Asmeninė kančia psichologijoje: apibrėžimas, priežastys ir įveikos būdai

Įvadas

Asmeninė kančia yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Nuo pat gimimo, kai kūdikis verkia išreikšdamas savo poreikius, iki suaugusiojo, patiriančio gyvenimo krizes, kančia lydi mus įvairiais pavidalais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra asmeninė kančia psichologijoje, kokios yra jos priežastys, kaip ji pasireiškia ir kokie yra įveikos būdai. Taip pat aptarsime, kaip skirtingos psichoterapijos mokyklos, tokios kaip kognityvinė elgesio terapija ir logoterapija, žiūri į kančią ir kaip padeda ją įveikti.

Kančios samprata ir jos formos

Kančia gali būti suprantama kaip subjektyvus nemalonus išgyvenimas, susijęs su fiziniu ar emociniu skausmu, praradimu, nusivylimu ar kitomis neigiamomis patirtimis. Ankstyvoje vaikystėje kančia dažnai naudojama kaip priemonė atkreipti suaugusiųjų dėmesį ir gauti tai, ko norima. Vėliau, žmogus gali išmokti manipuliuoti kančia, vaidindamas „aukos“ vaidmenį, siekdamas užuojautos ir naudos iš aplinkinių.

„Aukos“ vaidmuo ir jo pasekmės

Žmogus eina per gyvenimą treniruodamas kentėjimo formas, tarsi aktorius, vaidindamas kančią savo gyvenimo scenoje. „Aukos“ vaidmuo gali tapti priemone pasinaudoti giminaičiais, artimaisiais ir pažįstamais. Patogu susirgti, patirti kokią nors gyvenimo katastrofą, nesėkmę darbe ir, žinoma, kankintis. Bemat sulėks saviškiai, užjaus, lepins. Priešingu atveju, net nesitikėk. Tarsi muselės į paspęstą voro tinklą papuola nuoširdūs draugai, bendradarbiai. „Aukos“ vaidmenį galima panaudoti ir puolimui: „matai, kuo pavertei mano gyvenimą“, „ pažiūrėk, iki ko mane privarei“, „ aš auka, visi siurbiat mano kraują“.

Tačiau nuolat vaidinant auką ir kankinį, nesunku paskęsti įsijautusiame vaidmenyje. Galiausiai imama be paliovos savęs gailėtis, tikėti, kad esi ligonis, nelaimingas, atstumtas, niekam nereikalingas. Tiesa, kankiniai aplinkiniams greitai atsibosta. Čia ir prasideda karuselė: vaidinamas kenčiančio vaidmuo, kenčiama dėl užuojautos stokos. Ir… susergama iš tikrųjų. Depresija su visomis ją lydinčiomis pasekmėmis garantuota.

Asmeninės krizės kaip kančios forma

„Ištiko gyvenimas“, - paprastai apibūdiname kritinius gyvenimo momentus, sukrečiančius ir išjudinančius sąmonę, filosofo Albero Kamiu dar vadintas ribinėmis situacijomis. O psichologai jas vadina asmeninėmis krizėmis, kurių, vienokių ar kitokių, nė vienas negalime išvengti. „Asmeninė krizė ištinka tada, kai žmogui nebeužtenka vidinių ar išorinių resursų atlaikyti ir išbūti esamą situaciją“, - sako Karolis Didžiokas.

Taip pat skaitykite: Emocijų valdymo ugdymas

Asmeninių krizių priežastys ir dėsningumai

Išorinės krizės priežastys - tai artimojo liga ar netektis, pasikeitusi gyvenimo situacija (darbo netekimas, skyrybos ir kt.). Psichologas pabrėžia, kad vidinės priežastys nėra taip gerai matomos ar apčiuopiamos. Jos kyla žmogui reflektuojant savo gyvenimą ar dabartinę situaciją. „Tokia krizė išprovokuoja pokyčio poreikį, nes iki tol taikomas požiūris į save ir aplinką nebetarnauja žmogui“, - teigia K. Didžiokas pastebi, kad asmeninė krizė gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų, nes sudėtingos situacijos neišvengiamos, tai yra gyvenimo duotybė. Tačiau yra žinoma, kad egzistuoja tam tikri amžiaus tarpsniai, kai asmeninės krizės tikimybė būna padidėjusi: paauglystė, šeimos pagausėjimas, menopauzė, vidurio amžiaus krizė, senatvės laikotarpis.

Pasak K. Didžioko, egzistuoja tam tikri dėsningumai, kaip vyrai ir moterys išgyvena asmenines krizes. Moterys yra daugiau linkusios kreiptis pagalbos iš aplinkos, kalbėti apie patiriamus sunkumus. Nors krizinių situacijų negalime išvengti, svarbu, kad krizė neužsitęstų. Ilgalaikė krizė gali sumažinti žmogaus gebėjimą pilnavertiškai gyventi. Asmeninės krizės metu mąstymo funkcijos yra neišvengiamai paveikiamos emocijų, todėl žmogų dažnai lydi mintys, kad tai nesibaigs ir situacija tęsis. Kaip tik tuo metu, pasak specialisto, labai svarbus žmogaus apsisprendimas ir pasiryžimas gauti ir priimti pagalbą.

Pagalba įveikiant asmeninę krizę

K. Didžiokas akcentuoja artimųjų ir draugų pagalbą: „Pirmiausia gal yra reikalinga materiali ar fizinė pagalba, padėti pasirūpinti buitimi ar aiškiai matomais ir konkrečiais aspektais. Kitas pagalbos aspektas - emocinis palaikymas, išklausymas, buvimas šalia. „Kartais situacija atrodo nepajudinama, aplink nėra nei vieno žmogaus, kuris išklausytų ar pabūtų šalia, tačiau tokiu atveju ypač svarbu mobilizuoti savo resursus ir pasinaudoti visa įmanoma pagalba“, - sako K. Jis primena, kad pirmiausia žmogus gali kreiptis į įvairias linijas, su kuriomis galima susisiekti ir pasikalbėti. Kitas variantas, kurį siūlo psichologas, gauti pagalbą sveikatos įstaigose, kuriose šiuo metu egzistuoja daug nemokamų paslaugų. „Dažnai pačiam pacientui daug kas paaiškėja apie situaciją, kai jis ją įgarsina ir leidžia sau atsiverti emociškai. Sumažinus emocinio fono intensyvumą neretai iškyla atsakymai ar sprendimai, paremti racionalumu ir tam tikru emociniu atsitraukimu nuo situacijos, tuomet į ją lengviau pažvelgti“, - aiškina K. Psichologas pastebi, kad būna atvejų, kai sprendimų tiesiog nėra. „Tačiau vienas svarbiausių chaoso aspektų yra potencialas, krizės metu ne tik yra išgyvenama kančia, bet kartu gyvenimas suteikia galimybę asmeninei transformacijai“, - primena K. Pasak jo, krizinėje situacijoje galime įžvelgti ne vien neigiamus aspektus.

Kančia ir psichoterapijos

Skirtingos psichoterapijos mokyklos skirtingai žiūri į kančią ir siūlo skirtingus būdus jai įveikti. Aptarkime du iš jų - kognityvinę elgesio terapiją ir logoterapiją.

Kognityvinė elgesio terapija (KET)

Kognityvinė terapija yra į dabartį nukreiptas problemų sprendimo požiūris, praktikta ir teorija, todėl kalbant apie šios terapijos tikslus akcentuojamas dabarties motyvas. Kognityvinės psichoterapijos pagrindinį tikslą galima būtų apibrėžti pakankamai lakoniškai - kaip siekimą ištaisyti kliento klaidingą informacijos apdorojimą ir padėti klientams pakeisti prielaidas, kurios palaiko jų netinkamą elgesį ir emocijas. Taigi, matome, kad kognityvinės terapijos tikslai akcentuoja 2 aspektus: emocijas ir elgesį. Tai reiškia, kad terapeutams svarbu ne tik tai, kad klientai geriau pasijustų ir sumažintų subjektyvią kančią, tačiau ir tai, kad jie galėtų atlikti tuos veiksmus.

Taip pat skaitykite: Asmenį nukreipta agresija

Vienas svarbiausių kognityvinės terapijos proceso parametrų, kuris tuo metu stipriai išsiskyrė iš kitų psichoterapijų, - trukmė. Kognityvinė psichoterapija yra stipriai struktūruota laike ir yra trumpalaikė, trunka nuo kelių iki keliolikos sesijų. Terapijos trukmė imama planuoti jau pirmojo susitikimo metu. Antras svarbus terapijos proceso aspektas - psichoterapeuto direktyvumas. Terapeutas čia žymiai direktyvesnis nei kitose psichoterapijose. Žinoma, direktyvumas labai priklauso ir nuo pačio terapeuto asmens, tačiau pati kognityvinės psichoterapijos prigimtis iš savęs turi predispoziciją būti direktyvia, kadangi terapeutas kognityvinėje psichoterapijoje daug kvestionuoja (taiko sokratišką dialogą), moko klientą įvairių technikų, įveikos mechanizmų ar bando pakeisti senuosius ir netinkamus įveikos mechanizmus.

Pirmoji kognityvinio terapeuto terapinio darbo užduotis - kliento problemos įvertinimas, kuris vyksta pirmojo susitikimo metu. Pirmojo susitikimo su klientu metu terapeutas išsiaiškina pagrindinę informaciją ir bando palengvinti simptomus. Tam, kad įvertintų problemą, terapeutas taiko problemos analizę, kuri apima funkcinius ir kognityvinius problemus aspektus. Funkciniai apektai apima tai kaip ir kur problema dažniausiai pasireiškia. Tuo tarpu kognityvinis problemos įvertinimas apima mintis ir vaizdinius, kuriuos patiria klientas/pacientas.

Kognityvinės psichoterapijos atveju siekiama, kad klientas išmoktų būti savo paties psichoterapeutu, todėl terapinių pokyčių atskaitos tašku ir galėtų būti kliento jausmas, kad jis/ji gali veikti savarankiškai, gali pamatyti sunkumus keliančias situacijas kitais aspektais, nebe tik juoda-balta spalvomis, gali pritaikyti išmoktus įveikos būdus. Taigi, nors kognityvinės psichoterapijos trukmė labai apribota laike, vis tiek svariausias atskaitos taškas terapiniams pokyčiams suvokti - kliento savijauta. Psichoterapijos pabaigoje terapeutas gali prašyti kliento pamodeliuoti ar įsivaizduoti ateitytje galinčius ištikti sunkumus ir paprašyti papasakoti, kaip tokioje situacijoje klientas galėtų elgtis.

Logoterapija

Svarbiausias terapeuto tikslas logoterapijoje - pagalba žmogui surandant prasmę. Remiantis Franklio mintimis, gyvenimo prasmę galima atrasti 3 būdais: 1) kuriant arba nuveikiant darbą; 2) ką nors patiriant arba ką nors sutinkant; 3) priimant nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu. Franklis taip pat teigė, kad kančia yra prasminga tik tuomet, kai ji yra neišvengiama, o jei ją įmanoma pašalinti, tai taip ir reiktų padaryti. Kaip teigia airių filosofas Stephen Costello, logoterapija siekia į sąmonę iškelti ne tik instinktyvius žmogaus faktorius, bet pačią dvasinę žmogaus realybę. Lyginant su logoterapija, kognityvinės psichoterapijos tikslas yra gan supaprastintas, kadangi visiškai neįtraukiamas dvasinis aspektas ir apsiribojama iš esmės tik kognicijų keitimu.

Apie terapinius santykius logoterapijoje iš tiesų nėra pateikta daug informacijos. Logoterapijoje terapeutas į klientą žvelgia su žmogiška pagarba, akcentuoja kliento unikalumą, jo laisvę pasirinkimui, santykiai paremti veikiau lygybe nei bandymu klientą „pataisyti“, kaip, panašu, kad neretai būna kognityvinės terapijos atveju. Jei klientas vis tiek nemato laivės, terapeutas padeda ją pamatyti.

Taip pat skaitykite: Asmeninė drama: apibrėžimas ir archetipai

Logoterapijoje terapinį darbą galima būtų suskirstyti į 4 fazes. Pirmąja faze galime laikyti kliento diferenciaciją nuo jo problemos. Tuo siekiama, kad klientas būtų suvokiamas kaip žmogus, o ne tik kaip problema ar atvejis. Antrasis žingnis apima nuostatų į simptomus keitimą, bandoma pakeisti kliento fokusą iš jo problemų, simptomų į galimybes. Bandoma ieškoti būdų, kurie klientui galėtų būti prasmingiausi, tačiau tie būdai nėra peršami, išskyrus kritinius atvejus, pavyzdžiui, didelės savižudybės rizikos atveju. Šiuo aspektu logoterapija iš tiesų labai panaši į kognityvinę terapiją ir jos taikomus terapinius būdus. Pats Franklis ne kartą yra rašęs ir kalbėjęs, jog kuomet situacijoje nebelieka nieko, ką mes galėtume pakeisti, mums visada lieka laisvė, kaip mes tą situaciją galime suvokti ir vertinti. Šioje vietoje matosi ryškus kognityvinis aspektas - būtent nuostatų į situaciją keitimas, kuris būdingas stoikams ir kognityvinės terapijos atstovams. Trečiasis žingsnis apima simptomų sumažinimą, kuris dažniausiai atsiranda, kai sėkmingai pavyksta įvykdyti antrąjį žingsnį. Kai kuriais atvejais taikomos specifinės technikos, pavyzdžiui, paradoksaliosios intencijos ar įveikos įgūdžių ugdymas. Technika, kuri būdinga abiejoms psichoterapijoms; - sokratiškas dialogas. Na ir paskutinis žingsnis, kurį nurodo autoriai, yra psichinės sveikatos išlaikymas per orientaciją į ateitį ir tęsiamą sąmoningumą apie asmeninę prasmę gyvenime.

Kaip ir daugelyje psichoterapijų, taip ir logoterapijoje svarbiausias pokyčių atskaitos taškas - kliento savijauta ir jausmas, kad laikas terapiją užbaigti. Kadangi logoterapija itin gvildena tokius aspektus, kaip prasmė, laisvė, atsakomybė, terapiniai pokyčiai gali būti suvokiami, kai kas nors pasikeičia šiose kliento gyvenimo srityse taip, kad jam pačiam nuo to yra geriau nei buvo prieš tai. Tai gali būti suvoktas ar įsisąmonintas prasmės jausmas, atsakomybės už savo veiksmus ir savo išgyvenimus pajautimas, suvokimas, kad visada turime laisvę pasirinkti, net tada, kai, atrodo, kad laisvės nėra, nes visada galime pasirinkti, kaip savo viduje reaguosime į mus ištikusią situaciją.

Kančios priežastys ir įveikos būdai

Kopriklausomybė kaip kančios šaltinis

Viena iš kančios priežasčių gali būti kopriklausomybė. Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo.

Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę? Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas.

Kopriklausomų santykių požymiai ir įveikos būdai

Kai kurie kopriklausomų santykių požymiai:

• Santykyje dingsta „aš“.
• Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai.
• Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys.
• Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę.
• Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės.
• Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui.
• Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei.
• Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės.
• Aistra painiojama su meile.
• Gėdijamasi savo santykių, bet neįsivaizduojama, kaip iš jų ištrūkti.

Kaip įveikti kopriklausomybę:

• Pasikalbėkite su antrąja puse.
• Gyvenkite savo gyvenimą, visapusiškai pasirūpinkite savimi.
• Nusimeskite dalį atsakomybės.
• Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi.
• Pažinkite save.
• Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai.
• Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys.
• Persvarstykite savo santykius.
• Ieškokite pagalbos.

Kitos kančios priežastys ir įveikos būdai

Dažnai mūsų kančių priežastis yra ta, kad mes priešinamės ir negalime priimti neišvengiamų pokyčių, kurių reikalauja mūsų gyvenimas. O gyvenimas keičiasi kiekvieną akimirką.

Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų savybių ir polinkių, kurie mus smukdo, sargdina. Norėdami mažiau reaguoti į kolegų pastabas, turėtumėte savęs paklausti, kas jose labiausiai skaudina? Kiek visa tai jūs priimate kaip tiesą, randate patvirtinimą savo pačios nuomonei apie save? Žmonėms vargiai galime uždrausti kalbėti ir reikšti netikusią savo nuomonę. Tačiau savo požiūrį į save svarbu koreguoti, atrasti save ir stengtis pamilti. Jūsų vaizdo pasikeitimas savo akyse privers ir kitus pažvelgti į jus kitaip arba jų kalbos nebeatliks svarbiausio vaidmens susidarant nuomonę apie savo galimybes, vertingumą.

Jei jaučiate, kad kolegos su jumis elgiasi neteisingai, netaktiškai ir bando patekti į jūsų asmeninę erdvę, kurios jūs nenorite atverti, svarbu jiems apie tai pranešti. Žinoma, būtų puiku, jei pavyktų ramiai ir oriai pasakyti, jog tam tikri jų veiksmai jus žeidžia ir verčia atsiriboti. Kuomet į nemalonumus reaguojame tyliai kentėdami ar besiskųsdami, leidžiame jiems egzistuoti. Norėdami, kad situacija keistųsi, turime ją aptarti ir spręsti su tais žmonėmis, su kuriais ji yra tiesiogiai susijusi. Ir tai daryti kalbantis, nesistengiant keršyti ar kaip kitaip žaidžiant.

Labai dažnai patirdami ką nors nemalonaus, bandome surasti kaltuosius. Visgi sprendžiant sunkumus, kur kas vertingiau yra aiškiai suvokti, kur yra problemos esmė, kokius jausmus tai sukelia, kas su tuo yra susiję ir kaip jūs pati galite nutraukti tą sunkumą. Ir čia nėra taip svarbu, ar problema didelė, ar maža. Svarbu atrasti, kaip pati ją galite valdyti ir spręsti.

Kančia ir kūrybiškumas

Sielvartas - vienas iš svarbiausių žmonijos kūrybiškumo variklių. Psichologijoje egzistuoja keletas teorijų, aiškinančių, kaip ir kodėl neigiamos emocijos gali sustiprinti kūrybiškumą. Vis dėlto visų jų esminė idėja ta pati: nemaloni savijauta, psichologinis skausmas, nepasitenkinimas, sielvartas, kančia - nesvarbu, kaip pavadintume patiriamą psichologinį diskomfortą, - išlaisvina energiją ir pastūmėja veikti. Emociniai sunkumai - tarsi neišsenkantis kūrybinės medžiagos šaltinis. Tvirtas užsispyrimas emocinių sunkumų akivaizdoje - ko gero, svarbiausias kūrybiškumo komponentas. Ypač kūrybingi žmonės dėl išsiskiriančio, „nestandartinio" mąstymo dažnai priversti dorotis su nuolatiniais prieštaravimais - tiek vidiniais, tiek išoriniais. Po vieno iš tyrimų buvo konstatuota, kad nemalonių emocijų poveikis būna nevienodas: tam tikrais atvejais jos kūrybiškumą blokuoja (taip pat ir koncentraciją, motyvaciją bei daug kitų svarbių dalykų), bet dažniausiai, kai jos sukrečia „saikingai", - kūrybingumas išauga. Svarbiausia, ar emocija kyla iš didelio susijaudinimo, ar ne. Kitais žodžiais tariant, platus įvairių emocijų spektras, įskaitant ir skausmingus išgyvenimus, ko gero, yra geriausias receptas kūrybiškumui ugdyti.

Kritinė psichologija ir kančia

Gyvename populiariosios psichologijos prisodrintoje kultūroje, kurioje giliai įsišaknijo individualistinis mąstymo būdas ir moralizuojantys saviugdos imperatyvai. Kritinė psichologija teigia, kad neįmanoma padėti žmogui, jeigu užsimerkiama prieš sistemines socialines problemas, su kurių simptomais psichologai susiduria individualiu lygmeniu. Kritiniai psichologai sutartinai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste, o ne tik teorinėje abstraktybėje. Tai svarbu, nes teorinės prielaidos formuoja pagalbos praktikų metodus. Jeigu asmuo suvokiamas kaip atskiras nuo visuomenės ir jos konteksto, tai ir jo psichologinis sutrikimas laikomas tik individualia problema, o psichologinė korekcija - tik jo paties atsakomybe.

Mūsų asmeninė patirtis visada yra proksimali, nes įkūnyta. Kitaip tariant, tolimosios jėgos perduoda savo poveikį asmeniui per artimąsias, šioms maskuojant tolimųjų įtaką. Čia susiduriame su paradoksu: nors dažniausiai tolimosios jėgos turi svaresnį poveikį mūsų gyvenimui, mums jas sunkiau pastebėti nei tas, kurios yra čia pat.

Taigi, nors psichologinė patirtis yra individuali, asmeniška ir pasireiškianti vidujybėje, neturėtume apsigauti intuityviai tvirtindami, kad dėl to ir šios patirties priežastys lokalizuotinos asmens viduje. Psichologija įprastai yra akla tolimosioms įtakoms, t. y. galios struktūroms, supančioms individą, tad pasilieka prie proksimalių individualių paaiškinimų: mąstymo būdo, nuostatų, valios, tarpasmeninių santykių. Implicitinė prielaida, kad asmens distreso priežastys yra individualios ir besirandančios asmens viduje, įteisina psichiatrinę, psichologinę ir psichoterapinę intervenciją.

Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad individualūs skirtumai kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą. Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai.

Kai psichologinės problemos individualizuojamos ir jų „gydymas“ išimtinai siejamas su psi-komplekso profesionalų pagalba, tai žalinga bent keliais aspektais. Pirma, taip nepaisoma ydingų socialinių, kultūrinių ir politinių reiškinių, kurie sistemiškai sukelia žmonėms distresą. Šiųjų įtaka ir svarba neadekvačiai trivializuojama. Antra, individualizuota psichopatologija skatina kaltę ir stigmą: psichologinius sunkumus patiriantys asmenys ilgainiui ima save laikyti sutrikusiais, turinčiais tam tikrą vidinį defektą, o aplinkiniai dažnai prisiima moralizuojančią teisuolių poziciją. Trečia, kai suvokiama problema ir pagalba yra išimtinai individuali ir teikiama psi-komplekso profesionalų, sumenkinama palaikančių socialinių ryšių ir bendruomenės svarba.

Užuot skaitę psichologinių patarimų knygas, terapijose narstę individualias dvasinių skaudulių priežastis ir nuolatos primetę kitiems saviugdos imperatyvą, turime imti į asmeninius psichologinius sunkumus žvelgti sistemiškiau. Laikas sutelkti dėmesį į tuos socialinius, kultūrinius ir politinius procesus, kurie mus veikia bendrai ir nuo kurių galiausiai kenčiame individualiai. Tai nereiškia, kad psichologijos ir psichoterapijos reikia atsisakyti, jų požiūrį būtina kritikuoti ir plėsti.

tags: #asmenine #kancia #psichologijoje