Istorijos ir kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės (autoritetai) visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Viena tokių asmenybių, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, yra Abraomas Kulvietis. Šis straipsnis siekia išanalizuoti A. Kulviečio gyvenimą ir veiklą, siekiant atsakyti į klausimą, ar jis gali būti laikomas sėkmės asmenybe.
Iškilios Asmenybės Ugdymo Procese
Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Kas Yra Sėkmės Asmenybė?
Kiekvienas žmogus gali suprasti sėkmės asmenybę skirtingai. Sėkmės asmenybė - tai asmuo, kuris pasiekė savo tikslus, naudodamas savo išsilavinimą ar bendraminčių pagalbą savo veikloje. Žmonių nuomonės šiuo klausimu gali skirtis. Tačiau, remiantis tam tikrais kriterijais, galima teigti, kad Abraomas Kulvietis yra sėkmės asmenybė.
Abraomas Kulvietis: Gyvenimo Kelias ir Veikla
Prieš 500 metų Jonavos krašte gimė nepaprasta asmenybė - Abraomas Kulvietis, vienas mūsų raštijos ir reformacijos Lietuvoje pradininkų. A.Kulvietis buvo Karaliaučiaus universiteto pradininkas Karaliaučiaus universiteto profesorius Abraomas Kulvietis mirė sulaukęs vos 35-erių.
Kulvietis - XVIa. viena žymiausių asmenybių, buvo pirmasis renesansinio humanizmo idealus įgyvendinęs žmogus, LDK nepriklausomos religinės minties pradininkas, evangelizmo idėjų skelbėjas Lietuvoje. Apie tai yra rašoma literatūriniuose istoriniuose faktuose apie Abraomą Kulvietį, bei Abraomo Kulviečio „Tikėjimo Išpažinimas“. Šiuose istoriniuose faktuose, bei kūrinyje yra rašoma, kad Kulvietis įstojo į Krokuvos akademiją, vėliau studijavo Vakarų Europos universitetuose, o Vitenbergo universitete studijavo pas patį Martyną Liuterį.
Taip pat skaitykite: Kulviečio veikla ir palikimas
Į Lietuvą grįžęs 1538 m., padarė didelį įspūdį Bonai Sforca su savo humanistiniu išsilavinimu, ir ji jam padėjo 1539 m. įkurti mokyklą. Tačiau mokykloje vyravo protestantiška dvasia. Abraomas Kulvietis Vilniuje taip pat skleidė protestantų idėjas. Ši veikla šiuo laikotarpiu buvo draudžiama Lietuvoje, o prieštaravimas Bažnyčiai buvo lyg maištas prieš valstybę. Todėl Abraomas Kulvietis buvo persekiojamas ir 1542 m.
Kulviečio veikla ir jos reikšmė
A. Kulviečio veikla sietina su švietimu, religija ir kultūra.
Švietėjiška veikla
- Mokyklos įkūrimas Vilniuje: 1539 m. A. Kulvietis įkūrė mokyklą Vilniuje, kuri tapo svarbiu švietimo ir kultūros centru. Ši mokykla buvo paremta humanistinėmis idėjomis ir skirta būsimų studentų rengimui. Karalienės Bonos Sforca parama šiam projektui rodo jo svarbą to meto visuomenėje.
- Humanistinis išsilavinimas: Kulviečio humanistinis išsilavinimas, įgytas studijuojant Krokuvos akademijoje ir Vakarų Europos universitetuose, įskaitant Vitenbergo universitetą pas Martyną Liuterį, leido jam skleisti renesansines idėjas Lietuvoje.
Religinė veikla
- Protestantizmo idėjų sklaida: A. Kulvietis aktyviai skleidė protestantiškas idėjas Vilniuje, o tai buvo draudžiama veikla to meto Lietuvoje. Šis prieštaravimas Bažnyčiai prilygo maištui prieš valstybę, todėl Kulvietis buvo persekiojamas.
- "Tikėjimo išpažinimas": Šis veikalas atspindi A. Kulviečio religines pažiūras ir jo įsitikinimą, kad bažnyčia turi būti paremta sąžine, o ne dogmomis.
Kultūrinė veikla
- Raštijos pradininkas: A. Kulvietis laikomas vienu iš lietuvių raštijos pradininkų. Jo veikla prisidėjo prie lietuvių kalbos įtvirtinimo raštijoje ir kultūroje.
- Karaliaučiaus universiteto steigimas: A. Kulvietis prisidėjo prie Karaliaučiaus universiteto steigimo, kuriame vėliau dėstė graikų ir hebrajų kalbas.
Reformacijos Įtaka Lietuvoje
XVI amžiuje žmonių poreikis keistis ėjo per tikėjimą, todėl ir kilo reformacijos judėjimas Europoje. Po kurio laiko reformacija pasiekė ir Lietuvą, kuri, prabėgus šimtmečiui, t.y. 17 a. viduryje, jos įtakojama labai pasikeitė. D.Pociūtės-Abukevičienės teigimu, Europoje reformacijos idėjos sklido iš dviejų centrų - Vitembergo ir Ženevos.
i.luksaite_mJai oponuojanti I.Lukšaitė pabrėžė, kad "žmonės ieškojo tikro tikėjimo. 16 a. labai gausu Šventojo Rašto vertimų į tas kalbas, kuriomis žmonės kalbėjo. Taip reformacija siekė dar labiau priartėti prie žmogaus. Pradžioje reformacija Lietuvoje buvo tikėjimo ieškojimo judėjimas. Tai buvo teologinės minties išlaisvinimas. Nesutinku su Dainora, jog reformacija Europoje turėjo du centrus - tai priklausė nuo pačių žmonių pasirinkimo. D.Pociūtė - Abukevičienė pacitavo Kulviečio mintį, jog bažnyčia turi būti paremta sąžine, o ne dogmomis.
Disputo metu svarstyta, kodėl reformacija, buvusi tokia svari 16 - 17 a., Lietuvos valstybėje vis dėlto neįsigalėjo. d.pociute_mD.Pociūtė-Abukeviečienė, pasisakydama šiuo klausimu, sakė: "Manau, jog Lietuva buvo pliuralistinė valstybė. Reformacijos, kaip religijos nepasirinko nė vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas. Taip pat, vyko arši kova su antitrinitoriais. Šis reiškinys silpnino reformatus.
Taip pat skaitykite: Kulviečio vaidmuo Reformacijoje
Reformacijos istoriografija Lietuvoje
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis.
Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai iš esmės sutaria - tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539-1542 m. Vilniuje veikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailas ir kt. Dėl Reformacijos pabaigos Lietuvoje vieningos nuomonės nėra. Lietuvos tarpukario istorikai ir dauguma emigravusių iš Lietuvos pokario metais istorikų bei kai kurie pokario Lietuvos ir Lenkijos istorikai (S. Sužiedėlis, Z. Ivinskis, J. Šepetys, J. Tumelis, M. Kosmanas ir kt.) buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai. Iki XX a. 6 dešimtmečio XVII a. istorija buvo labai mažai tyrinėjama. Tik nuo XX a. 6 dešimtmečio tyrinėtojai pradėjo atidžiau nagrinėti to šimtmečio reiškinius. R. Krasauskas atkreipė dėmesį į evangelikų bažnyčias XVII amžiuje [5], K. Gudaitis rašė evangelikų bažnyčios istoriją iki XX a. vidurio, J. Kregždė aptarė jos istoriją iki XVIII a.
Yra pagrindo skirti Reformaciją - gilų pagrindą turėjusį visuomeninį, religinį, kultūrinį judėjimą - nuo jos suformuotų evangelikų bažnyčių tolimesnės istorijos XVII-XX amžiuje. Reformacijos pabaiga siūlyčiau laikyti XVII a. vidurį: 1658 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga, kuri parodė silpnąsias valstybės ir visuomenės struktūros puses, sukrėtė visuomenę, sunaikino prieš karą turėtą materialinę kultūrinio gyvenimo bazę, o kartu ir pakeitė jėgų santykį visuomenėje. Svarbiausi kriterijai Reformacijos Lietuvoje trukmei nustatyti turėtų būti jos aktyvumas, kuriamoji, visuomenės procesus formuojanti galia; ši galia nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio veikė daugelį visuomeninio gyvenimo sričių, versdama mobilizuoti jėgas, nuolat sekti atsirandančias naujoves, į jas atsižvelgti ir bandyti pritaikyti Lietuvoje arba jas kurti. Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Ne kiekvieną šimtmetį, kurio metu buvo sparčiai kuriamos naujovės, laikytume Reformacijos šimtmečiu. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI-XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Laikantis tokio požiūrio, Reformacija kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų. Tokia periodizacija neatitinka Vokietijoje ir Šveicarijoje - Reformacijos kilmės kraštuose - priimtos istoriografijos.
Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu juos formuojant. Kitą panašaus pobūdžio laikotarpį, kurio metu buvo pasiekta panaši intelektualinė įtampa, Lietuva išgyveno tik XIX šimtmetyje, jau praradusi valstybingumą, siekusi išlikti kaip tauta ir kurti valstybę. Dabar, po 300 metų, žvelgdami į šimtmetį, kuriame kūrybines galias formuojanti jėga buvo Reformacija, galime blaiviai įvertinti jos sėkmes ir nesėkmes, išsiaiškinti, ko nepajėgta buvo tada padaryti.
Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje - XVI a. 4-5 dešimtmečiai - rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo itin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailas, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi bajorai Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt. Pastarieji - neturtingi, bet asmeniškai laisvi, protiniu darbu pelnę duoną žmonės buvo tuo metu kūrybiškiausioji ir ženkliausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusi Lietuvos protestantų dalis. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios asmenybės padėjo pagrindus trims iš esmės naujiems reiškiniams Lietuvos kultūroje: l) nescholastinės teologijos atsiradimui, 2) rašto lietuvių kalba viešam įteisinimui, t. y. Pirmas jų sukurtas naujas Lietuvos padangėje kultūros reiškinys buvo teologijos teiginius interpretuojantys tekstai. Tai Stanislovo Rapolionio daktarato gynimas Vitenberge De poenitentia („Apie atgailą“) 1544 m., labai gera ir tiksli M. Liuterio (Luther) tezės interpretacija ir argumentacija, nuorašais plitusi Livonijoje bei Vokietijoje. Pirmas savarankiškai parengtas nescholastinės teologijos tekstas buvo S. Rapolionio - jau Karaliaučiaus universiteto profesoriaus - 1544 m. parašytos ir išspausdintos tezės Disputatio de ecclesia et eius notis („Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“). Iš esmės tai buvo M. Liuterio teiginių interpretacija ir argumentacija. Kiek vėliau, nuo XVI a. 5 dešimtmečio prasidėjus kalvinistiškajam ir arijoniškajam Reformacijos laikotarpiui, Lietuvoje bei visoje Lietuvos DK vyko gausybė teologinių disputų, kurių pagrindu buvo leidžiamos knygos. Patys pirmieji antrojo laikotarpio teologiniai tekstai buvo kalvinistiški - tai Mikalojaus Radvilos Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui Aloyzui Lipomanui (Lipomanus) Duae epistolae („Du laiškai“, 1556 m.), po dešimtmečio - 1565 m. Andrius Volanas, remdamasis J. Kalvino (Calvin) knygos De institutio christianae („Apie krikščionybės pagrindus“) skyriumi apie Trejybę, laiške Kijevo vyskupui Mikalojui Pacui apibrėžė Lietuvos kalvinistų Trejybės dogmos interpretacijos pagrindus. Kai iš gausybes rago pasipylė polemika apie bažnyčios sampratą, Trejybę, vaikų krikštą: Lietuvos DK arijonų veikalai - neišlikusi Petro Gonenziečio (Petrus Gonesius) knygelė De Filio Dei homine Christo Jesu („Apie Dievo Sūnų žmogų Jėzų Kristų“, 1566 m.), Radvilų dvarų pamokslininkų įžanga Gžegožo Povilo Bžeziniečio (Grzegórz Paweł z Brzezin) knygelei Krótkie wypisanie sprawy („Trumpas disputo aprašymas“, 1563 m.), Petro Gonenziečio knygelė De primatu Ecclesiae Christiana („Apie krikščionių bažnyčios primatą“, 1566 m.). Visų evangelikų krypčių energingas teologijos teiginių aiškinimasis, jų interpretavimas ir argumentavimas sukūrė situaciją, vertusią to paties imtis ir katalikų bažnyčią. Paskutiniame XVI a. ketvirtyje katalikų bažnyčios profesūra Vilniaus universitete taip pat energingai polemizavo teologinėmis temomis, rengė disputus, kuriuos padarė sudėtine studentų mokymo darbų dalimi. Vilniaus universiteto teologijos kursai tęsė teologijos Lietuvoje istoriją. Kada nors, kai bus parašyta Lietuvos teologijos istorija, pirmieji skyriai bus apie protestantiškąją jos pradžią XVI a. viduryje.
Taip pat skaitykite: Kulviečio Tikėjimo Išpažinimo Analizė
XVI a. antrojoje pusėje kalvinistiškoji Reformacijos kryptis sukūrė ne vieną reikšmingą tekstą: antai 1592 m. Vilniuje buvo išleista A. Volano Meditatio in epistolam divi Pauli apostoli ad Ephesios („Apaštalo šv. Pauliaus laiško efeziečiams apmąstymas“). Antrasis svarbus Reformacijos periodo rezultatas buvo spaudos lietuvių kalba sukūrimas. Raštija lietuvių kalba gyvavo ir iki pirmosios lietuviškos knygos. Tai buvo rankraščiai, jų nuorašai (maldų, evangelijų ištraukų vertimai, pastabos knygų paraštėse), liturginių tekstų vertimai. Lietuviški tekstai buvo rankraštiniai, jie palyginti su knygomis buvo skirti vienam kitam apsišvietusiam dvasininkui. Reformacija subrandino naują požiūrį į šią raštiją, suteikė jai naują statusą ir kitą viešumo lygį. Protestantiškoji Lietuvos inteligentų dalis realizavo galbūt jau anksčiau Lietuvoje brendusią mintį, kad technikos naujovė - spausdinimo mašinos - gali būti panaudotos rašto lietuvių kalba platinimui, minties propagandai, o tuo pačiu ir tautinės kultūros savirealizacijai. Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo naujovė, stipriai paveikusi visuomenės sąmonę: buvo sulaužytas nuo pat krikščionybės priėmimo įsitvirtinęs stereotipas, kad Lietuvoje kalbama vienaip, bet rašoma svetimomis rašto kalbomis (kanceliarine rytų slavų kalba arba lotyniškai). Buvo pradėta laužyti Lietuvoje įsitvirtinusi rašto ir šnekamosios kalbos dvikalbystės rūšis - diglosija, kai tam tikrose gyvenimo sferose vartojamos tam tikros kalbos. Pirmosios knygos lietuvių kalba (katekizmas, elementorius, giesmynai, krikšto apeigų tekstai) padėjo pagrindus lietuviškajai raštijai, buvo lietuviškai rašomos lietuvių literatūros epochos pradžia. Tam Didžiojoje Lietuvoje jau buvo subrendęs poreikis ir joje jau buvo žmonių, tinkamai tam darbui pasiruošusių Lietuvoje ir Reformacijos centruose - Vitenberge, Leipcige, Bazelyje, sugebėjusių kūrybiškai pasinaudoti liuteronybės sukurta suformuluota ir realizuota nuostata kiekvienos tautos gimtąja kalba pažinti Šventąjį Raštą bei tikėjimo teiginius. Šios asmenybės sugebėjo išnaudoti kunigaikščio Albrechto (Albrecht) sumanytą Prūsijos kunigaikštystės visuomenės struktūros reformą ir suteiktas lėšas leidiniams išleisti. Per Reformacijos šimtmetį evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai parengė du pilnus Šventojo Rašto vertimus (J. Bretkūno ir S. B.
Su šia naujove siejosi ir dvi švietimo reformos kryptys, numatytos Reformacijos pradžioje: 1) M. Mažvydo pradėtas namų mokyklos su rašto lietuvių kalba mokymu kūrimas bei rašto demokratizacija; 2) Abraomo Kulviečio padarytas Lietuvos švietimo sistemos papildymas vidurine, kaip manoma, paremta trijų kalbų (hebrajų, graikų, lotynų) mokymu bei humanistinio turinio mokykla. A. Kulvietis paskelbė nuostatą, kad švietimo reikalams pirmiausia turi būti skirtas bažnyčios sukauptas turtas, ir pradėjo viešą svarstymą, kaip šis turtas turi būti naudojamas. Šiame svarstyme buvo aiški kritinė dalis: A. Kulvietis piktinosi, kad šis katalikų bažnyčios turtas tarnauja asmeninei dvasininkų naudai, ir pozityvioji - programinė dalis: turtas privaląs būti panaudotas kukliam dvasininkų išlaikymui bei švietimui.
Kulviečio veiklos vertinimas
A. Kulviečio veikla vertinama nevienareikšmiškai. Vieni jį laiko sėkmės asmenybe, nes jis pasiekė aukštą išsilavinimą, įkūrė mokyklą ir skleidė savo idėjas. Kiti mano, kad jo veikla nebuvo sėkminga, nes jis buvo persekiojamas ir anksti mirė. Tačiau, nepaisant skirtingų vertinimų, A. Kulviečio indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą yra neginčijamas.