Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjami neetiško elgesio motyvai, atskleidžiantys įvairias smulkiosios korupcijos formas organizacijose ir visuomenėje. Straipsnyje remiamasi jau atliktais tyrimais, analizuojamos priežastys, skatinančios valstybės tarnautojus elgtis neetiškai, ir neigiami tokio elgesio padariniai. Aptariamos trys pagrindinės smulkiosios korupcijos formos: apskaičiuoti mainai, socialiniai kyšiai ir neetiškas elgesys, pabrėžiant, kad skirtingų formų priimtinumo ir etiškumo suvokimas priklauso nuo vertinimo sistemos.
Smulkiosios korupcijos formos
Apskaičiuoti mainai
Smulkioji korupcija dažnai pasireiškia kaip apskaičiuoti mainai, kuriems būdingi neasmeniški, sandoriais grindžiami santykiai. Tokiu atveju abi šalys siekia gauti kuo didesnę naudą. Jancsics (2019) pabrėžia, kad šiai korupcijos formai būdingas glaudžių socialinių ryšių tarp šalių nebuvimas. Tai instrumentinė smulkiosios korupcijos forma, turinti ekonominį motyvą, kuri pasireiškia tada, kai asmenys apskaičiuoja, kad potenciali nauda yra didesnė už dalyvavimo neteisėtoje veikloje riziką.
Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistas gali priimti nedidelį kyšį už tai, kad pacientui būtų suteikta pirmenybė, nes mano, kad tiesioginis atlygis yra didesnis už galimos bausmės riziką. Pagrindinis apskaičiuotų mainų mechanizmas yra tas, kad sprendimų priėmimą lemia kaštų ir naudos analizė, kai asmenys pasveria galimą naudą ir galimas pasekmes. Castro et al. (2020) teigia, kad korupcija, į kurią žvelgiama kaip į apskaičiuotus mainus, apima naudingumo maksimizuotojus - tai ekonomikoje ir politikos moksluose paplitusi perspektyva į mainus, kuri daugiausia dėmesio skiria neteisėtų mainų transakciniam pobūdžiui.
Nors ši analitinė perspektyva paprastai nekreipia dėmesio į emocijas, PULSE projekte pabrėžiama emocinio požiūrio svarba aiškinant korumpuotą elgesį. Tokios emocijos, kaip pasitenkinimas ir pakylėtumas, kai įvyksta norimi mainai, taip pat baimė būti pagautam, susidurti su teisinėmis pasekmėmis ar sulaukti oficialių organizacinių bausmių, gali daryti didelę įtaką korupcijos praktikai.
Socialiniai kyšiai ir palankumas
Smulkioji korupcija taip pat gali pasireikšti socialiniais kyšiais ar paslaugomis, kurios atsiranda tarp socialiai susijusių asmenų, pavyzdžiui, šeimos narių, draugų ar kolegų, kuriuos sieja pasitikėjimas ir lojalumas (You, 2018). Skirtingai nuo apskaičiuotų mainų, šią smulkiosios korupcijos formą lemia abipusiai socialiniai mainai, abipusė nauda ir dovanų teikimas (Graycar ir Jancsics, 2017). Nors materialinė nauda gali būti svarbi, dažnai didesnę reikšmę turi nematerialūs, emociniai motyvai - tokie kaip rūpestis, dėkingumas, prestižas, pasitikėjimas, garbė, pripažinimas ir atstūmimo baimė. Ši korupcijos forma yra susijusi su socialine sąveika tinkle ir įsipareigojimais, o ne su finansine nauda.
Taip pat skaitykite: Valstybės tarnautojų etika
Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros institucijos darbuotojas gali teikti pirmenybę kolegos šeimos nariui suteikdamas jam priėjimą prie medicininės procedūros mainais į palankų požiūrį per veiklos vertinimą; arba pacientas gali pasinaudoti artima draugyste su gydytoju, kad gautų pageidaujamą paslaugą. Sveikatos priežiūros organizacijose ir profesinėse bendruomenėse (pvz., gydytojų asociacijoje) smulkių paslaugų priėmimas gali tapti normalizuota, kultūriškai toleruojama praktika (Castro et al., 2020; Jancsics, 2019, 2024).
Ribos tarp socialinių kyšių ir palankumo
Tinkama socialinė sąveika skirtingai suvokiama įvairiuose socialiniuose kontekstuose ir visuomenėse, todėl riba tarp socialinio kyšio ir socialinio palankumo tampa neaiški. Viena vertus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip mandagūs poelgiai - padėkos už suteiktą pagalbą ženklai. Kita vertus, jie gali būti suvokiami kaip socialiniai kyšiai, peržengiantys etines ribas ir laikomi netinkamais bei korumpuotais. Pavyzdžiui, Kinijoje guanxi - socialiniai santykiai, skirti pasitikėjimui kurti, - turi ploną ribą tarp priimtinų ir nepriimtinų socialinių kyšių ir paslaugų (Nie ir Lämsä, 2015).
Panašūs reiškiniai, tokie kaip blatas Rusijoje, vasta Artimuosiuose Rytuose ir senų pažįstamų (old boys, angl.) tinklai Vakarų visuomenėse, rodo, kaip kultūrinis kontekstas daro įtaką santykių normų suvokimui. Apskaičiuoti mainai visuotinai laikomi neteisėtais, o socialiniai kyšiai ir paslaugos vertinami pagal socialinės ir kultūrinės aplinkos normas (Torsello ir Venard, 2016). Nesuprantant kultūrinio konteksto, atskirti priimtinas ir nepriimtinas paslaugas gali būti sudėtinga.
Neetiškas elgesys
Žvelgiant iš etikos perspektyvos, korupcija susijusi ne tik su finansine ar socialine dinamika; tai giliai neetiškas veiksmas, turintis neigiamų pasekmių. Tokios korupcijos pavyzdys sveikatos priežiūros sektoriuje - gydytojai, skiriantys nereikalingus konkretaus tiekėjo tyrimus mainais už jų dovanas ar kyšius. Taip pirmenybė teikiama asmeninei naudai, o ne paciento gerovei. Daugelyje modelių, aiškinančių neetiškų sprendimų priėmimą organizacijose, akcentuojami „supuvę obuoliai“ (individualaus lygmens veiksniai, pvz., žemas moralinio išsivystymo lygmuo) ir „supuvusios statinės“ (sisteminės problemos, pvz., silpnos kontrolės sistemos) (Trevino ir Youngblood, 1990) kaip tokių sprendimų prielaidos.
„Supuvę obuoliai“ - tai asmenys, kurių veiksmai nukrypsta nuo nusistovėjusių etikos normų ir įsitraukia į smulkiąją korupciją. Žvelgiant iš šios perspektyvos, sveikatos priežiūros specialistai, laikomi „supuvusiais obuoliais“, gali nepripažinti savo elgesio kaip neetiško. Jie gali jausti dėkingumą, jei mainus suvokia kaip dėkingumo išraišką ir tinkamą praktiką. Priešingai, „supuvusios statinės“ veiksnys paaiškina, kaip sisteminiai veiksniai, pavyzdžiui, organizacijos kultūra ir politika, lemia neetišką elgesį. Pavyzdžiui, ligoninės vadovai gali toleruoti smulkiąją korupciją dėl ribotų išteklių. Sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai, siūlantys arba priimantys kyšius, gali jausti kaltę ar gėdą, jei pripažįsta, kad pažeidžia etines ar teisines normas, kurios jiems svarbios. Jie taip pat gali jausti baimę, kad gali būti sugauti arba tiesiog įgyti blogą reputaciją.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Valstybės tarnautojų neetiško elgesio motyvai
Trys dimensijos
Pagrindinis straipsnio dėmesys yra valstybės tarnautojų neetiško elgesio motyvai. Išskiriamos trys tokio elgesio motyvų dimensijos: asmeninės, organizacinės ir situacijos apspręstos. Kadangi valstybės tarnautojai sudaro atskirą profesinę grupę, išskiriama ir ketvirta - profesinė dimensija. Minėtų elgesio dimensijų išskyrimas turi prasmę ne tik akademinei diskusijai plėtoti, bet ir suteikia praktinę galimybę vadybinėmis priemonėmis skatinti, reguliuoti, kontroliuoti individų veiklą.
Pasekmės
Viešojo administravimo etikos tyrinėtojai, analizuodami neetiško elgesio pasireiškimus, dažniausiai atkreipia dėmesį į tris aspektus: prastą valdžios įvaizdį ir iš to išplaukiantį pasitikėjimą valdžia smukimą, piliečių nepasitenkinimą ir veiklos neefektyvumą. Tačiau tokio elgesio pasekmių sąrašas nėra baigtinis, nes vystantis visuomenei kinta jos dalyvių, tame tarpe ir valstybės tarnautojų, veikla, o elgesys įgyja naujus niuansus. Naujai kylančios etikos problemos ar etinės dilemos įtakoja tiek atskirų individų, tiek ir platesnės visuomenės gyvenimą.
Vaiko teisių apsaugos sistemos iššūkiai
Traumuojantis poveikis
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į rezonansinius atvejus Lietuvoje, kurie kelia nepatogų klausimą: ar vaiko teisių intervencijos visada būna proporcingos, o vykdytojai - tinkamai patikrinti ir pasirengę? Vaiko paėmimas, net kai jis būtinas, yra itin traumuojantis įvykis vaikui ir tėvams. Tarptautinės organizacijos tiesiai įvardija - šeimos atskyrimas palieka gilių psichologinių pasekmių, o institucijoms tenka pareiga daryti viską, kad tai būtų kraštutinė, trumpiausia ir kuo mažiau žalojanti priemonė.
Pasitikėjimo krizė
Klaipėdos naujagimio istorija ir Kručinskų byla parodo, kaip procedūra gali sužeisti šeimą net ir tada, kai vėliau vaikai grąžinami. Vilčinskų šeimos istorija - dar vienas lakmuso popierėlis, kaip ilgai trunkantys konfliktai su institucijomis virsta visuomenės nepasitikėjimu. Tai nereiškia, kad „visi atvejai vienodi“. Bet tai reiškia, kad net teismų praktika kartais siunčia signalą: procedūros privalo būti nepriekaištingos, nes klaidos čia kainuoja vaiko saugumą, šeimos stabilumą ir visuomenės pasitikėjimą.
Žmogiškumo faktorius
Žmogiškumas sistemoje nėra sentimentalumas. Tai deeskalacija vietoje konfrontacijos, minimalus kontaktų su vaiku žalojimas (ypač kai vaikas mažas), reali supervizija, vidinė kontrolė ir atsakomybė už netinkamą elgesį, skaidrumas (kiek leidžia privatumas) ir greitas institucinis atsakas, kai kyla abejonės. Jei šito nėra, net teisingas sprendimas visuomenei atrodo neteisingas.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Teisėjų garbės teismo vaidmuo
Tikslai ir uždaviniai
Teisėjų garbės teismas - tai teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai daro įtaką ne tik teisėjų bendruomenei, bet ir visos visuomenės pasitikėjimui teismais. Teisminės valdžios nepriklausomumas lemia, kad dėl jos narių tinkamo elgesio gali spręsti tik ji pati. Tai yra didelė atsakomybė. Teismų nepriklausomumas nėra privilegija ar priemonė pateisinti aplaidų ar neetišką teisėjų elgesį, todėl savivalda pagrįsta teisėjų drausminės atsakomybės sistema turi veikti taip, kad akivaizdžiai aplaidaus, neetiško teisėjų elgesio faktai, kenkiantys teisminės valdžios autoritetui, nebūtų toleruojami. Kita vertus, į Teisėjų garbės teismą jokiu būdu neturėtų būti žvelgiama kaip į „baudėją“.
Iššūkiai
Sudėtingiausias ir kartu profesine prasme įdomiausias Teisėjų garbės teismo veiklos aspektas yra sąlygotas pačios šio teismo kompetencijos. Teisėjų etika remiasi principais, kurie nėra tiksliai apibrėžti - neturime baigtinio sąrašo veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neetiški. Visuomenės lūkesčiai, susiję su teisėjų veikla, ypač jų veikla už teismo ribų, taip pat yra kintantys, susiję su pačios visuomenės raida. Visada turi būti užduodamas klausimas, ar tam tikrame socialiniame kontekste ir protingo, informuoto stebėtojo akyse teisėjas vykdė veiklą, kuri galėtų objektyviai pakenkti jo nepriklausomumui arba nešališkumui.
Pasitikėjimo užtikrinimas
Nors visuomenės pasitikėjimą teismų sistema lemia kompleksas veiksnių, iš kurių ne visi gali būti lemiami pačių teismų, arba priklauso ne vien nuo jų, pagrindinis veiksnys išlieka visuomenės narių įsitikinimas, kad prireikus kreiptis į teismą jų bylą nagrinės kompetentingas, atidus ir nepriklausomas teisėjas, nesibaiminantis priimti teisingo, nors galbūt nepopuliaraus sprendimo. Teisėjų garbės teismo veikla prie to prisideda, viena vertus, pasiųsdama visuomenei aiškią žinią, kad akivaizdžiai aplaidaus, neetiško profesinio elgesio faktai nebus toleruojami ir už juos bus taikoma atsakomybė, kartais ir pati griežčiausia. Kita vertus, Teisėjų garbės teismas veikia ir kaip teisėjų nepriklausomumo sargas, užtikrinantis, kad teisėjas nebūtų baudžiamas už veiksmus, tiesiogiai susijusius su teisingumo konkrečioje byloje vykdymu.