Įvadas
Lietuvių literatūra, kaip ir bet kuri kita nacionalinė literatūra, yra glaudžiai susijusi su savo šalies istorija, socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Pokario laikotarpis Lietuvoje buvo ypač sudėtingas ir prieštaringas, o tai atsispindėjo ir literatūroje. Šiame straipsnyje nagrinėjamas asmenybės vaizdavimas lietuvių literatūroje po Antrojo pasaulinio karo, atsižvelgiant į politinius ir ideologinius pokyčius, vykusius šalyje. Straipsnis remiasi 1969 m. išleista studija "Asmenybė literatūroje", kurioje analizuojamas dešimtmečio (1956-1966 m.) literatūros raidos etapas, atsižvelgiant į "asmenybės kulto" likvidavimą ir jo įtaką kūrybai.
Du Dešimtmečiai: Nuo Dogmos iki Ieškojimų
Knygos "Asmenybė literatūroje" autoriai griežtai skiria du pokario dešimtmečius: laikotarpį iki 1956 m. ir laikotarpį po jo. Lūžio tašku tapo Stalino mirtis (1953 m.) ir ypač XX partijos suvažiavimas (1956 m.), kuriame buvo pasmerktas "asmenybės kultas". Iki tol, anot autorių, literatūroje vyravo dogmatinis požiūris, kuris stabdė jos augimą. Buvo nustatytos griežtos turinio ir formos dogmos, kurios ribojo rašytojų kūrybinę laisvę.
Po "asmenybės kulto" likvidavimo prasidėjo "literatūrinių vertybių perkainojimas" ir literatūriniai ieškojimai. Literatūra pradėjo įvairėti, atsigręžė į ankstesnes lietuvių literatūros tradicijas (impresionizmą, ekspresionizmą) ir Vakarų Europos literatūrines problemas bei formas. Pagrindiniu dėmesiu tapo žmogus, jo egzistenciniai išgyvenimai, konfliktai su aplinka ir savimi pačiu, pasąmonės srautai.
Nauja Asmenybės Koncepcija Prozoje ir Dramaturgijoje
Algimantas Radzevičius, analizuodamas asmenybės koncepciją prozoje ir dramaturgijoje, teigia, kad pokario metais lietuvių rašytojų kūryboje vyravo klasiniai-politiniai žmogaus vertinimo principai. Žmogus buvo vaizduojamas kaip reikšmingų socialinių įvykių ir procesų dalyvis. Tačiau po XX suvažiavimo įsitvirtino nauja žmogaus koncepcija, teigianti, kad ne priklausymas tam tikrai grupei ar profesijai lemia jo dvasinį turinį, o individualūs asmeniniai charakterio ypatumai ir vidinė asmenybės vertė.
Pasak A. Radzevičiaus, anksčiau tarybinėje literatūroje vadovaujantys asmenys būdavo vaizduojami neklystančiais pranašais, tiesiogiai išreiškiančiais autoriaus idealą. Tačiau po 1956 m. pastebima priešinga tendencija: parodoma, kad pagal savo asmenines savybes šie žmonės ne visada verti užimamų pareigų. Sustiprėjo domėjimasis dvasiniu jaunimo gyvenimu, vyravo jaunystės idealizacija ir "natūralaus žmogaus apoteozė". Natūralus žmogus suprantamas kaip žmogus, išsilaisvinęs iš rutinos ir aplinkos karuselės, priešpastatant jį idealizuoto herojaus teorijai, vyravusiai pokario metais. Iš čia kyla dramatiškas herojaus santykis su aplinka ir žmogaus pasipriešinimas visokioms užtvaroms, slopinančioms jo prigimtį.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pasakojimas Pirmuoju Asmeniu ir Romano Struktūra
Algimantas Bučys, analizuodamas pasakojimą pirmuoju asmeniu ir romano struktūrą, teigia, kad po 1956 m. "sparčiai pragiedrėjusi mūsų šalies visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo atmosfera" skatino ieškoti naujos romano "problematikos bei poetikos". Buvo atnaujinta ikitarybinės impresionistinės prozos tradicija. Pasak A. Bučio, lietuvių romanistai savo sprendžiamomis problemomis tarsi priartėja prie tų Vakarų Europos rašytojų, kurie savo prozos centre taipogi įtvirtino žmogaus asmenybę ir pavertė ją savotišku ir svarbiausiu vertybių kriterijumi.
Asmeninio atskleidimo reikalui imtasi ir kito pasakojimo būdo - pasakojimo pirmuoju asmeniu, kuris vėliau patobulintas "vidinių monologų ir sąmonės srauto technika, plačiai paplitusia Vakaruose".
Smulkiosios Prozos Transformacija
Albertas Zalatorius, tyrinėdamas lietuvių smulkiosios prozos transformaciją, taip pat kontrastuoja du dešimtmečius. Anot jo, po 1956 m. buvo reabilituota daug prozos meninių principų, kurie pokario metais buvo paversti tabu. Lietuvių novelistika gerokai priartėjo prie pasaulinės prozos pasiekimų formos srityje.
Pirmame dešimtmetyje personažai paprastai buvo tiksliai apibrėžti vienokių ar kitokių klasinių ir moralinių dorybių reiškėjai, dažniausiai pastovūs, statiški arba atsidūrę ant persilaužimo ribos. Kūrinyje aiškiai matėsi autoriaus simpatijos ir antipatijos. Pasakojama dažniausiai visa žinančio pasakotojo lūpomis, prisidengus fiktyvaus objektyvumo skraiste, nuosekliai aprašant procesus, detaliai apibūdinant daiktų ir žmonių išorę. Autorius teigia, kad šiuo požiūriu būtų galima rasti nemaža paralelių tarp pokario apsakymų poetikos ir Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos kūrybinių principų. Visa tai buvo susiję su "asmenybės kulto ideologija ir kūrybine atmosfera".
Antrame dešimtmetyje pastebimai išaugo menininko idėjinis aktyvumas. Pradėjo nykti empirinis atskirų faktų kopijavimas, baukštus paplitusių tezių iliustravimas ir kitos kūrybinio darbo anomalijos. Rašytojui parūpo suvokti buities ir psichikos reiškinių šaknis, pamatuoti žmogaus elgesį ir moralę ne trumpalaikiu ideologinės ar ekonominės aktualijos masteliu, o pastoviu gyvenimo vertybių mastu. Vis labiau populiarėjo kardinalių, visą žmoniją jaudinančių klausimų apmąstymas - individo ir visuomenės santykių, žmogaus egzistencijos pagrindo ir prasmės ieškojimas. Visa tai sustiprino intelektualinį ir psichologinį pradą kūrinyje, o pasakojimą padarė ekspresyvesnį, kondensuotesnį ir subtilesnį. Aktyvaus subjektyviojo prado stiprėjimas nulėmė laisvą, asociatyviniu mąstymu paremtą kūrinio komponavimą, monologines ir dienoraštines pasakojimo formas.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
A. Zalatorius nurodo, kad įvykių, atsitikimų, peripetijų kiekis šiuolaikinėje prozoje žymiai sumažėjo. Veiksmo laikas sutrumpėjo iki minimumo - kelios valandos, keliolika minučių. Kūrinio atomazga nenuramina skaitytojo - kūrinys staiga nutrūksta, sužadinęs klausimą, abejonę, susimąstymą ir atitinkamą nuotaiką. Vietoj "pokario prozos oficialumo, pompastikos, dirbtinio optimizmo, neteisingai suprasto heroizmo" atėjo "paprastumas, betarpiškumas, įtikinamumas". Tokiam pasakojimui tinkamiausia forma - atsiminimai ir pasakojimas pirmuoju asmeniu.
Kita priešinga asmenybės koncepcija - "antibuitiško", intelektualaus žmogaus koncepcija. Tai pasireiškia bėgimu į gamtą ir jos poetizavimu. Šios koncepcijos įsigalėjimas transformavo ir stilistinę išraišką. Išpopuliarėjo retorinis, emocingas, anaforomis, pakartojimais ir ritmingais periodais išmargintas pasakojimas, artimas XX a. pradžios lyrinėms impresijoms ir ritminei prozai.
Dramaturgijos Struktūriniai Pakitimai
Algis Samulionis, analizuodamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos struktūrinius pakitimus, taip pat sieja juos su XX partijos suvažiavimu, kuris, atmesdamas "asmenybės kultą", "išvadavo dramaturgiją nuo bekonfliktiškumo teorijos, iki tol labai trukdžiusios šio žanro plėtotę". Nuo šiol dramaturgija kaip ir proza pakrypo į moralinę problematiką, į dramaturgiškus žmogaus ryšius su aplinka ir į "pilnavertės asmenybės formavimąsi". Sustiprėjo dramaturgijoje psichologizmas, prieštaringų jausmų analizė ir "sąmonės srauto poetika".
Autorius kartoja režisierės K. Kymantaitės posakį: "Kol teatras iš scenos mokė kolchozų pirmininkus, kaip reikia sėti, o įmonių direktorius - kaip vadovauti gamybai, - originalių pjesių spektakliai nekeldavo didesnės polemikos. Bet dabar mes norime nukreipti prožektorius į patį žmogų, jo vidų".
Šalia psichologizmo dar kalbama apie kitą dramos kryptį - "intelektualinę dramą", kurios centre - ne charakterių tyrimas, o problemos.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Poetinė Lyrikos Kalba
Kęstutis Nastopka, analizuodamas poetinę lyrikos kalbą, teigia, kad karo ir pokario lyrikoje vyravo "klasikinės formos aiškumas, oratorinės intonacijos ir stiliaus iškilmingumas". Tai buvo "vienspalvė oficiali patetika".
Naujai atėjo laisvas eilėraštis, paremtas intonacijomis. Su jais atėjo poetinės kalbos konkretumas ir intymesnis santykis su skaitytoju.
Autorius teigia, kad atgaivinus ryšius su pomaironinės mokyklos tradicija ir parėmus XX a. Europos poezijos patirtį, susikūrė diferencijuota poetinės kalbos sistema. Klasikinių formų dekanonizavimas ir įvairūs stilistiniai eksperimentai turėjo ir neigiamų pasekmių: susilpnino atskiro žodžio svorį ir neretai buvo lydimi poetinės formos amorfiškumo ir negalios suvaldyti žodžių srautą. Autorius spėja, kad po įtempto naujų išraiškos formų ieškojimo, "grįžimas" prie griežtesnių ir paprastesnių formų gali būti visai vaisingas, ir kad po dekanonizavimo ir vadavimosi iš kaustančių tradicijų laikotarpio, lietuvių lyrikoje bręsta naujos šių pasiekimų sintezės laikotarpis.
Tarybinės Lietuvių Poemos Tendencijos
Ričardas Pakalniškis, analizuodamas tarybinės lietuvių poemos tendencijas, rodo, kad poemos tapo "lyriniais susimąstymais" ir "lyrinio herojaus išpažintimi".
Romantizmo Likimas
Vytautas Kubilius, analizuodamas romantizmo likimą, informuoja, kad komunizmas buvo pasmerkęs romantizmą. Tačiau laikai apsivertė, ir paaiškėjo, kad "apribotas gamybinės veiklos sfera, realizmas nepajėgia pagauti visų žmogaus dvasinio gyvenimo pusių". Literatūra, analizuodama realybę, negali nepajusti, kad pasaulyje ir žmoguje dar lieka kažkas nežinoma, keista ir nuostabu, ką sunku išmatuoti tik materialinių sumetimų ir socialinio determinizmo logika, kam galioja ir kitokia - pasakos, sapno, svajonės - logika. Romantizmas šią logiką iškelia į pirmąjį kūrinio planą.
Autorius teigia, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje romantizmo tradicija pažadino iš sustingimo ir padėjo iškilti į paviršių moralinio idealizmo ir tyro dvasingumo jėgoms, kurios būtinos tikrai meninei kūrybai. Ji atgaivino neišsprendžiamą ir neišsenkantį konfliktą tarp idealo ir tikrovės, tarp dvasinio prado ir žmogaus nužmogėjimo. Tačiau dabartinis romantizmas daugiau idealizuoja, negu barasi, daugiau trokšta vienybės ir užsimiršimo, negu kovos. Tačiau romantizmo tendencijų gyvavimas bei reabilitacija - žingsnis į priekį, o ne atgal, nuo vienatipiškumo į daugiabalsiškumą ir įvairumą.
Poezijos ir Dailės Sankryžos
Antanas Masionis, analizuodamas poezijos ir dailės sankryžas, svarsto, kas labiau veikia lietuvių poeziją - muzika ar dailė. Jis teigia, kad dailės ekspansiją jaučia stipresnę negu muzikos V. Šimkaus, J. Vaičiūnaitės, Alf. Maldonio, A. Baltakio ir kt. kūryboje - esą čia ėmė įsigalėti "statiško poetinių vaizdų samprotavimo būdas". Tradicinį lyrikos muzikalumą dar silpnina pastaruoju metu plačiai prigijusios baltosios eilės. Regimųjų vaizdinių gausumas, lyrinės emocijos "sudaiktinimas" ir regimaisiais įspūdžiais grindžiamų menų poveikis - tai nuoseklus kelias, kuriuo eina nūdienė lietuvių poezija.
tags: #asmenybes #priestaringumas #lteraturoje