Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nuolat kinta vyriškumo ir moteriškumo sampratos, asmeninė drama psichologijoje tampa vis aktualesnė. Tradiciniai lyčių vaidmenys nyksta, o nauji lūkesčiai reikalauja nuolatinio tapatybės kūrimo, kuris gali sukelti vidinę sumaištį ir konfliktus. Šiame straipsnyje nagrinėjama asmeninės dramos samprata psichologijoje, apžvelgiami Carlo Gustavo Jungo archetipai ir menų terapijos metodai, padedantys įveikti vidinius prieštaravimus.
Asmeninės dramos apibrėžimas psichologijoje
Asmeninė drama psichologijoje apibrėžiama kaip vidinis konfliktas, kylantis dėl neatitikimo tarp individo savęs suvokimo, lūkesčių ir realybės. Tai gali būti susiję su įvairiais aspektais, tokiais kaip lyčių vaidmenys, socialinės normos, santykiai su kitais žmonėmis ir asmeniniai siekiai. Asmeninė drama dažnai pasireiškia per emocinius išgyvenimus, tokius kaip nerimas, depresija, pyktis ir nesaugumas.
Šiuo metu svarstymų ir ginčų dėl to, kas yra vyriška ir moteriška, arba koks turi būti vyras ir moteris, kaip niekada daug. Tradicinė vyriškumo ir moteriškumo samprata, kur kiekviena lytis turėjo aiškiai jai apibrėžtus vaidmenis, mūsų gyvenimui jau nebetinka: moterys dažniausiai nebėra vien jausmingos ir rūpestingos namų šeimininkės, o vyrai - racionalūs ir atsitraukę šeimos aprūpintojai. Abiejų lyčių vaidmenys vis labiau persipina, ir iš „sėkmingo“ piliečio tikimasi savybių, kurios tradiciškai priklausė dviems lytims: toks pilietis turi būti ir išsilavinęs, sėkmingas darbuotojas, ir gebėti užmegzti gerus ryšius su kitais žmonėmis, ir būti geru tėvu ar motina, ir panašiai. Diskusijose apie homoseksualių žmonių padėtį ir teises taip pat nuolat skamba su lyties tapatumu susiję klausimai, pavyzdžiui, ar vyrą, kuris myli kitą vyrą, galime laikyti tikru vyru? Naujų lūkesčių atsiradimas reikalauja ir naujos vyro ar moters tapatybės sukūrimo, o tai tikrai nelengva ir kelia didelę vidinę sumaištį. Kaip man būti vyru? Kaip man būti moterimi? Ar aš pakankamai vyriškas? Ar aš pakankamai moteriška?
Carlo Gustavo Jungo archetipai: anima ir animus
Mąstant apie šiuos dalykus, vieno psichoanalizės pradininkų Carlo Gustavo Jungo hipotezė apie tai, jog kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja abiejų lyčių komponentai, yra ypač vertinga. Jungas šią hipotezę iškėlė XX a. pirmojoje pusėje, kai jo gimtojoje Šveicarijoje lyčių vaidmenys dar buvo pakankamai stereotipiški ir netgi apibrėžti įstatymų: pagrindinė moters pareiga buvo gimdyti ir auginti vaikus bei rūpintis namų ūkiu, o vyro - aprūpinti šeimą materialiai, tvarkyti finansinius reikalus bei priimti visus svarbiausius sprendimus. Jau tuo metu Jungas įžvelgė tai, kas mūsų dienomis atrodo savaime suprantama: kiekvienas žmogui turi tiek jo biologinę lytį atitinkančių, tiek priešingai lyčiai priskiriamų psichologinių savybių.
Jungo teigimu, sąmoninga kiekvieno žmogaus nuostata atitinka jo biologinę lytį, o pasąmonėje egzistuoja priešingos lyties principas, arba archetipas. (Išimtis čia yra vadinamojo transseksualumo atvejai, kai sąmoningas asmens tapatumas neatitinka jo biologinės lyties, tačiau šįkart į šias išimtis nesigilinsime). Vyriškumo archetipą moters psichikoje jis pavadino animus, moteriškumo achetipą vyro psichikoje - anima. Šios figūros turi bruožų, kurie kompensuoja, t.y. papildo sąmoningą nuostatą, ir taip asmenybė tampa visybiškesnė, labiau pusiausvira.
Taip pat skaitykite: Įveikiant kančią
Logos ir Eros principai
Vyriškumas siejamas su logos principu - šis graikiškas žodis reiškia „žodį“ arba „protą“. Jungas logos funkcijomis laikė vertinimą, išskyrimą, įžvalgą, o patį logos vadino prasmės archetipu. Logos priešybė - eros - laikomas moteriškumo principu. Eros apibūdinamas kaip meilė, intymumas, susietumas. Jungas jį pavadino „paties gyvenimo archetipu“. Kaip ir visos priešybės, logos ir eros papildo viena kitą, ir tuo atveju, kai viena iš jų akcentuojama pernelyg smarkiai, iš pasąmonės iškyla kita pusė.
Anima ir animus formavimasis
Anima ir animus patyrimą sudaro kolektyvinis, t.y. visai žmonijai bendras, kitos lyties atstovo vaizdinys mūsų psichikoje, persipynęs su mūsų asmenine patirtimi su kitos lyties atstovais. Pavyzdžiui, vyro animą sudaro kolektyvinis moters vaizdinys, susipynęs su patyrimu, gautu iš santykio su motina, seserimi, mokytoja, drauge, žmona ir kitomis svarbiomis jo gyvenime moterimis. Nuo to, koks emocinis patyrimas vyrauja šiuose santykiuose, priklausys ir animos komplekso emocinis atspalvis. Pavyzdžiui, jei motina buvo kontroliuojanti sūnų ir neleidžianti jam atsiskirti, vyras ir suaugęs jaus didelę priklausomybę nuo moterų, ir atvirkščiai. Pastaruoju metu analitinėje psichologijoje pastebima ir tai, kad įtakos vaiko animus ar animos formavimuisi turi ir tos pačios lyties tėvo animus ar animos savybės. Pavyzdžiui, jei dukra auga su motina, turinčia stipriai išreikštas neigiamas animus savybes (kritiškumą, nelankstumą, emocinį šaltumą), o tėvas, nors ir geras, psichologiškai nėra pakankamai stiprus, arba visai nedalyvauja dukros gyvenime, didelė tikimybė, kad mergaitės vidinis vyriškumas - animus - taip pat pasireikš per kritiškumą, nuvertinimą, nuolat pakirtinės jos pasitikėjimą savimi.
Anima ir animus įsisąmoninimo svarba
Analitinėje psichologijoje nuolat pabrėžiama psichikos pusiausvyros, visybiškumo svarba. Būdas to siekti - įsisąmoninti kuo daugiau pasąmoningos savo dalies turinio, taip apribojant autonomišką ir neretai mums destruktyvų jo poveikį. Tai tinka ir kalbant apie anima bei animus archetipus. Kas atsitinka, jei animus ir anima yra visai neįsisąmoninti? Tada jų veikimą patiriame kaip ir kitų neįsisąmonintų kompleksų: jie veikia autonomiškai, t.y. Tuo atveju, jei vyras sąmoningai tapatinasi tik su vyriškuoju psichiniu principu, jis visada stengiasi būti racionalus, objektyvus, ignoruoti jausmus, trukdančius jo objektyvumui, vengia per daug artimų, emociškai įtraukiančių santykių. Moteriškoji jo psichikos pusė, arba anima - jausmingumas, ryšio poreikis, noras būti susietam su kitais žmonėmis - ignoruojama ir suvokiama kaip „ne aš“. Kalbant analitinės psichologijos terminais, jo animos savybės yra šešėlyje. Tačiau psichinės pusiausvyros principas neišvengiamai veikia, ir anima pasireiškia visiškai netikėtai: per staigius jausmingumo, depresijos protrūkius, irzlumą, nesaugumą.
Kai moteris sąmoningai tapatinasi vien su savo moteriškumu ir ignoruoja animus energiją, jai sunku būti objektyviai, diferencijuoti, vertinti, atsirinkti, orientuotis pasaulyje už namų ribų. Visas šias funkcijas ji perleidžia vyrui ir dėl to yra priklausoma nuo jo. Kitas animos neįsisąmoninimo pavojus - tai „animos užvaldymas“, kai asmenybė persiima bruožais, kurie priskiriami priešingai lyčiai. Animos užvaldytas vyras tampa nerimastingas, sentimentalus, dažnai kaitaliojasi jo nuotaika, jis gali dažnai keisti meilužes, megzti paviršutiniškus, nevertingus ryšius. Tarpais jis jaučiasi labai galingas, tarpais - visiškai nieko nesugebantis, taigi jo jausmų sritis tampa nekontroliuojama, ir jis labai stipriai veikiamas pasąmonės, tačiau šio poveikio įsisąmoninti nesugeba. Tokių vyrų daug tarp menininkų, kurie savo kasdienybėje, kūrybos procese yra nuolat atviri pasąmonės poveikiui. Jų „mūza“ - tai kitaip vadinama anima, ir ši mūza gali ir įkvėpti, ir nugramzdinti į depresijos ir nevilties gelmes. Bėgant nuo nekontroliuojamų jausmų antplūdžio, dažnai griebiamasi alkoholio ar narkotikų, ir tai tik dar labiau sunkina padėtį. Sprendimas šioje situacijoje būtų stengimasis kuo geriau įsisąmoninti tai, kas ateina iš pasąmonės, ir integruoti tai į sąmoningąją savo asmenybės dalį. Sėkmingo tokio darbo pavyzdys - pats C.G. Jungas, kuris, būdamas savo paties tyrinėjimų objektu, sąmoningai leisdavosi į savo pasąmoninio pasaulio tyrinėjimą, tačiau sugrįžęs iš savo vidinių kelionių, visada kruopščiai užrašydavo ir analizuodavo jam iškilusį pasąmonės turinį.
Jei moterį užvaldo jos animus, ji persiima vyriškojo, Logos principo, savybėmis. Moteriškoje psichikoje tai pasirodo kaip kategoriškumas, noras dominuoti, kontroliuoti. Dėl nuslopinto Eros principo tokiai moteriai sunku būti emociškai jautriai, užmegzti artimus ryšius, ir ji gali staigiai juos nutraukti. Ji nepatogiai jaučiasi būdama moterimi ir linkusi rinktis tradiciškai labiau „vyriškus“ užsiėmimus. Polinkį vadovauti ir kontroliuoti lydi ir jo priešybė - didžiulis savęs nuvertinimas, menkinimas, nuolatinis kaltės išgyvenimas. Neretai moterys, kurių psichikoje dominuoja animus energija, turi su moteriškumu ir motiniškumu susijusių sveikatos sutrikimų - tai hormonų pusiausvyros sutrikimai, nevaisingumas, kitos ginekologinės ligos. Tokių sunkumų turinčios moterys dažnai kreipiasi psichoterapinės pagalbos, ir šiame procese joms galima padėti labiau įsisąmoninti savo animus poveikį bei atkurti ryšį su slopinamu savo moteriškumu.
Taip pat skaitykite: Emocijų valdymo ugdymas
Anima ir animus projekcija
Neįsisąmonintas animus ar animos vaizdinys yra projektuojamas, arba nesąmoningai priskiriamas, priešingos lyties atstovams. Vyras susižavi ir įsimyli tą moterį, kuri labiausiai atitinka jo animos vaizdinį, moteris - tą vyrą, kuris atitinka jos animus figūrą. Ypač ryški projekcija yra „meilės iš pirmo žvilgsnio“ atveju, kai stiprus jausmas kyla dar net nepažįstant kito asmens, o tik iš kažkokių jo išvaizdos ar elgesio detalių nesąmoningai nusprendus, koks jis ar ji yra. Apie tokį santykį rašo C.G. Jungo žmona, taip pat puiki analitikė Emma Jung: „Projekcija reiškia ne tik vaizdinio perkėlimą kitam žmogui, bet ir lūkestį, kad tas žmogus prisiims visas funkcijas, kurios liko nepakankamai išvystytos pačioje moteryje, t.y. arba mąstymo funkciją, arba galią veikti, arba atsakomybę prieš išorinį pasaulį. Tuo tarpu moteris turi jausti už vyrą, arba kurti už jį santykius. Tačiau toks ryšys paprastai ilgai netrunka, ypač jei moteris yra artimame santykyje su šiuo vyru, nes archetipo projekcija ir individualios savybės niekada nesutampa. Tada ateina didelis nusivylimas. Pradžioje bandome save apgaudinėti, kad nieko neatsitiko. Kartais stengiamės priversti vyrą elgtis taip, kaip iš jo tikimės - dažnai nesąmoningai stengiamės įsprausti vyrą į archetipines ar animus reakcijas. Taip pat su moterimi elgiasi ir vyras, jei mato joje animos figūrą.
Anima ir animus pažinimo būdai
Savo „vidinio vyro“ ar „vidinės moters“ pažinimas ir įsisąmoninimas, kaip ir visas individuacijos procesas, trunka visą gyvenimą. Vienas iš šių kelių - tyrinėti savo lūkesčius ir fantazijas kitos lyties atžvilgiu. Tai galite padaryti ir jūs: pamąstykite ir užsirašykite 5 priešingos lyties savybes, kurios jus labiausiai traukia ir žavi. O kiek šios savybės būdingos ir jums patiems? Ar jaučiatės turintys jų pakankamai, ar jų trūksta? Taip pat animos ar animus savybės pasirodo per sapnuose ar fantazijose iškylančius priešingos lyties atstovų vaizdinius: tai gali būti ir konkretūs jūsų pažįstami vyrai ar moterys, ir nepažįstamieji, ir istoriniai ar visuomenės veikėjai, ir mitologinės figūros. Gilinantis į sapno vaizdinio savybes, galima geriau suvokti ir dabartinį savo animos ar animus būvį. Pavyzdžiui, jei moteris sapnuoja vyrą ar vyrus, kurie ją teisia, smerkia ar net kankina (teisėjas, griežtas viršininkas, užpuolikas), verčia jaustis bejėge, tai rodo tuo metu vyraujančią neigiamą animus energiją, kuri panašiai, kaip sapne, pasireikš ir psichiniame gyvenime. Vyro sapnuose ar fantazijose moteriškos figūros pradžioje gali būti gaivališkos viliotojos - laumės, „lemtingos moterys“, kurios svaigina, tačiau ir paima į nelaisvę, atima blaivų protą. Gyvenime toks vyras taip pat būna priklausomas nuo moterų, ypač tokių jausmingų, gaivališkų, ir dažnai jaučiasi bejėgis joms atsispirti, taip prarasdamas savo sąmoningumą, gebėjimą vertinti, atskirti, įvardinti.
Anima ir animus vystymosi etapai
Analitinėje psichologijoje keliama hipotezė, kad animus ir anima, kaip ir vyras ar moteris, gyvenimo eigoje vystosi, kinta, ir praeina tam tikrus etapus. Pavyzdžiui, C. G. Instinktyvi, pirmykštė moteris, kurios prototipas galėtų būti Ieva iš prarastojo rojaus. Romantiška, jausminga moteris, kurios prototipas - Beatričė iš Dantės „Dieviškosios komedijos“. Vyro lūkesčius daugiausia sudaro jausmais apipintos fantazijos. Dvasinga moteris, kurios vaizdinio pavyzdžiu gali būti Mergelė Marija.
Integruoto anima ir animus privalumai
Nors priešingos lyties principo įsisąmoninimas ir integravimas į savo sąmoningą gyvenimą yra daug pastangų, laiko ir pasišventimo reikalaujantis procesas, jo duodami vaisiai neabejotinai atperka visas įdėtas jėgas. Abiejų lyčių žmonėms tai reiškia didesnę vidinę pilnatvę, visybiškumą, bei harmoningesnius santykius su kitais žmonėmis, ypač su priešinga lytimi. Vyras, integravęs animos savybes, savo prigimtinį racionalumą, gebėjimą įžvelgti, įvertinti, atsirinkti apjungs su gebėjimu būti ryšyje su kitu, mylėti, išgyventi ir priimti savo jausmus, naudotis intuicija, priimti ir iracionaliąją, vien protu nepaaiškinamą gyvenimo pusę. Tai yra, jam taps prieinamas ne tik sąmonės, bet ir pasąmonės pasaulis. Moteris, integravusi savo animus, savo gebėjimą susisieti, išbūti, apjungti, intuityvumą papildys ir objektyvumu, įžvalgumu, aiškumu, jai atsiskleis naujos kūrybinės galimybės. Abiem atvejais jie nenustos būti atitinkamai vyru ar moterimi, tačiau taps įvairiapusiškesni ir galės, priklausomai nuo gyvenimo situacijos, atskleisti labiau vyrišką ar labiau moterišką savo pusę.
Jungas manė, kad paprastai priešingos lyties principo integravimas į sąmonę prasideda antrojoje gyvenimo pusėje, t.y. maždaug nuo 35 metų, kai žmogaus psichika nuo išorinio pasaulio nukrypsta labiau į vidinį. Tačiau panašu, kad mūsų laikais visuomenė nebegali mūsų „aprūpinti“ užtikrintu lyties tapatumu ir nurodyti tinkamo lyties vaidmens. Todėl užduotis ieškoti savo lyties tapatumo ir jį atitinkančio vaidmens iškyla gerokai anksčiau nei pasiekus gyvenimo vidurį - ko gero, jau pačioje suaugusio žmogaus gyvenimo pradžioje.
Taip pat skaitykite: Asmenį nukreipta agresija
Menų terapija: priemonė įveikti asmeninę dramą
Menų terapija - psichologinės pagalbos būdai, sukurti pasitelkiant meną ir psichologiją. Tai dailės (meno) terapija, muzikos terapija, garso terapija, šokio terapija, judesio terapija, smėlio terapija, lėlių terapija, psichodramos terapija, simbolio drama, poetikos terapija, biblioterapija, terapija per saviraišką, metaforų terapija, pasakų terapija ir dar daugelis kitų mažiau žinomų. Klaidinga manyti, kad psichoterapija, taip pat ir menų terapija yra skirtos tik psichinių sutrikimų varginamiems žmonėms, − tinka kiekvienam sielą (pagal senovės graikų kalbos žodį „psyche“) turinčiam žmogui. Kol žmogus gyvas, jis nuolat bendrauja, užmezga ir palaiko pastovius ryšius ne tik su išorine realybe, bet ir bendrauja su pačiu savimi. Jis suvokia save ir pasaulį, mąsto, jaučia, nori, siekia, atsimena, įsivaizduoja. Menų terapija pasitelkiama siekiant geriau save pažinti, neįsisąmonintiems vidiniams prieštaravimams atskleisti, užslopintiems jausmams ir elgesio motyvams suvokti, skaudiems praeities patyrimams naujai įprasminti, norus ir asmenines galimybes darniai sujungti. Menas, kaip žmogaus kūrybiškumo ir saviraiškos priemonė, padeda švelniai sugriauti sienas, ribojančias žmogų jo viduje ir santykiuose su kitais, − kitais psichoterapiniais metodais šis tikslas ne visada lengvai pasiekiamas.
Menų terapijos užsiėmimams vadovauja psichologas, gydytojas arba papildomą psichologinį pasiruošimą turintis meno krypties atstovas. Kiekvienos meno terapijos atveju yra svarbūs trys veiksniai: klientas / pacientas / dalyvis, pasirinkto meno raiškos priemonės ir specialistas / terapeutas / vedėjas. Užsiėmimų metu, kurie dažniausiai vyksta nedidelėse grupėse, nors gali būti dirbama ir individualiai, svarbiausia ne sukurti meno darbą, o saviraiška ir terapijos metu kilę jausmai, mintys, vaizdiniai, asociacijos ir jų analizė. Kūryba tampa terapiniu procesu, jei padeda atskleisti kuriančio žmogaus vidinius išgyvenimus ir konfliktus, paslėptus jausmus ir elgesio motyvus, teigiamų pokyčių galimybes bei leidžia pačiam žmogui tai suvokti ir keisti save pageidaujama kryptimi. Piešiant, šokant, grojant, vaidinant į sąmonę iškyla užslėpti prisiminimai, suintensyvėja emocijos, kurias neretai būna sunku priimti.
Dailės terapija
Dailės terapijos (dažna vadinama tiesiog meno terapija) metu dažniausiai piešiama ir tapoma, rečiau pasitelkiama lipdyba, koliažas. Ši kryptis viena iš populiariausių tarp menų terapijų. Meno (dailės) terapijos pradžia siejama su britų dailininku Adrianu Hillu, kuris apie 1938 metus buvo priverstas daug laiko praleisti sanatorijoje gydydamasis tuberkuliozę. Turėdamas laisvo laiko ėmė piešti ir pats pastebėjo, kad jo savijauta tampa geresnė. Tuo sudomino ir kitus ligonius, kurie mielai prisijungė prie naujos veiklos. Taip A. Terapija nuo įprastos saviraiškos skiriasi tuo, jog užsiėmimo metu yra ne tik piešiama, tapoma, lipdoma vadovo pasiūlyta tema, bet ir aptariami patirti išgyvenimai, kilę jausmai, mintys. Paimkite baltą popieriaus lapą, dažų - spalvotų pieštukų, kreidelių, guašo… Tiks viskas, ką turite. Baltas popieriaus lapas tuščias, jis tarsi laukia, kad jame pavaizduotumėte savo vidinį pasaulį. Tik nesakykite: „Aš nemoku piešti“, nes to negali būti. Tereikia prisiminti, kad vaikas iki tam tikro amžiaus net negalvoja, ar jis moka, ar sugeba. Jį džiugina pats procesas ir naujumo nuotykis, todėl leiskite sau grįžti į tą gyvenimo laikotarpį, kai dar mokėjote piešti. Mano siūloma tema jūsų piešiniui - „Kaip aš šiandien jaučiuosi“. Nesiryžtate pradėti? Piešiniui skirkite pakankamai laiko, apie 30 min., tada padėkite jį toliau nuo savęs, tačiau taip, kad matytumėte. Žiūrėkite, tačiau nevertinkite. Dabar paimkite kitą popieriaus lapą ir jame aprašykite, kokie jausmai ir mintys kilo piešiant, žiūrint į piešinį. Ką apie jus sako piešinys? Kokią žinią jums perduoda? Jei piešinyje pavaizduotas pasaulis taptų tikrove, ar norėtumėte jame gyventi?
Muzikos terapija
Gydomuoju muzikos poveikiu žmonija naudojasi nuo neatmenamų laikų, tačiau muzika psichoterapijos priemone tapo tik prieš 60-70 metų. Žinoma, kad žmogus girdi ne tik ausimis, bet ir visas kūnas priima garsų virpesius, todėl muzikos terapija sėkmingai taikoma ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms. Ypač patariama specialiai parinktos muzikos klausyti nėštumo metu. Klausykitės muzikos tikslingai, ne vien tik kaip fono ar atsvaros triukšmingai aplinkai arba norėdami užmiršti tai, kas nemalonu. Yra žinoma, kad gamtos garsai ir klasikinė muzika turi geriausią vidinius procesus harmonizuojantį poveikį. Ne kartą aprašytas gydantis V.A. Mocarto kūrinių poveikis. Lėta baroko muzika (J. S. Bacho, F. G. Hendelio) nuramina, suteikia saugumo jausmą. Romantinė (F. Šopeno, P. Čaikovskio, F. Šuberto) muzika skatina sugebėjimą įsijausti, sužadina malonius prisiminimus, pakylėja emociškai. Nebūtina klausytis klasikos, ypač jei manote, kad jos nemėgstate. Rinkitės tuos kūrinius, kurie jums artimi.
Psichodrama
Psichodramos pradžia siejama su psichiatru Jacobu Levy Moreno. Šis eruditas Vienoje buvo įkūręs „spontaniškąjį teatrą“, kurio sumanymas jam kilo stebint parke žaidžiančius vaikus. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, turėtų išsaugoti šį natūralų gebėjimą žaisti ir vaidinti. Atlikdamas įvairius vaidmenis, žmogus gali eksperimentuoti su tikroviškomis ir netikroviškomis situacijomis, kūrybiškai spręsti savo problemas ir suvokti vidinius konfliktus. Psichodramoje žmogus tampa savo problemų „herojumi“. Jis laisvai reiškia jausmus, atkurdamas problemines situacijas, o kiti grupės dalyviai, atlikdami papildomus vaidmenis, padeda jam geriau įsijausti ir kartu tarsi pamatyti save iš šalies. Kiti grupės nariai stebėdami ir dalyvaudami improvizuotuose minispektakliuose taip pat gali atpažinti savo pačių sunkumus ir mokytis juos įveikti. Atsidūrus konfliktinėje situacijoje yra vertinga pasistengti suprasti priešingas puses. Pritaikykite problemos sprendimo būdą, kuris puikiais žinomas vaikams, tačiau tinka ir suaugusiesiems - žaisdami suvaidinkite jus slegiančia situaciją. Pavyzdžiui, susibarėte su paaugle dukra, nes ji negrįžo laiku namo. Paimkite keletą žaislų, skirtingų indų ar tiesiog pieštukų. Tegul vienas iš jų būsite jūs, kitas - jūsų dukra. Nekreipkite dėmesio, jei suaugusio žmogaus protas sakys, kad užsiimate niekais. Tegu, jūs irgi turite teisę kartais elgtis vaikiškai. Dabar suvaidinkite buvusį pokalbį, kalbėkite pakaitomis tai už save, tai už dukrą, tačiau atkartoję buvusią situaciją nesustokite, o tęskite toliau leisdami laisvai reikštis savo fantazijoms. Galbūt čia atsiras dar vienas ar keletas veikėjų - vyras, kaimynai, draugė. Vystykite siužetą, kurkite dialogus ir kartu atidžiai stebėkite savo emocijas.
Šokio ir judesio terapija
Ši terapija išpopuliarėjo praėjusio šimtmečio 3-5 dešimtmečiais. Austrų mokslininkas Vilhelmas Reichas pastebėjo, kad emocijos turi fizinius atitikmenis, tai yra psichologinės būsenos atsispindi kūne tam tikrose pastoviose vietose ir sudaro savotišką šarvą. „Šarvas“ - tai pastoviai įtemptų raumenų paveikslas, kuris būdingas tam žmogui ir yra tarsi jo asmenybės atspindys. Šokio ir judesio terapijos metu terapeutas pasiūlo atitinkamai parinktas technikas, pratimus, o žmogus, atlikdamas judesius, pats iš naujo susipažįsta su savo kūnu. Terapijoje pasitelkiama visa, kas būdinga šokio menui: figūros, ritmas, raumenų įtampa, atpalaidavimas, kvėpavimas. Derinami kvėpavimo pratimai, improvizacinis ir spontaniškas šokis, autentiški judesiai. Gali būti naudojama meditacija, tempimo pratimai, kūno tyrimas, padedantis atrasti kūno raumenų įtampas. Klientas dalyvauja kūrybiniame procese, kuris išplečia jo emocinius, pažintinius, socialinius ir fizinius sugebėjimus. Laisvai eidamas atkreipkite dėmesį į savo eiseną. Nekeisdami judėjimo tempo ir ritmo, dėmesį nukreipkite į kojų pėdas. Kaip dabar jaučiatės? Kaip pasikeitė jūsų eisena? Po kurio laiko dėmesį perkelkite į kitą tašką - klubus, pilvo sritį, pečius, galvą. Stebėdami save ir kitus pamatysite, kad pavargęs žmogus eina stengdamasis atlikti minimalius judesius, kad eikvotų kuo mažiau energijos. Liūdno, prislėgto žmogaus pečiai ir galva nuleisti, nugara pakumpusi. O kaip vaikšto patenkintas ir džiaugsmingas žmogus? Pamėgdžiokite jo eiseną.
tags: #asmenine #drama #psichologijoje