Atsakomybė yra esminis žmogaus gyvenimo aspektas, glaudžiai susijęs su asmenybės formavimusi, santykiais ir socialine sąveika. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip atsakomybės pasidalijimas veikia psichologiją, santykius ir asmenybės raidą, remiantis įvairių sričių teorijomis ir tyrimais.

Atsakomybės Samprata ir Jos Formos

Atsakomybė psichologijoje yra sudėtingas konstruktas, apimantis asmens požiūrį į visuomenę, valstybę ir kitus asmenis, taip pat pareigos suvokimą ir teisingą jos įgyvendinimą. Filosofiniu požiūriu, atsakomybė suprantama kaip asmens santykis su visuomenės ir valstybės keliamais reikalavimais, savo pareigos visuomenei, valstybei ir kitiems asmenims įsisąmoninimas ir teisingas suvokimas. Atsakomybė glaudžiai susijusi su pareiga, kuri atsiranda kartu su visuomene ir yra būtina žmonių bendram gyvenimui. Pareiga yra veiksnys, atveriantis duris tiek į teisinės atsakomybės, tiek į atsakomybės apskritai supratimą.

Socialinė Atsakomybė ir Jos Rūšys

Socialinė atsakomybė apima daug atsakomybės rūšių, įskaitant moralinę ir politinę atsakomybę. Teisinė atsakomybė yra tik viena iš socialinės atsakomybės rūšių, turinti jai būdingą bruožą - įstatyminį apibrėžtumą. Socialinė atsakomybė skirstoma į neteisinę ir teisinę atsakomybę. Neteisinė atsakomybė apima moralinę atsakomybę, kuri atsiranda pažeidus elgesio reikalavimus, tokius kaip tradicijos ir padorumo reikalavimai. Moralės normų pažeidimas gali sukelti korporacijos narių pasmerkimą. Visos socialinės atsakomybės rūšys, išskyrus teisinę atsakomybę, neturi prievartinio pobūdžio priemonių, taikomų pažeidėjui.

Teisinė Atsakomybė: Etatistinis ir Demokratinis Požiūris

Lietuvos ir Rusijos teisės teoretikų knygose nurodoma, kad teisinė atsakomybė Vakarų šalių teisės teoretikų yra nenagrinėjama. Teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą. Tačiau, anot profesoriaus A. Vaišvilos, absoliuti dauguma autorių, kurie tebesilaiko valstybės primato prieš asmenį tradicijos, tebesilaiko ir tradicinės pažiūros į teisinę atsakomybę kaip į valstybės sankcijos taikymą už padarytą teisės pažeidimą.

Etatistinis požiūris į teisinę atsakomybę reiškia, kad valstybės valia paskelbiama vieninteliu teisės šaltiniu, o teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės valios ribose.

Taip pat skaitykite: Kruševičiūtės indėlis į lietuvių literatūrą

Paauglystė ir Atsakomybė: Nerimas ir Ateities Planai

Paauglystė yra sudėtingas gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus, kuriam būdingi fiziniai, psichosocialiniai ir kognityviniai pokyčiai. Paauglystėje vyksta intensyvus savęs suvokimas, savęs vaizdo susidarymas ir gyvenimo pozicijos ieškojimas. Paauglius dažnai lydi nerimas ir nerimastingumas, susijęs su mokymosi ir laimėjimų motyvacija bei ateities planais. Tyrimai rodo, kad vyresniųjų paauglių merginų nerimastingumas yra didesnis nei vaikinų, o 16 metų paauglių ateities planai yra didesni nei 17 metų paauglių grupėje.

Atsakomybė Santykiuose

Poros santykiuose atsakomybės našta gali būti padalinta pusiau, o priimti sprendimai paveiks abu partnerius. Geriausia prisiimti atsakomybę kartu, nes tai sustiprina santykius. Dirbant išvien dėl konkretaus tikslo, ryšys auga. Santykių specialistai teigia, kad net pokalbis apie galimus santykių pokyčius jau stiprina poros ryšius.

Kaip Stiprinti Santykius?

Paįvairinkite intymų gyvenimą. Santykiuose su ilgalaikiu partneriu į jūsų intymų gyvenimą nejučia gali atslinkti nuobodulys. Pabandykite užsiimti aistros malonumais neįprastose vietose, pasidalinkite savo seksualinėmis fantazijomis su partneriu ir užkirskite kelią nuoboduliui.
Persikelkite gyventi į kitą vietą. Pakeiskite gyvenamą vietą taip, kad paramos galėtumėte tikėtis tik iš vienas kito. Tikrai suartėsite, kai turėsite dirbti ir kartu priimti svarbius sprendimus be draugų, tėvų ar kitų nuolat šalia esančių aplinkinių pagalbos.
Pasikonsultuokite su santykių specialistais. Nors gali būti baisu pripažinti, kad jums reikalinga pagalba, tačiau apsisprendę kreiptis į porų konsultantą parodote savo antrajai pusei, kad ją vertinate, norite išsaugoti santykius ir būti kartu.
Įsipareigokite. Ir tai tikrai nebūtinai reiškia, kad privalote susituokti. Įsipareigojimas kitam žmogui gali reikšti daugybę dalykų, viskas priklauso nuo pačių žmonių ir jų santykių. Nors įsipareigodami ir rizikuojate, tačiau nusprendę būti kartu vienas kitam parodote, jog ne tik tuo džiaugiatės, bet ir renkatės būtent vienas kitą.
Sukurkite šeimą. Tai tikrai didelis iššūkis. Vis dėlto, jei pasitikite savo partneriu, tuomet ir neaiškus rytojus kartu nebe atrodys toks jau baugus.
Nesutikite su partneriu. Kartais, itin stipriai savo antrąją pusę mylintys žmonės, vengia jai nepritarti, nes mano, kad šitaip rizikuotų sugriauti santykius. Vis dėlto negalite nutylėti jums iš tiesų rūpimų dalykų, jei tikrai norite kurti stiprius saitus, būtent su šiuo konkrečiu žmogumi. Labai svarbu pasakyti savo nuomonę, net jei ir rizikuojate sulaukti partnerio nepasitenkinimo.
Imkitės naujo iššūkio kartu. Nesvarbu kokia veikla užsiimsite - galbūt abu pradėsite sveikai maitintis, išbandysite naują sporto rūšį ar varžysitės, kuris daugiau perskaitys knygų, svarbiausia, kad jūsų santykiams naudinga sveika konkurencija.

Asmenybės Dalys ir Atsakomybė

Psichoterapeutai teigia, kad kiekvienas žmogus turi kelias asmenybės dalis, kurios gali būti susijusios su trauminėmis patirtimis. Disociacinis tapatumo sutrikimas (DTS) yra kraštutinė forma, kai atskiros asmenybės dalys tarpusavyje nesutaria ir tarytum užvaldo žmogų. Tačiau matyti savo asmenybės dalis gali būti žaisminga ir naudinga, padedant integruoti supriešintas savasties dalis. Asmenys, kuriems būdingas priklausomos asmenybės sutrikimas, linkę būti pasyvūs, nuolankūs, paklusnūs, pavaldūs, pasiaukojantys, neužtikrinti savimi. Jie dažnai jaučiasi neadekvatūs, silpni, negebantys patys pasirūpinti savimi. Šie žmonės vengia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jiems yra be galo sunku priimti savarankiškus sprendimus. Jie sunkiai toleruoja vienatvę, patiria daug distreso būdami vieni ir labai nori, kad kažkas jais pasirūpintų, už juos priimtų sprendimus ir yra pasirengę padaryti beveik viską, kad gautų šį rūpestį.

Priklausomos Asmenybės Sutrikimo Bruožai

Savarankiškumo stoka. Leidžia ir skatina kitiems žmonėms už juos priimti didžiąją dalį svarbiausių individo gyvenimo sprendimų. Asmenis, nuo kurių jaučiasi priklausomi, ir jų poreikius iškelia aukščiau savo poreikių.
Stiprus diskomforto ar bejėgiškumo jausmo patyrimas būnant vieniems dėl perteklinės baimės nesugebėti pasirūpinti savimi.
Stipri baimė būti paliktiems rūpintis pačiais savimi, asmenų, su kuriais yra užmegztas artimas ryšys.
Silpnas sugebėjimas susidoroti su kasdienio gyvenimo situacijomis be kitų palaikymo.
Suaugę dažnai jaučiasi priklausomi nuo savo tėvų ar partnerio ir tikisi bei leidžia jiems nuspręsti, kur asmuo turėtų gyventi, ką dirbti (ar nedirbti), su kuo bendrauti.
Labai laikosi įsikibę į asmenis, kuriuos suvokia, kaip stiprius, savimi pasitikinčius gelbėtojus. Santykiams nutrūkus dažnai bando juos įvairiais būdais susigrąžinti arba ieškoti naujų, kad tik gautų paramą.
Tarpasmeniniuose santykiuose dažnai patiria nelygiavertiškumą, nes yra linkę dažnai sutikti su dalykais, kurie yra neteisingi, nesąžiningi jų atžvilgiu, gali kęsti netgi smurtą dėl baimės prarasti svarbaus asmens paramą, rūpestį, taip pat dėl įsitikinimo apie nesugebėjimą pasirūpinti savimi.
Labai prisitaiko prie dominuojančio asmens ir gyvena pagal jo vertinimus. Lengvai atleidžia skriaudas patirtas iš dominuojančio asmens.
Dėl įsitikinimo, kad vieni yra nepajėgūs adekvačiai funkcionuoti yra linkę save stipriai nuvertinti, pateikti kaip kvailus, nesugebančius, reikalaujančius nuolatinės priežiūros.
Dėl polinkio patikėti savo problemų sprendimą, atsakomybę už gyvenimą kitiems asmenims dažnai neišmoksta savarankiškam veikimui reikalingų įgūdžių, kas savo ruožtu dar labiau paskatina priklausomybę nuo kitų.
Iš kitų žmonių siekia paramos, rūpesčio, patvirtinimo ir pritarimo. Taip pat būdinga finansinė priklausomybė nuo kitų. PAS turintys žmonės dažnai pasižymi vaikiška finansų perspektyva, stokoja realistiško supratimo apie tai, kaip veikia pinigai. Dažnai mano, kad jiems ir nebūtina to žinoti, nes jais vis tiek kažkas pasirūpins.
Jei šalia nėra asmens, į kurį gali įsikibti, dažnai trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, motyvacijos, ambicijų ar netgi vilties. Linkę laukti kol kiti pirmi pradės kokią nors veiklą, nes mano, kad kiti jas išmano ir padarys geriau nei jie.

Disociatyvus Tapatybės Sutrikimas

Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio. Šio sutrikimo aprašymas turi gana ilgą istoriją. Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus. Šie faktai veda link to, kad pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t.y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą, kuria jie aktyviai populiarina šio sutrikimo temą, taip pritraukdami naujus klientus ir didindami savo pajamas) pobūdį šiai patologijai atsirasti. Be to, klinikinis patikimumas šio sutrikimo gali būti abejotinas ir todėl, kad beveik visi aprašyti atvejai yra glaudžiai susiję su teisine praktika ir teismine-psichiatrine ekspertize.

Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Žinoma, yra atvejų, kai susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes išties yra asmenų linkusių reaguoti tokiu būdu į savo gyvenimo įvykius. Kas liečia labiau gilesnes patologijas, tarkime šizofreniją, diagnozė turėtų būti labiau diferencijuojama. Šizofrenija sergantys žmonės dažnai tiki daugeliu skirtingų savo Aš egzistavimu. Tiesą sakant, šizofrenija - tai ir yra asmenybės skilimas. Bet čia svarbu atkreipti dėmesį, kad mes tiriame giluminius psichinius mechanizmus, kurie gali sukelti daugialypės asmenybės sutrikimą, tai yra disociacijos reiškinį - skylimą. Be to, diagnozuojant būtinai turi būti atmestas įmanomas disociacijos sutrikimo simptomų ryšys su narkotikų ar alkoholio vartojimu, nes šiais atvejais gali būti patologinį procesą veikiantys visiškai kiti, egzogeniniai mechanizmai.

Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai

Daugialypės Asmenybės Sutrikimo Diagnostika

Kokiu būdu diagnozuojamas daugialypės asmenybės sutrikimas? Kas yra daroma, be klinikinių stebėjimų ir anketų? Visų pirma, taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų - amytal-kofeinu surikdymas. Tai atlieka diagnostikos vaidmenį: žmogus yra panardinamas į ypatingą būseną, kuomet surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri buvo anksčiau neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė. Šie metodai gali būti naudojami ne tik diagnostikos, bet ir terapiniais tikslais (pvz., pacientams su katatoniniu stuporu).

Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Turima omenyje, kad fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 8o proc. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus. Mūsų psichiatrijos tradicijoje tokie asmenys yra laikomi isteriškomis asmenybėmis. Kaip taisyklė, tai paprastai gana demonstratyvūs žmonės, linkę į tam tikrą teatrališkumą, mėgstantys daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti. Egzistuoja psichiatrijos stebėjimai, jog 25 proc. pacientams, kuriems nustatyta ši diagnozė, pastebėtas polinkis į elektroencefalogramos anomaliją. Jie turėjo pakitimus, būdingus pacientams sergantiems epilepsija.

Kalbant apie klinikinius požymius, tai verta paminėti įdomų faktą: tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus (būtent tuos pačius, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai). Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais. Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais. Praėjusio šimtmečio 50-aisiais metais bandėme eksperimentuoti šiais vaistais mokslo tikslais, pavyzdžiui, atkurti šizofrenijos modelį.

Šio sutrikimo santykio su kitomis ligomis diapazonas yra labai platus. Kadangi esama kelių asmenybių, jos gali būti protiškai sveikos pačios sau kiekviena atskirai ir kiekviena jų gali turėti arba neturėti tam tikrą patologinį laipsnį. Patologijos gali būti labai skirtingos: nuo nuotaikos ir nerimo sutrikimų iki protinio atsilikimo. Asmenybės taip pat gali skirtis ir kognityviniu funkcionavimu: jos gali turėti skirtingą IQ. Kartais net būna, kad skirtingoms asmenybėms reikalingi skirtingų dioptrijų akiniai, t.y. Siekiant išvengti painiavos tarp asmenybių, joms suteikiami tam tikri vardai arba kažkokios funkcinės charakteristikos, tarkime „Gynėjas“. Atitinkamai, jos gali skirtis ir lytimi, ir tautybe, gali save sieti su skirtingomis šeimomis.

Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo. Tokiu būdu, apžaidžiamos stresinės situacijos, kurios suveikia kaip gaiduko mechanizmas šiam sutrikimui atsirasti ir išsisukama pakankamai nepavojingu būdu. Norėdamas išvengti nepakeliamos situacijos, žmogus susigalvoja sau keletą vaidmenų, jo psichinis gynybos mechanizmas įveikia šią stresinę situaciją saugiausiu būdu. Persijungimas tarp asmenybių paprastai įvyksta staiga ir dramatiškai, panašiai kaip, jei į metro įliptų vienas asmuo, o stotelėje išliptų jau kitas žmogus.

Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis

Disociatyvaus Tapatybės Sutrikimo Paplitimas ir Gydymas

Atsižvelgiant į bendruosius statistinius duomenis, buvo aprašyta apie keturiasdešimt tūkstančių disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejų. Tačiau šį skaičių sudaro ir daug abejotinų, rimtų, klinikiniu požiūriu, atvejų, kuriais užsiėmė psichoanalitikai, psichoterapeutai ir psichologai, švelniai tariant, nebūdami ekspertais psichopatologijos srityje, ir pagal jų aprašymus sunku atlikti neabejotinas diagnostikos išvadas. Naujausi tyrimai parodė, kad šis sutrikimas ne toks jau retas, kaip buvo manyta anksčiau. Dažniausi atvejai pasitaiko tarp jaunuolių, paauglystės metu, taip pat šia liga lenkia moterys - 1:10 santykiu. Egzistuoja genetinių tyrimų duomenys, rodančių, kad ši liga gali būti paveldima: artimiausios giminės turi polinkį į tokią patologiją, t. y. Vyrauja nuomonė, ypač Vakaruose, kad šis sutrikimas turėtų būti laikomas ne liga, o normos variantu. Tai tiesiog daugialypės asmenybės egzistencinė būsena, kuri nėra diskomfortiška, nesukelia jokių socialinių pasekmių, nes „asmenybės“ nesikreipia pagalbos, todėl negalima apeliuoti į jokį priverstinį gydymą. Pavyzdžiui, bestselerio „Kai Triušis staugia“ („When Rabbit Howls“) autorė Truddi Chase turėjo šio sutrikimo simptomus.

Psichiatrijoje egzistuoja viena bendra taisyklė: kuo anksčiau prasideda sutrikimas, tuo blogesnė socialinė prognozė. Specialistai atkreipia dėmesį, kad disociatyvus tapatybės sutrikimas, lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, laikomas sunkiausiu ir lėtiniu. Pasveikimas paprastai būna nepilnas. Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Egzistuoja insaitas - orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus.

Mes neturime pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai vertinti disociacijos sutrikimą, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus. Kai kurios tautos - eskimų, malajų - pasižymi būsenomis, kai jas tarsi užvaldo kažkokia būtybė (pavyzdžiui, amokas). Bet kas liečia daugialypės asmenybės sutrikimą, tai jau Vakarų pasaulio prerogatyva. Tai tarsi šiuolaikinio tipo reakcijos modelis: Vakaruose išsivystė savarankiškos asmenybės kultas, deklaruojantis pagarbą asmeniui kaip individui. Ir todėl, įveikiant nepakeliamas stresines situacijas, žmogus ne tik lieka individu, bet jis ir dauginasi kaip asmenybė. Šis sutrikimas - nors tai ir paradoksas - narcisizmas. Galų gale, juk tai gražu, neįprasta, tai tam tikros funkcijos, kurios paprastai nepasireiškia realiame gyvenime. Žmogus tarsi žaidžia vaidmenimis pats su savimi, išgyvena apgaulingą savivertės jausmą. (M.D., Ph. D. Pratęsiama ir papildoma pokalbyje su psichiatru R. Žmogaus asmenybė yra sudėtinga, prieštaringa ir įvairiaplanė sistema ir todėl yra nelengva šią sistemą. Asmenybės dalių (subasmenybių) koncepcija yra vienas iš tokių aprašymo pavyzdžių.

Asmenybės Dalių Teorijos

Įvairios psichologinės teorijos nuo seno naudojo asmenybės dalių koncepciją.

Zigmundas Froidas psichoanalizės teorijoje kalba apie Id, Ego ir Super Ego dalis. Ego dalį jis apibūdino, kaip priimančią sprendimus, mąstančią ir jaučiančią čia ir dabar. Id - tai mūsų pasąmonėje glūdinti dalis. Tai mūsų libido, kuri paklūsta seksualiniams ir kitiems pasąmoniniams instinktams. Super Ego - tai normos ir standartai, kurie mums yra įskiepyti per auklėjimą šeimoje ir visuomenėje. Ego tokiu būdu yra savotiška arena, kurioje susitinka ID ir Super Ego. Mūsų faktinis elgesys yra nulemtas tos kovos, kuri egzistuoja tarp Id ir Super Ego.
Erikas Berne, sukūręs Transakcinės analizės teoriją, teigė, kad kiekviename iš mūsų gyvena tarsi trys subasmenybės: Tėvas, Suaugęs ir Vaikas. Žmogaus mąstymas, jausmai ir elgesys yra tie kriterijai, kurie leidžia nesunkiai įvertinti, kada mumyse pasireiškia vienas ar kitas.

E. Berne Asmenybės Dalių Detalizavimas

Globojantis Tėvas. Taip mes elgiamės tuomet, kai žinome, kas yra gerai ir kas yra blogai. Kai prisiimame atsakomybę. Kai patariame, kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Kai džiaugiamės kito žmogaus pasiekimais ir pergyvename dėl nesėkmių.
Kritikuojantis Tėvas. Tai kritiškoji Tėvo dalis. Jis reikalauja iš kitų laikytis tam tikrų standartų. Jis žino, kokios yra taisyklės ir neleidžia jų laužyti.
Suaugusiojo pozicija. Šioje pozicijoje mes esame tuomet, kai stengiamės atidėti visas emocijas į šalį ir kalbamės su kitais žmonėmis faktų ir argumentų kalba. Suaugusiojo pozicijoje mes nerasime vertinimo, kuris būdingas Tėvo pozicijai.
Kūrybiškas Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai atmetame bet kokius standartus ir dogmas. Kai pokytis mums yra svarbiau už stabilumą. Kai mes mėginame sukurti tai, ko iki tol dar nebuvo.
Maištaujantis Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai nepaklūstame autoritetams. Kai vien tai, kad taip kažkas pasakė, dar mums nėra vienintelis ir neginčijamas tiesos kriterijus.
Prisitaikantis Vaikas. Šioje pozicijoje būname tuomet, kai patiriame nesėkmę ir ieškome pagalbos ir užtarimo. Kai mums reikalingas kažkas, kas padės atsikelti, vėl atrasi tikėjimą savo jėgomis ir padės pasirinkti naują judėjimo kryptį.

E. Berne atkreipė dėmesį, kad šios asmenybės dalys pasireiškia ir žmonių tarpusavio bendravime. Iš Tėvo pozicijos paprastai kitame žmoguje mes kreipiamės į Vaiko poziciją. Iš Vaiko pozicijos kreipiamės į Tėvo poziciją. Jei bendraujame iš Suaugusiojo pozicijos, tai numanome, kad ir kitas tuo metu yra Suaugusioje pozicijoje. Konfliktai kyla tuomet, kai komunikacijos partneris atsako mums ne iš tos pozicijos, iš kurios mes tikimės.

NLP ir Subasmenybės

NLP išvystė subasmenybių teorijos modelį. NLP požiūriu asmenybės dalių skaičius nėra baigtinis. Dalys atsiranda kartu su poreikiais. Jos gali laiko bėgyje transformuotis ir net išnykti. Todėl viename žmoguje jų gali būti ne dvi ar šešios, bet dešimtys ir gal net šimtai. Ryškiausiai subasmenybes mes pamatome, kai kyla vidinis konfliktas. Kita svarbi NLP nuostata yra tai, kad subasmenybių nėra gerų ar blogų. Jos visos nori žmogui tik gero. Tik teigiamus jų ketinimus mes ne visuomet ir ne iš karto sugebame įžvelgti. Subasmenybių teorijos esmė yra prielaida, kad kiekvienas žmogaus poreikis tarsi turi ją atstovaujančią asmenybės dalį. Žinoma, iš tikrųjų nėra jokių asmenybės dalių. Tai tik metafora, aiškinanti žmoguje vykstančius procesus. Bet kokia metafora ar modelis - yra sudėtingos realybės supaprastinimas. Būtent tokiu būdu mes galime bent kažką suprasti ir kažkaip paaiškinti.

Subasmenybių Pavyzdžiai

Situacija: Sunku keltis rytais.
- Paaiškinimas: Yra viena dalis, kuri atsakinga už sėkmę ir yra kita asmenybės dalis, kuri atsakinga už komfortą. Abi šios dalys konfrontuoja tarpusavyje.
Situacija: Žmogui siūlomas geras darbas, bet jis daro viską, kad tik jo negautų.
- Paaiškinimas: Viena dalis nori augti ir tobulėti. Todėl ieško atsakingesnio ir geriau apmokama darbo. Kita dalis nori išsaugoti vidinę harmoniją. Todėl bijo, kad žmogus gali nesusidoroti su iššūkiu ir todėl saugo jį nuo nusivylimo.
Situacija: Moteris išteka ir pradeda priaugti svorio.
- Paaiškinimas: Viena dalis rūpinasi išvaizda. Kita dalis rūpinasi komfortu. Kai tikslas pasiektas (sukurta šeima), tai tarsi ir nėra dėl ko stengtis atrodyti gerai.
Situacija: Mergina vėluoja į pasimatymą ir vaikinas blaškosi neapsispręsdamas ar laukti dar merginos, ar eiti.
- Paaiškinimas: Viena dalis nori santykių ir pasiruošusi laukti meilės objekto. Kita dalis rūpinasi saviverte ir mano, kad jei mergina vėluoja, tai ir jis daugiau neturi jos laukti.

#

tags: #asmenybe #yra #atsakomybe