Lietuvos istorija - tai ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių žmonių istorija. Didelė dalis veikliausių lietuvių, pagrindinių istorijos kūrėjų, nors ir vadino save lietuviais, kalbėjo lenkiškai - tai buvo Lietuvos bajorija. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip skirtingi istoriniai įvykiai ir visuomenės pokyčiai formavo skirtingus požiūrius į tautinę tapatybę ir valstybingumą Lietuvoje, o taip pat pabandysime suprasti, kas yra asmenybės kulto įtvirtinimas.
Istorinis kontekstas: Lietuva tarp Rytų ir Vakarų
Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo laikoma „rytiniu krikščionijos įtvirtinimu“. Tačiau istorijoje netrūko ir nesutarimų, ypač tarp lietuvių ir lenkų. Neretai galėdavome išgirsti posakių, kurių esmę supaprastinant galima būtų išreikšti taip: „Jogaila buvo Lietuvos išdavikas“; „mūsų bajorai savo lietuvybę pardavė už šlėktiškas privilegijas, tapo renegatais ir ėmė dirbti ne Lietuvai, o Lenkijai“; „iš visos mūsų unijos su Lenkija istorijos nei mums, nei pasauliui nebuvo nieko gero“; „Pilsudskis ir jo bendrai tenorėjo okupuoti ir sulenkinti Lietuvą“; „„Vidurio Lietuvos“ valstybė 1918-1920 m. buvo tik priedanga, kuria okupantai lenkai pridengė savo tikslus užgrobti Lietuvą“ ir t.t.
Lietuvos istoriją kūrė ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Daugiausiai ją statė lietuviai, tačiau didelė dalis tų veikliausių lietuvių, pagrindinių istorijos kūrėjų, nors ir vadino save lietuviais, kalbėjo lenkiškai - tai buvo Lietuvos bajorija. Lietuviais mūsų bajorai save vadino iki pat XIX amžiaus pabaigos, o dalis net XX a. Adomas Mickevičius galėjo laikyti save lietuviu ir lenku vienu metu, panašiai kaip garsusis škotų poetas Robertas Burnsas save galėjo laikyti ir škotu, ir britu. Maršalas Juozapas Pilsudskis galėjo supykęs Varšuvos politikus vadinti „karštakošiais lenkais“ ir „šiaudine ugnimi“, o save tituluoti „lietuviu bajoru“, panašiai kaip švediškai (kaip ir visa Suomijos diduomenė) tėvų namuose kalbėjęs maršalas Manerheimas - tapti Suomijos nacionaliniu didvyriu, „žiemos kare“ apgynusiu Tėvynę nuo sovietų ordų. Anot Mykolo Riomerio, jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. sukilimo laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas. Iš jų Kalinauskas bene radikaliausiai reiškė Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos idėjas, net pritarė sukilėlių Lietuvos komiteto projektui, iš kurio buvo išmestas žodis „Baltarusija“. Tačiau modernaus tautiškumo prasme jį galima būtų pavadinti vienu iš pirmųjų baltarusių tautinio atgimimo (o gal gimimo?) sąjūdžio pradininkų. Juk jis leido baltarusišką laikraštį Mužyckaja prauda.
Kaip seniau bajorija suprato buvimą lietuviu, įdomiai iliustruoja Minske vieno 1863 m. sukilėlio bute rastas „Lietuvių katekizmas“. „Ar tu lietuvis? Kas yra lietuvis? Be ko negali gyventi lietuvis? Tokia „dviaukštė“ tautinė savimonė XIX a. II pusėje jau buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir kitų luomų žmonėms. - Aš ne to klausiu. - Tai neįmanoma. - Kalbu lenkiškai, - atsakė siuvėjas. Tai buvo interviu pabaiga. O juk toks „nesusipratęs“ lietuvis (lenkas?) buvo „aptiktas“ prie Kauno, kuriam vėliau buvo lemta tapti nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, Lietuvos „atlietuvinimo“ politikos centru. Tokių „nesusipratėlių“ buvo gausybė net pačiame Kaune ir visur Lietuvoje. Bet šimtus metų tai niekam neatrodė nesusipratimas, tai atrodė kaip normalus dvikalbio lietuvio būvis. „Nenormalu“ tai pirmą kartą pasirodė XIX a.
Tautinio identiteto formavimasis
Reikia pažymėti, kad visiškai nesame nusistatę prieš moderniųjų tautų kūrimąsi ar tautinį sąjūdį, galbūt išgelbėjusį nuo sunykimo skambią lietuvių kalbą. Tiesiog norisi pabrėžti, kad mūsų šalies istorija žymiai sudėtingesnė, nei atrodo pro tiek lietuviško, tiek lenkiško moderniojo tautiškumo prizmę. XIX ir net XX a. Šie aidai labai aiškiai skamba vieno iš daugelio žymių mūsų šalies bajorų, kunigo, istoriko, visuomenės veikėjo Valerijono Meištavičiaus atsiminimuose. Juose autorius rašo apie „aukso amžių“, kaip pats jį suprato - dvikalbės Lietuvos laikus, kai dar daugeliu aspektų išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės hierarchinė sankloda, harmonija tarp dvarininkų ir valstiečių, besitęsusi iki XIX a. pabaigos. Aprašo jis ir to „aukso amžiaus“ griuvimą. Žinoma, autorius neišvengia tam tikros idealizacijos - tokia harmonija nevyravo visuose Lietuvos dvaruose, bet autoriaus pateikti faktai, žmonių jausmai, nors ir nuspalvinti asmeniniais įspūdžiais, rodo, kad tokios harmonijos būta.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Daugelį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) gyventojų skaudžiai pasirinkti - „ar esu lietuvis, bet ne lenkas, ar lenkas, bet ne lietuvis“ - privertė kalbinių nacionalizmų Rytų Europoje augimo banga, be kita ko, išsiliejusi į 1918-1920 m. Lietuvos - Lenkijos karą, kurį mes dažnai vadiname tiesiog Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Tačiau šį karą, bent jau iš dalies, būtų galima pavadinti istorinės Lietuvos - buvusios Didžiosios Kunigaikštystės žemių - gyventojų pilietiniu karu. Juk neretai iš dviejų kaimynų vienas išeidavo į Lietuvos savanorių, kitas - į POW (Lenkų karinės organizacijos Lietuvoje) eiles. Lietuviai susekė POW Kaune 1919 m. rugpjūčio 30 d. suorganizuotą sąmokslą, kurio tikslas buvo užkirsti kelią Vokietijos įtakai Lietuvoje bei atverti kelią į Lietuvos vyriausybę lietuviams, draugiškiems Lenkijai. Buvo skubiai permesti lietuvių daliniai iš bolševikų fronto Lietuvos šiaurėje į lenkų frontą. Atrodo neįtikėtina, bet tada Lenkijos Suvalkų fronto vadas gen. Szeptycki informaciją, kad lenkų kariuomenė neperžengs Lietuvos sienos, pranešė Lietuvos kariuomenės vadui gen. Žukauskui, kuris…
Taip pat verta pažymėti „keistą“ šiuolaikiniam lietuviui dalyką, jog daug kas iš lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, sukūrusių Lietuvos Tarybą, palaikė slaptus ryšius su lenkais ir juos slėpė nuo kolegų lietuvių. Ar jie buvo „lenkų agentai“? Ne - neretai tai buvo tiesiog giminystės ryšiai. Antai Stanislovo Narutavičiaus, mūsų šalies nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vienintelio dvarininko taryboje) bei pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės nario grynakraujis brolis buvo… Gabriel Narutowicz, išrinktas pirmuoju konstituciniu Lenkijos prezidentu 1922 m. - dar dorai neišgaravus parakui, iššaudytam Lietuvos-Lenkijos mūšiuose dėl Vilniaus. Tais laikais lenkiška giminystė tikrai nebuvo išimtis. Beje, Narutavičius, nors pasirašė už nepriklausomą Lietuvą, bet draskomas vidinio lietuvybės-lenkybės konflikto ir baigė gyvenimą savižudybe. Panaši situacija buvo mūsų garsaus gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis - lenku, o kitas - baltarusiu.
Kitokią negu Lietuvos Tarybos sukurtą būsimos Lietuvos viziją lenkakalbiai mūsų šalies gyventojai išreiškė daugybe formų, bet tai nėra šio straipsnio pagrindinė tema. Pakanka paminėti kad ir Babtų valsčiaus (prie Kauno) pareiškimą, kad valsčius nepripažįsta vyriausybės Kaune, atsisako mokėti mokesčius ir eiti į Lietuvos kariuomenę. Babtų „respubliką“ pavyko nuslopinti tik išsiuntus ten Kauno komendantūros dalinį. Babtiečiai tiesiog norėjo Lietuvos, sujungtos su Lenkija - savotiško Didžiosios Kunigaikštystės tęsinio. Ar tai būtų buvę geriau Lietuvai? Kažin. Kad LDK atstatymo planai - ne vien „lenkų intriga“, gali iliustruoti pačių „lietuviakalbių lietuvių“ nuostatos. Juk ne tik XIX a. pabaigoje, bet ir 1916 m. kun. A. Jakštas-Dambrauskas, J. Kriaučiūnas platino atsišaukimus apie LDK atstatymą, o J. Basanavičius tais pačiais metais skelbėsi esąs „LDK partijos nariu“. Žinoma, jie jau linko į nepriklausomą LDK. Juk „lenkų agento“ etiketę, labai norint, būtų galima prilipdyti ir „lietuviškosios Lietuvos“ ideologijos kūrėjui - A. Smetonai. Lietuvą palikęs eksprezidentas 1941 m. pradžioje Lisabonoje įvykusiame konfidencialiame pokalbyje su Lenkijos valstybės pareigūnu S. Aišku, tai galima pavadinti smulkia detale pasaulinio karo, sunaikinusio abi valstybes, audrose. Negalėdami gyventi tuo šūkiu besivadovavusioje šalyje, daug „Kauno Lietuvos“ (taip lenkai tuomet vadino Lietuvos respubliką) lenkakalbių pasirinko emigraciją į Vilniaus kraštą ar bent nuvykdavo į Vilnių, kur palaikė kontaktus net su aukščiausio rango Lenkijos politikais. Neretai jie būdavo išvejami ar priverčiami išvykti kitomis priemonėmis, kaip šio straipsnio herojus V. Meištavičius, kurį areštavo Lietuvos valdžia kaip pavojingą Lietuvos Respublikai. Kai kurie tapo „užkietėjusiais lenkais“ - savotiška gynybinė reakcija; kai kurie - liko bent širdies kampelyje lietuviais, kaip tas pats Meištavičius arba geras Meištavičiaus pažįstamas kunigaikštis Konstantinas Radvila iš Taujėnų dvaro - iš prezidento A. Lietuvos prezidentas laikė šį savo kraštietį lietuviu kunigaikščiu ir mielai priėmė jo materialinę paramą, kurios Radvila negailėjo ypač Smetonai ir bendrai Lietuvos valdžiai. Smetonai netrukdė tas faktas, kad K. Radvila buvo maršalo Pilsudskio pasirinktas patarėju kaip Lietuvos reikalų ekspertas paties Pilsudskio 1919 m. rugpjūčio pradžioje organizuotuose susitikimuose su „Kauno Lietuvos“ lenkais, trokštant pasiekti susitarimo. Pilsudskis, pamatęs tvirtą lietuvių valią turėti nepriklausomą valstybę, ir pats ėmė norėti išlaikyti nepriklausomą Lietuvą, bet su vyriausybe, palankia Lenkijai.
Konstantinas („Totekas“) Radvila „buvo kilęs iš miškų, iš girių - kaip tas valstietis, kuris „pats kaip briedis, o briedis - kaip viržis“. Tas mūsų visuomenės vienalytiškumas, amžių amžius trukusio viržio, briedžio, valstiečio ir pono-bajoraičio gyvenimo bendroje žemėje rezultatas, ir palaikė vienybę, išlikusią per amžius, subyrėjusią tik po dviejų pasaulinių karų“, - rašo V. Meištavičius. Ši citata - savotiškas kun. Meištavičiaus „aukso amžiaus“ manifestas.
Tarpukario Lietuva: tautinis atgimimas ir iššūkiai
Nutilus patrankų šūviams lietuvių-lenkų fronte, „naminis karas“ tęsėsi toliau. Daug žinome apie okupacinės Lenkijos valdžios vykdytą lietuvių persekiojimą bei lenkinimą okupuotame Vilniaus krašte tarpukaryje. Bet dažnai pamirštame, kad tarpukario Lietuvos Respublikoje ir lenkakalbiams mūsų kraštiečiams buvo nesaldu. Kaune ir provincijoje vis labiau mažintas papildomų pamaldų lenkų kalba skaičius. Peticijos grąžinti tas pamaldas buvo traktuojamos kaip antivalstybinės. Vyko daug riaušių bažnyčiose. 1924 m. kovo 9 d., sekmadienį, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, kunigui skaitant Evangeliją lenkų kalba, žmonės staiga pradėjo garsiai giedoti lietuviškai, šaukti ir švilpti. Žmonės ėmė bėgti prie išėjimo. Kai viena jauna moteris kažką pasakė lenkiškai, kažkas smogė jai į veidą, po to tarp riksmų „tu, lenke, važiuok sau į Varšuvą!“ keliolika vyrų ir paauglių šoko prie jos, ėmė ją mušti. Moteris už plaukų buvo nuvilkta nuo didžiojo altoriaus bei išvilkta į lauką. Iki kraujo buvo sumušti kiti lenkakalbiai šv. Mišių dalyviai. Lietuvaičiai vaikėzai Bažnyčios kaimynystėje… Jei tokie ekscesai vyko bažnyčiose, tai už jų sienų buvo dar liūdnesnis vaizdas. 1930 m. gegužės 23 d. vyko lietuvių demonstracija, reikalavusi išvyti lenkų tautybės gyventojus iš Lietuvos. Prie vyriausybės rūmų demonstrantus pasitiko premjeras Tūbelis, priėmė jų rezoliuciją ir pasakė trumpą kalbą. Sugiedoję tautišką giesmę, demonstrantai daužė langus bei griovė lenkų institucijų patalpas. Panašūs niokojimai pasikartojo ir 1934 m..
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Žinoma, lenkų nacionalistai pridarė lietuviams taip pat nemaža skriaudų - galutinai sulenkino Vilniaus kraštą. Ne tiek svarbus lenkinimas kalbiniu atžvilgiu (jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilnija kalbiniu požiūriu buvo gana lenkiška), kiek dar blogesnis nutautinimas valstybinių ir kultūrinių simpatijų atžvilgiu. Bene daugiausiai čia pasidarbavo Lenkijos Tautinės Demokratijos (ND) partija - vadinamieji endekai, įsikūrę Vilniuje 1905 m. Iki tol ir 1905 m. Iki 1905 m. ir net vėliau lenkakalbiai vilniečiai dar galėjo rasti bendrą kalbą su lietuviškai kalbančiais žemiečiais. Baigiantis tarpukario dešimtmečiui, nemaža nacionalistinės propagandos apdorotų vilniečių buvo didesni lenkų šovinistai, nei, pvz., varšuviečiai - endekų propaganda ypač paveikė „lenkybės pakraščių“ - Vilniaus, Lvovo, Poznanės miestus, kur lenkai bijojo, jog kitos tautybės kels grėsmę lenkybei. Šiame kontekste galima suprasti, kodėl į Lietuvos kariuomenę, 1939 m. iškilmingai įžengusią į amžinąją Lietuvos sostinę bei į Lietuvos valstybę apskritai, „išvaduotieji“ vilniečiai žiūrėjo gana kreivai - apmėtė akmenimis Lietuvos policiją, nušovė vieną policininką ir t.t. Taip, iš dalies čia kalta ir lenkų nacionalistinė propaganda, bet yra ir mūsų kaltės. Sugrąžintame Vilniaus krašte Lietuvos vyriausybė ėmėsi skubios „atlietuvinimo“ politikos. Įstaigose buvo labai sparčiai įvedama lietuviška raštvedyba, labai suvaržytas Lietuvos pilietybės suteikimas Vilnijos gyventojams, iš valdžios bei švietimo įstaigų masiškai atleidinėjami vietiniai darbuotojai, sulietuvintas Vilniaus Stepono Batoro universitetas, kuriame pasilikti atsisakė dauguma profesorių ir studentų. Tokia politika būtų buvusi per staigi net ir tuo atveju, jei 1918 m. Lietuva būtų gavusi Vilnių, bet 1939 m. prie gyvenimo lenkų kultūros atmosferoje pripratusiems vilniečiams ji atrodė tiesiog drastiška. O juk galėjome pradėti bent jau nuo dvikalbystės, kaip belgai ar suomiai… Galima suprasti, kodėl vilniečiai žiūrėjo į lietuvius ne kaip į brolius, o kaip į okupantus. 1939 m. per Vėlines Rasų kapinėse susirinko 25-30 tūkstančių vilniečių. Ant kapinių kalno esantieji šaukė „precz!“ („lauk!“), o aplink kapines susibūrusi minia - „litwinow!“ („lietuvius!“). Įsiaudrinusią minią lazdų smūgiais sugebėjo išvaikyti tik raitoji lietuvių policija. Žinoma, čia reikėjo griežtumo, bet ar ne skaudu, kad Gedimino miesto ilgamečius gyventojus (taigi lyg ir lietuvius) iš Lietuvos sostinės veja…
Visa tai galima pavadinti abiejų kalbų Lietuvos gyventojų tragedija, taip pat ir Lenkijos tragedija. Tai buvo ir vadinamosios „Jogailos idėjos“ - iš LDK ir Lenkijos bei kitų žemių sukurti katalikiškojo pasaulio įtvirtinimą Rytuose - žlugimas. „Jogailos idėjos“ mirtį Lietuvoje tarsi simboliškai ženklina 1930 m.
Asmenybės kultas: esmė ir apraiškos
Šiame kontekste svarbu suprasti, kas yra asmenybės kultas ir kaip jis gali būti įtvirtinamas. Asmenybės kultas - tai nekritiškas, perdėtas garbinimas asmens, dažnai politinio lyderio, pateikiant jį kaip nepaprastą, tobulą ir visažinį. Toks kultas gali būti įtvirtinamas įvairiais būdais:
Propaganda: Plačiai skleidžiama informacija, kuri išaukština lyderį ir jo nuopelnus, nutylint arba iškraipant neigiamus aspektus.
Simbolika: Naudojami simboliai, vaizdai ir atributai, kurie asocijuojasi su lyderiu ir jo ideologija, siekiant sustiprinti jo įvaizdį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Švietimas ir kultūra: Istorija, literatūra ir menas perrašomi taip, kad atitiktų lyderio ideologiją ir išaukštintų jo vaidmenį.
Represijos: Kritikai ir oponentai persekiojami, siekiant užkirsti kelią bet kokiai lyderio kritikai ir išlaikyti jo įvaizdį.
Asmenybės kultas gali turėti neigiamų pasekmių visuomenei, nes jis riboja saviraišką, kritinį mąstymą ir demokratiją. Jis taip pat gali būti naudojamas manipuliuoti žmonėmis ir įtvirtinti autoritarinį režimą.
Alternatyvūs keliai: katalikybė kaip vienijanti jėga
Žinoma, nėra reikalo tarsi religinę dogmą teigti, kad daugiakalbė Lietuva ar jos sąjunga su Lenkija yra vienintelis geras Lietuvos santvarkos modelis. Galbūt jis būtų išėjęs labiau ne į naudą mūsų kultūrai, nei dabartinė vienkalbė valstybė, nors ir nutolusi nuo LDK tradicijų. Šio straipsnio tikslas - daugiau parodyti, kad katalikybė (jeigu būtent ji, o ne nacionalizmas būtų visuomenės statoma į pirmą vietą), gali sėkmingai vienyti net įvairialypę visuomenę ir gali bendrai idėjai sutelkti net skirtingas šalis. Būtent šį pozityvų - katalikišką - pradą galime ir privalome perimti iš katalikiškų LDK laikų. Valstybės valdymo forma gali keistis, bet valstybė privalo išlikti katalikiška. Katalikybė turi likti valstybę organizuojančiu principu. Būtent katalikybė šiais laikais gali būti vienintelis tikras pagrindas ir vienijanti idėja Lietuvos ir Lenkijos bei kitų regiono šalių politiniam bei kultūriniam bendradarbiavimui.
„Sąstingio“ metai: asmenybės kulto apraiškos sovietinėje Lietuvoje
Sovietų Sąjungoje, o kartu ir Lietuvoje, po Nikitos Chruščiovo nuvertimo 1964 m., prasidėjo „sąstingio“ laikotarpis, kuriam būdingas režimo griežtėjimas ir ideologijos stiprinimas. Tai buvo laikotarpis, kai plito Stalino kulto reabilitavimo nuotaikos, o visuomenė buvo verčiama gyventi pagal griežtus ideologinius rėmus.
Režimo ideologai pradėjo skelbti, kad visuomenė perėjo į „brandžiojo socializmo“ periodą, tačiau vėliau Brežnevo valdymo laikotarpis pakrikštytas „stagnacija“ arba „sąstingiu“. Tokio vardo šis tarpsnis nusipelnė dėl to, kad pastangos po Chruščiovo stabilizuoti politinį ir ekonominį gyvenimą peraugo į sustingimą, o sovietine naujakalbe patetiškai beriamas gyrimasis naujais pasiekimais ir pergalėmis kirtosi su tikrovėje plintančiomis problemomis. Viešos partijos vadovų kalbos virto burtažodžiais, kurie nieko nebepajėgė užkerėti.
Žmonės dvidešimt metų valdžios viršūnėje matė tuos pačius veidus. Senstantis Brežnevas į valdymo pabaigą vos bejudėjo ir sunkiai rezgė rišlų sakinį. Sovietinėje Lietuvoje tokia SSRS vadovo kopija palaipsniui virto po Antano Sniečkaus mirties 1974 m. LKP CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas Petras Griškevičius. Bėgant metams aukščiausius postus užimantys vadovai tapo vis mažiau veiklūs, labiausiai susirūpinę, kaip išsaugoti turimą valdžią ir privilegijas, o ne spręsti didėjančias sistemos problemas. Su didžiausiomis iš jų susidūrė sovietinis ūkis. Vėl centralizuojama ir griežtam komandiniam vadovavimui pajungta, į karinę pramonę orientuota ekonomika po pakilimo ėmė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje lėtėti, kol galiausiai ją ištiko krizė. Neįgyvendinto plano rodiklius ir kitas nesėkmes įvairaus rango gamyklų ir administracijų vadovai slėpė „prirašinėjimais“, t. y. klastodami tikruosius duomenis. Komunistų partija propagandiniais sumetimais nuolat reikalavo pasiekti vis didesnius „laimėjimus“, todėl tokiais būdais buvo norima išvengti gresiančių nemalonumų.
Visoje Sovietų Sąjungoje vešėjo bet kokią iniciatyvą smaugianti biurokratija su penkeriems metams sudarytais planais, o įtaką didino auganti nomenklatūra. Jai priklausantys asmenys piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, vieni kitiems už „paslaugą“ atsilygindavo „paslauga“, plito darbo imitavimas, parodomoji veikla ir korupcija. Nors pragyvenimo lygis dar kurį laiką augo, atsirado įvairesnių prekių ir paslaugų, tačiau dažnai jas įsigyti žmogus galėjo tik per vadinamąjį „blatą“ - pasinaudojęs pažintimis su asmenimis, prieinančiais prie šių prekių ar paslaugų. Kitu atveju kai kurių prekių paieška virsdavo tikra medžiokle. Todėl stipriai pakilo prekybininkų, sandėlininkų, maisto pramonininkų ir panašių profesijų statusas, o „gauti“ deficitinių prekių ar paslaugų tapo socialiniu prestižu.
Didelė dalis visuomenės patikėjo, kad stagnuojantis režimas nebepasikeis ir neišnyks, todėl jam priešintis, kaip tai darė disidentai, atrodė beprasmiška. Žmonės kasdienes pastangas skyrė vartotojiškiems poreikiams tenkinti (nusipirkti deficitinę prekę, gauti retų baldų ar automobilį, pasistatyti sodo namelį, išsirūpinti kelialapį į geresnę poilsiavietę) ir ieškojo, kaip pasipelnyti, „prisidurti“ prie atlyginimo nelegaliais ar pusiau legaliais būdais. 8-ajame dešimtmetyje Lietuvos gyventojų pajamų vidurkis lenkė bendrą SSRS vidurkį.
Socialinį nepasitenkinimą mažino tai, kad Sovietų Sąjungos gyventojams, lyg pildant socialistinės gerovės pažadą, buvo užtikrinta nemokama sveikatos apsauga ir išsilavinimas. Lietuvoje taip pat pastatyta daug socialinės paskirties pastatų (darželių, mokyklų, parduotuvių, kultūros įstaigų ir kt.) ir dideli kultūros bei mokslo objektai (pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, Sporto rūmai Vilniuje). Kita vertus, valdžiai taip ir nepavyko įgyvendinti SSRS konstitucijoje numatytos piliečių teisės „į gyvenamąjį plotą“. Nors brežneviniu periodu pastatyta didžioji dalis vienų į kitus labai panašių daugiabučių rajonų, šios statybos nespėjo paskui urbanizacijos greitį - 1970 m. miestuose gyveno jau pusė Lietuvos gyventojų. Žmonėms buvo draudžiama statytis namą privačiai, todėl jie galėjo gauti arba komunalinį (nemokamą), arba iš jų santaupų pastatytą kooperatinį butą. Pirmuoju atveju tekdavo laukti eilėje penkerius, o kartais - ir penkiolika metų, arba ieškoti „blato“. Sovietinėje visuomenėje taip pat negalėjo būti nedarbo - dirbti privalėjo visi. Darbo jėgos nuolat trūko, tad susirasti darbo, ypač paprastiems darbininkams, nebuvo sunku. Tai silpnino daugelio darbuotojų motyvaciją gerai dirbti. Labiau nei socialistinės visuomenės interesai jiems rūpėjo privatūs reikalai, todėl krito darbo našumas, o gamyklose ir kitose įmonėse plito girtuokliavimas, darbo laiko nusukinėjimas ir vagystės. Tai buvo ryškūs smunkančios moralės ženklai.
Režimas naikino tradicines vertybes, bet vietoj jų peršama komunizmo ideologija nekeitė visuomenės taip, kaip to siekė ideologai. Griežtesnė cenzūra, suaktyvėjusi ideologinė propaganda, steigiamos ideologinės institucijos (politiniai būreliai, marksizmo-leninizmo universitetai ir kt.), gausybė partinių agitatorių, kiekvienoje darbovietėje veikiančios partinės organizacijos, ideologizuota oficiali kultūra negalėjo paveikti įsivyravusio abejingumo ideologiniams lozungams ir netikėjimo komunistinės ateities pažadais. Vietoj siekto sukurti „naujojo sovietinio žmogaus“ užaugo „homo sovieticus“, pasižymėjęs lyg į dvi dalis skilusiu mąstymu ir morale. Todėl dauguma individų gyvendavo dvilypį gyvenimą: viešai išpažindavo sovietines vertybes ir joms pritardavo, tačiau asmeniškai jomis netikėdavo, būdavo joms apatiškas. Žmonės visaip išsisukinėdavo nuo ideologinių pareigų, prarado atsakomybės jausmą už visuomeninius reikalus, o valstybės sąskaita rūpinosi savo asmenine gerove. Netgi sovietinės šventės virsdavo nemaloniomis prievolėmis. Kai kurie iš jų privačioje aplinkoje, tarp artimųjų, santvarką pašiepdavo ar kritikuodavo.
tags: #asmenybes #kulto #itvirtinimas