Šiame straipsnyje nagrinėjama Hamleto, vienos žymiausių V. Šekspyro tragedijų, pagrindinio veikėjo, asmenybė. Siekiama atskleisti jo sudėtingą charakterį, motyvus ir transformacijas, remiantis literatūros kritika ir įvairiais interpretaciniais požiūriais. Taip pat atsižvelgiama į tai, kaip Hamleto paveikslas atsispindi šiuolaikiniame teatre ir visuomenėje.
Hamleto dilema: Būti ar nebūti?
Hamleto asmenybė yra prieštaringa ir daugiabriaunė, todėl vis dar kelia diskusijas ir interpretacijas. Jis intelektualus, melancholiškas, linkęs į apmąstymus, bet kartu ir ryžtingas, impulsyvus, kerštingas. Pagrindinis Hamleto konfliktas - vidinis, egzistencinis. Jis abejoja gyvenimo prasme, moralės normomis, teisingumu. Šį konfliktą geriausiai atspindi garsusis Hamleto monologas "Būti ar nebūti?".
Hamletas kaip tiesos ieškotojas
Vido Bareikio režisuotame "Hamlete" Hamletas nėra romantiškas herojus ar idealistas, o tiesos ieškantis žmogus. Jis perregi kiaurai jį supančius žmones, tačiau tiesos paieškos nuveda prie krauju sutepto keršto. Šis Hamletas jaučia atsakomybę, pareigas, bet pasirenka kerštą už tėvą. Tai asocijuojasi su tuo, kas vyksta mūsų pasaulyje - teroru.
Hamleto santykis su kitais veikėjais
Hamleto santykiai su kitais veikėjais atskleidžia jo asmenybės skirtingus aspektus. Su Ofelija jis elgiasi švelniai ir mylinčiai, bet vėliau ją atstumia, manydamas, kad ji susijusi su jo priešais. Su motina, karaliene Gertrude, Hamletas jaučia pyktį ir nusivylimą, nes ji ištekėjo už jo dėdės Klaudijaus, nužudžiusio jo tėvą. Su Klaudijumi Hamletas jaučia neapykantą ir keršto troškimą.
Hamletas šiuolaikiniame teatre
Šiuolaikiniame teatre Hamleto paveikslas interpretuojamas įvairiai. Režisieriai pabrėžia skirtingus jo asmenybės aspektus, atsižvelgdami į šiuolaikinės visuomenės problemas ir vertybes. Pavyzdžiui, Vido Bareikio "Hamlete" Hamletas vaizduojamas kaip tiesos ieškotojas, o ne romantiškas herojus.
Taip pat skaitykite: Hamleto analizė
Hamletas - amžinas klausimas apie žmogaus būtį
Hamletas - tai amžinas klausimas apie žmogaus būtį, moralę, teisingumą, kerštą. Šis veikėjas ir toliau jaudina žiūrovus ir skaitytojus, skatina juos apmąstyti savo gyvenimą ir vertybes. Hamleto asmenybė yra sudėtinga ir daugiabriaunė, todėl vis dar kelia diskusijas ir interpretacijas.
Literatūros kritinio vertinimo klausimu
Prieš kurį laiką ne tik literatinį mūsų pasaulį, bet ir platesnę mūsų visuomenę buvo gyvai sudominę du klausimai: kas yra tikras rašytojas ir kas tik grafomanas? Antrasai klausimas: koks apskritai rašytojo santykis su savo vertintoju - kritiku?
Pirmąjį grafomanų klausimą iškėlė faktas, kad beveik visus viešumai pateiktuosius debiutantinių autorių veikalus teko nepalankiai vertinti. Kiek visi jie buvo kilnūs savo patriotinėmis tendencijomis, tiek pat betgi visi buvo neabejotinai silpni estetiniu atžvilgiu. O ypačiai visuomenės nusivylimą jaunaisiais autoriais jautrino tai, kad pastarieji pradėjo reikštis nebe tik individualiai, bet ir sutelktiniais sambūriais, tiesiog stovyklomis.
Iš pradžių šitas aliarminis perspėjimas prieš kandžių antplūdi buvo beveik visų vieningai ir būtent palankiai sutiktas. Niekas nesiryžo skubėti „kandims“ į pagalbą. Tačiau, dar nebaigus „kandžių“ bylos, iškilo nauja byla, kuri dar labiau visus įkaitino, negu pirmoji. Tai kritiko ir rašytojo santykių byla, iškilusi ryšium su „Tremtinių mokyklos“ kritinėmis recenzijomis, kurios kritiškai paliete nebe debiutantus, o jau žinomus vardus. Kol tebuvo liečiamos „kandys“, jos vienos kentėjo, nerasdamos, kas jas užsistotų. Bet kai buvo paldesti ir jau žinomi vardai, sujudo daug platesni vandenys - nebe tik patys paliestieji.
Nenoriu betgi šitų diskusijų priminimu jas iš naujo įžiebti. Kaip tiktai jose paaiškėjo, kad „kovos“ nuotaika nėra palanki klausimams objektyviai apsvarstyti. Buvo šitos diskusijos pradėtos rūpesčiu, kaip išlaikyti, jei ne pakelti, mūsų literatūros lygį. O buvo jos baigtos išvada: ne tiek svarbu, koks tas lygis, kiek tai, kad nebūtų apie jį kalbama! Ar būtų buvusi tokia išvada prieita, jei klausimas būtų buvęs svarstomas atsietai nuo asmeninių aistrų, nuo vadinamosios kovos nuotaikos?
Taip pat skaitykite: Hamleto tragiška atomazga
Tiesa, panašiai mes šiuo metu esame linkę elgtis ir kitose srityse. Ne tiek rūpinamės pašalinti beįsigalinčias negeroves, kiek pavydžiai saugome, kad tik jos aikštėn neiškiltų. Lyg blogybių nebelaikytume blogybėmis ir tik. vieno bijotume - tai jų viešumon iškilimo. Manome, kad pakaks tik užmerkti prieš save akis, ir viskas bus gerai. Deja! Prieš iškilusį klausimą akių užmerkimas dar nėra joks pozityvus klausimo išsprendimas. Pasmerkdami kritiką, kaip ji drįso viešai reikšti rūpesčio mūsų literatūrinio lygio smukimu, mes dar šito smukimo nesulaikėme!
Rūpestis išsaugoti mūsų literatūros lygį tebėra aktualus ir šiandien. Šito rūpesčio, o ne asmeninių ambicijų, šviesoje turime grįžti į tuodu klausimus, kuriuos iš naujo iškeliu objektyviam svarstymui, o ne subjektyviai polemikai.
Iškeliu šituos klausimus tiktai principinėje plotmėje. Konkrečiau juos paanalizuoti pačių literatų, rašytojų ir kritikų uždavinys. Ir manau, kad objektyviau bei ramesnėje nuotaikoj klausimą pasvarsčius, bus suprasta, kad rašytojų ir kritikų santykio klausimas niekada neturi būti sprendžiamas polemine dilema „už rašytojus ar už kritikus“, o tiktai jų solidaraus bendradarbiavimo galimybių ieškojimu.
Rašytojas ir kritikas, mano akimis, yra ne du priešai, o tik du draugai. Ir abu būtų neteisūs, jei imtų neigti tą savo prigimtinį draugiškumą. Kritiką šitas draugiškumas įpareigoja tą pačią meilę literatūrai, kuri yra jo pašaukimo pagrindas, išsaugoti ir kiekvienam atskiram rašytojui. Rašytoją tas pats draugiškumas įpareigoja lojaliai pakęsti atvirą savęs vertinimą, net jei jisai ir ne visada patiktų. Tasai rašytojas, kuris nepakenčia atviros kritikos, prisipažįsta, kad jisai kritiką nori iš draugo nužeminti į pataikūnišką valdinį. Mokėti turėti draugų - tai mokėti neversti jų veidmainiauti bei pataikauti. O prarasti draugus lygu užmerkti akis prieš save patį, atsisakyti vertinančiosios kritikos teikiamų pažangos skatinimo akstinų.
Taip iš anksto pasisakęs, einu į pozityviuosius klausimus.
Taip pat skaitykite: Hamleto elgesio analizė
Rašytojo laimės ieškojimas ir grafomanija
Nėra abejonės, kad grafomanija, kaip ir apskritai bet kuri kita manija, yra nesveika apraiška. Todėl ir kova su grafomanija liks visada aktualus uždavinys. Sutinku, jog ir kvietimas susirūpinti, kad tremties literatūron neįsiveistų „kandys“, nebuvo neaktualus. Atrodo tačiau, kad pati grafomanijos sąvoka žygio prieš „kandis“ metu neretai buvo netiksliai suprasta, ir todėl ne kartą dėmesys buvo nukreiptas į mažiau pavojingas apraiškas, pačioms stambiosioms apraiškoms liekant nepastebimoms.
Būtent, tikra prasme grafomanija yra labiau būdinga senatvei, negu jaunatvei. Tuo tarpu žygis prieš „kandis“ beveik išskirtinai buvo nukreiptas prieš jaunuosius debiutantus. Nėra abejonės, kad daugelis jų silpnai, net labai silpnai debiutavo. Tačiau tikra prasme grafomanais juos laikyti bus galima tik tuo atveju, jei jie nesiliaus ir toliau rašę, ne vidinės kūrybinės būtinybės vedami, o tik išviršinio rašytojo garso trokšdami. Debiutavimas, nors ir silpnas, dar yra mažiau grafomanijos, o labiau rašytojo laimės bandymo dalykas. Net ir nepavykęs debiutas labiau yra nesusipratimas ir, pasakyčiau, nelaimingas, nes neapgalvotas žingsnis, negu tikra grafomaninė apraiška. Tikra prasme maniaku vadiname žmogų ne dėl vieno kurio nelaimingo žingsnio, o tiktai dėl pastovaus pasidavimo bet kuriai idėe fixe. Todėl ir tikrosios grafomanijos pavojus labiau realus ne debiutantuose, o tuose, kurie atkakliai save „amžina“ leidiniu po leidinio, sudarydami visuomenėje „jau žinomo vardo“ įspūdį.
Vienu žodžiu, tenka skirti tarp jaunuolinio savęs bandymo, rašytojo laimės ieškojimo ir tarp tikrosios grafomanijos, pastovaus rašytojo liga sirgimo.
Pirmosios jaunystės entuziazmo metu vos ne kiekvienas antras svajojo pagal ovidinę mintį įamžinti save paminklu, amžinesnių už varį. Bet netrukus daugumas įsitikina, kad tiksliau aną ovidinę svajonę, pakeisti kita, nors ir mažiau garsia, bet užtat lengviau pasiekiama garbe. Vis dėlto dar daugelis ryžtasi bandyti savo rašytojinę laimę - nepasitenkinti vien savo artimųjų aplinka, bet išeiti ir viešumon, atsieit „amžinybėn“. Nenuostabu, kad ir pas mus kiekvieni metai atneša po gerą dešimtį naujų rašytojo laimės ieškotojų. Vadinu juos šituo, o ne grafomanų vardu, nes iš tiesų tik viešose rungtynėse išryški kiekvieno rungtynininko šansai. Debiutas, koks jis bebūtų, visų pirma yra ne grafomanija, o rašytojinio talento viešas išbandymas.
Deja, šitas išbandymas neretai skaudus. Paaiški, kad rašytojo laimės siekimas daugiau kartus, negu iš pradžių galėjo atrodyti. Išeiti viešumon - tai išstatyti save visų akims ir visų vertinimui. Tiesa, kiekvienas yra priverstas, kokio darbo jis besiimtų, viešumon išeiti, bet ne ta pačia prasme, kaip viešumon išeina rašytojas. Tarp rašytojo ir kurio kito viešumon išėjimo yra esminis skirtumas. Kitas kuris išeina viešumon tik kaip specialistas, vadinasi tik kaip tas ar kitas visuomeninės funkcijos vykdytojas. Tuo tarpu rašytojas išstato prieš visus save ne kaip specialistą, o kaip žmogų. Nors ir kiekvienas darbas daugiau ar mažiau yra ir pačios asmenybės išraiška, tačiau joks darbas neverčia taip intymiai atsiskleisti, kaip rašytoją jo kūryba. Kai kitur žmogus savo darbo rezultatais išreiškia tik savo techninį kompetentingumą bei profesinį sąžiningumą, tai rašytojas viešumai pateikia ne tik objektyvius savo darbo rezultatus, bet per juos išskleidžia ir visą save patį - pačiose intymiose savo vidinio pasaulio gelmėse.
Dėl šito kūrybos intymumo kiekvienas jo iš šalies vertinimas rašytojui yra lyg profaninis jo vidaus šventyklos išniekinimas turistine smalsa. Ta ir yra rašytojo ir viešumos santykio įtampa: iš vienos pusės - rašytojas nori išeiti viešumon, viešai tarti savo žodį, iš antros pusės - bijo viešumos įsiveržimo jo vidaus pasaulin, kad iš intymiųjų sielos gelmių ištryškęs žodis viešumos sausroje neprarastų savo pirminio gaivumo. Gerai, jei pavyksta rašytojui savo žodžiu viešumą taip užburti, kad ši, atsisakiusi įprastinės smalsos, pasiduotų jo žodžiui kaip aukštesniam, balsui. (Tai ir yra rašytojinio pašaukimo tikrumo liudijimas!). Kuriam betgi nepavyksta tokiu būdu viešumos pagauti, pasijunta, lyg tasai anekdoto herojus, kuris po puotos apsvaigimo pabudęs randa save nuogai, išrengtą ir išstatytą vitrinos lange praeivių juokui. Tai, kas rodės plaukė iš tikros širdies ir bangavo tikru jausmu, kitiems tėra nenuoširdi deklamacija, patetiška retorika. Bet tai ir yra gyvas ženklas, kad tokio rašytojinis pašaukimas, gal būt, ir tebuvo iliuzija. Visai natūralu, kad didele rašytojų laimės ieškotojų dalis, atvirai supratusi šitą ženklą,“ savo pastangas baigia pirmu ir paskutiniu leidiniu, vėliau beprisimenamu panašia ilgesingos ironijos šypsena, kaip subrendusiais metais - pirmoji meilė. Ir nėra pagrindo jų vadinti grafomanais!
Ypačai ne vienam rašytojo laimės ieškotojui atveria į save akis baime, kai. jis gyvai pergyveno rašytojo bejėgiškumą prieš viešumą. Valstybininkas, apkaltintas kurio nors jo politinio žygio ar koncepcijos nepasiteisinamu, gali teisintis blogo netroškęs, turėjęs vien gerą intenciją, o tiktai įvykiai nelemtai susiklostę. Iš tikro visada gali iškilti nenumatomų veiksnių, kurie tai, kas lauktoje konjunktūroje būtų naudinga,, padaro pragaištinga. Tuo tarpu rašytojui, kaltinamam nepajėgumu išreikšti, sakysime, tautinius jausmus, teisintis blogos valios neturėjimu ir prisiekinėti savo patriotizmo nuoširdumu tebūtų lygu parodyti savo naivumą. Kai politiko vertinimui kartais gali turėti reikšmės ir jo intencija (gera ar bloga), tai rašytojo vertinimui - niekada Kūryboje svarbu ne intencija (nieks ir neabejoja jos gerumu!), o tik faktinis rezultatas.
Dar labiau, negu politikas, gali nuo savo kritikų bei viešumos gintis mokslininkas. Neteisingo užpuolimo atveju jam visada atsiras kelias savo tiesai pagrįsti objektyviais įrodymais. Tuo tarpu rašytojas, net ir neteisingai užpultas, negali savo kritikų atremti, nes jis stokoja tokių objektyvių savosios tiesos kriterijų, kokiais disponuoja mokslininkas. Nesant poleminio apsigynimo galimybės, rašytojui telieka vienas kelias: jei netikima kritikos teisingumu, pasitikėti teisingesniu ateities sprendimu, kad vis tiek jis bus kartą, nors ir vėliau, suprastas, arba, jei ir paties suabejojama savo išleistojo kūrinio verte, imtis rašyti kitą kūrinį, kuris geriau pasisektų.
Tačiau ir čia apsireiškia išskirtinė rašytojo padėtis. Kitas kuris specialistas gali pasiryžti kitą kartą darbą tobuliau atlikti, labiau teoretiškai pasiruošus, įgijus didesnės techninės patirties, didesniu profesiniu sąžiningumu. Gi. rašytojas negali būti tikras, kad ir antrasis jo kūrinys bus geresnis, negu pirmasai. Kūrybos vertės savaime dar nelaiduoja nei gilesnis pasiruošimas, nei platesnė patirtis, nei pagaliau intencijos sąžiningumas.
Šita visa gyva rašytojo laimės dviprasmiškumo patirtis ir atskleidžia ne vienam debiutantui jo rašytojinio pašaukimo iliuziškumą ir tuo pačiu apsaugoja jį nuo grafomanijos grėsmės. Todėl anksčiau ir sakiau, kad ir nepavykęs debiutavimas dar nėra grafomanijos apraiška. Dabar galėčiau pridurti: debiutavimas - tai pirmoji viešo mūzos viliotojų, bet nepašauktųjų atranka, nepašauktųjų išskyrimas nuo pašauktųjų.
Kas iš tiesų mūzos pašauktas kūrybai, tas nepabūgsta net pirmosios nesėkmės, nes ir iš viso išorinio pripažinimo jis nelaiko pagrindiniu dalyku. Kūrėjui savęs išsakymas, įprastiniu žodžiu tariant, yra vidinės būtinybės, o ne garbės siekimo dalykas. Tačiau - čia ir iškyla tikroji grafomanija! - ir vidinė būtinybė nėra nedviprasmiška, nes subjektyviai ir grafomanija (rašymo apsėdimas) turi tą patį pavidalą, kaip ir tikroji vidinė būtinybė. Ir grafomanas jaučiasi spiriamas (nors iš tiesų ne įkvėpimo, o apsėdimo) rašyti ir rašyti, spausdinti ir spausdinti, gaminti ir gaminti. Tegu šita gamyba ir nebūtų vertinama, net nebūtų skaitoma ar būtų skaitoma tik norint sąmojaus susikurti: (ne visi gi piktai persekiojo ir La Manchos išmaningąjį riterį, tą amžinąjį maniaką, - daugelis ir tyru juoku gėrėjosi jo žygiais!). Tačiau, nors subjektyviai ir nebūtų lengva grafomaninį apsėdimą atskirti nuo vidinės kūrimo būtinybės, yra vienas objektyvus matas, kuris pasako, kas grafomanas ir kas tikras rašytojas. Tas matas - tai patys vyksmo rezultatai - kūriniai. Iš jų matyti, kas kilę iš įkvėpimo ir kas tik iš apsėdimo. Rašytojo kūriniai liudija įkvėpimą, grafomano - tiktai darbą, tiktai techninę pastangą. Įkvėptas kūrinys - tai pagimdyta gyva būtybė, padirbtas - paprastas medžiagos junginys. Galima ir technikos laboratorijoje sudaryti gyvųjų medžiagų junginius, bet negalima sukurti nė menkiausios gyvybės, net paprasčiausios žolelės. Gyvybė gali būti tiktai perduodama, bet niekad techniniu procesu padirbama. Taip yra ir su menine gyvybe: kai Faustas ar Hamletas amžiais žmogiškai gyvi, tai grafomaniniai dirbiniai guli užmiršti, lyg medinės lėlės (tegu ir būtų jos taip įtaisytos, kad, atitinkamai paspaudus, galėtų akis pavartyti ar gailiai sucypti).
Tačiau tikrieji grafomanai (patologine prasme) didelio rūpesčio neteikia. Paprastai jų niekad ir nėra perdaug gausu. Jei tik apskritai žmogus yra vidutiniškai sveiko proto, tai jis pamatęs, kad nesiseka jam sukurti tokių kūrinių, kurie gyvai skaitančiuosius užburtų, paprastai ir patsai patiki, jog jo rašytojinis pašaukimas tebuvo tariamas. O antra, tikri grafomanai mažai teikia rūpesčio ir dėl to, kad jie nėra pavojingi: kiekvienas perregi juos, ir nieko jie nesuvedžioja.
Nelaimingesnė ir komplikuotesnė apraiška yra tie, kurie bastardiškai stovi pakeliui tarp įkvėpimo ir apsėdimo, tarp kūrėjo ir grafomano. Tai visi tie gausingi autoriai, kurie paprastai vadinami vidutiniškaisiais rašytojais. Negali jų kūriniams paneigti gyvybes apraiškų. Bet, antra vertus, negali nematyti, kad ta gyvybė dar tebėra embrionatiškai neišsivysčiusi arba invalidiškai deformuota. Ir šita prasme vadinamieji vidutiniai rašytojai yra panašūs į tas nelaimingas motinas, kurios gimdo vaikus arba abortiškai nebegyvus arba vienaip ar kitaip nenusisekusius.
Pavadinau šitą vidutiniškumo apraišką nelaiminga. Kai kitose srityse būti vidutinišku yra ,,nieko tokio“, tai literatūrinėje kūryboje - maža. Pakanka būti vidutinišku batsiuviu, vidutinišku inžinierium ar net vidutinišku mokslininku, bet nepakanka būti vidutinišku rašytoju. Kai kitur vidutiniškumas yra pakankamumo sinonimas, tai literatūroje - neatbaigtinumo, vadinasi, stokojimo sinonimas.
Tuo pačių vidutiniškumo apraiška yra ir komplikuota, ir būtent įvairiopais atžvilgiais. Pirma, vidutiniškų rašytojų yra nepalyginti daugiau, negu tikrų grafomanų, ir-todėl jų problema visada aktualesnė, negu paskutiniųjų. Ir tačiau šitos problemos sprendimas nėra ir negali būti vienaprasmiškai paprastas. Kai tikras grafomanas ir tikras kūrėjas mažai kelia diskusijų, tai vidutiniškieji rašytojai amžinai lieka ginčų objektu. Jų vertinimas niekada…
Iškilios asmenybės ir jų reikšmė visuomenei
Istorijos, kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės (autoritetai) visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Edukacinės išvykos kaip mokymosi priemonė
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokiniai dalyvavo įvairiose edukacinėse išvykose, kurios papildė jų žinias ir patirtį. Kovo 24 dieną trečių klasių gimnazistams organizuota edukacinė išvyka „Mix paslaptis“, kuri buvo projekto „Išgirsk, pamatyk, išbandyk“ dalis. Vaikai dalyvavo matematikos pamokoje „Kūgis“ ir biologijos pamokoje „Kraujo grupės nustatymas“. Vasario 9 d. IV klasių gimnazistai kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis vyko į edukacinę išvyką „Literatūrinis Kaunas“. Mokiniai dalyvavo edukacijose Maironio literatūros muziejuje bei S. Nėries ir Bernardo Bučo name - muziejuje, o vakare žiūrėjo režisieriaus Jono Jurašo spektaklį, pastatytą pagal A. Vasario 7 d. III klasių gimnazistai kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis vyko į edukacinę išvyką „Literatūrinis Kaunas“. Mokiniai dalyvavo edukacijose: „Vaižganto tekstų mozaika“(J. Vasario 1d. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos Ic ir Id klasės mokiniai, lydimi auklėtojų V. Gedeikienės ir R.
Pirmas kelionės tikslas buvo Kauno Karo muziejus, kur mokinių laukė įdomi edukacinė-pažintinė pamoka ,,Rengiuosi būti kariu‘‘. Mokiniai buvo suskirstyti į dvi grupes ir rungėsi tarpusavyje, kur jų laukė įvairios užduotys: iššifruoti žodžius užrašytus skaičiais, sudėti iš atkoduotų žodžių žemėlapį, pagal aprašymą rasti daiktus kuprinėje, mėtyti į taikinį granatas. Iš Karo muziejaus autobusas su mokiniais pasuko į Laisvės alėją. Antrasis kelionės tikslas- spektaklio ,,LĖ-KIAU-LĖ-KIAU‘‘(dramaturgė D. Čepauskaitė, režisierė E. Kižaitė) stebėjimas Kauno nacionaliniame dramos teatre. Po spektaklio gimnazistų nuomonė pasikeitė, jie buvo sužavėti tuo, ką patyrė ir suprato, kad skaudžią paaugliams temą galima perteikti netradiciškai ir jiems suvokiama forma- spektakliu. 2022 m. lapkričio 25 dieną Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos I a ir I d klasių gimnazistai dalyvavo istorijos, dailės, geografijos, fizinio ugdymo integruotose pamokose kitoje erdvėje. Moksleiviai vaikščiodami po Vilniaus senamiestį grožėjosi ir fotografavo architektūros paminklus. Birželio 15 dieną IIa ir IIc klasių mokiniai vyko susipažinti su Akmenės kraštu.
Biologijos mokslo pasiekimai ir iškilios asmenybės
Biologijos mokslas tiria gyvus organizmus, jų sandarą, funkcijas, vystymąsi, evoliuciją ir sąveiką su aplinka. Biologijos mokslo šakos yra įvairios, įskaitant genetiką, biochemiją, ekologiją, fiziologiją, anatomiją ir kt. Žymiausi pasaulio ir Lietuvos biologai ir jų pasiekimai turėjo didelę įtaką biologijos mokslo raidai. Biologijos mokslo teorijos ir modeliai kuriami ir patvirtinami plėtojant sukauptas žinias ir renkant įrodymus, kaip tikslinami pagrindžiant naujais įrodymais. Biologijos mokslo atradimai turi didelę įtaką ir svarbą žmogui, bendruomenei, visuomenei ir kitiems mokslams.
tags: #hamletas #isskirtine #asmenybe