Įvadas
Apie dešimtadalis planetos gyventojų susiduria su įvairiomis negaliomis - fizinėmis, intelektualinėmis, sensorinėmis ar somatinėmis. Ši didelė žmonijos dalis nusipelno dėmesio, o jų problemos yra ne mažiau svarbios nei likusių devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius pradėtas nagrinėti tik XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Šią temą tyrinėjo tokie autoriai kaip J. Ambrukaitis, V. Gudonis, A. Petruškevičius, I. Remeikytė, J. Ruškus, R. Vaičekauskaitė ir E. Novogrodskienė, nagrinėdami požiūrį į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinį požiūrį, tėvų ir pedagogų nuostatas, religijos ir meno įtaką bei šio fenomeno įtaką reabilitacijai ir integracijai.
Neįgaliųjų adaptacijos ir integracijos sėkmė didžia dalimi priklauso nuo visuomenės požiūrio. Užsienio autoriai taip pat skiria didelį dėmesį šio požiūrio tyrimams. Sparčiai vykstant socialiniams ir ideologiniams pokyčiams, negalia negali būti vertinama tik vienos mokslinės teorijos aspektu. Daugiamatės negalės sampratos atskleidimas yra esminis socialinės integracijos poreikis ir uždavinys. Neįgaliųjų problemų sprendimas atveria naujas perspektyvas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams ir politikams. Neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis iš esmės priklauso nuo konkrečios socialinės-kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių. Dėl Vakarų šalių įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Vis labiau suprantama, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų galimybes. Visuomenės požiūrio į neįgalių žmonių socialinę integraciją tyrimų vis dar trūksta Lietuvoje.
Socialinis negalios vaizdinys
Žodis „negalė“ atitinka angliškąjį „handicap“. Iš istorijos ir literatūros šaltinių galime sužinoti apie neįgalių asmenų socialinę padėtį visuomenėje ir visuomenės požiūrį į juos. Lietuvoje gyvena apie 400 000 žmonių, kuriems reikalinga kitų pagalba. Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės, vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas.
1995 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Klasifikacijoje pateikiamos tokios sutrikimų rūšys: intelekto sutrikimai, specifiniai pažinimo sutrikimai, emocijų ir elgesio sutrikimai, kalbos ir komunikacijos sutrikimai, klausos sutrikimai, regos sutrikimai, fiziniai ir judėjimo sutrikimai, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai, kompleksiniai sutrikimai bei kiti sutrikimai ir raidą bei mokymąsi trikdantys psichosocialiniai veiksniai. Sutrikimų priežastys gali būti įgimtos arba įgytos. Taip pat buvo atskirtos sutrikimų (kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas) ir negalės (kaip socialinis ribotumas) sąvokos. Tai reiškia, kad žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų.
Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan. Atskleista negalios socialinio vaizdinio teorinė struktūra susidaro iš semiologinio vaizdinio, „vadovaujančios formos“ vaizdinio, antrinio vaizdinio, emocinio vaizdo ir reakcinio vaizdinio.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Nustatyta, jog skirtingos žmonių negalės sukelia skirtingus socialinius vaizdinius. Fizinę žmonių negalią suformuoja pakankamai palankų vaizdinį, nes jis remiasi troškimo išgyventi jausmu. Intelekto sutrikimo socialinis vaizdinys nėra aiškus. Socialinė dezadaptacija suformuoja neigiamus vaizdinius. Mūsų visuomenės dėmesio centre atsiduria protinis sutrikimas, psichinė negalia, baltoji lazdelė, invalido vežimėlis, tačiau ne pats asmuo ir jam priklausantys asmenybės atributai. Lietuvos visuomenė nėra išimtis: neįgalieji visų pirma yra apibūdinami ne pagal savo asmens savybes, gebėjimus, bet pagal savo negalias.
Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka. Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos. Pavyzdžiui, S. Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius, jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia, t.y. tampa neigiamos, jei neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę. Be to, tyrimo rezultatai rodo, kad protinė negalia (labiau nei kiti sutrikimai) sukelia nepalankiausias nuostatas.
Socialinio konstravimo procese skiriamos trys pagrindinės ašys, atspindinčios socialinę logiką: nuomonės ir vertinimai, socialinė politika ir intervencija bei socialinis struktūravimas. Nuomonių ir vertinimų, socialinės politikos ir intervencijos, socialinio struktūravimo pagrindu konstruojama negalės apibrėžtis. Negalės apibrėžties formavimasis priklausė nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių, bei nuo sociologinių, politinių, simbolinių ir psichologinių procesų.
Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema. Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G. Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“. Ši neigiama vertė yra sudaryta iš trijų dimensijų, kylančių iš visuomenės, pačios asmenybės ir netipiškos fizinės išvaizdos.
Aiškinant negalią socialinio vaizdinio ir negalės situacijos terminais, paaiškėja, kad negalės apibrėžimas, besiremiantis į individo anatominį ir fiziologinį sutrikimą, nebetenka prasmės. M. Kalyanpur skiria keturias skirtingas negalės interpretavimo tradicijas: negalė - dvasinis fenomenas, negalė - laiko ribojamas fenomenas, negalė - grupinis fenomenas ir negalės akceptacija.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Skirtingos negalios provokuoja skirtingus socialinius vaizdinius. Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama socialinės nuostatos sąvoka. Socialinė nuostata yra žmogaus pozicija objekto atžvilgiu. Neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Negalės socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia. Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą. Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame diskurse.
Visuomenės nuostata į neįgaliuosius
Greitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir…
Socialinės integracijos samprata
Žmonių su negalia integravimosi į visuomenę pagrindinės problemos
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas