Įvadas
Nusikaltimų priežastys yra sudėtingas ir daugiaplanis klausimas, kuriam įtakos turi įvairūs veiksniai. Tarp jų svarbų vaidmenį atlieka asmenybės bruožai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip tam tikri asmenybės bruožai gali būti susiję su polinkiu į nusikalstamą elgesį, aptarsime kriminologijos sąsajas su asmenybės socializacija ir sociologija, bei įvertinsime socialinės aplinkos teorijų įtaką nusikalstamos asmenybės formavimuisi. Taip pat aptarsime psichopatiją ir jos ryšį su nusikaltimais.
Kriminologija kaip integruojantis mokslas
Kriminologija yra integruojantis mokslas, apimantis įvairias disciplinas, tokias kaip sociologija, psichologija, teisė ir medicina. Ji siekia suprasti nusikalstamumo priežastis, formas ir pasekmes, taip pat ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią nusikalstamumui ir jį kontroliuoti. Kriminologija tiria nusikalstamumo socialinius, psichologinius ir biologinius aspektus, siekdama sukurti visapusišką nusikalstamumo reiškinio supratimą.
Kriminologijos samprata ir dalykas
Kriminologija nagrinėja nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, analizuodama jo priežastis, dinamiką ir tendencijas. Kriminologijos objektas yra nusikalstamumas, nusikalstamas elgesys ir jo kontrolės mechanizmai. Kriminologija siekia atsakyti į klausimus, kodėl žmonės nusikalsta, kokie veiksniai lemia nusikalstamą elgesį ir kaip visuomenė gali reaguoti į nusikalstamumą.
Asmenybės socializacija ir kriminologijos sąsaja
Asmenybės socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialinių normų, vertybių ir elgesio modelių, būdingų jo visuomenei. Šis procesas vyksta per sąveiką su šeima, draugais, mokykla ir kitomis socialinėmis institucijomis. Kriminologija siekia suprasti, kaip socializacijos procesas gali paveikti individo polinkį į nusikalstamą elgesį. Netinkama socializacija, tokia kaip nepriežiūra, smurtas ar neigiama įtaka iš bendraamžių, gali padidinti riziką, kad individas įsitrauks į nusikalstamą veiklą.
Kriminologija ir sociologija
Kriminologija glaudžiai susijusi su sociologija, nes abi disciplinos nagrinėja socialinius reiškinius ir jų priežastis. Sociologija suteikia kriminologijai teorinius pagrindus ir metodus, padedančius suprasti nusikalstamumo socialinį kontekstą. Sociologinės teorijos, tokios kaip socialinės dezorganizacijos teorija, anomijos teorija ir socialinio mokymosi teorija, padeda paaiškinti, kaip socialinė aplinka gali paveikti nusikalstamą elgesį.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Sociologijos ir kriminologijos skirtumai
Nors kriminologija ir sociologija yra glaudžiai susijusios, jos turi ir skirtumų. Sociologija yra platesnė disciplina, nagrinėjanti visus socialinius reiškinius, o kriminologija specializuojasi nusikalstamumo srityje. Sociologija siekia suprasti socialinius procesus ir struktūras, o kriminologija siekia suprasti nusikalstamumo priežastis ir būdus jam kontroliuoti.Kriminologija dažnai remiasi sociologinėmis teorijomis, tačiau ji taip pat naudoja psichologinius, biologinius ir teisinius metodus, kad suprastų nusikalstamumą.
Socialinės aplinkos teorijos kriminologijos moksle
Socialinės aplinkos teorijos teigia, kad nusikalstamumas yra socialinės aplinkos produktas. Šios teorijos pabrėžia, kad individo elgesį lemia jo socialinė aplinka, įskaitant šeimą, draugus, mokyklą, bendruomenę ir visuomenę. Socialinės aplinkos teorijos teigia, kad nusikalstamumas yra išmoktas elgesys, kuris atsiranda per sąveiką su kitais žmonėmis.
Marksistinė socialinės aplinkos teorija
Marksistinė socialinės aplinkos teorija teigia, kad nusikalstamumas yra kapitalistinės sistemos produktas. Ši teorija teigia, kad kapitalizmas sukuria nelygybę, skurdą ir atskirtį, kurie lemia nusikalstamumą. Marksistai teigia, kad nusikalstamumas yra reakcija į kapitalistinės sistemos neteisingumą. Jie taip pat teigia, kad nusikalstamumas yra būdas, kuriuo marginalizuoti žmonės bando išgyventi kapitalistinėje visuomenėje.
Marksistinės socialinės aplinkos teorijos kritika
Marksistinė socialinės aplinkos teorija buvo kritikuojama dėl kelių priežasčių. Viena vertus, kritikai teigia, kad teorija per daug supaprastina nusikalstamumo priežastis, ignoruodama kitus svarbius veiksnius, tokius kaip asmenybės bruožai, biologiniai veiksniai ir individualūs pasirinkimai. Kita vertus, kritikai teigia, kad teorija yra per daug ideologizuota ir politizuota, ir kad ji naudoja nusikalstamumą kaip priemonę kapitalizmui kritikuoti.
Anomijos teorija
Anomijos teorija, kurią sukūrė Emile Durkheim, teigia, kad nusikalstamumas atsiranda, kai visuomenėje yra anomija, t.y. būklė, kai socialinės normos ir vertybės yra susilpnėjusios arba neaiškios. Anomija sukuria sumaištį ir dezorientaciją, kuri gali paskatinti žmones nusikalsti. Robertas Mertonas išplėtojo anomijos teoriją, teigdamas, kad nusikalstamumas atsiranda, kai žmonės negali pasiekti visuomenės nustatytų tikslų teisėtais būdais.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Socialinės aplinkos įtaka nusikaltėlio asmenybės pagal sociologinės krypties atstovus
Sociologinės krypties atstovai pabrėžia socialinės aplinkos svarbą formuojant nusikaltėlio asmenybę. Jie teigia, kad socialinė aplinka, įskaitant šeimą, draugus, mokyklą ir bendruomenę, gali turėti didelės įtakos individo polinkiui į nusikalstamą elgesį. Socialinės aplinkos veiksniai, tokie kaip skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis ir neigiama įtaka iš bendraamžių, gali padidinti riziką, kad individas įsitrauks į nusikalstamą veiklą.
Asmenybės bruožai ir polinkis į nusikaltimus
Tam tikri asmenybės bruožai gali padidinti individo polinkį į nusikalstamą elgesį. Svarbu paminėti, kad tai nereiškia, jog kiekvienas, turintis šiuos bruožus, būtinai taps nusikaltėliu, tačiau jie gali padidinti riziką.
- Impulsyvumas: Tai polinkis veikti neapgalvotai, nesusimąstant apie pasekmes. Impulsyvūs asmenys gali būti labiau linkę į nusikaltimus, nes jie gali veikti staiga ir neplanuotai.
- Agresyvumas: Tai polinkis į priešiškumą, įniršį ir smurtą. Agresyvūs asmenys gali būti labiau linkę į nusikaltimus, susijusius su smurtu.
- Empatijos stoka: Tai nesugebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių emocijas. Asmenys, kuriems trūksta empatijos, gali būti mažiau linkę atsižvelgti į savo veiksmų poveikį kitiems, todėl jie gali būti labiau linkę į nusikaltimus.
- Atsakomybės stoka: Tai nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Asmenys, kuriems trūksta atsakomybės, gali būti mažiau linkę laikytis įstatymų ir socialinių normų.
- Aštrių pojūčių siekimas: Tai poreikis patirti naujus, jaudinančius ir rizikingus dalykus. Asmenys, kurie siekia aštrių pojūčių, gali būti labiau linkę į nusikaltimus, nes jie gali ieškoti jaudulio ir rizikos nusikalstamoje veikloje.
- Neurotiškumas: Asmenys, kuriems būdingas neurotiškumas, gali būti labiau linkę į nusikaltimus, nes jie gali bandyti nuslopinti savo nerimą ir stresą nusikalstama veikla.
Psichopatija ir nusikaltimai
Psichopatija yra asmenybės sutrikimas, kuriam būdinga empatijos stoka, patologinis melavimas, manipuliavimas ir impulsyvumas. Psichopatai dažnai yra žavūs ir įtikinami, tačiau jie neturi sąžinės ir nesijaučia kalti dėl savo veiksmų. Psichopatai yra labiau linkę į nusikaltimus nei bendra populiacija, ypač į smurtinius nusikaltimus.
Psichopatijos požymiai
Psichopatija diagnozuojama naudojant Roberto D. Hare pasiūlytą kontrolinį sąrašą, leidžiantį atpažinti tokius bruožus kaip:
- Saldžialiežuvavimas / paviršinis žavesys
- Didybės maniją primenanti savivertė
- Stimulų poreikis / polinkis pasiduoti nuoboduliui
- Patologinis melavimas
- Noras apgauti / manipuliuoti
- Sąžinės graužimo / kaltės jausmo stoka
- Nusilpusios emocinės reakcijos
- Jausmų šiurkštumas / empatijos stoka
- Parazitinis gyvenimo būdas
- Prasta elgesio kontrolė
- Normas peržengiantis seksualinis elgesys
- Ankstyvame amžiuje prasidėjusios elgesio problemos
- Realistiškų ilgalaikių tikslų nebuvimas
- Impulsyvumas
- Neatsakingumas
- Negebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus
- Begalė trumpalaikių intymaus pobūdžio santykių
- Polinkis nusikalsti jaunyvame amžiuje
- Lygtinio paleidimo (iš kalėjimo) atšaukimo faktai
- Kriminalinės patirties įvairovė (įvairių nusikaltimų įrašai biografijoje)
Psichopatijos diagnozavimas
Psichopatijai įvertinti gydytojai ir teisminę ekspertizę vykdantys psichologai naudoja tokias priemones kaip Atnaujintas psichopatijos kontrolinis sąrašas (PCL-R) ir Psichopatinio tipo asmenybės anketa (PPI). Abu klausimynai pagrįsti kriterijais, leidžiančiais nustatyti asmens jausmų šiurkštumo kitų žmonių atžvilgiu, kitaip - beširdiškumo, laipsnį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Psichopatijos gydymas
Aukšti balai psichopatijos vertinimo skalėje signalizuoja apie bruožus (tokius kaip jausmų šiurkštumas), galinčius gerokai apsunkinti gydymą. Esama įrodymų, kad su antisocialiu elgesiu siejami bruožai ilgainiui gali susilpnėti, bet kiek veiksmingai gelbsti gydymas, dar iki galo neišsiaiškinta.
Psichopatija, sociopatija ir asocialaus tipo asmenybės sutrikimas
Nors šie terminai dažnai vartojami sinonimiškai, jie turi skirtingas reikšmes. Psichopatija yra įgimtas asmenybės sutrikimas, o sociopatija yra sutrikimas, kuris atsiranda dėl aplinkos veiksnių. Asocialaus tipo asmenybės sutrikimas (ASPD) yra platesnė kategorija, apimanti tiek psichopatiją, tiek sociopatiją.
Prevencija ir intervencija
Siekiant sumažinti nusikalstamumą, svarbu imtis prevencinių priemonių, skirtų asmenims, turintiems asmenybės bruožų, kurie gali padidinti riziką įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Tai gali apimti ankstyvą intervenciją vaikams ir paaugliams, turintiems elgesio problemų, taip pat psichologinę pagalbą ir gydymą asmenims, turintiems asmenybės sutrikimų. Taip pat svarbu sukurti socialinę aplinką, kuri skatintų teigiamą elgesį ir mažintų rizikos veiksnius, tokius kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis.
tags: #asmenybes #bruozai #ir #nusikaltimai