Vaikystė - ypatingas metas, kupinas džiaugsmo ir atradimų, tačiau kartu ir iššūkių, vadinamų amžiaus tarpsnių krizėmis. Šios krizės yra natūrali žmogaus raidos dalis, lydinti mus visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės. Įveikus jas, asmenybė stiprėja, bręsta emociškai, o nesėkmės atveju gali kilti adaptacijos sunkumų ir sutrikimų.
Vaikystės Tarpsnių Krizės: Nuo Pirmųjų Žingsnių Iki Mokyklos
Skirtingi vaikystės tarpsniai atneša savas krizes, kurias būtina suprasti ir tinkamai reaguoti, siekiant užtikrinti harmoningą vaiko raidą.
Kūdikystė: Pasitikėjimo Formavimas (0-1 Metai)
Pirmoji gyvenimo krizė ištinka anksti - jau kūdikystėje. Naujagimiui reikia apsiprasti su nauja aplinka, o ne iškart pulti maitintis krūtimi, nes toks krūties brukimas gali būti ne taip suprastas. Vos tik užgimus, naujagimiui reikia bent valandos ar dviejų pailsėti - juk gimdamas jis taip pat pavargo. Vėliau, kai prabunda žindymo refleksas, kūdikis pats ima ieškoti krūties.
Šiuo laikotarpiu svarbiausia patenkinti fiziologinius poreikius ir sukurti saugią aplinką, kad kūdikis išmoktų pasitikėti pasauliu ir jį supančiais žmonėmis. Jeigu jis negaus pakankamai švelnumo, meilės ir rūpesčio, tuomet į žmones žvelgs baugščiai ir įtariai. Kūdikio verksmas yra pagalbos šauksmas, į kurį būtina reaguoti, ieškant priežasties ir užtikrinant saugumo poreikį.
E. Eriksonas teigė, kad kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Svarbu kūdikį maitinti pagal jo poreikius, o tada ir pieno gaminsis tiek, kiek jo ir reikia mažyliui. Motina, kuri laikosi „maitinimo pagal poreikį“ rekomendacijų, greit įsitikina, kad, būdama atsipalaidavusi ir tikra tuo, ką daro, padeda kūdikiui priprasti prie reguliarių maitinimo tarpų. Tačiau nuolatos apnikta rūpesčių ir atkreipdama dėmesį tik kūdikiui sujudėjus, motina nesėkmingai bando padėti jam „kurti“ tvarkaraštį ir skatina per daug reikalauti. Nereguliarus maitinimas rodo pagarbos stoką kūdikiui ir jo tvarkai.
Ankstyvoji Vaikystė: Autonomiškumo Siekimas (1-3 Metai)
Pirmųjų gyvenimo metų krizė - metas atsiskirti nuo mamos. Ji pasireiškia laisvesniu judėjimu, mažesniu priklausymu nuo motinos. Vienerių metukų vaikas jau nori pats pažinti jį supančią aplinką, susipažinti su jį supančiu pasauliu, tyrinėti jį.
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių.
Dauguma mamų tarsi nenoromis, bloga nenorėdamos, bet riboja savo vaiko judėjimo laisvę: tai parvirs, tai užsigaus, tai nesupras vieno ar kito. Bet būtent suteikiant tą pasaulio tyrinėjimo galimybę jis bus smalsus, guvus, protingas vaikas. Vienerių metukų vaikui tiesiog knieti įgyvendinti savo norus - ką noriu pasiimu, kur noriu repečkoju, kad ir keturiomis. Vaikas siekia patenkinti savo norus ir to nereikia drausti, ar juo labiau - bausti. Galima tartis su vaiku, pagelbėti jam, bet riboti jo norus - ne itin geras sprendimas. O per gražius paaiškinimus, teigiamus pamokymus, vaikas augs kaip žingeidi asmenybė.
Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus: Aš esu. Aš galiu. Aš noriu. Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Tiesa, būtent vienerių metukų amžiaus vaiko kalbinis žodynas negausus. Tarkim, žodžio „nereikia“, „negalima“ jis tarsi negirdi, bet išgirdęs „gali, galima“, jis supranta, kad elgiasi teisingai ir kažkokį veiksmą atkartoja vėl, taip kartais net įgydamas kažkokį svarbų įgūdį.
E. Eriksono teigimu, antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius - išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų.
Ikimokyklinis Amžius: Iniciatyvumo Ir Kaltės Pusiausvyra (3-6 Metai)
Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas.
Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
E. Eriksono teigimu, vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai - noras pažinti aplinkinį pasaulį.
Darželis atneša dar kitus džiaugsmus bei nerimą. Svarbu atsiminti, kad vaiko negalima bausti: nė už ką ir jokiais būdais. Bausmės daro įtaką vaiko vystymuisi, charakteriui, tam tikra prasme, gali net nulemti jo ateitį. Sąmoningai auginant darželinuką, reikia kuo mažiau apriboti vaiką. Jis juk pačiame savęs ir aplinkos pažinimo sūkuryje. Jam viskas smalsu, viskas įdomu, daug kad net ir neįprasta. Bet tik leidus jam pažinti, jis tarsi atsipalaiduoja ir mėgaujasi, tyrinėja aplinką. Tėvams pernelyg kontroliuojant, atrodo, vaikas negali nei turėti savo norų, nei nuomonės. Įsileidus širdin meilę, dėkingumą ir pasitikėjimą, vaiko auginimas tampa lengvesnis.
Kaip rašoma knygoje „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“, mes negalime vaikų apsaugoti nuo gyvenimo, be to, neturėtume to norėti. Mes privalome mokyti vaikus, kad jie, susidūrę su gyvenimu, būtų drąsūs ir stiprūs. Mamos noras apginti vaikus nuo tykančių pavojų gali atimti iš jų drąsą, padaryti juos bejėgius ir priklausomus.
Mokyklinis Amžius: Meistriškumo Ir Menkavertiškumo Konkurencija (6-12 Metai)
Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti.
E. Eriksono teigimu, šioje stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Pradinėse klasėse prasčiau besimokantys mokinukai dažnai kaltinami, kad net nesistengia gerai mokytis, nededa didesnių pastangų. Tiesa, pirmoje klasėje vaikai lyg pervertina savo mokymosi galimybes, o vėliau - tas galimybes tarsi ir sumenkina. Tuomet seka tiesus kelias į menką savivertę ar tiesiog nepasitikėjimą savimi. Reikia kalbėtis su mokiniais, aiškintis viso to priežastis, padėti jam kaip tik galima. Nes būtent pradinėse klasėse dedami pagrindai turės įtakos ateičiai. Vaikai turi ir patys labiau vertinti save, savo pastangas, nenusivilti, nebijoti, vos pirmai rimtesnei kliūčiai pasitaikius gyvenime.
Mokytojas turėtų pastebėti ir pabrėžti vaiko privalumus, o ne vien tik besti pirštu į tariamus trūkumus. Svarbu tikėjimas ir pasitikėjimas auklėjamu vaiku. Būna, kad vaikas turi kokį puikiai išlavintą įgūdį, tad reikėtų ir toliau jį lavinti, skatinti ir palaikyti, adekvačiai reaguoti.
Reaguokite atsižvelgdami į aplinkybes. Vadinasi, turėtumėte stabtelėti, pagalvoti ir pasirinkti geriausią reagavimo būdą. Taip galėsite stimulą atskirti nuo impulsyvios reakcijos, tada nereaguosite tučtuojau (ir neapgalvotai), kai vaikas pasielgs netinkamai arba patys jausitės sutrikę. Taigi, kai nutinka A, mes automatiškai nesielgiame B, verčiau apsvarstome B ir C, o gal dar D ir E. Reakcijos lankstumas duoda laiko ir erdvės mūsų mintims, suteikdamas progą apsvarstyti daugiau įmanomų pasirinkimų. Taigi galime tiesiog „pabūti“ su savo patirtimi, tegul ir vos kelias akimirkas, ir pamąstyti prieš „imdamiesi veiksmų“.
Visa esmė - sugebėti priimti vaiką tokį, koks jis yra. Ir tai bus pati geriausia jo paties versija. Vien ribojimu, draudimais ar keiksmais nieko doro nebus pasiekta: vaikas bus tik traumuojamas ir skaudinamas. Tėvai gi yra tas sektinas pavyzdys, tad ir jie patys turi susiimti ir kuo atidžiau stebėti savo elgesį, reakcijas ir patį gyvenimo būdą.
Paauglystė Ir Jaunystė: Tapatumo Paieškos Ir Artumo Siekimas
Paauglystė: Tapatumo Krizė (11-19 Metai)
Kita klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą.
Penktojoje E. Eriksono stadijoje - tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė) - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus.
Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo).
Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
Jaunystė: Artumo Ir Izoliacijos Dilema (20-40 Metai)
Šeštojoje E. Eriksono stadijoje - intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų) - jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui - nebijodamas prarasti savęs.
Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
Brandos Ir Senatvės Tarpsniai: Generatyvumo Ir Integracijos Iššūkiai
Brandos Amžius: Generatyvumo Ir Stagnacijos Pusiausvyra (40-65 Metai)
Septintojoje E. Eriksono stadijoje - generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus) - suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.
Senatvė: Integracijos Ir Nevilties Apžvalga (Nuo 65 Metų)
Aštuntojoje E. Eriksono stadijoje - integracijos ir nevilties (senatvė) - žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.
Psichologinės Krizės: Bendras Žvilgsnis
Kiekvienas žmogus gyvenime patiria krizinių situacijų, kurios sukelia įvairias psichologines ir emocines reakcijas. Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią, emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, reikalaujančią adaptacijos ir naujų įveikimo būdų. Tai labai individualus procesas, priklausantis nuo žmogaus psichologinės brandos ir aplinkybių. Krizės gali būti situacinės (netikėti ir emociškai paveikūs gyvenimo įvykiai) arba raidos (susijusios su natūraliais gyvenimo etapais ir perėjimais).
Krizės metu žmogus išgyvena kelias fazes, kurių eiliškumas ir trukmė gali skirtis:
- I fazė. Poveikio arba įžanginė: Šokas, informacijos integravimas, aktyvus veikimas.
- II fazė. Pasidavimo (jausmų prasiveržimo, demobilizacijos): Auga įtampa, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmas, kad ši problema niekuomet neišsispręs.
- III fazė. Tvarkymosi (mobilizacijos): Mobilizuojamos visos pastangos - vyksta emocinis ir kognityvinis krizinio įvykio išgyvenimas ir priėmimas, atsiranda daugiau erdvės savęs ir įvykių vertinimui.
- IV fazė. Pasitraukimo: Žmogus ima jausti didelį psichinį išsekimą.
Gynybos Mechanizmai Krizės Metu
Psichologinės gynybos mechanizmai - tai reakcijos į vidinę grėsmę, kurios gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. S. Freudas šiuos mechanizmus siejo su vidine ir išorine kova, kurios tikslas - išnykti emocijų sukeltoms kančioms. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti, sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų.
Dažniausi gynybos mechanizmai: Represija, išstūmimas, neigimas, projekcija, introjekcija, regresija, pakeitimas, izoliacija, intelektualizacija, atvirkštinis reagavimas, identifikacija, fantazija, perdarymas, slopinimas.
Kaip Įveikti Krizę?
Krizės įveikimas - tai procesas, kurio metu žmogus adaptuojasi prie naujos situacijos ir randa būdus su ja susidoroti. Tai gali būti ilgas ir sunkus procesas, tačiau sėkmingas įveikimas gali sustiprinti asmenybę ir padėti augti. Svarbu atsiminti, kad kiekvienas žmogus krizę išgyvena individualiai. Nėra vieno teisingo būdo, kaip įveikti krizę. Svarbu būti kantriam su savimi, priimti savo jausmus ir ieškoti pagalbos, kai jos reikia.
Pagalba krizės metu: Kreiptis pagalbos į artimuosius, draugus ar specialistus, sveikai maitintis, reguliariai mankštintis, pakankamai miegoti, skirti laiko poilsiui ir atsipalaidavimui, užsiimti mėgstama veikla, bendrauti su artimaisiais.