Psichiatrijos ligoninės - tai vietos, apgaubtos paslapties, kartais baimės, o neretai ir užuojautos. Šios įstaigos, įkurtos atokiau nuo miesto šurmulio, slepia daugybę istorijų - pacientų likimus, medicinos pažangą ir visuomenės požiūrį į psichikos sveikatą. Šiame straipsnyje panagrinėsime apleistų psichiatrijos ligoninių istoriją Lietuvoje, nuo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, žinomo kaip Vasaros ligoninė, iki Kairėnų psichiatrijos kolonijos ir kitų panašių įstaigų.
Vasaros gatvė: psichiatrijos istorijos atspindys
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, įsikūręs ant kalvos Vasaros gatvėje, miestiečiams geriau žinomas kaip Vasaros ligoninė. Po šios įstaigos skėčiu veikia įvairūs skyriai, nuo dienos stacionaro iki Valgymo sutrikimų centro. Ieškant informacijos internete apie šią gatvę, atrodo, kad tai vienintelė čia esanti įstaiga.
Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“ rašoma apie ligoninės atsiradimą: „Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, miškingame Sapiegos parke, stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. Iš pradžių čia gydyti tuberkulioze sergantys žmonės, o 1927 metais atidaryta psichiatrijos ligoninė.“ Tarpukariu, Lenkijos okupuotame Vilniuje, ligoninėje buvo nedaug vietų: iš pradžių 120, vėliau šis skaičius išaugo iki 230.
Julija, gyvenusi Vasaros gatvėje apie dvidešimt metų, kol baigė mokyklą, prisimena, kad gatvė reprezentavo Vilniaus įvairovę - gyventojai buvo ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, lenkai, totoriai. „Tėvams patiko kaimas vidury miesto - kaimynai laikė vištas. Aš troškau didelio miesto šurmulio, žmonių. Iš visų sezoninių gatvių Vasaros atrodė tamsiausia - Pavasario gatvė ant kalno, joje daugiau šviesos, pastatai kitokie, net Rudens gatvė ne tokia tamsi. O Vasaros gatvė lyg duobėj.“ Gatvėje buvo prieškario namų bei kelios 90-ųjų prakutusių garsleivų penkių aukštų pilaitės. Greta - maži namukai, lyg butukais suskirstyti, nes vieną dalinasi dvi šeimos. Vasaros gatvės bendruomenė glaudi, pastatus vadina ne namo numeriais, o žmonių pavardėmis.
Prosenelių namai buvo vieni pirmųjų šioje gatvėje - didelis medinis namas ir trys pastatai ten, kur dabar garažai. Proseneliai buvo pasiturintys žmonės, juos išbuožino ir 1940-aisiais namą nacionalizavo - įkeltos septynios svetimos šeimos. Po Nepriklausomybės atkūrimo žemę atgavome, valstybė tuos žmones iškėlė, jie gavo butus. Kai jį griovė, sienose aptiko ir dokumentų, ir šautuvų. Vaikystėje bijodavom psichiatrijos ligoninės.
Taip pat skaitykite: Bonifratrų vienuolynas ir psichiatrija
Šiandien Vasaros gatvė - tai žaluma, stirnos ant kalno ganosi. „Čia rojaus kampelis, maža kišenėlė, kurion įnėrus atsiduri visai kitame pasaulyje.“ Pasiilgai šviesos Vasaryne - kopi į kalną. Marijus, du kartus vidutinio sunkumo depresiją dienos stacionare gydęsis, pasidalino, kaip sunku ryte būdavo užvažiuoti dviračiu į kalną ir su kokiu palengvėjimu jis nuo kalno skriedavo namo. Keliaudamas į dienos stacionarą jautėsi lyg eidamas į bendraminčių klubą: „Dienos stacionaras buvo pačiame viršuje, Olimpe, išeidami mes leisdavomės į kasdienybę. Ramino pastatų masyvas, šlaitas, apaugęs brandžiais medžiais.“
Fotografas Marius Morkevičius prisimena: „2000-ųjų pradžioje žalias smalsus pirmakursis užsukdavau į Vasaros gatvę dairydamasis mažų nuotykių, prisiskaitęs Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Gatvelė kilo aukštyn, debesų link, o pačioje viršūnėje stūkstojo apleista medinė troba su gerai išsilaikiusia terasa, tad užsikabarodavau ten. Iš viršaus buvo matyti visas kvartalas, iš pažiūros tykus ir žalias kaip miškas, bet gerai žinojau, kad Vasaros gatvė mane apgaudinėja. Išties ji kupina žmonių istorijų ir jausmų. Žinoma, gausiausiai jų išspjaudavo ligoninė.“
Kairėnų psichiatrijos kolonija: atskirties ir skurdo liudijimas
Be Vasaros ligoninės, Vilniuje veikė ir kitos psichiatrijos įstaigos. Viena jų - Kairėnų psichiatrijos kolonija, įsteigta 1934 m. buvusio Kairėnų dvaro teritorijoje. Čia buvo apgyvendinami pacientai, pagal tuometinį supratimą laikyti nepagydomais. Kolonijos teritorija buvo didelė, jai priskirta 450 ha žemės.
Realybė Kairėnuose buvo niūri. Kolonija egzistavo kaip atskirties taškas, labiausiai apleista iš visų Vilniaus psichiatrijos institucijų. Kairėnus nuo Vilniaus centro skiria apie 15 kilometrų - ir dabar ne taip jau paprastai įveikiamas atstumas. Tarpukariu ir pokario metais motorinių transporto priemonių buvo mažiau, ir susisiekimas su kolonija buvo labai sunkus. Pacientai į koloniją įprastai buvo gabenami arklių tempiamais vežimais. Pati kolonija irgi buvo skurdi.
Citata iš 1950 m. dokumento, apibūdinanti sąlygas kolonijoje: „Vietos ten taip pat neužtenka. Visai nėra gydytojų nei seselių kabinetų. Lovos sustatytos viena šalia kitos, praėjimo nėra. Kadangi skyrius yra 15 kilometrų už Vilniaus ir ten dirbantis personalas turi ten ir gyventi, ligoninė turi užtikrinti gyvenamąją vietą.“ Pagalbinis ūkis, kuriame dirbo pacientai, beveik visą laiką buvo ties žlugimo riba. Pacientų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos. Į Kairėnus siųsti pacientai dažnai neturėjo jokių artimųjų, kurie jais pasirūpintų ir juos užtartų. Gydytojams pacientai mažai rūpėjo, o sanitarai dažnai elgdavosi žiauriai. Citata iš 1953 m. dokumento: „Sanitarai nemoka psichologiškai prieiti prie ligonių. Vietoj to, kad išspręstų ginčą tarp ligonių, pasikviečia į pagalbą kitus ligonius ir pradeda erzinti. Taip du ligoniai susipyko dėl paklodės.“
Taip pat skaitykite: Baimės psichologija
Ilgalaikiai gyventojai: užmiršti ir apleisti
Nemažą pacientų dalį Vilniaus psichiatrinėse ligoninėse sudarydavo ilgalaikiai gyventojai, kurie niekam nerūpėjo, buvo visų užmiršti bei apleisti. Toks gyvenimas galėjo tęstis 10, 15 ar 20 metų. Kiti ligoniai ir personalas tokius ligonius vadindavo „pastajankomis“, „kralikais“ ir panašiai. Kadangi tokie pacientai įprastai buvo laikomi nepagydomais ir medicinos požiūriu beviltiškais, gydyti jų beveik ir nesistengta. Gydytojai jais rūpinosi mažai. Citata iš 1966 m. išleisto Antakalnyje, Vasaros gatvėje, veikusios ligoninės direktoriaus įsakymo: „Š. m. spalio mėn. 24 d. II-me vyrų skyriuje staiga mirė ligonis R. J., kuris buvo gydomas ligoninėje 24 metus.“
Dažnai tokiais žmonėmis artimieji rūpintis nustodavo dar iki patenkant į ligonines. Menininkas Jonas Zarazza savo autobiografiniame kūrinyje „Kliedesys“, aprašydamas prisiminimus iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės, pacientus aprašo taip: „Kralikai visi be pižamų, tik su baltais apatiniais marškiniais ir kelnėm. Žmogai keistai siurrealistiški, o visų judesiai labai lėti (greičiausiai dėl didelių vaistų dozių).“ Ligoninės valdžia tokius žmones laikė ne žmonėmis, kuriems reikia padėti, o problema. Oficialiai jie vadinti ligoninėje „nusėdusiais pacientais“. Paniekinamai į tokius pacientus žiūrėjo ir kiti ligoniai, kurie dažnai manė, kad jie „normalūs“, o štai „kralikai“ yra „nenormalūs“.
Naujosios Vilnios ligoninė: humaniškumo idėjos ir sovietinė realybė
Seniausia šių laikų Vilniaus psichiatrinė ligoninė yra Naujosios Vilnios ligoninė, kuri pirmąkart atsidarė dar Vilniui priklausant Rusijos imperijai, 1903 m. Pirmasis ligoninės direktorius Nikolajus Krainskis iki šiol kartais pavadinamas „Vilniaus Freudu“. Taip yra dėl to, kad jis diegė humanišką požiūrį į pacientus, ragino gerbti net sunkiausiai sergančio ligonio asmenybę, kas tuomet buvo neįprasta. Be to, N. Krainskis rašė literatūrinius ir filosofinius tekstus, kuriuose svarstė, kas apskritai yra psichikos liga, kokį žmogų galima laikyti ligoniu, o kokį - sveiku. Vis dėlto, nors jis buvo pažangus pagal to meto sampratą direktorius, ne visiems ligoninės darbuotojams jo požiūris patiko, todėl jis neišsilaikė ilgai. 1905 m. po gydytojų skundų jis buvo priverstas atsistatydinti.
Sovietmečiu psichiatrinės ligoninės funkcionavo ne tik kaip gydymo įstaigos, bet ir kaip vietos pasislėpti nuo valstybės. Pavyzdžiui, jaunuoliams, kurie norėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Taip pat, moterims, norinčioms pasidaryti abortą po 12-os nėštumo savaitės, arba homoseksualiems vyrams, kurių lytiniai santykiai pagal SSRS Baudžiamąjį kodeksą buvo nusikaltimas.
Deja, dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Nors Lietuvoje tokių atvejų buvo mažiau nei sovietinėje Rusijoje, dokumentai atskleidžia, kad bent atskirais atvejais politiniai motyvai buvo pasitelkiami ir uždarant į ligoninę pacientus.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
Apleistų ligoninių atmosfera: tarp mistikos ir istorijos
Apleistos psichiatrijos ligoninės traukia apleistų vietų tyrinėtojus ir nuotykių ieškotojus. Didelis ligoninės pastatų kompleksas, hektarai aptvertos teritorijos ir rudeniškai vaiduokliškas vaizdas sukuria mistišką atmosferą. Tačiau įėjus vidun greitai supranti, kad ekskursija nebus maloni - pastatą kiaurai veria vėjas, varva lubos ir byra tinkas. Pastatas siaubo nesukelia, tačiau vaikų žaislai ir piešiniai ant sienų sukelia šiurpiai liūdnas emocijas.
Skaitytojas Jonas prisipažino ne kartą kvietęs dvasias įvairiausiais būdais, tačiau nė karto jam nebuvo taip baisu, kaip naktį apsilankius apleistoje psichiatrinėje ligoninėje. „Sulaukę vidurnakčio, šviečiant mėnuliui, mes leidomės į rūsius, kur laikė lavonus. Nusileidus pradėjau daryti nuotraukas, naudodamas blykstę. Iš karto pastebėjau, kad kažkas yra ne taip. Ekrane pasirodė veidas, tačiau fotografuoti nenustojome. Greitai pajutome, kad vaikštant ėmė stipriai krėsti šaltis, atrodė, kad nuolat kažkas seka iš paskos, nors ten nieko nebuvo. Atidžiau apžiūrėjus visas nuotraukas pamačiau aiškų ir ryškų veidą. Kitose nuotraukose - visą žmogaus siluetą. Dar kitoje, gerai įsižiūrėjus, koridoriaus gale pamatėme pasikorusį mažą vaiką, o šalia jo nuleidę galvas stovėjo kiti vaikai“, - pasakojo skaitytojas. Jis pripažino - po apsilankymo pastate negalėjo užmigti tris paras.
Kitų ligoninių likimai: nuo Šv. Roko iki Kauno dailės akademijos
Vasaros pabaiga atnešė ne tik karščius, bet ir visą krūvą naujų apleistų vietų. Kalbėsime apie buvusią Šv. Roko ligoninę, dar visai neseniai pasitraukusią iš Liepkalnio. 2013 metais prasidėjo didelė restruktūrizacija - Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė buvo apjungta su Sapiegos ligonine ir pavadinta Šv. Roko (sergančiųjų globėjo) vardu. Ligoniai ir administracija buvo pamažu keliami į naujas patalpas - tarp jų ir į buvusią Antakalnio vaikų polikliniką - vieną žymiausių Antakalnio apleistų vietų, galutinai sutvarkytą vos prieš metus, žiniasklaidai pakėlus didelį skandalą.
Tačiau ne visos apleistos psichiatrijos ligoninės pasmerktos nykimui. Kaune, Muitinės gatvėje, atgimsta pastatų kompleksas, kuriame susijungia XV, XIX amžiai ir vėlesni laikai bei šiuolaikinė moderni dabartiniams pastatų šeimininkams reikalinga įranga. Šiuose pastatuose dabar mokosi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) studentai. Jie į labai apleistą buvusią psichiatrijos ligoninę įsikėlė 2007 metais. Kad nebūtų taip šiurpu, egzorcistas iš menininkų kalvės esą išvaikė blogąsias dvasias.
Restauruojant pastatų kompleksą buvo atrasta daug vertingų detalių, leidžiančių spėti, kad šis pastatas buvo vienas seniausių mūrinių namų Kaune. Jame galėjo būti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos valdovų rūmai, ir tai yra kur kas vertingesnis pastatas nei Vilniaus valdovų rūmai, nes jis - autentiškas.
tags: #apleista #psichiatrijos #ligonine