Žmogaus psichologija yra sudėtingas ir nuolat besikeičiantis mokslas, nagrinėjantis psichikos reiškinius, pažinimą, emocijas bei elgesį. Šiame straipsnyje panagrinėsime augančio žmogaus psichologijos aspektus, apimdami moralės raidą, socialumą ir asmenybės formavimąsi.
Moralės raida: nuo paklusnumo iki universalių principų
Lawrence'as Kohlbergas, tęsdamas Žano Piaže (Jean Piaget) darbus, sukūrė moralės raidos teoriją, kuri apima tris pagrindinius lygmenis: ikikonvencinį, konvencinį ir pokonvencinį. Šie lygmenys atspindi augančio žmogaus suvokimą apie tai, kas yra gerai ir blogai.
Ikikonvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje vaikai vertina gerą ir blogą pagal labai paviršutiniškus požymius, orientuodamiesi į bausmės vengimą ir asmeninę naudą.
- Pirmoji stadija: orientacija į paklusnumą ir bausmės vengimą. Vaikai priima autoriteto požiūrį kaip savo. Teisingas elgesys yra tas, kuris atitinka autoriteto nurodymus ir padeda išvengti bausmės.
- Antroji stadija: orientacija į malonumą ir naudą. Dar kitaip vadinama - naivaus hedonizmo stadija. Teisinga laikoma tai, kas padeda patenkinti asmeninius poreikius. Jei reikia aukotis kito žmogaus labui, motyvuoja tai, kad gaus už tai kažkokios naudos mainais. Vaikas ima suprasti abipusės naudos principą.
Konvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje paaugliai ir suaugusieji vertina teisingumą pagal socialinius lūkesčius ir įstatymus.
- Trečioji stadija: orientacija būti geru berniuku, gera mergaite. Šioje stadijoje siekiama pritapti, todėl grupės ir aplinkos lūkesčiai gali nustelbti asmeninius. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą.
- Ketvirtoji stadija: orientacija į socialinės tvarkos palaikymą. Sprendžiant dilemą, kas yra teisinga, o kas ne, jau sugebama atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio konflikto ir pažvelgti į klausimą iš trečios, visuomenės perspektyvos. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą. Šiame raidos etape paaugliai vis dar vertina sąžiningumą, gerbia taisykles ir įstatymus, tačiau kartais gali pateisinti ir nesąžiningumą ar įstatymų nesilaikymą siekiant aukštesnių tikslų.
Pokonvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje individai vadovaujasi savo pačių pasirinktais etiniais principais, kurie gali būti aukštesni už įstatymus.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
- Penktoji stadija: orientacija į socialinę sutartį. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl geba įsivaizduoti alternatyvas. Nemato taisyklių, įstatymų, kaip nustatytų visam laikui, tai tik instrumentai žmonių vertybėms įgyvendinti.
- Šeštoji stadija: orientacija į universalius etinius principus. Kas teisinga, o kas ne, sprendžiama remiantis paties individo pasirinktais etiniais principais, kurie jam atrodo racionalūs, visapusiški, universalūs. Suvokiama, kad tam tikri bendri etiniai principai yra viršesni už juridiškai įtvirtintas normas ir prievoles. Pats L. Kohlbergas manė, kad tik maža dalis individų pasiekia šeštąją stadiją. Maždaug du trečdaliai žmonių lieka ketvirtoje stadijoje [orientacija į socialinės tvarkos palaikymą].
Socialinis žmogaus prigimties aspektas: bendrumo ir priklausymo poreikis
Alfredas Adleris (Alfred Adler) teigė, kad vienas iš įgimtų žmogaus poreikių yra bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas.
Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje.
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų.
A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko.
Asmenybės formavimasis: unikalumas ir kūrybinė jėga
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą.
A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų.
A. Adleris sukūrė terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai.
Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
Paauglystė: iššūkiai ir galimybės
Paauglystė - vienas sudėtingiausių iš visų amžiaus tarpsnių, nes šiuo laikotarpiu vyksta labai svarbūs fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Keičiasi aplinkinio pasaulio, savo vaidmens jame, taip pat ir atsakomybės suvokimas bei vertybės. Tačiau paaugliai dažnai kenčia nuo suaugusiųjų nesupratimo, reguliavimo, priekaištų. Tuo pačiu patys išgyvena jausmų sumaištis, prieštaringus norus ir interesų konfliktus. Šis nelengvas, bet laikinas, laikotarpis ypatingai svarbus augančio žmogaus savivertei, ateičiai ir galimybėms.
Psichikos objektas yra psichiniai procesai, psichinės būsenos, individualinės psichinės žmogaus savybės. Jutimas, suvokimas, atmintis, mąstymas, kalba, vaizduotė, jausmai, valia vadinami psichiniais procesais. Kartais psichiniai procesai tampa sudėtingesni, trunka ilgiau, pasireiškia padidėjusiu arba sumažėjusiu aktyvumu, juos lydi vienokie ar kitokie pergyvenimai - tai vadinamos psichikos būsenos.
Formuojant ir ugdant asmenybę, ypatingą vaidmenį vaidina mokymas ir auklėjimas šeimoje ir mokykloje. Tėvų ir mokytojų uždavinys - ugdyti vaikų aktyvumą, kuris pirmiausia pasireiškia sąmoningu darbu. Tačiau negalima neigti ir to vaidmens, kurį atlieka turimi įgimiai, t.y. tos smegenų ir nervų sistemos anatominės - fiziologinės ypatybės, kurios jau nuo pirmųjų gyvenimo metų vieną žmogų skiria nuo kitų žmonių.
Paauglystės amžiaus ribos labiau sąlygiškos, jos esti tarp 12 ir 18 metų. Šį paauglystės periodą vadina adolescencija. 12 - 14 metai matyti spartus lytinis brendimas, 15 metai lyg ir pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16 - 18 metais paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė mergaičių ir berniukų draugystė. Paauglystė - jaunystės psichinio ir socialinio brendimo problema.
Paauglystėje įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų (lytinis brendimas), padidėja berniukų ir mergaičių ūgis, atsiranda naujų potraukių. Nustatyta, kad lytinis brendimas gali prasidėti apie 7-us, vėliau apie 14 metus. Vėlyvoje paauglystėje toliau vyksta lytinis brendimas, kuris (prasidėjęs apie 13 metus) trunka maždaug iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms mėnesinės.
Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas, dirginimas. Paauglystėje būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas.
Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, jis lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti. Jam iškyla daug klausimų: kas esu, ko siekiu gyvenime. Paaugliui tokie klausimai verčia daug ką permastyti, pažvelgti kitomis akimis į reiškinius vykstančius aplink jį, negu vaikystėje.
tags: #augancio #zmogaus #psichologija