Filosofija, išminties meilė, siekia orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Šiame straipsnyje nagrinėsime būties suvokimą ir sąmonės subjektyvumą, remdamiesi įvairių filosofų įžvalgomis ir teorijomis.
Filosofijos esmė ir sąmonės apraiškos
Filosofija - tai išminties meilė. Filosofai, suvokdami savo žinių ribotumą, trokšta pažinimo, todėl jie yra ne išminčiai, o išminties mylėtojai. Išmintis leidžia žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint specialių žinių. Šią orientaciją teikia mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis. Išmintį charakterizuoja ne tik išlavintas mąstymas, bet ir dorinis apsisprendimas. Filosofijai būdingos akiračio platumas, išlavintas mąstymas ir tinkamas dorinis apsisprendimas.
Filosofija yra teorija, paaiškinanti daugybę įvairių reiškinių nedideliu kiekiu pradų ir priežasčių. Ji siekia aprėpti visa, kas įmanoma, todėl visuotinumas yra jos, kaip teorijos, požymis. Filosofija savo teiginius grindžia proto argumentais. Ji, siekdama padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje, yra artimesnė pasaulėžiūrai, bet ne mokslui.
Dvasiniam žmonių gyvenimui, arba sąmonės sričiai, priklauso jų jausmai, suvokimai, pažiūros, idėjos, vertinimai, troškimai, sąvokos, o ypač mintys ir mąstymas. Tai yra svarbiausia sąmonės apraiška bei branduolys. Mąstymas veikia kitas žmogaus psichinės veiklos formas: emocijas, jausmus, veiklą - ir yra pats jų veikiamas. Sąmonė - aukščiausia psichinio atspindėjimo - pažinimo forma, būdinga žmogui.
Sąmonė ir tikrovės suvokimas
Pojūčių organai smegenims perduoda pasaulio vaizdą iš principo taip, kaip kopijos, fotonuotraukos atitinka pačius daiktus. Viskas, kas skatina žmogų veikti, turi pereiti per jo smegenis - tai sąmoningumas. O nesąmoningumas pasireiškia impulsyviais veiksmais. Sąmonė yra objektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas. Arba: idealybė yra ta pati materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir atitinkamai perfrazuota. Galima teigti, kad minčių apie nieką iš principo negali būti. Kad atsirastų mintys, mąstymas, apskritai, sąmonė, būtini materialūs išorės poveikiai, kuriuos perduoda penki pojūčių organai įcentrintais nervais į galvos smegenis, sužadindami jų veiklą.
Taip pat skaitykite: Žmogaus būties analizė
Gautą informaciją kalbos ir žinių pagalba smegenys „apdoroja“ (sąmonė - tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė), jei to reikalauja pažintinis, gamybinis ar kitoks interesas. Tikslas (kalbos ir mąstymo vienovės pagrindas - darbo procesas, veikla). Po to daromos išvados ir tada išcentriniais nervais siunčiami impulsai su įsakymais atskiroms kūno dalims. Net valgyti ir gerti žmogus ima tada, kai smegenyse atsispindi alkio ir troškulio pojūtis, o liaujasi - kai atsiranda sotumo pojūtis. Fiziologiniai procesai smegenyse nėra pakankamas pagrindas paaiškinti, kas konkrečiai yra mąstoma, kokia problema yra sprendžiama, kaip ji išspręsta ir pan. Sąmonė yra ne tik smegenų veiklos, kiek žmonių praktinės veiklos produktas.
Galima teigti, kad sąmonė atsirado darbo procese. Darbas ir kalba buvo tie du svarbiausieji veiksniai sąmonei atsirasti ir vystytis. Todėl kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė, nes mintis, kaip mąstymo proceso produktas, be kalbinės formos neįmanoma. O sąvokas, kaip mąstymo „instrumentus“ abstrakčiam mąstymui, individas perima iš visuomenės, išmokdamas kalbėti. Be to, nuolatinis visuomenės vystymasis ir pažinimas yra istorinis procesas, vykstąs atskirų tautų ir žmonijos istorijos mastu, o atskiri žmonės į jį įsitraukia, perimdami tos visuomenės mąstymo proceso turinį, mąstymo logiką ir, pagaliau, pačią sprendžiamą problemą.
Kalbos pagalba formuojasi naujos mintys, gilėja pažinimas, kaupiamos žinios, kurios perduodamos kitiems žmonėms, o raštijos (bibliotekų, mokyklų ir pan.) ir apskritai informacijos priemonių dėka tampa prieinamos kitoms kartoms, virsta tautų ir žmonijos dvasiniu lobynu, išminties saugojimo ir papildymo priemone. Visuomenės pažinimo procesas ilgainiui įgyja mokslo ir technikos pažangos (MTR) proceso pobūdį. Kai mokslas tampa tikrovės pažinimo įrankiu, žmogus tampa kūrybiška, pertvarkančia būtybe.
Sąmonė kuria pasaulį ta prasme, kad ji, atspindėdama pasaulį tokį, koks jis yra, kartu atspindi žmogaus nepasitenkinimą juo, atspindi žmogaus poreikį jį pakeisti. Sąmonė yra didysis civilizacijos laimėjimas, jį įgalino atrasti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius. Kartu sąmonė žmogų ir tautą daro individualybe, t.y. besiskiriantį nuo kitų žmonių ir tautų. Kokius uždavinius ir tikslus (kas turi būti) kelia sau žmogus ir tauta (visuomenė), priklauso nuo jų vertybinių orientacijų sistemos bei skalės. Ši atskiria sąmonėje tai, kas yra reikšminga žmogui ir tautai (visuomenei) nuo to, kas nereikšminga, ir atitinkama kryptimi orientuoja jų valią, dėmesį, interesus ir veiklą. Dėl to, greta su tikrovės atspindėjimu sąmonėje vyksta subjekto (subjektų) išgyvenimas (emocijos), kurios sustiprina žmogaus (žmonių) valią bei charakterį, padidina jų energiją, kurios padeda žmogui (žmonėms) įgyvendinti savo tikslus, nenukrypti nuo pasirinkto kelio.
Kasdieniniame gyvenime žmogus jį supančią tikrovę laiko tikrai egzistuojančia. Tuo jį įtikina praktinis santykis su daiktais, turinčiais jam gyvybinę reikšmę. Todėl jam ir į galvą neateina mintis kvestionuoti, neigti tikrovės realumą. Sukuria tokias situacijas (haliucinacijos, vaizduotės sukurti vaizdiniai, bendrų sąvokų susavarankinimas, suabsoliutinimas ir pan.), kai jis nebesusigaudo, kur realybė, o kur iliuzijos, kai pradeda abejoti objektyviu pasaulio egzistavimu. Todėl tiek kasdieniniame gyvenime, tiek filosofijoje iškilo būties ir sąmonės santykio problema.
Taip pat skaitykite: Naujas būties suvokimas
Tokios aukščiausio lygio abstrakcijos, kaip protas, intelektas, siela, dvasia, sąmonė neturi atitikmens jokioje daiktų giminėje, rūšyje ar konkrečiame daikte. Tačiau reikėtų manyti, kad materialus pasaulis pradeda pažinti pats save tik natūraliai sukurdamas sąmonę. Todėl ir pačią sąmonę bei jos apraiškas reikia laikyti realia būtimi. Mes suvokiame pasaulį ir patys save, nes Žemėje susidarė palankios sąlygos gyvybei ir sąmonei atsirasti ir vystytis. Kaip materialiame pasaulyje atsiranda ir išnyksta įvairūs materialūs junginiai, lygiai taip pat, susidarius palankioms sąlygoms, įvairiose Didžiosios Visatos vietose atsiranda sąmonė, o toms sąlygoms išnykus ji išnyksta. Visatoje nuolatos vyksta sąmonės ir nunykimo procesas.
Mūsų atveju įdomu pasiaiškinti, kaip pati susiformavusi sąmonė (žmogaus pavidale) aiškina visą savo susiformavimo prielaidų ir faktorių kompleksą. Kadangi gamtos reiškinių, sąmonės formavimosi ir funkcionavimo faktorių yra be galo daug, tai galimos įvairios sąmonės atsiradimo reikšmės, vaidmens aiškinimo koncepcijos ir teorijos. Sąmonės problemos ištakas galima pastebėti jau pirmykštėje pasaulėžiūroje. Joje formavosi sielos vaizdinys kaip pagrindas žmogaus ir gamtos veiklumui, gyvybei aiškinti. Iš pradžių siela buvo suprantama kaip tam tikros rūšies medžiaga, kaip materiali judėjimo, gyvybės priežastis. Vėliau formuojasi dvasinės sielos vaizdinys. Dvasine siela kaip nematerialų gyvybingumo pagrindą pradėta skirti nuo gamtos.
Sąmonė kaip ir nematerialios dvasios (angelai, demonai, mirusių žmonių sielos, Dievas) iš viso negali būti mokslo dalykas. Pagal sąmonės fenomeno kontekstą tie mokslo dalykai gali būti psichikos savybę turintys gyvūnai. Įvairūs mokslai (neurofiziologija, eksperimentinė psichotogija, kibernetika ir t.t.) gali tyrinėti tik materialių būtybių savybes ir elgesį, materialių kūnų, susijusių su sąmone, struktūrą, funkcijas, pokyčius ir pan. Šių tyrinėjimų duomenys tampa ir filosofavimo priemone. Šie duomenys kol kas įrodo tik tai, kad sąmonė būdinga vien žmogui. Filosofine prasme sąmonė sutampa su protingąja sielos dalimi, o tokią dalį turi tik žmogaus siela. Taigi mokslo ir filosofijos (netgi religijos) požiūriai sutampa. Ypač tai paranku marksistinei filosofijai, vadinančiai save moksline.
Negana to, marksistai pripažįsta ontologinį sąmonės statusą samprotaudami apie idealią tikrovę, kuri yra „ subjektyvi tikrovė". Ši „subjektyvi tikrovė" jau nebeimama į kabutes, nes ji visai reali, nors ir egzistuoja tik žmoguje, t.y. žmogaus sąmonėje. Tas subjektyvumas - tai grynoji idealybė vaizdinių, ženklų, simbolių, sąvokų, teorijų ir net legendų ar pasakų pavidalu. Subjektyvioje tikrovėje gausu fantastikos, išmonės, gandų, apkalbų, šmeižtų, raganų, slibinų, t.y. pačios sąmonės „darbo" produktų. Sąmonė atsimena, todėl be sąmonės nebūtų ir istorijos, kuri tik sąmonėje (individualioje, t.y. subjektyviojoje, ir visuomeninėje, t.y. objektyviojoje) ir egzistuoja. Tomizmas, t.y. katalikiškoji filosofija, pripažįsta dievišką žmogaus sąmonės (sielos) kilmę. Kadangi (pagal Bibliją) Dievas sielą sukūrė tik žmogui, todėl sąmonę ir turi tik žmogus. Tik žmogus yra panašus į Dievą: turi nemirtingą sielą, protą ir geba kurti. Tik žmogus pagaliau turi, panašiai kaip ir Dievas, laisvą valią, t.y. sąmoningai gali rinktis gėrį ar blogį, tik žmogus dėl sąmoningumo yra atsakingas už savo veiksmus kitiems ir pačiam sau.
Toks sąmonės kilmės aiškinimas nėra problemiškas, jame maža filosofinės minties, nes tiesos kriterijus yra Šv. Raštas, priimamas be išlygų. Ateistinės pakraipos filosofavimas (pavyzdziui, froidizmas, marksizmas) atmeta sąmonės mistišką kilmę ir remiasi XIX a. Sukurta evoliucijos teorija, įrodinėja materialią sąmonės prigimtį. Kadangi sąmonė laikoma tik idealiu būties atspindziu, tai ir sąmonės kilmės hipotezė vadinama „atspindžio teorija". Žmogaus sąmonė - sąvokos - yra kokybiškai nauja tikrovės atspindžio pakopa. Žmogus yra tokia gamtos dalis, kuri pradeda save suvokti ir kaip gamta, ir kaip santykinai savarankiškai veikiantį ir sąvokokas kuriantį subjektą. Net juslinė žmogaus sfera yra kokybiškai kita. Ji priklauso nuo visuomeninės patirties, kuri yra sukaupta sąvokose. Todėl žmogus savo juslėmis objektyvioje tikrovėje pastebi tai, ko gyvulys prie jokių sąlygų pastebėti negalės, nes jis neturi galimybių kurti sąvokas ir isisavinti žmogiškosios praktikos patyrimą.
Taip pat skaitykite: Giluminė Žmogiškos Būties Analizė
Sąvoka - reiškinių bendrumo išraiška, ir dėl to ji yra naujas, nuo juslinio suvokimo ir vaizdinio skirtingas idealus tikrovės reiskinių modelis. Vadinasi, sąvoka nėra paprasta tikrovės kopija, nėra optinis atspindys, o yra žmogaus praktinės veiklos pagrindu proto atlikta teorinė tikrovės rekonstrukcija, idealizuota tikrovės išraiška. Sąmonės turinys - mintis - yra idealybė, kuri egzistuoja žmogaus sąmonėje, mąstyme. Sąmonės kūrybinis aktyvumas reiškiasi žmonių veiklos tikslingumu. Jie visuomet vadovaujasi mintimis - tikslais, kurie nėra tikrovės kopija. Tikslas atsiranda, kai žmonės aktyviai veikia, santykiauja su gamta ir visuomene, vertina tą tikrovę, numato pageidautinus jo keitimo, pertvarkymo būdus, optimizuojančius jų adaptaciją prie gamtos ir visuomenės susidariusių sąlygų. Net jei žmogų veikti skatina materialūs jo kūno poreikiai (pavyzdžiui, alkis), jie išreiskiami mintimis. Vadinasi, sąmonė tarsi pralenkia tikrovę, tvarko ją pagal savo adaptacijos poreikius. Atkreipiame dėmesį į sąvoką „tarsi", nes negalime užmiršti, kad idealus veiklos planas, tikslas susiformuoja kaip ankstyvesnės praktinės veiklos rezultatas.O, šis tikslas turi būti įgyvendintas naujoje parktineje veikloje. Vadinasi, atskirai paimtos idėjos pačios savaime, be aktyvios žmonių praktinės veiklos nieko negali sukurti, realizuoti.
Dvi garsiausios „pasąmonės filosofijos" teorijos, kurias sukūrė Carlas Gustavas Carusas ir Eduardas von Hartmannas, yra tiesiogiai susijusios su šių metafizikų pažiūromis. Šie pasaulį ir Gamtą suvokia kaip tam tikro „principo" vaisių ar tapsmą: šį principą F. Schopenhaueris - Valia, F. Schellingas vadina Absoliutu, G. Hegelis - Idėja. Pasąmonę prilyginę šiam principui, C. G. Carusas ir E. A. Schopenhaueris palietė nemažai pasąmonės filosofijos aspektų, kai ši dar nė nebuvo atsiradusi. A. A. schopenhaueris nusako iracionalią ir aktyvią jėgą, tai veiklią, dinamišką jėgą, kuri yra visosmūsų esybės pagrindas. Valia „tampa objektu", pasirodo vaizdinių pasaulyje, tam tikromis pakopomis: kaip materiali jėga, mineralai, augalai, gyvūnai, žmogus. Visa Gamtos jėga yra Valia; ta pati valia reiskiasi fizinio priežastingumo ryšiais, augalų reakcijomis į išorės poveikį, žmogaus veikla. Žmogaus esmė - tam tikras objektyvacijos laipsnis, valia be sąmonės. Sąmoningi mūsų veiksmų motyvai - tik priedanga. „protas, - teigia A. valios sprendimais. Tik užklupęs ją veikiančią jis žino tikruosius jos ketinimus." A. Schopenhauerio nuomone - „valia yra šeimininkė, o protas - tik tarnas".
Jis remiasi F. Scellingu ir ypač A. Schpenhaueriu, pasąmonę C. G. Carusas suvokia panašiai kaip dievišką principą, kuris organizuoja pasaulį ir mūsų fizinį bei dvasinį gyvenimą. Jis rašo: „Pasąmonė yra subjektyvi išraiška to, ką objektyviai vadiname Gamta". Kaip ir A. Schpenhaueris, C.G. Carusas mano, kad visa, kas egzistuoja, turi apčiuopiamą esmę ir kad sąmonė atsiranda tik įveikusi keletą etapų: iš pradžių nesąmoninga Idėja sukuria individo organizmą, paskui susiformuoja pirminė - išorinio pasaulio sąmonė, instinktyviai susijusi su organiniu gyvenimu, pagaliau pasireiškia sąmoningas protas. Sielos gyvenime C. G. Carusas išskiria dvi pasąmonės rūšis : pimosios turinys sąmonės šviesai visiškai nepasiekiamas, o antroji yra tam tikrų sąmonės operacijų suspaprastėjimo padarinys. „ Sielos gyvenime egzistuoja sritis, į kurią niekada neprasiskverbia joks sąmonės spindulėlis: tai absoliučioji pasąmonė. Be jos, yra ir reliatyvioji pasąmonė, kitaip tariant, sąmonę realiai jau pasiekusi gyvenimo sritis, laikinai vėl tapusi nesąmoninga". Kaip matyti iš C. G. Jausmas savo prigimtimi yra pasąmonės gyvenimo dalis, o sapnas - tai tikras pasąmonės proveržis į sąmonę. Sapnų pasaulis atsiranda „iš minčių bei jausmų, kurie, panirę į Pasąmonę, ir toliau vystosi bei ima ir prasiveržia". Taigi sapnas - dvejopo sielos gyvenimo, sąmoningo ir nesąmoningo, vaisius, sąmonės bei pasąmonės susiliejimo padarinys. Svarbiausią C. G. E. E. von Hartmanno sistemos pagrindas - spekuliatyvioji metafizika. Tai savitas hegeliškas panteizmas, kai Pasąmonė atitinka pasaulio sielą, Visatą, nuleminatį imanentinę gamtos logiką. Šįsyk svarbiausia ne šis E. Iš tiesų E. Von Hartmannas pirmas aiškiai išskyrė kūno pasąmonę ir psichikos pasąmonę. Pirmąją jis įsivaizduoja kaip sielą, valdančią organinę visumą: pasak E. Net ir genialūs atradimai kyla iš pasąmonės, jie visada yra „nesąmoningo apdorojimo", „nebylaus idėjų virškinimo" padarinys. „Esu įsitikinęs, kad tokie procesai atlieka lemiamą vaidmenį net sprendžiant nesvarbius klausimus, jeigu tik šie mus šiek tiek labiau domina, ir dėl jo į visus su gyvenimu susijusius klausimus tikrą ir teisingą atsakymą pateikia pasąmonė: tik paskui sąmonė pradeda ieškoti priežasčių, o mūsų sprendimas jau būna priimtas". Taigi pasąmonė veikia vienodai, tiek kurdama genialų kūrinį, tiek lemdama mūsų sprendimus. Nesąmoninga psichika valdo visą sąmoningą gyvenimą. Norint susieti kūno pasąmonę su psichikos pasąmone „žmogaus sielą reikia laikyti nesąmoninga ir bendra individo organinių bei psichinių funkcijų vis…
Būties teorija ir jos samprata
Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t. t. Tačiau filosofai sąvokai būtis suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai netapatina su visa tikrove. Tarkime, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai nepriklauso, nors ir pažinimas „būna”, „esėja”, „esti”, nes yra tikrovės dalis kaip procesas, kaip dvasinis tikrovės suvokimo būdas, apie kurį juk galima pasakyti „yra”. Be to, būties teorijos sąvokos kai kurios filosofinės sistemos vengia, nors ir neneigia. Pavyzdžiui, taip yra marksizme, kuriame išskiriama „tikrovė” ir jos „atspindys” kaip įvairios sąmonės formos. Todėl atspindys nėra”, jis būčiai nebepriskiriamas. Iš to išplaukia, kad „nėra” nei meno, nei mokslo, nei religijos, nei pačios filosofijos. Nes tai tik pačios „būties”, arba „visuomeninės būties”, t. y. materialinio žmonių gyvenimo, atspindys. Atrodytų, jog tai tiesiog nesusipratimas, tačiau dialektinio materializmo logikoje taip teigiama. Beje, yra ir kitas kraštutinumas, kai būčiai priskiriami tik idealūs dalykai, nes jie esą amžini ir nesunaikinami, o materialaus pasaulio daiktų lyg ir „nėra”, nes jie laikini, jie čia atsiranda, čia išnyksta. Štai toks graiko Platono palikimas europiniam mąstymui.
Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas prasideda, kaip ir dera, nuo filosofinio klausimo. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors, kaip matėme, atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai”, apie kuriuos klausiama, iš tiesų „būna”, „esti”, „yra”. Jau sakyta, kad, dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G. Leibnicas, tardamas: ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai - niekas?” Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis. Bet ar nebūtiški yra klausimai - kas yra menas? kas yra vertybė? kas yra kultūra? kas yra sąmonė? ir t. t. Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai”, o sąvokos - bendrybės (universalijos).
Pati sąvoka būties teorija yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra metafizika. Taip buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę iš jos „pirminių priežasčių”. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t. y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija. Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis.
Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija ir t. t.. Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas Volfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t. y. ontologiją (gr. on - esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai G. Hegelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yra dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas, t. y. Absoliuto savipažina.
Naujausiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ir disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol. Pvz., lenkų filosofas Stanislavas Kaminskis knygoje „Theory of being to anderstund reality” (Lublin, 1980) savo apžvalginiame straipsnyje apie būties teorijos problematiką ir disciplinų sistemą pateikia bent penkis dabarties filosofijos sisteminimo principus ir neabejoja, kad nei praktinė filosofija (estetika, etika, technikos filosofija), nei savimonės filosofija negalima be būties teorijos pagrindinių principų. Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, arba būties modusas (lot. modus - matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasios struktūros dalis, ir apie Dievą: visi šie dalykai yra būtiški. Net I. Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica est logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose - pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t. y. Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu.Tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas yra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Hegelio Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F. Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t. y. metafilosofija arba metametafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai.