Žmonių psichologinė įvairovė yra spalvingas asmenybių kaleidoskopas, bet ir sudėtingas mechanizmas, kurio supratimas gali padėti geriau pažinti save ir kitus. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinius tipus, remdamiesi Karlo Gustavo Jungo teorija, kuri iki šiol išlieka viena įtakingiausių asmenybės psichologijos srityje.
K. G. Jungo asmenybės tipų teorija
Karlas Gustavas Jungas, vienas žymiausių XX a. psichologų, sukūrė savitą psichoanalitinę žmogaus tipologijos teoriją, išdėstytą jo veikale „Psichologiniai tipai“ (Psychologische Typen, 1921). Ši teorija rėmėsi Jungo, kaip psichoanalitiko, darbo praktika, charakteringų mokslo ir meno kūrėjų asmenybių bei jų kūrybos analize. Gilindamasis į antikos ir viduramžių filosofiją ir religiją, vėlesnių laikų rašytojų (Dante's, Goethe's, Schillerio, Spitellerio ir kt.) kūrybą ir mokslininkų biografijas, senovės indų ir kinų religinę filosofiją, Jungas išskyrė du pagrindinius asmenybės tipus: ekstravertą ir introvertą. Kiekvienas iš šių tipų dar skirstomas į mąstantįjį, jausminį, pojūtinį ir intuityvųjį tipus.
Teorijos ištakos ir reikšmė
Psichologinių tipų problema Jungas pradėjo domėtis tuo metu, kai nutrūko jo bendradarbiavimas ir draugystė su Sigmundu Freudu. Jungą domino klausimas, kuo jis skiriasi nuo Freudo ir Adlerio, kuo skiriasi jų požiūriai. Bemąstydamas apie tai, jis susidūrė su tipų problema, nes žmogaus sprendimą iš anksto nulemia ir apriboja jo psichologinis tipas. Knygoje nagrinėjamas individo susidūrimas su pasauliu, jo santykis su kitais žmonėmis ir daiktais, paaiškinami įvairūs sąmonės aspektai, sąmoningo proto nuostatos pasaulio atžvilgiu galimybės.
Be to, tuo laikotarpiu Jungas išgyveno gilią dvasinę krizę, kurią lėmė „susidūrimas su pasąmone“, iš jos plūstantis košmariškų sapnų, fantazijų, regėjimų srautas. Tokiomis sąlygomis Jungas netgi atsisakė akademinės karjeros ir atsidėjo „eksperimentams su pasąmone“. Jis ėmė užrašinėti fantazijas, sapnus ir regėjimus į vadinamąją „Juodąją knygą“, o vėliau, kai tas fantazijų srautas nuslūgo, visą tą medžiagą jis mėgino aiškinti, interpretuoti ir perrašinėti į vadinamąją „Liber novus“, arba „Raudonąją knygą“.
Susidūręs su pasąmone, leisdamasis į pačias jos gelmes, Jungas mėgino išsiaiškinti, „ar iš pasąmonės plaukiančios fantazijos iš tiesų yra spontaniškos ir natūralios, ar jos nėra tik mano savavališki išsigalvojimai“, ir kartu stengėsi surasti būdą ar metodą, kaip tuos košmariškus pasąmonės turinius (sapnus ir regėjimus) paversti vaizdiniais, juos paaiškinti, suprasti, ką jie galėtų reikšti, koks yra jų kilmės šaltinis, kokia jų prasmė. „Tik susipažinęs su alchemija supratau, kad pasąmonė yra procesas ir kad ego santykis su pasąmonės turiniais tampa tikrojo kitimo arba psichikos vystymosi priežastimi, - rašo Jungas savo „Atsiminimuose“. - Individualiais atvejais šį vystymąsi galima įžiūrėti sapnuose ir fantazijose. Kolektyviniame pasaulyje jis užfiksuotas įvairiose religijų sistemose ir jų simbolių evoliucijoje. Išstudijavęs individualius bei kolektyvinius kitimo procesus ir supratęs alcheminius simbolius, aš atradau pagrindinę mano psichologijos idėją - individuacijos procesą“. Individuaciją Jungas apibrėžia kaip sąmoningą diferenciacijos nuo bendros, kolektyvinės psichologijos procesą, kurio tikslas - individualios asmenybės formavimasis.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pagrindiniai tipai: ekstravertas ir intravertas
Priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus žmogus paprastai remiasi tam tikra natūraliai susiformavusia bendra sąmonės nuostata, kuri priklauso nuo įgimtų instinktų, gabumų, išorinių ir vidinių aplinkybių poveikio, auklėjimo ir pan. Jungas skiria dvi bendrąsias sąmonės nuostatas - ekstravertinę ir introvertinę, atitinkamai ir du bendruosius psichologinius tipus. Jei individas orientuojasi pagal objektą ir objektyvią duotybę taip, kad „dažniausiai pagrindiniai sprendimai ir veiksmai sąlygojami ne subjektyvių nuomonių, o objektyvių santykių, kalbama apie ekstravertinę nuostatą. Jei ši yra įprastinė, kalbama apie ekstravertinį tipą. Jis gyvena taip, kad objektas jo sąmonėje akivaizdžiai vaidina svarbesnį vaidmenį negu jo subjektyvi nuomonė. Žinoma, jis turi subjektyvią nuomonę, bet jos lemiamoji jėga mažesnė už išorinių objektyvių sąlygų jėgą“. O tas, kuris orientuojasi į subjektą, subjektyvią duotybę, į iracionalius vidinius faktus, į dvasinį ryšį su išoriniu pasauliu, priimdamas sprendimus vadovaujasi introvertine nuostata, - toks tipas yra introvertinis. Taigi ekstravertas yra proto žmogus, o introvertas - jausmo žmogus, ekstraverto mąstymas yra programinis, introverto - protingas.
Funkciniai tipai: mąstantysis, jausminis, pojūtinis ir intuityvusis
Pasak Jungo, sąmonei būdingos keturios pagrindinės psichologinės funkcijos: mąstymas (Denken), jausmas (Fühlen), pojūtis (Empfindung) ir intuicija (Intuition). Šios to paties individo pagrindinės sąmonės funkcijos „beveik niekada nebūna vienodo stiprumo arba vienodai išsivysčiusios. Paprastai viena arba kita funkcija vyrauja tiek jėgos, tiek išsivystymo atžvilgiu“. Kuriai iš psichologinių funkcijų tenka pirmenybė, toks bus ir tipas: jei vyrauja mąstymas, turime mąstantįjį tipą, jei vyrauja jausmas - jausminį tipą, jei vyrauja pojūtis - pojūtinį tipą, jei intuicija - intuityvųjį tipą. Tai būdinga ir bendrosios nuostatos abiem tipams - ir ekstravertui, ir introvertui. Todėl galima kalbėti apie keturis ekstravertinio tipo ir keturis introvertinio tipo pogrupius - funkcinius psichologinius tipus.
Pagal pagrindinių psichikos funkcijų kokybę Jungas abu psichologinių tipų pogrupius dar skirsto į dvi klases - racionaliuosius ir iracionaliuosius tipus. Racionaliais jis vadina tuos tipus, kurie remiasi protingo sprendimo funkcijomis, - tai mąstantysis ir jausminis tipai. Ekstravertiniai mąstantysis ir jausminis tipai priimdami sprendimus orientuojasi pagal objektyvią duotybę, o introvertiniai mąstantysis ir jausminis tipai „labiau orientuojasi pagal subjektyvų veiksnį“. Iracionaliais Jungas vadina pojūtinį ir intuityvųjį tipus. „Jie savo veikimą ar neveikimą grindžia ne proto sprendimais, o absoliučia suvokimo galia“.
Tipų tarpusavio sąveika ir pasąmonės įtaka
Nė vienas psichologinis tipas beveik niekada nepasireiškia grynu pavidalu. Jis skiriamas tik sąlygiškai, pagal labiausiai išryškėjusią psichologinę funkciją bei sąmoningą nuostatą atsižvelgiant į intereso kryptį. Jai priešinga funkcija dažniausiai išstumiama į pasąmonę, o kitos funkcijos vaidina pagalbinį vaidmenį arba sąmoningai slopinamos, arba taip pat išstumiamos į pasąmonės užkaborius. Pasąmonė savo ruožtu taip pat veikia sąmonę.
Sąmonės funkcijos ir jų kryptingumas
Žmonės nori kuo daugiau žinoti apie save ir kitus. Mes nuolat ieškome tapatumo ir jį konstruojame, priskirdami save kokiai nors grupei ar tipui. Šiame straipsnyje pristatau C. G. Jungo tipologija padės atpažinti stipriąsias, įsisąmonintas, gerai išvystytas psichikos funkcijas bei nusistatyti tas, kurios yra menkai kontroliuojamos, archajiškos ir primityvios. Analitinės psichoterapijos pradininkas C.G. Jung išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį. Jungas teigia, kad pojūčiai mums parodo, kad kažkas yra. Mąstymas padeda atskleisti, kas tai yra. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios (jomis remiantis informacija priimama turint tam tikrą nuostatą ją vienaip ar kitaip suvokti), dvi - iracionalios (priimančios informaciją be jokios išankstinės nuostatos jos suvokimui). Racionalios funkcijos - mąstymas ir jausmai. Jungas nepalaikė proto ir jausmų priešpriešos. Jis laikė jausmus racionaliu procesu. Jaučiant vyksta vertinimas ir objektui ar patirčiai priskiriama tam tikra vertė. Pojūčiai ir intuicija - iracionalios sąmonės funkcijos. Jų teikiamas pažinimas visybiškas; sunkiau nurodyti tikslų jo šaltinį. Pro-vakarietiškoje kultūroje proteguojamas racionalių psichikos funkcijų (ypač mąstymo) naudojimas. Iracionalumas (ypač intuicija) nuvertinami. Antropologas D.Brandišauskas Prigimtinės kultūros konferencijoje (2018) pasakojo apie Sibiro klajoklių tautas, kuriose paplitus navigacinei įrangai, naudojimasis intuicija ir jos lavinimas labai sumenko. Tai tapo papildomų problemų ir nelaimių šaltiniu, todėl šių priemonių sąmoningai atsisakoma. Gyvenant gamtoje būtina naudoti ir lavini intuiciją, nes situacija greitai keičiasi, be to, ji yra daug sudėtingesnė nei žada prietaisai ir technologijos. Apie tai, kad nei technika, nei faktinis pažinimas bei pojūčių naudojimas tavęs neišgelbės džiunglėse, kalbėjo ir Jungas. Intuicijos pojūtis ir įsiklausymas į ją būtinas. Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė arba intraversinė. Dažnai aptinkamas žmonių skirstymas į ekstravertus ir intravertus, analitinės psichoterapijos šviesoje, yra pernelyg supaprastintas. Kiekvienas iš mūsų pasižymi ir ekstraversija, ir introversija. Šie dėmenys atspindi mūsų energijos kryptingumą: ekstraversija reiškia susidomėjimą išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekį turėti su jais tiesioginį santykį. Intaversija rodo tendenciją atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką, ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę. Ekstraversija orientuoja į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes iškeliant virš individualumo. Kaip jau minėta, kiekviena iš psichikos funkcijų gali turėti skirtingą kryptingumą. Visos šios funkcijos būdingos kiekvienam iš mūsų, tačiau jos labai skirtingai išvystytos. Kiekvieno mūsų sąmonė yra racionalių, ir iracionalių, ekstraversinių ir intraversinių procesų rezultatas.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Dominuojanti, pagalbinė ir nuslopinta funkcijos
Viena iš sąmonės funkcijų yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą - pagalbinė - blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Intuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intraversiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija. Tretinė funkcija yra antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma. Nuslopinta funkcija - mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu. Žr. Jungas psichikos funkcijų hierarchiją ir santykius perteikė diagrama - schematišku žmogaus (dešiniarankio) atvaizdu. Remiantis jungiškąja tipologija įprasta kalbėti apie žmonių tipus, tačiau vienas žymiausių šių laikų analitikų ir tipologijos ekspertų John Bebee pabrėžia, kad tiksliau būtų kalbėti ne apie žmogaus, o apie jo sąmonės tipą, t.y. Norėdami nusistatyti savo dominuojančią funkciją pabandykite prisiminti, koks buvote vaikystėje: kokiai veiklai teikdavote pirmenybę, o kokios vengdavote?.. ką atlikdavote pirmiausia, o ką atidėliodavote?.. Kas labiausiai patikdavo, kuo būdavote susidomėjęs?.. Kaip yra dabar?.. Ekstraversija ar intraversija atskleidžia tai, kaip mus veikia bendravimas: išvargina ar įkvepia?.. Dominuojančią funkciją padės aptikti ir atvirkštinis ėjimas - savo pažeidžiamumo pažinimas. Paklauskite savęs: kokia iš pagrindinių keturių funkcijų manyje silpniausia? Kur aš lėčiausias ir nepaslankiausias?.. M.L.Franz pabrėžia, kad nuslopintosios funkcijos reakcija dažniausiai yra vėluojanti. Dominuojanti funkcija veikia greitai, beveik automatiškai. Tuo tarpu norint įsiklausyti į nuslopintą funkciją, reikia laiko. Pvz., mąstymo tipo žmogui labai sudėtinga išreikšti savo jausmus ar netgi juos aptikti. Jam gali tekti ilgokai pabūti su savimi, kol galų gale jis sugebės atsakyti, ar jaučia ką nors ir ką būtent. Nuslopintoji funkcija - tai lyg trečiasis brolis kvailys, nemylimas ir nevertinamas. Tačiau būtent jam pavyksta gauti geriausią žmoną, pastatyti skraidantį laivą, išsaugoti auksinius obuolius, išgelbėti princesę ir gauti karalystę. Nuslopintoji funkcija - tai ir tiltas į pasąmonę. Todėl ji niekada negali būti iki galo integruota.
Jausmų funkcija
Remiantis šia funkcija remiantis vyksta vertinimas nuolatinis reiškinių ir dalykų vertinimas. Ji yra atsakinga už vertybių atpažinimą, nustatymą, integraciją ir realizaciją. Jausmai, kaip ir kitos funkcijos, gali būti ekstraversiniai arba intraversiniai. Dominuojant jausmams, mąstymo funkcija yra blogiausiai išvystyta. Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso situacijose - pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti. Jausminį ekstravertą galima pažinti iš gebėjimo perprasti, priimti ir išreikšti grupės vertybes. Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Sukurdami jaukią, malonią atmosferą, jie plaukia pasroviui. Dėl savo gebėjimo objektyviai pajusti, kaip jaučiasi kiti, ektravertiniai jausmų žmonės dažnai aukojasi dėl kitų, skubiai ateina į pagarbą ir padeda kitiems. Jausminiai tipai tvirtai tiki savo vertinimais ir jų išvadomis bei tuo pagrindu nustatytu santykiu. Jausminiai žmonės nekeičia savo nuomonės: jie visada ištikimi savo draugams ir susitaiko su bet kokiu jų trūkumu, nes santykis jau nustatytas ir juo neabejojama. Paprastai šio tipo žmonės pasižymi geru skoniu rinkdamiesi draugus ir partnerius. Jie mažai rizikuoja, renkasi konvencinius, socialiai priimtinus modelius. Šis tipas nemėgsta mąstyti, nes mąstymas - jo nuslopintoji funkcija. Jiems ypač nepatrauklios abstrakčios, filosofinės temos ar prasmės klausimai. Abstraktūs pamąstymai ir svarstymai jį slegia. Jei šio sąmonės tipo žmogus jų imasi, dažnai iškyla negatyvios, vulgarios, ciniškos mintys -ypač apsvaigus, ar labai pavargus, kai nuslopintoji funkcija nebekontroliuojama. Mintis sunku fiksuoti, jos ateina ir praeina. Kartais tos mintys baugina, jų vengiama, neįsisąmoninama, prietaringai bijoma. Destruktyvios mintys gali būti nukreiptos ir prieš save: be jokio pagrindo iškyla idėjos, kad esu beviltiškas, gyvenimas bevertis. Intraversinis jausminis tipas viską matuoja vidinės vertybių sistemos matais. Šie žmonės turi puikiai išvystytą vidinę vertybių sistemą, kurios išoriškai nedemonstruoja, kitiems neprimeta, bet labai dažnai tampa moraliniais autoritetais ir pozityviai įtakoja aplinkinius, elgdamiesi ir liudydami aukštus dorovinius principus. Šie žmonės savo elgesiu formuoja grupės etinius pagrindus, pozityviai veikdami kitus: jų akivaizdoje neįmanoma blogai elgtis, jie įkvepia pagarbą ir orią laikyseną. Šio tipo žmonių mąstymas ekstraversinis, apimantis didelį faktų diapazoną. Be to, nuslopintas ekstraversinis mąstymas pasižymi monotonija. Šie žmonės linkę užstrigti - įsikibti vienos ar dviejų idėjų. Ekstraversinis mąstymas, kaip ir visos nuslopintos funkcijos, gali tapti itin tironišku, neadaptyviu.
Mąstymo funkcija
Mąstymas ieško atsakymo į klausimą, „kas tai yra?“ Dominuojant mąstymo funkcijai, į pasaulį ir gyvenimą žiūrima iš proto ir logikos pozicijų. Ekstraversinio mąstymo tipo žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar teisininkais. Jie pasižymi enciklopediniu apsiskaitymu, jiems lengvai paklūsta įvairūs organizaciniai procesai. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti. Klausydami ginčų ir diskusijų šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes. Mąstantiesiems sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali vadovautis kitomis funkcijomis, nei logika. Jie nuolat kovoja su tamsumu, kilusiu dėl klampaus, tingaus ar riboto mąstymo, terminologinių netikslumų, įneša aiškias pozicijas ir vertinimus. Šie žmonės sutrinka, kai klausiama apie jų subjektyvią poziciją. Kartais šie žmonės laikomi šaltais, bejausmiais. Tačiau tai ne tiesa. Jie ištikimi, atsidavę ir prieraišūs, tačiau retai kada rodo jausmus. Šio tipo žmogus gali visą gyvenimą praleisti spręsdamas problemas: vesdamas sudėtingiausias bylas, kovodamas, reorganizuodamas ir pertvarkydamas, įnešdamas aiškumo į supainiotus reikalus. Atsipeikėti ir suvokti savo vienpusiškumą gali padėti tik krizė. Krizės metu savęs ir kitų klausima - ar čia - viskas?.. Dėl ko aš gyvenau?.. Tokiomis akimirkomis mąstytojai grimzta į savo nuslopintąja funkciją: pasineriama į melancholiją, abejojama savo darbo svarba, iškyla sentimentai. Krizė parodo, kad dominuojanti funkcija jau išsisėmė. Šių žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų išgryninimo. Jiems svarbiausia nustatyti, kokios idėjomis seksime, iš kur jos kilę. Moksle tokie žmonės stengiasi apsaugoti kitus nuo beprasmiškų eksperimentų, vietoj to grįžtant prie esminių koncepsijų. Intravertiški mąstytojai dažnai sudaro kritiškų, reiklių žmonių įspūdį, nes dažnai pasineria į save, atsitraukia nuo objekto, netgi siekia nuo jo atsiriboti.
Pojūčių funkcija
Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija yra labai jautrūs išoriniams arba vidiniams faktams ir procesams. Šiuos žmones pasiglemžia realybė, jie stringa dabartyje. Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija turi išvystytus pojūčius, lengvai fiksuoja detales, atkreipia dėmesį net į mažiausias smulkmenas, greitai ir objektyviai fiksuoja tai, kas vyksta, vertina stebėjimą ir aktyvią veiklą. Ekstraversinio pojūčių tipo žmogus geba jausti išorinio pasaulio objektus ir reiškinius bei konkrečiai ir praktiškai su jais tvarkytis. Jie viską pastebi, į viską atkreipia dėmesį. Vienas mano bičiulis su dominuojančia pojūčių funkcija vos kelis kartus pravaževęs kokiu nors maršrutu, gali tiksliai išvardinti jame esančius ženklus ir objektus. Jis visada pastebi visas detales ir nuoširdžiai stebisi, kad kiti žmonės negali taip tiksliai kaip jis nupasakoti, kaip rasti vieną ar kitą objektą. Šio tipo žmonės - puikūs architektai, dizaineriai, virėjai, švenčių planuotojai, gamtininkai ir orientacinio sporto megėjai. Jie fotografiškai tiksliai fiksuoja daugybę detalių, turi nepriekaištingai išvystytą skonį. Dėl itin išvystyto gebėjimo gauti malonumą iš kvapų, garsų, vaizdų, skonių bei lytėjimo, šiuos žmones gali labai įtraukti hedonistiniai išgyvenimai ir tobulų stimulų paieškos. Šiam tipui svetimas intuicijos pasaulis. Viską, kas su tuo susiję, jie linkę nurašyti, kaip kvailą fantaziją, neturinčia jokio ryšio su realybe. Nuojautos ir spėlionės šių žmonių nedomina. Ekstraversiniai pojūčiai kaupia patirtį ir prisiriša prie išorinės realybės taip stipriai, kad gali nepastebėti vidinio pasaulio, jo judesių. Jei pojūčių tipo žmogus patenka į nuojautų sferą ir bando įžvelgti galimybes, čia pirmiausia iškyla negatyvūs variantai. Dėl nuslopintos intuicijos šiuos žmones gali apimti įtarumas, persekiojimo, noro pakenkti baimės. Krizinėse situacijose šie žmonės tampa stipriai paranojiški. Intraversinis pojūčių tipas pastebi viską: rūbus, išraišką, šukuoseną, stilių - kiekviena detalė fiksuojama. Taip formuojamas įspūdis, kurį išreikšti padeda pagalbinė funkcija - t.y. ekstraversinis mąstymas arba jausmai. Toks žmogus gali sudaryti labai lėto, nesugebančio veikti, pasyvaus ar net kvailoko asmens įspūdį. Tokių žmonių kiti dažnai nesupranta, nes neaišku, ką jie iš tikrųjų galvoja: greitos vidinės reakcijos vyksta užslėptai, o išorinė reakcija vėluoja. Šie asmenys linkę prapulti konkrečioje realybėje ir gyvena dabarties momente, sunkiai įžvelgia pokyčių galimybę. Kartais jiems sunku atsikratyti įsivaizdavimo, kad viskas liks taip, kaip yra dabar.
Intuicijos funkcija
Intuicija - tai visuminis žinojimas iš niekur, tam tikras ateities numatymas, gebėjimas įžvelgti tai, kas dar tik bus. Intuicija - tai funkcija, padedanti numatyti galimybes. Šio tipo žmonėms kiekvienas daiktas - tai daugybė galimybių jam tapti kažkuo kitu. Jei ši funkcija stipriai išreikšta, žmogus trykšta kūrybiškumu ir naujų galimybių įžvalgomis. Turbūt kiekvienas pažįstame bent vieną žmogų, kuris bet kokioje situacijoje vardina, ką dar čia galima padaryti. Tiesa, iki veiksmo prieinama retai. Ekstraversinės intuicijos tipas itin gerai numato išorinių įvykių raidą. Ekstravesinės intuicijos žmonių gausu tarp verslininkų, žurnalistų, leidėjų, nekilnojamojo turto agentų, biržos brokerių. Šie žmonės ten, kur vyksta kažkas naujo. Jie numayto vėjo kryptis ir turi ryšį su ateities daigais. Žmogus, kurio sąmonėje dominuoja intuicija, dažnai sėja, bet palyginus retai pjauna: jį nuolat pavilioja naujos pradžios ir galimybės. Pradėjus kažkokį darbą, iškyla nemažai kliūčių ir problemų, kurias reikia įveikti, kad sulauktum sėkmės. Intuityvui sunku atkakliai ir sistemingai dirbti, būti disciplinuotu ir punktualiu. Tai sąmonės tipas, kuris tiksliai suvokia iš pasąmonės kylančius vaizdinius. Vietoj to, kad galvotų apie objektą, ieškodami atitikmenų savo patirtyje, šio sąmonės tipo žmonės pasitelkia archetipą - pirmykštį vaizdinį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kiti asmenybės tipų modeliai
Be K. G. Jungo tipologijos, egzistuoja ir kitų asmenybės tipų modelių. Pavyzdžiui, R. Aleknos tipologija išskiria vizualikus, audialus (auditorikus) ir kinestetikus, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu žmogus geriausiai priima ir apdoroja informaciją. Tačiau šie modeliai dažnai yra siauresni ir labiau orientuoti į praktinį pritaikymą, o ne į gilią asmenybės struktūros analizę, kaip Jungo teorija.
Charakterio tipai
Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai yra psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pvz., depresyvus žmogus, jeigu kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis puola viską kontroliuoti, hiperkatyvus atlieka begalę veiksmų - tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų, paranojikas suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis elgiasi impulsyviai.
Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt.. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties.