Įvadas
Žmogaus laisvė - tai esminė vertybė, leidžianti asmeniui būti savimi, atvirai reikšti mintis ir jausmus, džiaugtis gyvenimu. Tačiau laisvė nėra duotybė, ją reikia išsikovoti, o tai neretai tampa sudėtingu iššūkiu. Šiame straipsnyje nagrinėjama asmenybės laisvės tema lietuvių literatūroje, analizuojant, kaip skirtingi autoriai interpretuoja laisvės sąvoką, kokius iššūkius patiria veikėjai, siekdami išsilaisvinti iš įvairių apribojimų, ir kaip jie įprasmina savo būtį, pasirinkdami individualų kelią.
Laisvės Samprata ir Jos Vertė
Prancūzų rašytojas ir moralistas Žanas de La Briujeras teigė: "Laisvė - tai ne dykinėjimas, o galimybė laisvai tvarkyti savo laiką ir pasirinkti veiklos sritį; trumpai kalbant, būti laisvam - vadinasi, ne tuščiai leisti laiką, o pačiam spręsti, ką daryti ir ko nedaryti". Ši citata atspindi laisvės esmę - galimybę rinktis, veikti pagal savo įsitikinimus ir įgyvendinti savo tikslus. Kiekvienas asmuo individualiai supranta, ką jam reiškia būti laisvam. Vieniems tai - galimybė daryti visus malonius dalykus, kitiems - nepriklausomybė nuo pareigų. Laimės samprata yra subjektyvi: kas vienam individui suteikia laimės, kitam gali pasirodyti kaip išklydimas iš doros kelio, veltui švaistomas brangus gyvenimas. Žanas de La Briujeras akcentavo, kad laisvas asmuo ne tas, kuris tuščiai leidžia laiką, o tas, kuris geba jį praleisti prasmingai, turėdamas pasirinkimo laisvę.
Laisvę kiekvienas įgauna gimdamas. Tai yra prigimtinė laisvė. Būtent todėl, kaip įgimtą dalyką, laisvę žmogus labai vertina. Net jei kas nors bando iš žmogaus atimti laisvę, tai tik padidina laisvės vertę, o žmogus šį vertingą aspektą - laisvę - visais įmanomais būdais stengiasi apsaugoti. Juk be laisvės žmogus būtų niekas. Be laisvės žmogų būtų galima interpretuoti, kaip nuo kažkieno kito priklausomą marionetę, valdomą be jokių sunkumų.
Protestas Prieš Sistemą Kaip Laisvės Išraiška
Kovoti dėl nepriklausomybės galima įvairiais būdais, tačiau tie, kurie atkakliai siekia laisvės, pasirenka savo kelią. Vienas iš jų - protestuoti prieš sistemą, jos skelbiamus stereotipus ir sukurtas taisykles. Galimybė jas laužyti ir priimti savas - visada žavėjo visuomenę. Žmonės yra linkę rizikuoti, kovoti, kartais net pasiaukoti dėl nepriklausomybės. Vis dėlto dažniausiai ši kova vyksta individualiai, kiekvienas siekia laisvės sau, gali susikurti asmenines taisykles, pats spręsti, ką nori daryti, kaip gyventi, ir būti laisvas nuo visų įsipareigojimų. Apie tokio žmogaus gyvenimą rašė ir prozininkas bei publicistas Jurgis Kunčinas.
Jurgio Kunčino "Tūla": Valkatos Laisvė ir Sistemos Absurdas
Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų - sovietmetis. Autobiografinis romanas „Tūla” parašytas 1991 m., o išleistas 1993 m. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas - valkata. Romano protagonistas - žmogus, neturintis nuolatinio darbo, nuolatinės gyvenamosios vietos, kitaip sakant, tvarkingo pasaulio požiūriu - veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip ir nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistas nėra visiškas valkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais, nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas - nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kad lengviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis - neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą, ir bent trumpam laikui pasijusti nuo jos nepriklausomam. Be to, alkoholis suartina valkataujantį inteligentą su įvairiausiais žmonėmis, bet apsunkina ryšius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos gyvenimas kupinas chaoso, pavojingų nuotykių, nežinomybės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų - gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos - tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek kalėjime. Toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas - silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga. Laisvė reiškia ne tik nepriklausomybę, bet ir atsakomybę, todėl daugelis jos bijo ir vengia. Žmogus turi būti brandus, kad sugebėtų sąmoningai priimti šį sprendimą ir jo pasekmes.
Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių Šešėlyje": Asmenybės Pašaukimas ir Sociumo Stereotipai
Asmuo privalo pasirinkti savo kelią ir išsivaduoti iš sociumo sukurtų stereotipų. Didelius sunkumus patiria žmonės, kurie nėra tikri, kad atrado savo pašaukimą, o veikti juos skatina visuomenė. Ypač didelės įtakos turi artimi žmonės. Deja, kartais net ir norėdami gero, jie gali nukreipti asmenį ne ta linkme, ir dėl šios priežasties žmogus patiria vidinį konfliktą, prieštaravimus, praranda laisvę rinktis savo kelią.
Moderniosios literatūros kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas taip pat rašė, kodėl svarbu išsivaduoti iš sociumo primetamų stereotipų ir būti laisvam. Modernizmo epochos atstovo psichologiniame romane „Altorių šešėly” teigiama, kad gyvenimą nulemia ne išorinės kliūtys, bet vidiniai apsisprendimai. Svarbu pačiam pasirinkti gyvenimo kelią, nes tik pats individas geriausiai žino, ko nori. Iškeliama romane asmenybė, bandanti rasti individualius savo būties dėsnius, ieškantisavęs. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos iki V. Mykolaičio-Putino, niekas nebuvo pavaizdavęs. Išryškėja nedrąsi prigimtis, savęs nepažinimas, prastai vertinimas jaunuolio nuolankumas. Liudas Vasaris negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia stoja į seminariją. Be to, jį stipriai veikia socialinė aplinka: nori dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo. Romane vaizduojamas ilgas pažinimo, tvirtėjimo ir apsisprendimo kelias. Liudas Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas. Jis greičiau primena Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto, savianalizės kelią. Bando sau atsakyti į klausimą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Išgyvenęs vidines kovas ir kentėjimus suvokia, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Liudas Vasaris suvokia būtinybę pasirinkti, nes kompromisas žudo talentą ir žmogų.
Sociumo primetami stereotipai neretai trukdo formuotis bręstančiai individo asmenybei. Vyresniųjų autoritetas ir valia, visuomenės nusiteikimas, vyraujančios mados slopina žmogaus individualumą, neskatina kritinio mąstymo. Ypač atsiskleisti trukdo prastas savęs vertinimas, nuolankumas - šie faktoriai dažnai suformuojami sociumo. Romane, turinčiame rašytojo autobiografijos apraiškų, atsiskleidžia savivertės trūkumas ir nuolankumas. Bręstanti Liudo Vasario asmenybė užgožiama tėvų valios, visuomenės autoritetų, seminarijoje vyraujančios slogios atmosferos. Sociumo atžvilgiu, kunigas negali pažinti moterų, negali skaityti pasaulinės literatūros, o juk bundantis poetas privalo būti atviras gyvenimo įvairovei - taip bręsta konfliktas tarp kunigo ir poeto. Liudui Vasariui belieka tik nuslopinti savo prigimtį. Jo laikyseną atspindi rusų poeto F. Tiutčevo eilutės: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/ Svajones savo ir jausmus”.
Asmenybės Laisvė Posovietinėje Literatūroje
Straipsnyje nagrinėjami sovietmečio patirtį sukaupę, tačiau iš jos išsilaisvinę ir tai įsisąmoninę rašytojai. Posovietinės literatūros analizė prasminga, jei norima užčiuopti žmogaus totalitarinėje sistemoje dramą. Trys iš penkių pasirinktųjų rašytojų nuo 2002-ųjų jau priklauso amžinybei: tai Ramūnas Klimas ir jo „Maskvos laikas“ (2005); Jurgis Kunčinas ir jo romanai „Glisono kilpa“ (1992) ir „Bilė ir kiti“ (2002) bei Ričardas Gavelis ir jo kultiniai romanai „Vilniaus pokeris“ (1989) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (1991). Straipsnyje taip pat analizuojamas Leonardo Gutausko romanas „Plunksnos“ (2003) ir ne tik sceninio pastatymo, bet ir kino ekranizacijos susilaukęs Romualdo Granausko „Duburys“ (2003). Literatūriniu požiūriu „paukščio“ ir „skrydžio“ figūros yra gana banalūs laisvės simboliai. Tačiau istorinės atminties ir sąmonės analizėje jie įgyja kitą prasmę ir prisipildo nauju turiniu. Šio psichologinio išsiveržimo poreikis buvo toks svarbus ir reikalingas totalitariniame režime gyvenusiam žmogui, o jo galvoje tiek kartų patirtas, kad jam perteikti kitą pakaitalą, net ir literatūrinį, sunku buvo išgalvoti. Įtampoje tarp „koks buvo“ ir „koks norėjo būti“ atsidūrę veikėjai laisvę išgyvena tik „pozityvia“ forma. Jos užtenka apsaugoti tikrąjį „aš“, tačiau tai kartu reiškia, kad paklūstama režimo primestai asmens kontrolei. Laisvės poreikį tenka kompensuoti alternatyviais pasauliais. Ar tai būtų įsivaizduotas „paukščio skrydis“, ar „antrasis regėjimas“, ar „žvilgsnis iš pomirtinio gyvenimo“, visi šie kompensaciniai bandymai byloja apie susidvejinusią žmogaus sąmonę, dvasios atsiribojimą nuo kūno, išorinio elgesio nepripažinimo kaip savojo „tikrojo“ aš pasirinkimo. Tokia jau žmogaus prigimtis - jis nuolat priešinasi nepalankiems aplinkos veiksniams. Ne tik priešinasi, bet ir nugali, jei ne dabar, tai rytoj, jei ne aš, tai kiti.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“: Laimės, Meilės ir Pareigos Susidūrimas
Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ pagrindinė veikėja taip pat stengiasi pasirinkti teisingą sprendimą, nekenkdama kitiems, o taip pat ir sau. Kūrinio konfliktas etinis, amžinas - laimės, meilės ir pareigos susidūrimas. Valentina pamilsta studentą Antaną, tačiau jau yra įsipareigojusi tekėti už turtingo inžinieriaus Modesto, remiančio jos tėvų ūkį. Ji atsiduria sudėtingoje apsisprendimo situacijoje, iš kurios neranda išeities. Valentinos dvasinis sąmyšis ir tragedija motyvuojama viso komplekso individualių psichologinių priežasčių, bendruomenės, religijos suformuotų elgesio normų ir rašytojo kūrybinio sumanymo. Bet įspūdingiausia yra pačios Valentinos pirmapradė, natūrali, ne išmokta, o prigimtinė laikysena. Ir nujausdama mirtį, ir ilgėdamasi amžinybės, ji iki paskutinės akimirkos gal net nesąmoningai ieško išeities, nori gyventi, mylėti, laikyti ant rankų savo vaikelį. Siužetiniame plane Valentinos mirtis gali aatrodyti atsitiktinių aplinkybių, keistos lemties šiurpi išdaiga. Ir tik idealioj erdvėj, kur individualius siekius pakeičia absoliučios vertybės, išgrynintos idėjos, tą mirtį suvokiame kaip laisvą pasirinkimą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
tags: #asmenybes #laisve #lietuviu #literaturoje #kalbejimo #planas