Įvadas: Žmogaus būties nerimas ir jo atspindžiai
Žmogaus būties nerimas yra gili ir universali patirtis, lydinti mus nuo pat sąmonės atsiradimo. Šis nerimas kyla iš suvokimo apie savo ribotumą, laikinumą ir pažeidžiamumą pasaulyje, kuris nuolat kinta ir kelia iššūkius. Nerimas dėl žmogaus būties gali būti įvairus - nuo egzistencinių klausimų apie gyvenimo prasmę iki kasdienių rūpesčių dėl saugumo, sveikatos ir ateities. Šis straipsnis siekia išnagrinėti, kaip naujos formos, atsirandančios šiuolaikiniame pasaulyje, gali būti panaudotos žmogaus būties nerimui perteikti ir analizuoti.
Ugdymo programos kaip priemonė nerimui analizuoti
Šiuolaikinės ugdymo programos, ypač skirtos jauniausiems, pavyzdžiui, 5-6 metų vaikams, gali tapti platforma žmogaus būties nerimui analizuoti ir perteikti. Programos, atliepiančios vaikų interesus, puoselėjančios jų gerovę ir tenkinančios individualius poreikius, gali padėti suprasti, kaip ankstyvame amžiuje formuojasi nerimas ir kaip su juo galima dirbti.
Kompetencijų ugdymas, integruotas į visas ugdymosi sritis (gamtamokslinį, kalbinį, matematinį, meninį, visuomeninį, sveikatos ir fizinį ugdymą), leidžia užtikrinti pusiausvyrą ir dermę. Pasiekimų sritys, išskirtos pagal ugdymosi sritis, aprašomos trimis pasiekimų lygiais: iki pagrindinio, pagrindinis ir virš pagrindinio. Šie lygiai skirti formuojamajam vertinimui, padedančiam stebėti ir analizuoti vaiko pažangą bei sunkumus.
Programos įgyvendinimo metu ugdomos pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė kompetencijos. Būtent emocinė kompetencija yra tiesiogiai susijusi su gebėjimu suprasti ir valdyti nerimą.
Komunikacija ir kalba kaip nerimo perteikimo įrankiai
Kasdienėse situacijose vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti informaciją, naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną, kuria trumpus pasakojimus, išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą.
Taip pat skaitykite: Kas yra naujos Facebook manijos?
Bendraudami vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius ar kitomis aktualiomis temomis. Jie stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja ir supranta gaunamus pranešimus. Svarbiausia, kad vaikai apibūdina savo jausmus ir emocijas, kylančias įvairių veiklų metu. Šis emocijų įvardijimas yra pirmas žingsnis nerimo supratimo ir valdymo link.
Kultūrinės veiklos ir kūrybiškumas kaip nerimo išraiškos formos
Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Tyrinėdami Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldą, jie pastebi skirtingų tautų kultūrinį išskirtinumą ir pasinaudoja šiais atradimais žaidimo, mokymosi situacijose ar atlikdami projektines veiklas. Žaisdami, tyrinėdami ir dalyvaudami kultūriniuose renginiuose vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje.
Dalyvaudami atvirose, įtraukiančiose kūrybinėse-projektinėse veiklose vaikai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją ir kūrybinį mąstymą. Klausinėdami, dalindamiesi savo sumanymais, žinojimu ir talentais jie įgyvendina idėjas, savaip interpretuoja reiškinius ir įvykius, modeliuoja, fantazuoja, kuria istorijas, siužetus ar pasakojimus. Kūrybinė veikla leidžia vaikams išreikšti savo nerimą simboline forma, suteikiant jam naują prasmę ir valdymą.
Dalyvaudami generuojant ir įgyvendinant jiems aktualias idėjas, skirtingais būdais išbandydami kūrybinės veiklos priemones vaikai tyrinėja artimosios aplinkos objektus bei reiškinius, sukaupta patirtimi dalinasi su kitais. Kurdami ir koreguodami savo sumanymus jie išbando įvairias dailės priemones, muzikos instrumentus ir kitus garso šaltinius, judesius bei vaidybinius elementus, kurie skatina improvizuoti, akomponuoti ir komponuoti. Šis kūrybinis procesas padeda vaikams atrasti naujus būdus, kaip išreikšti savo jausmus, įskaitant ir nerimą.
Aplinkos pažinimas ir gamtos mokslai kaip nerimo mažinimo priemonės
Natūraliai smalsaudami ir dalyvaudami organizuotose veiklose vaikai tiesiogiai stebi ir tyrinėja artimiausią aplinką, kartu su kitais skiria, lygina, grupuoja ir analizuoja daiktus bei reiškinius pagal jiems būdingus lengvai pastebimus požymius, mokosi juos apibūdinti. Šis pažinimo procesas suteikia vaikams saugumo jausmą, nes jie pradeda suprasti ir kontroliuoti savo aplinką.
Taip pat skaitykite: Nauja mokykla: psichologinė pagalba vaikams
Žaisdami ir tyrinėdami sieja kalbos garsus su jų simboliais, atpažįsta daugelį spausdintinių raidžių, skaito nesudėtingus žodžius, sakinius ir tekstus. Spausdintinėmis raidėmis užrašo paprastesnius žodžius, savo vardą. Žodžiu kuria trumpus tekstus, pasakoja ir atpasakoja išgirstus tekstus. Šis kalbos įgūdžių lavinimas padeda vaikams aiškiau išreikšti savo mintis ir jausmus, sumažinant nerimą, kylantį iš nesupratimo ir nežinojimo.
Kelia klausimus, įvardija problemas, ieško sprendimo būdų, mokosi iš savo veiklos įvairiais būdais dalindamiesi įspūdžiais. Remdamiesi ankstesne patirtimi svarsto, ką kitą kartą darytų kitaip. Šis problemų sprendimo įgūdžių lavinimas padeda vaikams jaustis kompetentingais ir pasitikėti savimi, mažinant nerimą, kylantį iš baimės susidurti su sunkumais.
Pilietiškumas ir socialinė atsakomybė kaip nerimo įveikimo būdai
Aptardami gyvenimiškas situacijas vaikai skiria pilietišką ir nepilietišką, tinkamą ir netinkamą elgesį, aptaria svarbiausius susitarimus, elgesio taisykles ir jų laikosi. Bendradarbiauja su kitais bendrose veiklose, paiso savo ir kitų poreikių, stengiasi gerbti kito nuomonę, ieško visiems tinkamo sprendimo, puoselėja vertybes (pagarbą, draugystę ir pan.). Šis socialinių įgūdžių lavinimas padeda vaikams jaustis saugiais ir priimtais bendruomenėje, mažinant nerimą, kylantį iš vienišumo ir atskirties.
Kartu su kitais ruošiasi ir dalyvauja kūrybiniuose projektuose, koncertuose, Lietuvos valstybinių švenčių renginiuose ir atlieka juose pasirinktą vaidmenį (groja, dainuoja, vaidina, šoka ar pan.). Atpažįsta ir pritaiko pagrindinius kalendorinių švenčių, valstybinių švenčių, įstaigos tradicinių švenčių simbolius (herbą, vėliavą, himną, tautinius rūbus ir pan.), susipažįsta su tautinės kultūros raiškos požymiais, domisi tautosaka, etnokultūros tradicijomis, kalba, tarmėmis, tariasi dėl bendrų sprendimų, siekia savo tautos ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų sutarimo. Šis pilietinis ugdymas padeda vaikams suprasti savo vietą visuomenėje ir jaustis atsakingais už jos gerovę, mažinant nerimą, kylantį iš bejėgiškumo ir nežinojimo.
Savo žodžiais nusako, ką žino apie savo tautos tradicijas ir kuo jos skiriasi nuo kitų tautų tradicijų, su kuriomis yra susidūrę. Ugdosi pagarbą visų žmonių laisvėms ir teisėms. Dalyvaudami bendruomenėje ugdosi savo pilietinę atsakomybę, kuria asmeninį santykį su šalies istorijos įvykiais. Pastebi žmonių veiklos poveikį gamtai, jos ištekliams ir ugdosi suvokimą bei nuostatas juos tausoti, imasi iniciatyvos dalyvauti įstaigos bendruomenės veikloje, skirtoje saugoti gamtą ir taupiai vartoti jos išteklius. Šis aplinkosauginis ugdymas padeda vaikams suprasti savo ryšį su gamta ir jaustis atsakingais už jos išsaugojimą, mažinant nerimą, kylantį iš ekologinės krizės.
Taip pat skaitykite: Naujausios psichologijos knygos
Skaitmeninės technologijos kaip nerimo valdymo priemonės
Žaisdami ir dalyvaudami įvairiose veiklose vaikai mokosi atsakingai, saugiai ir etiškai naudotis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Naudodamiesi prieinamomis skaitmeninėmis technologijomis vaikai peržiūri skaitmeninį turinį, ieško informacijos, piešia, kuria, žaidžia ugdomuosius žaidimus, tyrinėja arba naudodami įrašymo technologijas pradeda kurti paprasčiausią skaitmeninį turinį, išbando technologijas bendravimui, bendradarbiavimui, dalinasi bendravimo patirtimi. Skaitmeninės technologijos gali būti naudojamos nerimui valdyti, pavyzdžiui, per meditacijos programėles, virtualias realybės patirtis, padedančias atsipalaiduoti, ar bendravimą su kitais žmonėmis, patiriančiais panašius jausmus.
Emocijų pažinimas ir valdymas kaip nerimo įveikos strategijos
Žaisdami, tyrinėdami aplinką, aptardami įvairias situacijas vaikai plėtoja savimonės gebėjimus: supranta mimika ir kūno kalba reiškiamas emocijas, į jas reaguoja, apmąsto ir nusako savo jausmus, emocijas. Reflektuoja savo pomėgius, nusakydami, ką daryti patinka, o ko - nepatinka, suvokia savo augimą bei vietą šeimoje, ugdymo įstaigos bendruomenėje, pasaulyje. Dalyvaudami įvairiose veiklose mokosi valdyti savo emocijas, kuria ir palaiko draugiškus santykius su grupės draugais ir ugdytojais bei stengiasi laikytis grupės susitarimų ir taisyklių, plėtoja socialinės atsakomybės įgūdžius. Atpažįsta patyčias ir mokosi tinkamai reaguoti į jas. Supranta saugaus elgesio taisyklių svarbą atitinkamose situacijose, mokosi jų laikytis, rūpinasi sveikata pasitelkę fizinį aktyvumą, supranta sveikos mitybos svarbą sveikatai. Šis emocinis ugdymas padeda vaikams suprasti savo jausmus, įskaitant ir nerimą, ir išmokti juos valdyti.
Samprotaudami apie atsakingą ir saugų elgesį artimojoje aplinkoje, gamtoje, paaiškina, ko reikia žmogui, kad jis gyventų, gerai jaustųsi, būtų sveikas; mokosi tausoti išteklius, pasitikėti savo pažinimo galiomis; atlieka bendras tyrimų veiklas, dalinasi turima patirtimi. Šis holistinis požiūris į žmogaus gerovę padeda vaikams suprasti, kad nerimas yra tik viena iš daugelio emocijų, kurias galima valdyti ir įveikti.
Filosofija kaip priemonė žmogaus būties nerimui analizuoti
Filosofija, kaip žmogaus sąmoningo buvimo pasaulyje forma, grindžiama pastangomis pagilinti prasmės išgyvenimą, apmąstant būtį, mąstymą bei žmogaus veiklos formas, gali būti naudojama žmogaus būties nerimui analizuoti. Filosofijos samprata nevienareikšmiška: ji yra istoriškai kintanti ir įvairių filosofijos mokyklų bei doktrinų skirtingai traktuojama.
Senovės graikų filosofija
Senovės graikų filosofija yra pirmasis Vakarų filosofijos istorijos etapas. 7-6 amžių prieš Kristų sandūra vadinama 7 išminčių epocha. Įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingi išminčių vardai, dažniausiai minimi Biantas, Pitakas, Solonas ir Talis Miletietis; pastarasis laikomas pirmuoju filosofu. Anot Aristotelio, bandžiusio rekonstruoti ankstyvąjį filosofijos raidos etapą, Talis Miletietis pirmasis iškėlė klausimą apie galutinį tikrovės pradą (archė). Motyvas, vertęs jį kelti šį klausimą, nėra aiškus. Aristotelis tokiu motyvu laiko nuostabą. Anot jo, žmogų stebina tai, su kuo jis tiesiogiai susiduria savo aplinkoje, vėliau imama stebėtis ir klausti apie galutines visa ko priežastis bei pradus ir filosofuoti.
6-5 amžiuje prieš Kristų gyvenusius filosofus labiausiai stebino pasaulio vienovė ir darna (kosmos). Nuostabą jie išreiškė klausimu apie tikrovės pagrindą sudarantį pradą. Talis Miletietis juo laikė vandenį, Anaksimandras Miletietis - apeironą, Anaksimenas Miletietis - orą. Empedoklio manymu, pasaulis sudarytas iš 4 pradų - žemės, vandens, oro ir ugnies. Demokritas pasaulio vienovę aiškino atomų savaiminiu judėjimu. Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas Elėjietis įrodinėjo, kad tikroji būtis yra nedaloma ir nekintanti, o juslėmis suvokiama pasaulio įvairovė ir kitimas tėra tik regimybė.
Nors žinojimas, kurio siekė šie mąstytojai, neteikė praktinės naudos, bet nebuvo ir vien smalsumo tenkinimas. Herakleitas pašiepė daugžinystę teigdamas, kad ji žmogaus neišmoko protauti. Filosofinis žinojimas neatsiejamas nuo tam tikro gyvenimo būdo, kuris ir skiria filosofą nuo nefilosofo, tai yra išmintis, pakeičianti visą žmogaus esybę ir suteikianti jo gyvenimui gilesnę prasmę. Manoma, filosofu pirmasis save pavadino Pitagoras. Anot jo, filosofui nerūpi nei garbė, nei nauda, jam svarbu dalykų esmės pažinimas, keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Pitagoras subūrė filosofų bendruomenę, kurioje kartu su matematiniais tyrinėjimais buvo praktikuojama griežta askezė, atliekamos iniciacinės praktikos, atskleidžiančios naujiems adeptams slėpinius, susijusius su pomirtiniu gyvenimu.
Laikotarpis nuo 7 amžiaus pradžios iki 5 amžiaus prieš Kristų vadinamas ikisokratiniu. Ne taip kaip ankstesnieji filosofai, kurie daugiausia tyrinėjo gamtą, Sokratas svarbiausiu laikė klausimą - kaip žmogui dera gyventi. Filosofiją jis traktavo kaip dorybės ugdymo discipliną. Sokratas polemizavo su sofistais, išmintimi laikančiais iškalbos meną, padedantį nugalėti teisminiuose ginčuose ar politinėse diskusijose. Anot Sokrato, toks požiūris veda į pažintinį bei moralinį reliatyvizmą, nesuderinamą su tikrąja išmintimi - absoliučiais dorovės principais grindžiamu gyvenimu. Sokratas savo filosofiją plėtojo ne rašytinio teksto forma, o gyvu pokalbiu, kurio tikslas buvo padėti pašnekovui įsisąmoninti savąjį nežinojimą, pažadinti jame glūdinčią dorybę ir taip pakeisti jo gyvenimą. Filosofiją, kaip gyvenimo meną, traktavo ir Sokrato mokinių įkurtos filosofinės mokyklos (kinikai, Kirėnės mokykla).
Platonas bandė sokratiškąją dorybės ugdymo sampratą susieti su klausimu apie tikrosios būties prigimtį. Anot jo, tikroji būtis yra ne juslėmis suvokiama tikrovė, o ideali, antgamtinė būtis - idėjos, kurias pažinti kliudo kūniška žmogaus prigimtis, todėl filosofas turįs stengtis kiek įmanoma išvaduoti savąją sielą nuo sąsajos su kūnu; tam reikia nuosekliai ir įvairiapusiškai lavintis. Toks lavinimas, apimantis ir intelektinį pažinimą, buvo praktikuojamas Platono įkurtoje mokykloje (Akademijoje). Itin didelė reikšmė čia buvo teikiama matematikai, kurią Platonas traktavo kaip abstraktaus mąstymo, padedančio filosofo sielai išsivaduoti nuo sąsajos su kūnu ir taip tapti panašiu į dievą, lavinimą. Beveik visi Platono tekstai parašyti laisvu pokalbių stiliumi. Juose gausu mito elementų.
Filosofijai visą žiniją aprėpiančios sistemos pobūdį bandė suteikti Platono mokinys Aristotelis. Jis skyrė teorinę ir praktinę filosofiją. Teorinę filosofiją sudarė 2 dalys. Pirmojoje, vėliau pavadintoje metafizika, buvo tyrinėjami bendriausi ir pamatiniai tikrovės principai. Antroji dalis - juslėmis suvokiamo pasaulio tyrinėjimas (fizika). Praktinę filosofiją sudarė žmogaus gyvenimui būtinų žinių teikiančios disciplinos - etika, politika, poetika ir retorika. Svarbią vietą Aristotelio sistemoje užėmė logika, formuluojanti universalias mąstymo taisykles. Kiekvienai žinijos sričiai Aristotelis pripažino savitą žinojimo formą, bet aukščiausia filosofinio žinojimo forma laikė nuo bet kokių praktinių reikšmių nepriklausomą grynąją teoriją.
Helenizmo epochoje susiformavo stoicizmas, skepticizmas, epikūrizmas, neoplatonizmas. Stoikai (Zenonas Kitijietis, Seneka, Epiktetas, Aurelijus) svarbiausiu filosofijos uždaviniu laikė pasaulyje viešpataujančios būtinybės įsisąmoninimą, kurį pasiekęs žmogus ramiai paklūsta pasaulyje viešpataujančiam kosminiam protui. Epikūro įkurtoje mokykloje propaguotas nuosaikus mėgavimasis gyvenimu, kylantis iš žmogaus gyvenimą valdančios neišvengiamybės įsisąmoninimo. Iš esmės panašaus tikslo siekė ir skeptikai (Pironas, Sekstas Empirikas), kurie laikėsi požiūrio, jog laimingai galima gyventi tik aiškiai suvokus, kad joks teiginys negali būti galutinai patvirtintas ar paneigtas, tad dera susilaikyti nuo bet kokio sprendimo. Neoplatonizmo atstovas Plotinas pabrėžė ekstatinės (ekstazinės) patirties svarbą filosofiniam gyvenimo būdui.
Ankstyvosios krikščionybės filosofija
Atsiradus krikščionybei filosofijos samprata iš pradžių mažai keitėsi. Pirmieji krikščionys dažnai ir patys save vadino, ir kitų buvo vadinami filosofais. Jiems kėlė nerimą klausimas - ar galima krikščionims, disponuojantiems per apreiškimą gauta aukščiausiąja tiesa, perimti iš pagonių žinias, kurias jie pasiekė netobulu žmogaus protu. Tertulijonas retoriškai klausė: Kas bendra tarp Atėnų ir Jeruzalės, tarp Akademijos ir Bažnyčios? Ilgainiui nugalėjo požiūris, kad filosofija ne tik nėra nesuderinama su krikščioniškuoju tikėjimu, bet gali būti jam naudinga formuluojant krikščioniškąją tikėjimo doktriną ir ginant ją nuo pagonių. Jau 2-3 amžiuje susiformavo kelios mokyklos, kurios kėlė uždavinį filosofiniais metodais interpretuoti apreiškimą.
Patristikai (2-7 amžius) būdingos Bažnyčios tėvų (Origeno, Klemenso Aleksandriečio, Grigaliaus Nisiečio) pastangos išplėtoti ir įtvirtinti krikščioniškąją doktriną perimant iš antikos filosofijos išplėtotas sąvokas ir samprotavimo būdus. Filosofija imta traktuoti kaip priemonė, turinti padėti geriau suprasti krikščioniškojo tikėjimo turinį. Šis požiūris labiausiai išplėtotas Augustino veikaluose, kuriuose krikščionių tikėjimo turinys dėstomas iš neoplatonikų perimtomis sąvokomis. Anot Augustino, krikščionybė ir yra tikroji filosofija, nes padėdama pažinti Dievą ir patį save ji padaro žmogų laimingą.
529 imperatoriui Justinianui uždarius Platono akademiją, didesnę dalį senovės graikų filosofijos paveldo išsaugojo arabai (Averojus, Avicena ir kiti), kurie kaupė, vertė ir komentavo jų raštus.
Scholastinė filosofija
9-14 amžiuje vyraujančia filosofijos forma (scholastika) tapo senųjų tekstų analizė, komentavimas ir interpretavimas. Formavosi scholastinis metodas - dialektika (svarstant kiekvieną klausimą pirmiausia išnagrinėjami anksčiau apie tai rašiusių autorių argumentai ir tada daroma išvada). Taikant šį metodą 11 amžiuje pradėtas universalijų ginčas - ar bendrųjų sąvokų (rūšių ir giminių) turiniai sudaro savarankišką antjuslinės būties sferą, ar jie egzistuoja tik mąstyme.
Kai kuriems krikščionių mąstytojams kėlė abejonių dialektikos taikymas aiškinant Bibliją. 11 amžiuje kilo dialektikų ir antidialektikų ginčas. Petras Damianis siūlė filosofiją traktuoti kaip teologijos tarnaitę ir abejojo, ar ja remiantis galima aiškinti tikėjimą. Daugelis krikščionių mąstytojų vis dėlto vertino filosofijos galimybes. Anzelmas Kenterberietis pateikė Dievo buvimo įrodymą, pagrįstą Dievo sąvokos logine analize. Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis siekė pagrįsti ir susisteminti krikščioniškojo tikėjimo doktriną remdamiesi Aristotelio filosofija. Jie galutinai atskyrė filosofiją nuo teologijos, traktuodami ją kaip prigimtiniu protu grindžiamą pažinimą, o teologiją siedami su dieviškosios malonės apšviestu protu.
Daugelyje vidurinių amžių universitetų filosofijos fakultetu buvo vadinama parengiamoji universitetinių studijų pakopa, kurioje studijuojami laisvieji menai. Šių studijų tikslas buvo pasirengti studijoms aukštesniuose (teisės, medicinos ir teologijos) fakultetuose. Tapusi universitetinių studijų disciplina filosofija vis labiau ėmė įgyti grynojo žinojimo, menkai susijusio su filosofiniu gyvenimo būdu, pavidalą. Filosofijos turinį ir formą lėmė universitetuose įsigalėjusi dėstymo ir egzaminavimo tvarka.
14 amžiuje prasidėjo senųjų mokyklų filosofinių sistemų kritika. W. Ockhamas abejojo abstraktaus mąstymo pajėgumu pažinti tikrovę ir pabrėžė Dievo visagalybę.
#