Įvadas
Straipsnyje nagrinėjami lyčių partinės priklausomybės skirtumai Lietuvoje, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, ideologinius aspektus ir rinkėjų elgseną. Aptariama liberalizmo samprata, partijų vaidmuo savivaldos rinkimuose ir visuomenės susiskaldymas. Taip pat gilinamasi į politikų savybes, moterų dalyvavimą politikoje ir sovietmečio palikimą.
Liberalizmo teorinės ir praktinės atmainos
Svarbu atskirti liberalizmo teorines ir praktines atmainas. Lietuvoje liberalizmas tapo vardu, kurį ėmė, kas tik netingėjo, jis buvo tarsi įgrisusio sovietinio komunizmo priešingybė, išsvajotos laisvės sinonimas. Liberalų partijos jungėsi ir skyrėsi, steigėsi ir žlugo. Taigi Lietuvoje pilna liberalų partijų. Taip pat ir partijų viduje tvyro didelė įvairovė.
Ypač Lietuvos liberalų sąjūdis, dar iki pernykščio skilimo, buvo daugiau ne liberalų ideologijos, o tiesiog intereso draugėn suvestų žmonių sambūris. Tokiai partijai buvo visiškai natūralu skirtingai elgtis Vilniuje, Klaipėdoje ar provincijoje. Kai pagrindinis siekis - ne partijos principai, o išlikimas, partija visiškai prisitaiko prie aplinkybių. Tačiau ir principų lygmeniu liberalizmas yra lengvai mutuojanti ideologija. Liberalizmui rūpi laisvė, tačiau jis neturi, kokį turinį pasiūlyti. Liberalizmas sako, kad tai turi nuspręsti patys žmonės individualiai. Deja, realiame žmonių gyvenime visuomenėms reikia telkiančio tikslo ir krypties, reikia vizijos. Liberalizmas siūlo priešingybę - kiekvienam po savo viziją ir tegu jos konkuruoja lyg rinkoje.
Pastaraisiais dešimtmečiais toks klasikinio liberalizmo idealas buvo išduotas. Liberalizmas pradėjo kovoti su bet kokiomis tradicinėmis moralės, krikščionybės, tautinių tradicijų ir bet kokių kitų kolektyvinių autoritetų apraiškomis visuomenėje. Tai nebėra liberalizmas, nors mes iš įpratimo jį taip vadiname. Paprasčiausia leftizmą nuo liberalizmo atskirti pagal šį principą: ar kovojama su valstybės kišimusi į piliečių gyvenimus, ar už tai, kad būtų kišamasi "laisvės vardan". Tarkime, nuoseklus liberalas visada bus už tai, kad valstybė nesikištų į žmonių tarpusavio santykius tiek rinkoje, tiek kitose gyvenimo srityse. Jam būtų nesuprantama bausti už pasisakymus, už "neapykantos kalbą", nes liberali valstybė negali aiškinti žmonėms, ką mėgti ir ko nemėgti, ką gerbti ir ko ne.
Šiandien visur Vakaruose, bet jau ir Lietuvoje, išryškėjo požiūris, kad valstybė privalo kištis ir priversti piliečius elgtis liberaliai, kad liberalizmas turi būti vienintelis privalomas. Taip atsiranda kova su diskriminacija, homofobija, ksenofobija ir kitais išgalvotais dalykais, lyčių kvotos įmonių tarybose ir kitose vietose, įvairios cenzūros formos. Tą darantieji vadina save liberalais, tačiau tai gryniausias leftizmas. Lietuvoje šią mintį įkūnija Aušrinės Armonaitės Laisvės partija.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti neigiamas emocijas?
Savivaldos rinkimai: Asmenybės, interesai ir partijų vaidmuo
Savivalda yra daugiau ne ideologijų, o asmenybių ar kažkokių interesų grupių rinkimai. Partija yra labiau suvokiama kaip interesų grupė - jos vaidmuo toje savivaldybėje, ar ja pasitikima, ar nepasitikima, ar ji nuskriaudusi žmones ar jiems padėjusi. Vilniuje antrame ture kovojo liberalas prieš liberalą, bet rinkėjai matė, kad R.Šimašius prieš A.Zuoką kovoja, mažiau korumpuotas prieš labiau korumpuotą.
R.Šimašius prieš rinkimus pabėgo iš partijos, kuri visa yra korupcijos skandale, jam neblogai pavyko "atsiplauti" ir jis liko toks tarsi susijęs, bet nekaltas, o A.Zuokui yra daug labiau prilipusi ta korupcijos etiketė. Na, ir charizmatinės savybės. A.Zuokas turi vienokią charizmą, R.Šimašius - kitokią. O ideologija, aš manau, čia suvaidino labai mažą vaidmenį.
Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pavyzdžiui, išvis nepartinis ir nedeklaravęs jokios savo politinės pasaulėžiūros. Jis tiesiog susikūrė įvaizdį, kad štai aš gerai tvarkiausi versle, ir, be abejo, rinkėjams "sužaidė" tai, kad jis jau turtingas, tai nebevogs, nes jam "daugiau nebereikia". Ir štai tokie sėkmingo verslininko, ūkiško žmogaus akcentai, po nesėkmingo, kauniečiams įgrisusio konservatorių mero valdymo, buvo tai, ko tuo metu visuomenė norėjo. O V.Matijošaičio perrinkimas antrai kadencijai rodo, kad kauniečiai juo patenkinti, jaučiasi gavę ūkišką merą, nes pagrindinis miesto poreikis ir yra ūkiškas miesto vadovas, nežiūrint į tai, kokios jo politinės pažiūros.
Šiuo metu nėra modelio, kaip kitaip, ne per partijas, suorganizuoti rinkimus. Yra rinkimų komitetai - jie tarsi ir išpildo šitą, bet nemaža dalimi komitetų populiarumas savivaldos rinkimuose yra ne tiek prieš ideologinį balsavimą - ne tai, kad žmonės nemėgsta ideologinio balsavimo - jiems jis tiesiog neįdomus, net kai jiems siūlai partijas su ideologiniais pavadinimais, jie pažiūri kitaip ir balsuoja neideologiškai. Taigi tas komitetų populiarumas buvo ne tiek prieš ideologinį balsavimą, kiek prieš partijas, kaip įgrisusius organizacinius dalinius, kurie yra praradę pasitikėjimą. Tačiau mes pamatėme, kad yra gana lengva apgauti Lietuvos rinkėjus - labai daug kur tie patys žmonės, išėję iš partijų, pasivadina komitetais ir sėkmingai apsimeta, kad tai yra kažkas naujo, nors iš esmės nėra nieko naujo. Būtent liberalai, ko gero, yra geriausias to pavyzdys, nes tą padarė tiek R.Šimašius Vilniuje, tiek V.Grubliauskas Klaipėdoje, tiek Algis Kašėta Varėnoje, tiek Vitalijus Gailius Joniškyje. Tad atrodo, tarsi žmonės ir nenori balsuoti už partijas, mielai balsuotų kažkaip kitaip, bet gal tai, kas dabar yra pasiūlyta - galimybė rinktis tarp komitetų ir partijų, yra užtektina revoliucija, nes jeigu mėgintume visai išgyvendinti partijas iš savivaldos rinkimų, nes ideologijos čia nieko nereiškia, nebūtų gerai. Pačius rinkimus sunku įsivaizduoti be partijų, o partijos sėkmingai gyvena be ideologijų. Liberalų partija yra geras to pavyzdys. Visos mūsų tradicinės partijos su labai ideologiškais pavadinimais turi daug pavyzdžių savo elgesyje, savo programose, savo balsavimuose, kaip jos yra visai neideologiškos, nenuoseklios, jos dažnai prieštarauja savo ideologijoms.
Visuomenės susiskaldymas ir regioninės partijos
Vilniečiai yra labai įvairūs. Vilniuje gyvena gana daug vyresnių žmonių su sovietmečio nostalgija. Tiems žmonėms tai, ką R.Šimašius padarė su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, su Kazio Škirpos alėja ir panašiais dalykais, yra gal net žavinga. Vilniuje, gal labiau nei bet kurioje kitoje šalies vietoje, visuomenė yra labai susiskaldžiusi. Žmonės čia suvažiuoja iš visos Lietuvos, formuojasi labai skirtingos visuomenės grupės, kartų skirtumai patys didžiausi būtent Vilniuje. Tie žmonės, kurie rinko R.Šimašių, tikėtina, ir toliau jį rinktų. Tiesiog išaugo visų kitų pasipiktinimas R.Šimašiumi. Jei dabar būtų rinkimai, pirmame ture, aš manau, R.Šimašiaus rezultatai būtų tokie patys, antrame ture jis gautų mažiau balsų, nes suerzino daug visuomenės grupių, kurių iki rinkimų nebuvo suerzinęs. Sakykim, žmonės, kuriems yra svarbus politikos skaidrumas, sąžiningumas ir kurie nebalsavo už A.Zuoką, manydami, kad jis korumpuotas, tačiau kuriems svarbus ir partizanų, laisvės kovotojų atminimas ir pagarba jiems, jau dabar galbūt nesureikšmintų tų abejonių dėl A.Zuoko skaidrumo ir balsuotų už jį. A.Zuokas kol kas yra realiausias ir dar neatsirado realesnio kandidato "išversti" R.Šimašių. Kitos partijos, pavyzdžiui, socdemai, nors jų reitingai šalies mastu ir kyla, bet Vilniuje per rinkimus jie beviltiškai pasirodė. Tad, sakyčiau, didžiausia laimė ir saugiklis R.Šimašiui yra tai, kad nėra stiprios alternatyvos su skaidria reputacija.
Taip pat skaitykite: Psichosocialinis stresas ir depresija
Labai problemiška, kai atsiranda partijos, kurios teigia, kad atstovauja ne visai Lietuvai, ne visai šalies visuomenei, o kuriam nors regionui. Tai yra problema. Jeigu visuomenėje yra kažkoks susipriešinimas ir susiskirstymas į "dvi Lietuvas" - skirtingų pažiūrų, skirtingos socialinės situacijos, tu vietoj to, kad bandytum tą išspręsti ir tas dvi Lietuvas kažkaip sujungti į vieną, tai paverti savo kapitalu, sakai: aha, yra atskirtis, aš pasirinksiu vieną pusę, atstovausiu Vilniui - pažangiam, progresyviam, turtingesniam ir patenkintam gyvenimu. Ir tada, jam atstovaudamas, neišvengiamai ginsi jo interesus ir tą prarają tik toliau gilinsi. Kita situacija, kai tokios partijos būna blogai, - tautinis momentas. Prasideda separatizmai, atskirtys. Italijoje, pavyzdžiui, labai populiaraus Matteo Salvini partija ilgą laiką veikė kaip Šiaurės Italijos separatistai, vadinosi Šiaurės lyga. Tad tos partijos - nesvarbu, ar tautiniu pagrindu, ar socialinės atskirties pagrindu, - jeigu bando būti kažkokios šalies dalies, o ne visos šalies partija, tik gilina problemas. Tokių partijų neturėtų būti. Partija turi mąstyti nacionaliai. Problemas reikia matyti ir už valstybės sienų ribų, bet mąstyti pirmiausia reikia apie savo valstybės problemas ir jos žmonių gerovę. Dauguma partijų sako, kad jos taip ir daro.
Moterų vaidmuo politikoje: Stereotipai ir galimybės
Moteris turi būti labai gabi ir ypač protinga, jei nori konkuruoti su vidutiniškai protingu ir gabiu vyru. Artėjant rinkimųi karštligei, politikai ir dar tik pretendentai į renkamus valdžios organus suskato domėtis visuomenės nuomone. Kokios politikoje dalyvaujančio asmens savybės yra labiausiai vertinamos? Ar moterys turi galimybių laimėti daugiau vietų Seime? Ar jų tikėjimas teigiamai paveikti politinį šalies gyvenimą tėra jų ambicingas troškimas, o gal tuo tiki dauguma Lietuvos gyventojų?
Aurelija Novelskytė ir Irmina Matonytė iš Socialinių tyrimų instituto, nagrinėjusios moterų ir vyrų darbo politikoje skirtumus, ten pat paskelbė lyginamuosius pastebėjimus apie Seimo narius lyties aspektu. Vyrų ir moterų nuomonės apie tai, kokiomis svarbiausiomis savybėmis turėtų pasižymėti politikė moteris ir politikas vyras, sutampa. Tačiau politikams vyrams reikalavimų kartelė keliama aukščiau. Greta trijų svarbiausių savybių iš vyrų politikų reikalaujama kompetencijos, profesionalumo, politinės patirties, dalykiškumo, konkretumo, tvirto charakterio. Kalbant apie moteris akcentuojama išorinių veiksnių svarba: išvaizda, patrauklumas, elegancija, grožis.
Moterys į politiką žiūri taip, kaip į darbą pagal profesiją, o vyrai - kaip į klubinę veiklą. Neformalus bendravimas Seime yra pirmoje vietoje. Darbas dėl siūlomos pataisos turi būti pradėtas prieš kelias savaites ar net mėnesius. Tai labai grubus dalykas, bet taip yra. Kad ir keista, bet dažniau savo parlamentinę veiklą aptarinėju su moterimis: jos imlesnės, jautresnės permainoms, emocionaliai teisingesnės, mažiau turi diplomatinių nuslėpimų. Moterys švelnesnės, nes išgyvena dėl socialinių problemų. Vyrai pastebėjo moterims politikėms būdingą atvirumą, intuiciją, "padorios politikos" siekimą. Tad, regis, vyrai apie savo koleges yra visai neblogos nuomonės.
Didesnė dalis Lietuvos gyventojų, net 58 proc., mano, kad politiko profesija yra vyriška. Tik keturi iš dešimties mano, kad ji tinka abiem lytims. Vyrai dažniau nei moterys pabrėžia politiko profesijos vyriškumą. Jauniausi, 15-29 m. amžiaus, respondentai labiausiai pabrėžia politiko profesijos vyriškumą, tuo tarpu vyriausi respondentai (50-74 m.) dažniau nei kiti nurodo, kad ši profesija tinkama abiem lytims. Sprendžiant, ar balsuoti už konkretų politiką, svarbiausia yra jų išsimokslinimas, asmeninės savybės ir politinė patirtis. Antrai veiksnių grupei priskiriamas amžius, profesija, partinė priklausomybė. Trečiai - materialinė padėtis ir tautybė.
Taip pat skaitykite: Infliacijos priklausomybė nuo VKI
Moterų prioritetuose užkoduotos humaniškumo idėjos: jos daugiau šnekės sveikatos priežiūros, lyčių klausimais ir daug mažiau - apie finansus, nacionalinį saugumą. Vyrams teisingi įstatymai yra tie, kurie gina stipresniojo pusę prieš silpnesnįjį. Seimo vyrai mano, kad moterys nenusileidžia vyrams, bet jų daugiau, todėl atrodo, kad vyrai užgožia moteris. Tarp dvidešimties tyrime "Moterys ir politika" vertintų asmeninių savybių labiau vyriškoms priskiriamas tik agresyvumas, o labiau moteriškoms - jausmingumas, plepumas, kantrumas ir meilumas. Tačiau nė viena iš išvardytų savybių nėra visiškai universali abiejų lyčių atžvilgiu. Vienos savybės turi tendenciją krypti labiau vyriškų, kitos - labiau moteriškų link. Labiau vyriškos: drąsumas, ambicingumas, karjeros siekimas, ryžtingumas, savarankiškumas, konstruktyvumas, dalykiškumas, racionalumas, pasitikėjimas savimi. Labiau moteriškos: kūrybiškumas, tolerancija, savikritika.
Keturiems iš dešimties respondentų vyrų nesvarbu, ką rinktis, jeigu visos kitos kandidato savybės yra vienodos. Tos pačios nuomonės yra ir trečdalis respondenčių moterų. Jeigu abiejų kandidatų savybės būtų vienodos, tik mažiau nei kas dešimtas, 8 proc., vyrų pasirinktų kandidatę moterį. Tuo tarpu beveik trečdalis moterų tokioje situacijoje pasirinktų kandidatę moterį.
Seimo narė Birutė Vėsaitė pasiūlė moterims slaptą planą "Bitė". Tai bus mūsų moteriškas suokalbis už protingesnę politiką Lietuvai. Ignoruokite tas partijas, kurių sąrašuose nėra moterų. Net jei jų nemažai, tačiau moteriškos pavardės puošia sąrašo pabaigą, jos beveik neturi galimybių būti išrinktos.
Politologas Lauras Bielinis juokauja, kad vyrai visokiais būdais grindžia savo teisę į valdžią. Valdžia - moteriškos giminės žodis, vadinasi, tik vyrui normalu į ją pretenduoti. Jis sako, kad visuomenė taip greitai nepasikeis ir apie didesnį moterų atstovavimą politikoje kol kas galima tik svajoti. Realu, kad taip atsitiks tik pasikeitus dar kelioms kartoms. Politikos mokslus studijuoja vis daugiau merginų, dabar jos sudaro net 80 proc. studentų grupėse.
Dažniau nei kas trečias Lietuvos gyventojas mano, kad didesnis moterų skaičius valdžioje neturėtų įtakos valdymui. Dažniau nei kas ketvirtas tiki, kad šalies valdymas būtų geresnis. Kas dešimtas neabejoja, kad šalies valdymas būtų blogesnis. Moterys dažniau nei kitos socialinės demografinės respondentų grupės linkusios manyti, kad didesnis moterų skaičius valdžioje turėtų teigiamos įtakos šalies valdymui.
Jei moterų Seime būtų 50 proc., tyrime dalyvavusio vyro nuomone, būtų negerai. Tada bus bendra visų vyrų kova prieš visų bobų kovą. Bus toks kvailas vienijimasis pagal lytis. Jei jų bus 40 procentų, tai: Jos visada žinos, kad vyrai susitarę visada balsuos prieš ir jos niekada nelaimės, tad visai nėra reikalo dėl to draskytis. Tos, kurios supranta problemą, gali prisidėti prie vyrų ir atvirkščiai, bet bendra situacija pagerėtų nedaug. Respondentų, "Baltijos tyrimams" atsakiusių, kad esant daugiau moterų valdžioje valdymas būtų geresnis, svariausi argumentai yra šie: moterys labiau įsigilina į esmę, viską apgalvoja. Jos įžvalgesnės, geriau išmano gyvenimą, moka elgtis su pinigais, protingesnės, sąžiningesnės.
Sovietmečio palikimas ir lyderystės baimė
Prezidento Gitano Nausėdos nuo rinkėjų nuslėptas Komunistų partijos nario bilietas yra toli gražu ne vienintelė sąsaja su daugiau nei trimis dešimtmečiais nutolusiu sovietmečiu. Neabejotinai daliai piliečių tai, kad S. Daukanto aikštės rūmuose vėl sėdi buvęs komunistas, sukėlė apmaudą, o jei prezidentų priklausymas Komunistų partijai atsispindėtų švieslentėje, rezultatas žurnalistams atskleidus šį G. Nausėdos biografijos faktą pasikeitė iš 2:3 į 1:4. Kita vertus, trumpa G. Nausėdos partinė karjera tėra mažas žingsnelis į kairę, palyginti su Rolandu Paksu, Dalia Grybauskaite ir, ką jau kalbėti, Algirdu Mykolu Brazausku. Kol kas vienintelis nuo Nepriklausomybės atkūrimo prezidentas Valdas Adamkus neturėjo jokio sąlyčio su šia nusikalstama organizacija, bet daugumos piliečių sprendimo komunistinė praeitis nepaveikė - to įrodymas buvo ir pirmieji prezidento rinkimai, kuriuose A. M. Brazauskas įveikė Stasį Lozoraitį.
Iš šių dienų pozicijų žiūrint, ironiška, kad analitiniais komentarais ir įžvalgomis populiarumą užsidirbęs G. Nausėda 1988-aisiais, jau įsismarkaujant laisvės vėjui, buvo toks trumparegiškas. Ar užvaldytas banalaus oportunizmo, vėliau paskatinusio nutylėti ir šį biografijos faktą? Tokio rango politikui nutylėjimas prilygsta melui.
Turime pripažinti, kad prezidento partinis bilietas toli gražu ne juodžiausias ir ne ilgiausias sovietmečio šešėlis, tįstantis iki šių dienų. Sovietinio žmogaus ydos, įpročiai, baimės ir kompleksai ne tik sunkiai gydomi, bet ir paveldimi. Tai puikiai atskleidžia socialinių tinklų fenomenas, kuris į nesutaikomas radikalias grupes padalijo kone visas pasaulio visuomenes, ne tik posovietines. Prieštaraujantys vyraujančiai tendencijai ar ja abejojantys be gailesčio nulinčiuojami feisbuko teismuose, ir net laisvės bei kritinio mąstymo bastionais turinti būti žiniasklaida bei akademinis pasaulis dažnai atsisako provokuoti, polemizuoti, pasirenka plaukti pasroviui. Kas dėl baimės, kas tik dėl šventos ramybės - abu pasiteisinimai iš sovietmečio. Viešųjų gėrybių dalybose pažinčių ir įtakos dedamoji tebėra reikšminga.
Kai prieš keletą metų žiniasklaida atskleidė, kad tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio dukra lanko valstybinę mokyklą sostinėje, nors politiko šeima gyvena netgi ne kitame miesto rajone, bet kitoje, Vilniaus rajono, savivaldybėje, politiniai oponentai nė nekrustelėjo. Specialiąsias parduotuves partijos funkcionieriams dar sovietmečio agonijos metais nušlavė pirmieji laisvosios rinkos skersvėjai, tačiau specialiųjų paslaugų bankai veikia ligi šiol. Panaši istorija nutiko ir su dabar jau Vilniaus meru konservatoriumi Valdu Benkunsku, kurio sutuoktinė pusantro etato įdarbinta Seimo narių padėjėja ir patarėja. Ir vėl jokios reakcijos, nes nepotizmas - dažnas visų spalvų politikų palydovas.
Atskira istorija, kuriai daug vietos skiriame šiame IQ žurnalo numeryje, yra įkalinimo sąlygos ir kalinių orumo bei žmogaus teisės Lietuvoje. Tai tarsi sovietmečio ir pačios šlykščiausios jo pusės, pažeminimo, prievartos, rusiškų lagerių kultūros rezervatas, iki šiol nesulaukęs jokių reikšmingesnių pokyčių ir beveik jokio politikų dėmesio. Ar jie dėl populistinių sumetimų bijo šios problemos ir vis dar didelės dalies visuomenės reakcijos? Ar tebėra patys apnuodyti sovietinių stereotipų, tarp kurių ir lyderystės baimė? Pastarasis atsakymas atrodo vis įtikinamesnis stebint, kaip sparčiai keičiasi Lietuvos visuomenė ir kokia stagnacija apėmusi partijas ir politiką apskritai.
2019 m. prezidento rinkimų kampanijos favoritai Ingrida Šimonytė ir G. Nausėda pateikė receptus, kaip gydyti sovietmečio ligas. I. Šimonytė siūlė visuomenei susitarti dėl svarbiausių problemų, rasti kompromisus ir sprendimus. G. Nausėda nugalėjo su gerovės valstybės idėja. Jie abu dabar valdžioje.
Tik rezultatų nematyti. I. Šimonytei ir valdančiajai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų partijai sunkiai sekasi tartis ne tik su visuomene ar opozicija, bet ir su koalicijos partneriais kad ir tais pačiais žmogaus teisių - nuo Stambulo konvencijos iki tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo - klausimais.
G. Nausėdos gerovės valstybė apskritai virsta parodija - žmogaus teisės, vienodų starto pozicijų, lyčių lygybės problemos lieka šios vizijos paraštėse, o svarbiausi akcentai skiriami pašalpoms tam tikroms visuomenės grupėms papirkti. Tokia sovietmečiu pradvisusi gerovės valstybės versija.
I. Šimonytės ir G. Nausėdos skirtumai
Šis naratyvas veikia ypač tuos rinkėjus, kurie pirmajame ture rinkosi Mindaugą Puidoką arba Arvydą Juozaitį, arba Valdemarą Tomaševskį. Už juos balsavę žmonės tikrai gali taip galvoti, kad nė vienas iš mūsų nėra jiems priimtinas kandidatas ir tiesiog nuspręsti rinkimuose nedalyvauti. Tiesiog gali taip būti. Gali būti ir taip, kad ta dalis žmonių tiesiog yra tie, kurie atėjo į rinkimus paskatinti ir užvesti R.
Dalį visuomenės jus su Nausėda mato vienodais, nes buvo intenciškai kurtas tam tikras naratyvas. Bet jei kalbėtumėte auditorijai, kuri yra centro dešinės ar net, iš dalies, priklausantys centro kairei - piliečiai, gyvenantys miestuose, išsilavinę ir galiausiai niekada neketinę balsuoti už Puidoką… kaip jiems įvardintumėte pagrindines skirtis tarp savęs ir Nausėdos? Debatuose, kurie jau vyko akistatoje su Nausėda, tarsi buvo galima išryškinti du momentus, kuriuose jūsų nuomonės aiškiau išsiskyrė - klausimas dėl bendradarbiavimo su Baltarusija, galbūt kalbai pasisukus apie tos pačios lyties partnerystes.
Kalbant apie požiūrį į žmones ir pagarbą jiems… Žmones, kurie yra vienaip ar kitaip kitokie negu dauguma mūsų, tai čia mes galime kalbėti ir apie tą pačią partnerystę arba (partnerystę. - ELTA) tos pačios lyties, arba skirtingų lyčių, yra ir tokių žmonių, kurie renkasi kitokį gyvenimo kartu modelį. Arba, pavyzdžiui, apie tas pačias lotyniškas raides. Mano nuomone, tai yra žmogaus tapatybės dalis, G. Nausėdos nuomone, tai yra kalbos dalis. Ir tokiu atveju blogai (jei nebus įteisinta trijų raidžių rašyba. - ELTA) bus, nes valdininkai iš klausos negalės teisingai užrašyti pavardžių. Tuo tarpu man atrodo, kad nelabai svarbu, ką galės ar negalės valdininkai - asmens vardas yra jo tapatybės dalis. Tai čia toks bendresnis kompleksas klausimų. Kartu, man atrodo, kad mus labai skiria patirtis. Man mažiau tenka įsivaizduoti, kas iš tikrųjų vyksta ieškant konsensuso tarp skirtingų politinių jėgų, kaip iš tikrųjų atrodo tie patys tarptautiniai formatai, Europos Sąjungos ar Ministrų Tarybos. Tai čia yra pagrindinis skirtumas būtent tam elektoratui, kuris mus vertina kaip vakarietiško pasaulio apologetus, kokie mes turbūt ir esame. Aš esu išbandyta, patirtį turinti politikė.
Kažkokio vieno vaizdinio nenupiešiu, nes čia nei Dovydas su Galiotu, nei Froidas su Mordoru, nei Haris Poteris prieš Voldermortą… Čia tiesiog susidūrė skirtingos lyderystės, ir tai net ne kova, o konkurencija. Yra skirtingos lyderystės formos, ir aš, ne paslaptis, esu žmogus, kuris yra pakankamai atviras, nuoširdus, tokio tipo žmogus, su kuriuo gali įsivaizduoti, kad galima nueiti ir išgerti alaus. G. Nausėda savo natūra ir savo išvaizda yra tiesiog labiau mokytojo lyderystės tipo, tačiau ne lygus su visais kitais žmonėmis. Tad mano reikalas yra ne kovoti su G.
G. Nausėda pabrėžė, kad viena iš pagrindinių skirčių tarp jūsų ir jo yra partinė jūsų priklausomybė. Jis vaizdžiai akcentavo, kad jūs neva slepiatės po kauke, slepiate partiškumą ir galbūt net gėdijatės konservatorių. Jeigu aš būčiau tikrai norėjusi pasislėpti nuo Tėvynės sąjungos paramos, tai aš būčiau apsiskelbusi nepriklausoma kandidate. Niekada nepriklausiau partijai… Taip, esu frakcijoje, bet partijai nepriklausau. Nors galėjau padaryti taip, kaip didžioji dalis kandidatų prezidento rinkimuose darė - staiga visi pasidarė nepriklausomi, nesusiję su jokiomis partijomis. Daug man kas bandė siūlyti, sakyti, kad reikia atsižegnoti nuo konservatorių, nes kitaip neva niekaip nebus galima pramušti konservatorių turimų balsų lubų, o aš visada sakiau, kad nesiruošiu nuo nieko slapstytis. Čia tiesiog bandymas rasti visuomenėje populiarią klišę, o, reikia pripažinti, visuomenėje egzistuoja klišė, kad konservatoriai yra visur, kad Landsbergis… Apie tai R. Karbauskis mėgsta kalbėti.
G. Nausėdai nepatinka tai, kad jis ne vienas pasaulyje yra laisvas žmogus. Todėl, kad niekaip neįsivaizduoju, kaip galėtų žmogus matyti tą problemą dėl turinio, kai jis pats svarstė dalyvauti konservatorių partijos pirminiuose rinkimuose. Tarkime, jeigu jis pats būtų dalyvavęs ir nugalėjęs pirminiuose rinkimuose, o aš būčiau nedalyvavusi, tada viskas būtų kitaip? Jis tada būtų kitaip žiūrėjęs į konservatorių partiją?
tags: #atotrukis #tarp #skirtingu #lyciu #partine #priklausomybe