Agresija - tai kompleksinė elgesio forma, kurią lemia daugybė veiksnių, pradedant genetika ir baigiant aplinka. Šiame straipsnyje gilinamasi į serotonino - svarbaus neuromediatoriaus - vaidmenį agresijos pasireiškimui ir valdymui, nagrinėjant tiek biologinius, tiek socialinius aspektus.
Agresijos apibrėžimas ir tipai
Agresija apibrėžiama kaip elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitam individui. Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Agresija pasireiškia įvairiomis formomis, įskaitant gynybinę, teritorinę, dominavimo, grobuonišką ir kt. Vienam gyvūnui gali būti būdingi keli agresijos tipai vienu metu. Agresijos vystymuisi įtakos turi nerimas, baimė, socializacijos trūkumas, trauminė patirtis, ligos, genetinis polinkis ir net mityba. Svarbus ir šeimininko elgesys - agresyvių šunų savininkai dažnai būna bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni. Fizinės veiklos trūkumas tiesiogiai nesukelia agresyvaus elgesio, tačiau fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris gali kompensuoti streso hormonų poveikį.
Neurotransmiterių vaidmuo agresijoje
Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė smegenų grandinių, kuriose svarbų vaidmenį atlieka neurotransmiteriai - cheminės medžiagos, pernešančios nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių. Serotoninas, vazopresinas, oksitocinas, testosteronas, dihidroepiandrosteronas (DHEA) ir gliukokortikoidai yra svarbūs agresijos reguliavime. Serotonino deficito teorija teigia, kad serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją.
Serotoninas ir agresija: ryšys
Serotoninas, dar žinomas kaip laimės hormonas, atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant nuotaiką, miegą, seksualumą ir apetitą. Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką. Tyrimai rodo, kad padidėjęs serotonino kiekis smegenyse gali padėti kontroliuoti smurto impulsus.
Kiti neuromediatoriai ir hormonai
Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje. Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs androgeninis hormonas. Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokortikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios.
Taip pat skaitykite: Psichikos ir fizinės sveikatos sąsajos
Genetikos įtaka agresijai
Žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20 - 30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais: paveldimumo tyrimais, mechanizmo eksperimentais ir agresiją sukeliančių genų medžiokle.
Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis
Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. 2006 metais buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo. Mokslininkai iš Broad instituto Harvarde ir Masačiusetso Technologijos Universiteto, kur palyginti neseniai atskleistas šunų genomas, tikisi atskleisti genetines kompulsinio šunų elgesio priežastis.
Aplinkos veiksniai ir agresija
Nors genetika daro įtaką agresijos pasireiškimui, aplinkos veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Socialinė aplinka, vaikystės patirtys, streso lygis ir mityba gali turėti įtakos agresyviam elgesiui.
Šeimininko elgesys ir socializacija
Agresyvių šunų savininkai dažnai būna bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni. Tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas taip pat gali prisidėti prie agresijos vystymosi.
Mityba ir serotoninas
Alkis ir netinkama mityba gali sumažinti serotonino kiekį smegenyse, o tai gali paskatinti agresijos pasireiškimą. Aminorūgštis triptofanas, reikalinga serotoninui pasigaminti, gaunama su maistu. Taigi, kai žmogus nevalgęs, serotonino kiekis yra sumažėjęs. Serotonino kiekį smegenyse nulemia ne tik mityba, bet ir daugelis kitų veiksnių, pavyzdžiui, genetika, lėtinės somatinės ligos ir patiriamo streso lygis.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas ir stresas: priežastys ir ryšys
Lyčių skirtumai ir agresija
Lyčių skirtumai agresijoje nėra tik stereotipas. Tyrimai su beždžionėmis rodo, kad kai kurios rūšys pasižymi su lytimi susijusiais agresijos modeliais. Pavyzdžiui, rezusinės beždžionės ar babuinai - jų patinų agresija dažnai susijusi su dominavimo hierarchijomis ir konkurencija dėl patelių. Estrogenai didina streso hormonų išsiskyrimą, o vyriški hormonai - androgenai - jį slopina. Be to, trumpalaikis socialinis stresas vyrams dažnai sukelia testosterono šuolį, o ilgalaikis - jį mažina. Tuo metu ilgalaikis stresas moterims gali slopinti estrogenų gamybą ir trikdyti menstruacijų ciklą.
„Rūpinkis ir bendrauk“ strategija
2000 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) psichologijos profesorė Shelley Taylor pasiūlė naują terminą - „rūpinkis ir bendrauk“ (angl. tend and befriend), apibūdinantį būdingą moterų elgseną streso metu. Skirtingai nei vyrai, kurių natūrali reakcija į stresą dažnai yra užsisklendimas ar agresija, moterys labiau linkusios rūpintis aplinkiniais ir ieškoti socialinės paramos. Vienas svarbiausių hormonų, dalyvaujančių „rūpinkis ir bendrauk“ reakcijoje - oksitocinas. Jis svarbus ne tik gimdymui ir žindymui, bet ir socialinių ryšių stiprinimui - tarp motinos ir vaiko, tarp partnerių ar net tarp bendruomenės narių. Ir kaip rodo tyrimai, socialinis ryšys pats savaime mažina streso lygį.
Agresijos valdymas ir gydymas
Agresijos valdymas apima įvairias strategijas, įskaitant kognityvinį pervertinimą, savikontrolės stiprinimą, elgesio treniruotes ir dėmesingumo praktikas.
Farmakologinis gydymas
Kai kuriais atvejais, ypač kai agresija susijusi su psichikos sveikatos sutrikimais, gali būti skiriami vaistai, didinantys serotonino kiekį smegenyse. Selektyvūs serotonino atgalinio sugrąžinimo inhibitoriai (SSRI) yra antidepresantų rūšis, kuri padidina serotonino kiekį smegenyse. Tačiau antidepresantai jau ilgą laiką yra didelių nesutarimų šaltinis. Neseniai įrodyta, kad jie gali paskatinti jaunus žmones elgtis pražūtingai, raginant Amerikos maisto ir vaistų administraciją (America’s Food and Drug Administration, FDA) reikalauti perspėti apie jų šalutinį poveikį.
Alternatyvūs gydymo būdai
Be farmakologinio gydymo, yra ir alternatyvių gydymo būdų, kurie gali padėti valdyti agresiją, įskaitant mitybos pokyčius, streso valdymą ir socialinės paramos stiprinimą.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti stresą darbe