Spalvos vaidina svarbų vaidmenį vaiko raidai, asmenybės formavimuisi ir augimui. Jos gali veikti emocijas, elgesį, kūrybiškumą ir netgi padėti mokymuisi. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į spalvų įtaką vaikams ir sąmoningai rinktis aplinką, kurioje jie auga.
Spalvų poveikis vaiko raidai
Spalvos gali daryti įtaką vaiko raidai, asmenybės formavimuisi ir augimui. Jos gali veikti emocijas, elgesį, kūrybiškumą ir netgi padėti mokymuisi.
- Šiltos spalvos (raudona, oranžinė, geltona): gali skatinti energiją, didesnį vaiko aktyvumą ir padėti susikaupti. Tačiau per didelis ryškių spalvų kiekis gali didinti nerimą arba kelti jaudulį.
- Šaltos spalvos (mėlyna, žalia, violetinė): gali atlikti raminantį poveikį, padėti atsipalaiduoti, nurimti ir sukurti tam tikrą saugumo jausmą. Tačiau per didelis šaltų spalvų kiekis gali slopinti vaiko aktyvumą.
Kalbant apie mokymąsi, švelniai geltona gali skatinti dėmesio koncentraciją ir gerinti atmintį, todėl naudinga tokioje aplinkoje mokytis. Mėlyna spalva gali padėti susikaupti, kai reikia atlikti koncentruotą užduotį arba kūrybinį darbą. Raudona gali truputį pastimuliuoti, bet ilgalaikiam mokymuisi gali būti per intensyvi.
Spalvos gali atspindėti charakterį. Vaikai, kurie labiau mėgsta ryškias spalvas, dažnai būna socialesni, energingesni ir aktyvesni. Jeigu vaikas yra linkęs pasirinkti švelnią spalvą, jis labiau linkęs būti ramesnis, susikaupęs ir santūresnis. Mėlynos ir žalios spalvos pasirinkimas gali simbolizuoti empatiją.
Kaip įrengti vaiko kambarį?
Vaikui augant reikalingas balansas. Jeigu vaiko kambarys ramesnis, galbūt reikia daugiau spalvotų žaislų. Jeigu visos spalvos būtų sudėtos, tikėtina, kad vaikas būtų labai energingas ir kūrybiškas, bet tuo pačiu galimai turėtų daugiau nerimastingumo, negebėjimo pabūti su savimi, sunkiau sektųsi susikoncentruoti ar sukaupti dėmesį.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Beige mom trend'as: privalumai ir trūkumai
Pastaruoju metu populiarėja "beige mom" trend'as, kuomet tėvai pasirenka savo vaiką auginti neutraliose, švelniose spalvose: smėlio, dramblio kaulo, ruda. Tai liečia ne tik vaiko kambarį, bet ir žaislus, rūbus. Šis pasirinkimas turi ir privalumų, ir trūkumų.
Privalumai:
- Ramybė ir harmonija: smėlio, dramblio kaulo, švelni ruda - tai žemiškos spalvos, kurios suteikia aplinkai jaukumo, saugumo ir ramybės jausmą. Tokia aplinka gali padėti jaustis stabiliau, mažinti papildomą vizualinį triukšmą ir informacijos perteklių.
- Estetika, vientisumas ir minimalizmas: tai suteikia džiaugsmo tėvams. Dėmesys kokybei, o ne kiekybei, gali padidinti vaiko sąmoningumą ir išmokyti jį puoselėti tai, ką turi.
Trūkumai:
- Sensorinio vystymosi skatinimas: tyrimai rodo, kad ryškios spalvos skatina sensorinį vystymąsi. Jeigu vaikas auga aplinkoje, kurioje dominuoja tik neutralūs tonai, jam gali tiesiog trukti vizualinių stimulų. Vaikas, pirmuosius savo gyvenimo metus augęs visiškai neutralioje aplinkoje, vėliau, atėjęs į darželį, kuriame yra daugiau stimulų, gali nebemokėti elgtis ir aplinka jį gali išbalansuoti. Jis gali tapti hiperaktyvus, vis imti kažką pačiupinėti, nes jam tai yra nauja ir nepažinta.
- Asmeninės erdvės ir estetikos raidos ribojimas: kai vaikas paauga ir pradeda savarankiškai rinktis, natūralu, kad jis gali norėti spalvingesnių daiktų, o jeigu yra griežti apribojimai ir viskas yra neutralu, gali susidaryti įspūdis, kad spalvos yra negeras dalykas. Tai iš vienos pusės gali riboti vaiko asmeninę erdvę ir jo estetikos raidą.
- Potencialo realizavimo ribojimas: jeigu viskas yra tik prislopinta, gali būti ir taip, kad vaikas negalės savyje atrasti jėgų, kad visiškai pilnai realizuotų savo turimą potencialą.
Svarbiausia yra atrasti balansą, kad nepamirštume, jog vaiko pasaulis turi būti ne tik estetiškai gražus, bet ir tuo pačiu lavinantis. Jeigu kambarys, namai yra vien tik smėlio spalvos, viskas su tuo yra tvarkoje, bet aplinką galima papildyti ryškesniais žaisliukais, knygomis ar meno kūriniais.
Galimos pasekmės augant neutralioje aplinkoje
Jeigu vaikas visą laiką mato neutralius fonus, jam gali būti sunkiau save išreikšti per spalvas. Jam natūraliai norėsis rinktis tik tam tikro tipo spalvas ir jis nebeugdys savo kūrybiškumo. Pavojumi gali būti ir perfekcionizmo siekis. Kadangi tėvai paduoda impulsą, kad viskas turi būti estetiška, gražu ir viskas turi tarpusavyje derėti, vaikui gali susiformuoti baimė suklysti arba išsiskirti, kitaip jis nebus priimtas ir mylimas. Dar vienas galimas aspektas - savarankiškumo stoka. Jeigu vaikas neturi teisės, nuėjęs į parduotuvę, išsirinkti rūbelį ar žaislą, nes jie nedera prie aplinkos, ateityje jam gali būti sunku priimti sprendimus savarankiškai, nes jis to nebus įpratęs daryti.
Kada reikėtų pažinti kuo daugiau spalvų?
- Kūdikiai iki trijų mėnesių: mato neryškiai ir dažniausiai skiria tik labai didelius kontrastus. Juoda, balta, galbūt raudona, bet jie tikrai neskiria subtilių spalvų, todėl nėra taip svarbu, kiek aplinkoje bus skirtingų objektų.
- Nuo trijų mėnesių iki šešių mėnesių: pradeda pažinti daugiau spalvų. Pirmiausia, jie pastebi raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią, pagrindines spalvas. Šiuo laikotarpiu pasidaro truputį svarbesni ryškūs žaislai ir knygelės, nes jie pradeda skatinti vizualinį suvokimą.
- Antruoju vaiko gyvenimo pusmečiu, nuo šešių iki dvylikos mėnesių: visas suvokimas pradeda dar sudėtingėti, vaikas pradeda reaguoti į skirtumus. Jis pradeda atsirinkti, kas gali jam patikti, kas nepatikti. Ir vien pagal tai, ką vaikas renkasi, nuo tokio amžiaus galime suprasti ko jam trūksta, ko jam norisi, kas jį jaudina. Šitame amžiuje irgi svarbu, kad vizualinės stimuliacijos būtų.
- Nuo vienerių metų iki trijų metukų: vyksta turbūt aktyviausias spalvų pažinimo metas, kuomet turėtų būti daugiausia spalvų vaiko gyvenime. Neturėtų būti perkrauta, bet spalvų tyrinėjimas yra svarbus. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda mokytis ir tyrinėti spalvas, su jomis žaisti ir jas suvokti. Jos skatina smalsumą, kūrybiškumą, netgi kalbos mokymąsi, nes tada sakome „čia raudona, čia juoda, čia mėlyna“.
- Nuo trijų iki šešių metų: spalvos įgauna truputį kitokią prasmę, labiau emocinį foną ir meninį pasaulio suvokimą. Vaikai pradeda piešti ir išsirinkinėti mėgstamas spalvas. Kartais geba labiau save išreikšti per nuotaiką, per spalvotus piešinius ir per drabužius. Vyksta savirealizacijos dalis.
- Nuo septynių metų: spalvų klausimas tampa mažiau svarbus ir galime grįžti prie neutralesnių tonų.
Spalvos suvokimas ir regos raida
Yra žinoma, kad kuo anksčiau pastebimas regos nukrypimas nuo normos, tuo lengviau jis ištaisomas. Visi vaikai gimsta turėdami gana silpną regėjimą. Stiprėjant regos sistemai, regėjimas gerėja jau pirmomis gyvenimo savaitėmis. Jei abi akys suvokimo procese funkcionuoja vienodai ir vaizdai susilieja į vieną, tada binokuliarinis matymas vystosi normaliai. Abiakis regėjimas nesivysto tada, kai abiejų akių regos aštrumas labai skirtingas, o vaizdai į vieną nesuliejami. Tada vaikas naudojasi kiekviena akimi paeiliui, o dažniausiai - geriau matančia akimi. Jei gana ilgai naudojamasi vienos akies vaizdu, tai silpniau matanti akis tampa ambliopiška, t. y. "tingia", nefunkcionuojančia. Trijų mėnesių amžiaus kūdikio regos aštrumas jau 0,1, o šešių mėnesių jis artimas suaugusiųjų regos aštrumui. Jei akimi nebus naudojamasi, regos aštrumas gali sumažėti.
Naujagimio kontrasto jautrumas dar menkas. Vaikas sugeba matyti tik kontrastingus objektus, pavyzdžiui, žmogaus veide akis ir lūpas. Tačiau šito pakanka kūdikio ankstyvajai komunikacijai: jis mato ir bando imituoti pagrindines suaugusiojo veido išraiškas. Sutrikusios regos kūdikis išraiškos nemėgdžioja, nes jos nemato. Viso to vaiką su labiau sutrikusia rega teks specialiai mokyti. Kūdikio spalvinė juslė dar nepakankamai ištirta. Manoma, kad dviejų mėnesių kūdikio ir suaugusiojo spalvos suvokimas identiškas. Pirmomis gyvenimo savaitėmis kūdikis daugiau domisi paprastų geometrinių formų kontrastingais juodais ir baltais vaizdais. Jis tokius vaizdus stebi ilgiau negu sudėtingus juodai baltus ar spalvotus objektus. Paprastų formų prioritetas išnyksta nuo dviejų mėnesių amžiaus. Tada vaikas pradeda domėtis naujais, kur kas sudėtingesniais objektais.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Spalva kaip pojūtis
Spalva nėra objektyvus dalykas, kadangi tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija - tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius, gyvenimo patirtis ir mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui ir pasirinkimui turi įtakos ir lytis, berniukai ir mergaitės renkasi skirtingas spalvas kaip savo mėgiamas, tik dar nėra aišku, ar pasirinkimai yra įgimti, ar įgyti. Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai ir nuotaikai. Taip pat pagal spalvas ir jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį ir psichologinę būseną.
Suvokimas ir vaizduotė
R. Kaffemanas (1996) teigė, kad suvokimas - viena iš svarbesnių žmogaus pažįstamosios veiklos grandžių. 2 - 4 metų vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu. 4 - 6 metų amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. 6 - 11 metų amžiaus laikotarpyje vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai. Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus. Jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas - diferencijuotumas. Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais ir praktine veikla. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos ypatybės yra emocingumas ir vaizdumas. Geriau ir aiškiau yra suvokiama tai, kas vaizdu, ryšku ir gyva. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas. R. Kaffemano (1996) nuomone, suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba.
Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 905) vaizduotė yra „vaizdavimosi galia, fantazija“. Jaunesniame mokykliniame amžiuje vaikų kūrybiniai sugebėjimai nevienodi. Nevienoda ir jų vaizduotė. Pasak L. Vygotskio, vaizduotė kuriasi anksčiau negu abstraktusis mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vaizduotė kuriasi mokymosi procese ir jo reikalavimų veikiama. Išmokti bet kurią mokomąją medžiagą neįmanoma be aktyvios vaizduotės veiklos, nemokant suvokti ir įsivaizduoti tai, ką pasakoja mokytojas, kas rašoma vadovėliuose ir pan. Piešiant labai reikalinga erdvinė vaizduotė. Tiesioginiai įspūdžiai (parodų lankymas, objektų stebėjimas ir pan.) taip pat ugdo vaizduotę. Jaunesniame mokykliniame amžiuje pirmiausia tobulėja atkuriamoji vaizduotė, susijusi su anksčiau suvoktų dalykų įsivaizdavimu arba vaizdų pagal aprašymą, schemą, piešinį ir t. t. kūrimu. Lavėja ir kūrybinė vaizduotė, kuriami nauji vaizdiniai, kitaip žiūrima į ankstesnės patirties įspūdžius, siejant juos į naujus derinius ir kombinacijas.
Dailės terapija ir spalvų reikšmė
Psichologai ir vaikams, ir suaugusiesiems vis dažniau taiko dailės terapiją. Piešimu padedama suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinama kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Negalią turintiems vaikams piešimas skatina saviraišką ir bendravimą, lavina smulkiąją motoriką. Svarbiausias meno terapijos įrankis - spalvos.
Aš, kaip psichologė, savo darbe taikanti meno terapijos metodus, nesu linkusi vertinti žmogaus kūrinių, piešinių vien pagal spalvas. Mano nuomone, meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam ji galbūt sukels kokius nors neigiamus prisiminimus, galbūt ji jam asocijuosis su kažkuo neigiamu ir sukels neigiamas emocijas. Dažniausiai piešiniuose juoda yra interpretuojama neigiamai. Iš tiesų, šia spalva suaugusieji dažnai išreiškia savo neigiamas emocijas, pvz. pyktį, baimę, agresiją, galbūt dėl to ją pamatę vaikų piešiniuose išsigąstame. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis ir tam tikrame amžiaus tarpsnyje dažnai piešiniuose mėgsta naudoti juodą. Tuo tarpu suaugusieji, pamatę vaikų piešinius ir net nepaklausę, kodėl jų vaikas piešia juodai, išsigąsta ir galvoja, kad su juo kažkas negerai. Taip yra todėl, kad suaugę yra linkę absoliutinti spalvų naudojimą, o vaikams iki tam tikro amžiaus spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir net gali būti pasirenkamos neadekvačiai, neatitikti realybės (pvz. mėlyna žolė). Tuo tarpu suaugusiųjų piešiniuose neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos jau gali rodyti tam tikras emocines problemas, prislėgtą nuotaiką ar pan.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus