Įvadas
Vaikystė yra ypatingas laikotarpis, lemiantis tolesnį žmogaus gyvenimą. Šiuo metu formuojasi asmenybė, pasaulėžiūra, vertybės. Vaikas, kaip kempinė, sugeria viską, kas vyksta aplinkui, todėl auklėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį jo psichikos vystymesi. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl auklėjimas yra toks svarbus, kokią įtaką jam daro šeima ir aplinka, bei kokios pasekmės laukia vaikų, augančių nepalankioje aplinkoje.
Institucinė Globa ir Jos Poveikis
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, siekiama užtikrinti, kad kiekvienas vaikas augtų saugioje ir darnioje aplinkoje, idealiausia - biologinėje šeimoje. Tačiau, kai tai neįmanoma, prioritetas teikiamas globėjų, įtėvių šeimoms ar šeimynoms. Deja, Lietuvoje trūksta žmonių, pasiryžusių globoti vyresnio amžiaus vaikus, likusius be tėvų globos. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nuolat informuoja visuomenę apie institucinės globos žalą ir skatina žmones atverti savo namų duris tokiems vaikams.
Vaikų psichiatrė J. Anikinaitė pabrėžia, kad augimas vaikų globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama patirtimi. Vaikas ne tik atskiriamas nuo savo biologinės šeimos, bet ir praranda galimybę augti saugioje, puoselėjančioje aplinkoje, kur galėtų patirti nuoseklaus, artimo, pasitikėjimu grįsto ryšio gydomąjį poveikį.
Ryšio Svarba
Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju yra itin svarbus. Jis padeda vaikui sukurti tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje vaiko raida vystosi geriausiai, poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis.
Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, o auklėjimo metodai dažnai būna nenuoseklūs. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą. Emociniai poreikiai dažnai lieka neatliepti, nes vaikų globos namų darbuotojams yra sunku visapusiškai pasirūpinti tokiu dideliu skaičiumi vaikų.
Taip pat skaitykite: Vaiko psichikos raida
Psichikos Sutrikimai ir Institucinė Globa
Tyrimai rodo, kad institucinėje globoje augančių vaikų intelektas dažnai būna žemesnis, prasčiau vystosi jų kognityvinės funkcijos, atsakingos už mokymąsi, dėmesio išlaikymą, planavimą ir loginį mąstymą. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju, o tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi. Psichiatrai stebi vaikų elgesio ir emocinius sutrikimus, mokymosi sunkumus, depresijos bei nerimo simptomus, save žalojantį elgesį ir kitus požymius, kurių galima būtų išvengti, jei vaikui būtų suteikta galimybė saugiai augti ir vystytis puoselėjančioje šeimos aplinkoje.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje egzistuoja „Z“ kodai, apibrėžiantys aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. „Institucinis ugdymas“ yra vienas iš šių veiksnių. Vaikų ir paauglių psichiatrai šį kodą naudoja, siekdami parodyti, kas padarė įtaką ir galbūt toliau palaiko vaiko psichikos sutrikimą. Svarbu suprasti, kad rizikos veiksnių galima išvengti ar juos sumažinti, todėl sukūrus tinkamą aplinką vaikui augti, galima užkirsti kelią daugelio psichikos sutrikimų vystymuisi.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Tai susiję su sutrikusiu aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą ir emocinę reguliaciją, vystymusi. Vaikas gyvena nuolatinėje baimėje ir nesaugume, nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė.
Įsitikinimų Sistema
Vaiko patirtys formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Be tėvų globos likę vaikai dažnai išmoksta, jog suaugusiais negalima pasitikėti, jog pasaulis yra nesaugus ir kad jie yra neverti rūpinimosi ir meilės. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Todėl suaugusiems labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą, suteikiant jiems naujas patirtis ir naujus žodžius. Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Pakeitus vaiko įsitikinimų sistemą, galima tikėtis, jog jis išnaudos didesnę dalį savo turimo potencialo.
Patirtis Vaikų Psichiatrijos Skyriuje
Dirbant ligoninėje, teko susidurti su daugeliu vaikų, augančių globos namuose. Tyrimai rodo, jog didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose, dalį sudaro globos namuose augantys vaikai. Dažnai hospitalizacijos būna kartotinės ir ne visada pagrįstos. Toks vaiko vežiojimas į ligoninę ne tik, kad jam nepadeda, bet ir yra žalingas: vaikas išimamas iš jam pažįstamos, pastovios aplinkos, įmetamas į naują, kurioje jis nesijaučia saugus. Tai neskatina vaiko pasitikėjimo suaugusiais, tai griauna ryšį su vaiku.
Taip pat skaitykite: Harmoningas vaikų auklėjimas
Negalima vienareikšmiškai teigti, jog vaiko psichikos sutrikimas atsirado vien dėl to, kad jis auga globos namuose. Tai dažniau yra papildomas, palaikomasis faktorius, nes iki patenkant į globos instituciją jis patyrė daug kitų neigiamų išgyvenimų. Tai yra komplektas vaikystėje įvykusių neigiamų patirčių, kurios visos kartu yra vadinamos „Kompleksine Raidos Trauma“.
Stigma ir Jos Pasekmės
Vaikų globos namuose augantys vaikai yra tarsi su stigma. Su tokiais vaikais vis dar vengiama bendrauti. Stigma reiškia diskriminaciją, pasmerkimą ir gėdą dėl to koks esu. Ji neskatina visuomenės narių priimti ir mylėti vienas kitą, ne už tai ką darau, ar ko esu pasiekęs, bet tiesiog už tai kas esu ir, kad esu vertingas toks, koks esu. Stigmatizuodami žmones, mes kaip visuomenė, praleidžiame galimybę pamatyti juose slypinčias skirtingas dovanas ir gebėjimus, kurie priešingu atveju galėtų pasitarnauti visuomenės labui.
Ar Įmanoma Išgydyti Psichologines Žaizdas?
Psichologijos mokslų daktarė, dr. Karyn Purvis, teigia: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir nesvarbu kuriame raidos etape vaikas patyrė netektį ir pateko į globos namus. Mes visada galime padėti vaikui grįžti į prarastus raidos etapus, padėti juos saugiai pereiti ir toliau lydėti gyvenimo kelyje. Vaiko smegenys yra labai plastiškos. Tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai. Tam tereikia mylinčio ir puoselėjančio santykio su sąmoningu, nuosekliu, saugiu ir atliepiančiu vaiko poreikius suaugusiuoju.
Šeima - Unikali Auklėjimo Sistema
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko socializacijos institucija. Joje vaikas mokosi bendrauti, pažinti pasaulį, perima vertybes ir normas. Šeimos atmosfera, tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius - visa tai daro didžiulę įtaką vaiko psichikos vystymuisi.
Auklėjimo Stiliai
Auklėjimo stilius - tai tėvų elgesio būdas, bendraujant su vaiku. Skiriami keli pagrindiniai auklėjimo stiliai:
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
- Autoritarinis: griežtos taisyklės, reikalavimai, kontrolė, mažai šilumos ir palaikymo.
- Autoritetingas: aiškios taisyklės ir ribos, bet kartu daug šilumos, palaikymo, supratimo.
- Permisinis: mažai taisyklių ir ribų, daug šilumos ir palaikymo, leidžiama viskas.
- Atsainus: mažai taisyklių ir ribų, mažai šilumos ir palaikymo, vaikas paliekamas pats sau.
Auklėjimo Stilių Poveikis Vaikams
Kiekvienas auklėjimo stilius skirtingai veikia vaiko psichiką:
- Autoritarinis: vaikai dažnai būna paklusnūs, bet nelaimingi, nerimastingi, nepasitikintys savimi, linkę į depresiją.
- Autoritetingas: vaikai būna savarankiški, pasitikintys savimi, draugiški, gerai jaučiasi emociškai.
- Permisinis: vaikai būna impulsyvūs, sunkiai kontroliuoja savo elgesį, negerbia autoritetų, dažnai būna nelaimingi.
- Atsainus: vaikai jaučiasi atstumti, nesaugūs, turi problemų su savikontrole, dažnai būna linkę į žalingus įpročius.
Lyčių Ypatumai Auklėjime
Auklėjant berniukus ir mergaites, svarbu atsižvelgti į jų individualius poreikius ir ypatumus. Berniukams dažnai reikia daugiau laisvės ir galimybių išreikšti savo energiją, o mergaitėms - daugiau šilumos ir palaikymo. Tačiau svarbu vengti stereotipų ir leisti vaikams patiems pasirinkti, kuo jie nori būti ir ką veikti.
Ką Daryti, Jei Vaikas Grasina Nusižudyti?
Šią savaitę, net kelis kartus teko atsakinėti tėvams, ką daryti, kai vaikas grasina nusižudyti. Taigi, ką sakyti ir ką daryti, jei vaikui yra: 3-6 metai.
Vaiko Supratimas
Yra tokių atsakymų, kurie paaiškina skirtingus klausimus. Yra tokių sprendimų, kurie tinka įvairiausiuose situacijose. Taip, yra tokių priemonių, kurios tiesiog veikia. Seminaras tėvams „Berniukų jausmų pasaulis.
Vaikas Meluoja
Vaikas pradeda meluoti tada, kai verkia tam, kad tėvai patenkintų jo kaprizus. Ir verkia tik tada kai juos mato tėvai, o kai nemato - neverkia.
Vaikas - Būsimas Pirmokas
Pasirengimas mokyklai gali būti daug iššūkių keliantis laikotarpis tiek vaikams, tiek tėvams.
Išvados
Auklėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko psichikos vystymąsi. Šeima, kaip pirmoji socializacijos institucija, daro didžiausią įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Svarbu, kad tėvai būtų sąmoningi, mylintys, atliepiantys vaiko poreikius ir gebėtų sukurti saugią ir puoselėjančią aplinką. Institucinė globa, nors ir būtina kraštutiniais atvejais, gali turėti neigiamų pasekmių vaiko psichikai, todėl būtina siekti, kad kiekvienas vaikas augtų šeimoje ar globėjų globoje. Tik tokiu būdu galime užtikrinti, kad mūsų vaikai užaugs laimingi, sveiki ir pasitikintys savimi.
Europa pasisako už pažangą
Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje - ypatingai vidaus tvarkos klausimais. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos - auga kaip ant mielių. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir visiems vienodas galimybes teikiančią sistemą! Daugiau lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama „motinystei"; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpesčių ir pareigų vyrams. Nutarta ir padaryta, bet ar suvokta, kas padaryta? Negi nė vienam nešauna galvon, kad ši idėja kaip didysis eksperimentas septyniasdešimt metų buvo įgyvendinama Sovietų sąjungoje? Kokia auklėjimo forma žmonėms reikalinga ir naudingiausia? Apskritai, į ką pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį? Į šiuos klausimus gali atsakyti daug mokslo sričių, kurios jau ne vieną dešimtmetį (kai kurios net šimtmetį) tyrinėja vaikų gyvenimą. Visų pirma tai - pedagogika, po jos - vystymosi psichologija, psichoterapija, psichologija bei (ideologijoms ypač atsparios) neurobiologija su smegenų tyrimais. Trumpai pažvelkime į kai kurias išvadas. Tik bemaž prieš 30 metų medicinoje buvo pastebėta, kokią reikšmę vaiko savijautai, drauge ir tolesniam jo vystymuisi turi nėštumo laikotarpis. Buvo nustatyta, kad stiprūs motinos išgyvenimai (išgąstis, baimė) jau pačioje vaiko širdies ir nervų sistemos formavimosi pradžioje tiesiogiai veikia ir jį, sukeldami tuos pačius pojūčius. Dabar tą nesunku nustatyti kompiuterine tomografija. Buvo paneigta daugelį metų gyvavusi nuomonė, kad placenta esanti nepralaidi ir patikima vaisiaus apsauga. Suformuluoti nauji ir griežti perspėjimai dėl alkoholio, narkotikų ir kai kurių medikamentų vartojimo. Neseni tyrimai rodo, kad raminamieji gali sukelti išliekamąjį poveikį besiformuojančioms vaisiaus smegenims. Susirūpinimą kelia ir tai, kad daug nėštumų baigiasi abortais visų pirma ne dėl to, kad vaiko nenorima, o dėl nėščiųjų fizinės būklės - motinos per lieknos, kad galėtų išnešioti kūdikį. Tad ko gi vaikui reikia pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais motinos kūne? Ar tam mūsų modernioje kasdienybėje teikiama pakankamai dėmesio? Ar šie tyrimų rezultatai privertė padaryti reikiamas išvadas? Ar jie pakankamai skleidžiami, kad nors jauni būsimieji tėvai su atsakomybe galėtų patenkinti šiuos būtinuosius savo mažylio poreikius? Nemažiau lengvabūdiškai ir atsainiai žiūrima ir į gimdymo klausimą. Nustatyta, kad narkozė gimdymo metu gali pakenkti naujagimiui. Kad Cezario pjūvis, kaip ir periduralinė anestezija, taikomi be būtino ir gyvybiškai svarbaus poreikio, tik siekiant išvengti gimdymo skausmų, gali veikti neigiamai. Tas pats ir su gimdymo paankstinimu, kai jis atliekamas vien dėl noro vaiko susilaukti tam tikrą dieną. Mes privalome suprasti, kad naujagimio atėjimo į pasaulį laikas ne mūsų nustatomas, ir šių natūralių procesų griovimas visų pirma vaikui sukelia stresą, neigiamai paveikiantį jo smegenis. Per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus, kai jo galvoje formuojasi būsimasis gyvenimo sėkmės kompiuteris, kiek vaikui reikia mamos meilės, artumo, jos kūno maisto, švelnumo ir dėmesio! Tik stebėtis belieka, kai pavartai tyrimų išvadas, tvirtinančias, kad šiuo laikotarpiu vaiko artimiausias ir pats reikalingiausias žmogus gali būti tik mama; kad tarp jų vis dar nenutrūkstamai egzistuoja labai sudėtingas ir gerai suderintas ryšys. Ką tik gimęs vaikas pažįsta tik savo mamą, žino jos širdies plakimo ritmą, jos balsą, atskiria net pieną, kurio skonis panašus į buvusį vaisiaus vandenų. Naujagimis jaučiasi patenkintas, jei gauna to, ko tikisi. O tikisi jis nubudęs būti sočiai pamaitintas, ir iš tokio šaltinio, kuris patenkina jo poreikius. Jei lūkesčiai ilgą laiką nepildomi (maitinant tik tam tikru nustatytu laiku arba paliekant verkti „paauklėjimo" tikslu), naujagimį ištinka egzistencinis siaubas, pasireiškiantis labai stipriu verksmu. Praėjus kelioms savaitėms po gimimo, kai vaiko smegenys sureguliuoja paskutinį jo veido nervą, daug įtakos turi ir mamos matomas veidas, kurį jis fiksuoja savo atmintyje. Kūdikis turi žinoti savo svarbiausio asmens veidą, nes jis yra jo išgyvenimo garantas. Kai vaikas šio garanto netenka ilgesnį laiką, ima jausti pavojų savo gyvybei. Sustiprėja kurtizolio gamyba, vaikas smarkiai verkia ir neužmiega. Motinos kūdikiui negali atstoti niekas, netgi jo tėtis ar senelė, o tuo labiau svetimas, net ir geriausią auklėtojo išsilavinimą turintis žmogus (išskyrus nelaimės atvejus). Būti išskirtiniu asmeniu savo vaikui ir įgyvendinti šią sunkią pareigą motinai padeda ir hormonų pokyčiai jos organizme. Pagimdžiusi moteris geba lengvai nubusti vaikui kviečiant ir taip pat lengvai vėl užmigti; padidėja rūpestingumas, gebėjimas labiau mylėti. Kas nutinka, kai vaikas šiuo svarbiu gyvenimo momentu dažnai atskiriamas nuo savo išgyvenimo garanto? Atsakymas į šį klausimą žinomas taip pat ne nuo vakar. Santykių psichologai nustatė, kad vaikams visų pirma išsivysto tam tikras atšiaurumas: jie ima mažiau šypsotis ir vengti akių kontakto su savo motina. Naujausi tyrimai dar labiau sustiprino šių išvadų svarbą, parodydami, koks esmingas pirmųjų gyvenimo metų poveikis tolesniam žmogaus formavimuisi. Prigimtinių poreikių patenkinimas smegenų vystymosi periodu vaikui suteikia ne tik emocinio stabilumo ir saugumo bei jį nuramina, bet ir skatina smalsumą domėtis gyvenimu. Tai turi įtakos vaikų imlumui ir gabumui, kadangi pasitenkinimas smarkiai pagerina neuronų sinapsių vystymąsi. Būdami dešimtmečiai tokie vaikai lenkia intelektu mažiau patenkintus maždaug dvejais metais. Ar mes norime laimingų vaikų? Ar norime būti tokie tėvai, kurių pastangos dėl savo vaikų atsipirks laimingesniais anūkais? Ar norime savo krikščioniškų šaknų kultūros ateitį matyti klestinčią, kuriamą žmonių, nuo pat gimimo įgavusių tiek gyvenimo stiprybės, kad pajėgia perlipti savo ego ir dirba visuomenės labui? Tai atsigręžkime į savo vaikus! Skubiau imkimės rūpintis kuo natūralesne savo atžalų vaikyste. Pasiryžkime patenkinti jo natūralius prigimtinius poreikius, ypač tuo tarpsniu, kai vystosi vaiko smegenys. O praktiškai tai reiškia - mamai netrukdomai būti kartu su savo mažyliu. Bet gera šeimų ir auklėjimo politika, pasisakanti už sveiką ir natūralią kūdikystę, dar nėra pabaiga. Mūsų galvose, sąmonėje privalo subręsti įsitikinimas, kad vaikai yra kūriniai, kurie, kaip ir mūsų sodo obelys, idant neštų gerą vaisių, trokšta rūpinimosi pagal savo rūšį ir metų laiką. O žmogus, juk daugiau negu sodas. Jis yra individas ir būtent dėl savo individualumo išmoksta bendrauti su kitais. Bendravimo mokomasi ne kolektyve, sunešus kūdikius vienon vieton ir palikus pusdieniui ar ilgiau. Auklėjimas pagal amžiaus tarpsnius reiškia dar ir tai, kad ir trimečiai nėra pasiruošę būti visą dieną atsiskyrti nuo šeimos ir palikti tarp bendraamžių. Tam reikia palaipsnio ir kantraus pratinimo. Nes seniai įrodyta, kad tie, kam rūpi tik trumpalaikiai suaugusiųjų tikslai, ilgalaikėje perspektyvoje patiria pralaimėjimą. Reiktų kuo skubiau atsisakyti laužyti natūralias mažojo žmogaus vystymosi ir gyvenimo ribas.
Vaiko Psichikos Raida
Vaiko psichikos raida - tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose. Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir pan., jų svarbiausias - ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.
Mąstymas
Mąstymas - tai „psichinis procesas, kurio produktas - netiesioginis, apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse“. Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia. Neabejotinai svarbu ugdyti mąstymą, aktyvinti bei skatinti moksleivių protinės veiklos savarankiškumą.
Pagal apibendrinimo lygį išskiriamos trys mąstymo rūšys: konkretusis veiksminis mąstymas, konkretusis vaizdinis mąstymas, abstraktusis sąvokinis mąstymas. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaiko protinei raidai svarbus yra veiksminis mąstymas. Taip pat šiame amžiuje susiformuoja ir vaizdinis mąstymas (4 - 7 metai), kuris remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse ir yra reikalingas atliekant daugelį darbų, ypač kūrybinio pobūdžio. Vaizdinio mąstymo raidą itin skatina būdinga jaunesniojo mokyklinio amžiaus veikla - piešimas, žaidimas, konstravimas. Sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas yra būdingas vyresniems moksleiviams bei suaugusiems.
Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų - J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:
- Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų). Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
- Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų). Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
- Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų). Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget nuomone vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
- Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus). Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.
#