyti matant kitiems žmonėms.
- Aukščio baimė (Akrofobija). Tarp visų baimių ši yra viena populiariausiųjų. 3-5 proc. visų Žemės gyventojų kenčia nuo akrofobijos - būvimo aukštose vietose baimės. Tyrimai parodė, kad žmonės su akrofobija aukštose vietose įsivaizduoja esantys net dvigubai aukščiau, negu ištikrųjų yra.
- Tamsos baimė (Niktofobija). Tarp vaikų paplitusi tamsos baimė yra dažniausiai pasitaikanti fobija. „Vaikai tiki, kad iš tamsos gali išnirti jų įsivaizduojami vaiduokliai, pagrobėjai ar plėšikai“, - aiškina Vaikų Tyrimų Centro direktorius iš Virdžinijos Technologijos Universiteto Tomas Ollendickas . Įprastai ši baimė išnyksta su amžiumi, o tada, kai ji išlieka ir suaugus, fobija laikoma niktofobija (liguista nakties baime).
- Žaibo ir griaustinio baimė (Brontofobija). Žmonėms, turintiems tokią fobiją, žaibas ir griaustinis kelia širdies virpulius ar netgi prakaitavimą. Kartais tokie asmenys, kurie bijo būti nutrenktais, netgi persikrausto į saugesnes vietas, kurių nepasiekia žaibai. Kaip teigia mokslininkas Johnas Westefeldas, 2006-ųjų metų studentų apklausos metu paaiškėjo, kad 73 proc. iš jų turi lengvą perkūnijos baimės formą, tačiau gėdijasi tai pripažinti.
- Skrydžių baimė (Aviofobija). Nemanykite, kad tik kaimo stuobriai, niekados nebuvę lėktuve, turi aviofobiją - maždaug 25 mln. amerikiečių taip pat bijo skraidyti. Tokia fobija gali būti įgimta arba įgyta sąlyčio su aero katastrofa metu.
- Šunų baimė (Kinofobija). Nereikia būti dideliu šuniu, kaip kad dobermanas, kad tavęs bijotų. Netgi mažyčių šuniukų, kaip čihuahua ar jorkšyro terjeras, kartais bijoma. Pasak psichologijos profesoriaus Brado Schmidto, kinofobiją kenčia asmenys nepaisant to, ar šuo yra nors kartą jiems įkandęs.
- Dantų gydytojų baimė (Dentofobija). Pas stomatologą bijo eiti ne tik maži vaikai - kai kurie suaugusieji taip pat turi šią fobiją. Apie 20 proc. amerikiečių vengia vizito pas dantų gydytoją net paaštrėjus kritinei dantų būklei. Baimė susijusi su nemaloniu jausmu, kurį kelia dantų valymas stomatologiniu krapštuku, o šį jausmą gali ištverti toli gražu ne kiekvienas. Kaip bebūtų, procesas nėra toks skausmingas kaip, pavyzdžiui, dantų protezavimas, tiesa?
Neįprastos Fobijos
Be šių dažniausiai pasitaikančių baimių, egzistuoja daugybė retesnių ir keistesnių fobijų:
- Papafobija - Popiežiaus baimė. Popiežius laikomas vienu dosniausių, nuostabiausių asmenybių pasaulyje, milijonai žmonių jam lenkiasi, tikėdamiesi gauti palaiminimą. Vis dėlto yra tokių, kurie kenčia nuo papafobijos - keistos, pataloginės baimės popiežiui ar pontifikatui. Simptomai gali būti tokie: greitas kvėpavimas, nepastovus širdies plakimas, prakaitavimas. Ir ši baimė gali kilti ne tik dėl pačio popiežiaus, tokie žmonės bijo netgi Katalikų bažnyčios.
- Arachibutyrofobija - baimė, kad riešutų sviestas prilips prie gomurio. Sumuštinis su riešutų sviestu išties gali tapti tikru išbandymu žmonėms, kenčiantiems nuo šios keistos fobijos, kadangi jų baisiausias košmaras - riešutų sviestu aplipęs gomurys - išties gali išsipildyti.
- Trichofobija - iškritusių plaukų baimė. Tokius žmones ištinka panikos priepuoliai, kai jie ant drabužių ar kur nors kitur pamato nukritusius plaukus.
- Nomofobija - baimė likti be mobiliojo telefono ar kito susisiekimo prietaiso. Šiuolaikinėje visuomenėje toks sutrikimas yra tikrai neretas atvejis.
- Efebifobija - paauglių baimė. Sociologė Ray Oldenburg šią fobiją aiškina kaip vis didėjantį amžiaus atotrūkį tarp jaunų ir senų žmonių Amerikos visuomenėje.
- Skopofobija - baimė būti stebimam. Skopofobikai dažniausiai vengia viešųjų erdvių, pvz. prekybos centrų ir kitų vietų, kur susirenka daug žmonių.
- Spektrofobija - liguista vaiduoklių baimė. Nuo spektrofobijos kenčiantys žmonės nuolat jaučia nerimą net ir suprasdami, kad jų baimė yra neracionali.
- Fagofobija - rijimo baimė. Švelnesniais atvejais nuo šios fobijos kenčiantys žmonės valgo tik minkštą ar skystą maistą. Jų baimė yra išreiškiama įvairiais nepaaiškinamais ir gydytojų neaptinkamais rijimo negalavimais.
- Emetofobija - vėmimo baimė. Tai neracionali baimė būti apsuptam vemiančių žmonių arba baimė pačiam vemti.
- Triskadekafobija - skaičiaus 13 baimė. Pasirodo, tai viena iš dažniausiai pasitaikančių baimių, netgi pats Adolfas Hitleris kentėjo nuo šios fobijos. Yra ir specifinė penktadienio tryliktosios dienos baimė, vadinama paraskavedekatriafobija.
Fobijų Kilmė ir Teorijos
Psichoanalitinė perspektyva
Sigmundas Freudas manė, kad fobijos gimsta iš konflikto tarp trijų asmenybės komponentų - Id, Ego ir Superego. Ego, veikiantis kaip tarpininkas nesąmoningo, instinktyvaus Id ir idealistinio Superego, sudėtingose situacijose gali slopinti bauginamas ar nemalonias mintis ir santykį su nuslopintu objektu projektuoti į kitus reiškinius ar daiktus. Froido nuomone, tai nutiko su jo pacientu berniuku Hansu, kurio drovumas prieš tėvą virto arklių baime.
Taip pat skaitykite: Tikrumas ir vaidmenys: socialinės kaukės
Nepaisant Freudo metodų ir išvadų kritikos, kai kurie tyrimai jo slopinimo ir pakeitimo teoriją patvirtina. JAV psichologas Howardas Shevrinas mano, kad ryšys tarp neįsisąmonintų konfliktų ir fobijos simptomų pasireiškimo egzistuoja. Tyrinėdamas savo pacientų baimes, jis išsiaiškino, kad nervingumo objektas gali būti tikrosios baimės ar traumos „pakaitalu“, tačiau nebūti tikruoju nerimo šaltiniu. Kitaip tariant, smurto aukoms gali išsivystyti ofidiofobija (gyvačių baimė), diabetikui - adatų siaubas ir taip toliau.
Evoliucinis požiūris
Dar yra teorija, kad fobijos ir nekontroliuojamos baimės yra evoliucijos mechanizmų veikimo rezultatas. Gebėjimas laikytis atokiai nuo galinčių sukelti žalą objektų, - ugnies, žvėrių, nuodingų vabzdžių ar vaisių - daugeliui mūsų protėvių išsaugojo gyvybę.
1971 metais psichologas Martinas Seligmanas publikavo garsųjį straipsnį apie fobijas. Joje nurodoma, kad žmonėms praktiškai nebūna šaunamųjų ginklų, plaktukų ar elektros rozečių fobijos, nors visa tai - šiuolaikinio pasaulio grėsmės šaltiniai. Tačiau bijome aukščio, gylio, uždarų (arba atvirų) erdvių, vabzdžių, ugnies - tai yra, to, ką žinome jau labai labai seniai ir kas, tikėtina, grėsė mūsų protėviams. M.Seligmano nuomone, tai rodo, kad daugumą fobijų prigimtis išties evoliucinė.Tačiau galutinai klausimas nėra išspręstas iki šiol: tarp mokslininkų evoliucinio mūsų iracionalių baimių pagrindimo šalininkų ne mažiau, nei skeptikų. Pastarieji nurodo, kad į gydytojus retai kreipiamasi su meškų, liūtų ar vilkų paniškos baimės skundais, nors pirmykščiams žmonėms jie buvo pavojingi - atvirkščiai, vaikams perkame šiuos žvėris vaizduojančius žaislus.
Genetiniai veiksniai
Plataus 2013 metais publikuoto metatyrimo autoriai priėjo prie išvados, kad baimes ir fobijas galima pavadinti „saikingai paveldimomis“. Išnagrinėję daugiau nei dešimtį dvynių tyrimų, atliktų per pastaruosius 45 metus, mokslininkai padarė išvadą, kad genų vaidmuo baimių formavimuisi vidutiniškai yra 35-45% ir priklauso nuo fobijos tipo: kraujo, injekcijų ir traumų baimių atveju genetikos įtaka mažesnė, nei gyvūnų baimių.
Socialinis mokymasis
Dar viena teorija iracionalių baimių vystymąsi sieja su žmogaus išsimokslinimu. Nuolat mokomės, stebėdami tėvus, dėstytojus, draugus, nepažįstamus žmones ir netgi televizijos programų ir filmų herojus. Akivaizdu, kad taip žmogus įsisavina ne tik elgesio taisykles, bet, bet ir svetimas baimes. Kai kurie vabzdžių pradeda bijoti vien todėl, kad matė kitų žmonių reakciją į juos. Ir galiausiai, fobija gali atsirasti nuo kasdien gaunamos informacijos gausos. Pasak psichologės, net neturėdamas atitinkamos patirties, žmogus gali imti ko nors bijoti dėl daugkartinių priminimų - pavyzdžiui, vaizdai apie šunų užpuolimus gali sukelti šių gyvūnų baimę.
Taip pat skaitykite: Fobijų rūšys ir baimės
Kartais įkyrią baimę gali sukelti pati kultūra. Būna fobijų, pasitaikančių praktiškai vien japonams - baimė įžeisti aplinkinius ar jiems pakenkti. Kai kuriais duomenimis, ši baimė kamuoja 10% - 20% japonų, kurie savo elgesiu, žvilgsniu, įsitikinimais, judesiais ar tiesiog savo vaizdu ir savo kūno kvapu bijo kitiems sukelti nepatogumų.
"Phobia" žodžio kilmė
„Phobia“ - tai žodis, kilęs iš graikų kalbos, turintis ilgą ir įdomią kalbinę bei istoriją. Pagrindinė šio žodžio reikšmė - tai nenatūralus, intensyvus baimės jausmas ar įsitikinimas dėl tam tikro objekto ar situacijos. Dabar jis dažnai vartojamas apibūdinti įvairias baimes, kurios gali turėti psichologinių šaknų, pavyzdžiui, arachnophobija (baimė vorams) arba agorafobija (baimė atvirų erdvių).
„Phobia“ atsirado iš senovės graikų žodžio phobos, reiškiančio „baimė“, „siaubas“ ar „teroras“. Šis žodis buvo naudojamas apibūdinti tiek fizinę baimę, tiek emocinį sutrikimą, kurį sukelia tam tikras išorinis ar vidinis stimulai. Žodis „phobia“ tapo įprastas terminas mokslo ir medicinos pasaulyje, ypač nuo XIX amžiaus, kai psichiatrija pradėjo tirti įvairias psichologines ligas. Atsiradus šiam terminui, jis pradėtas vartoti apibūdinti įvairioms žmogaus baimėms, kurios buvo laikomos nenatūraliais ar pertekliniais reakcijomis į kasdienius dirgiklius.
Kalbinėje prasme „phobia“ - tai kompozitinis žodis, kur pirmas elementas „phobos“ reiškia baimę, o antrasis elementas „-ia“ - tai graikiška priesaga, dažnai vartojama kuriant abstrakčius daiktavardžius, kurie nurodo ligas, būsenas ar charakteristikas. Be graikų kilmės, žodis „phobia“ pateko į modernią kalbą, ypač per Lotynų kalbą, kurios pagalba daugelis graikų terminų tapo įprasti europinėse kalbose.
Kalbant apie lietuvių kalbą, „phobia“ paprastai tiesiogiai nevertinama, o dažniau vartojama kaip užsienio žodis, žymintis konkrečią baimės formą. Lietuvių kalboje galime rasti tokius terminus kaip „fobija“, kurie tiesiogiai remiasi graikų kalbos žodžiu, tačiau kartais naudojama ir „baimė“, kai reikia atskirti šią sąvoką nuo klinikinės arba psichologinės būsenos. Šiuolaikinis žodis „phobia“ taip pat turi didelę reikšmę įvairiose mokslinėse ir kultūrinėse srityse. Jis naudojamas ne tik medicininiame kontekste, bet ir socialinėse diskusijose apie žmogaus psichiką, baimės dinamiką ir netgi kultūrinių stereotipų kūrimą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti jausmus
Fobijos ir kasdienybė
Ne visos baimės ar nevaldomas nerimas kontaktuojant su daiktu ar atsidūrus kokioje nors situacijoje yra fobija klinikine šio žodžio prasme - bet jos neretai išties apsunkina gyvenimą: net jei nekankina sunki fobija, klounų nemėgimas gali sutrukdyti nuvesti vaiką į šventę, o bičių baimė gali sugadinti pikniką. Iki galo nesuprantant savo iracionalių baimių kilmės, sunku jų atsikratyti.
Kaip bebūtų, bet fobijas dažniausiai galima išgydyti ar bent jau apmaldyti jos simptomus sistemine desensibilizacija (pamažu artėjant prie baimės objekto), kognityvine-elgesio terapija ir kitais metodais.
tags: #visos #pasaulio #fobijos #pavadinimai